31. Rasa Kurtinaitytė. Šnabždėjimas
Girdžiu, kaip pakyli nuo kėdės. Greitai kišu užrašinę po antklode ir pasiimu sąsiuvinį. Sunku su viena ranka. Kita guli šalia – sugipsuota kaip ir kojos. Išnyri iš darbo kambario ir pasuki į miegamąjį. Nusišypsau.
– Viskas gerai? – klausi prieidamas.
Sulinksiu; su tavimi visada gerai. Dėl visa ko ir akis pavartau – jog mažiau rūpintumeis.
– Nesimaivyk, – šypteli. – Man gi neramu, Goda.
„Tau visada neramu,“ – paskrebenu į sąsiuvinį. Raukšlėse prie tavo melsvų akių telkiasi džiaugsmas, lyg norėtum nusijuokti, bet nenusijuoki. „Sigurdur, atsipalaiduok.“
– O jei kažkas nutiks, kai būsiu kitur? – sakai.
Suprantu tavo nerimą. Balso stygos gyja, neprašneku, neprašnibždu. Galėčiau kažką numykti, bet gydytoja visus garsus uždraudė. Aš tavęs neprisikviesčiau. Tačiau kas gali nutikti?
„Čia niekas negresia,“ rašau ir demonstratyviai nužvelgiu savo didelę lovą.
– Tik skausmas, – sumurmi. – Atėjau duoti vaistų.
Stebiu tavo plačią nugarą ir tą juokingą megztinį, kai krapštaisi prie spintelės. Kaip tave įtikinti, kad man viskas gerai? Fizinį skausmą aš pakeliu. Labiau skauda matyti, kaip tau skauda į mane žiūrėti.
Norėčiau perimti tavo liūdesio naštą. Bet paslėpta užrašinė primena, jog dar nepavyko.
Apžvelgiu kambarį, tarsi šiame slypėtų atsakymas. Baltai dažytos betoninės sienos, baltos grindys, spalvingi baldai. Už lango – diena, dangus skaudžiai giedras, kažkur klykia žuvėdra. Ji atsakymo neturi. Ji net klykia kitaip, negu Klaipėdoj. Pasiilgau Lietuvos.
Prieini su nuskausminamais. Šypsausi, kol padedi išgerti. Ryjant gelia.
– Gali neslėpti, kad skauda.
Niekas pro tave neprasprūsta.
„Nebijau skausmo,“ brūkšteliu. „Viską ištveriu.“
– Tuo didžiuotis nėra gerai, Goda, – sakai švelniai. Įsitaisai šalia, čiužinys įlinksta. – Ištverme – taip, didžiuokis. Bet ne pačiu skausmu.
Susiraukiu. Pabaksnoju į „nebijau.“ Tu atsidūsti.
– Nebūsi silpna, jei rodysi skausmą, – toliau krapštaisi pro mano sienas. – Rodyti skausmą sveika. Kitaip jis kaupiasi.
Tu teisus. Ir man tai nepatinka. Nepatinka pripažinti, jog kai viską sulaikau viduje, sustingstu. Tiek, kad pamirštu kvėpuoti. Nebepamenu, kada lioviausi kvėpuoti pilnais plaučiais.
– Goda.
Tu susirūpinęs. Pirštais perbraukiu tavo šviesias garbanas. Kaip čia yra, jog esu visiškai rami, o tu – ne? Objektyviai žiūrint, man žymiai blogiau.
Kaip suteikti ramybę ir tau?
Už lango vėl suklykia žuvėdra. Atsimenu žuvėdras prie Baltijos jūros. Žalių girių šnaresį kaime. Senelį.
Senelis tikėjo dievais. Todėl porą dienų bandžiau laimę – pildžiau užrašinę kreipdamasi į visokias dievybes ir prašydama perduoti tavo nerimą man. Bet veltui. Gal teksto neužtenka, gal jiems reikia balsu išsakytos maldos. Tokios, kokios negaliu duoti; manęs niekas negali išklausyti.
O gal ir gali. Staiga atsimenu dar vieną dievą, kadaise senelio minėtą – Prigirstitį.
„Skauda,“ pripažįstu raštu. „Tačiau man padeda galvoti apie kažką, kas atitraukia mintis,“ dėstau, kol kantriai lauki. „Vakar pasakojai apie trolius, o šiandien pasakosiu aš. Apie mūsų dievus.“
Parodau sąsiuvinį.
– Gerai, – nusišypsai perbėgęs akimis. Paglostai skruostą. – Kokie tie dievai?
Vaistai išblukina ne tik skausmą, bet ir tavo prisilietimą. Gaila.
„Pavyzdžiui, Pergrubrijus,“ pradedu iš toliau. „Augalų ir pavasario dievas.“
– Jūs paprastesnių vardų neturite? – prunkšteli.
„Manyčiau, kad ne, jei ne paršų dievas Kriukis.“
Perskaitęs nusijuoki, vėl matau džiaugsmo raukšles. Štai. Vis klausi, kaip gali atimti mano skausmą, ir atsakymas paprastas: negali. Tačiau gali šypsotis. Juoktis. Viskas, ko man reikia – tavo šypsena.
„Bet labiausiai patiko Prigirstitis,“ tęsiu popieriuje. „Jis klausosi tų, kurie šnabžda.“
– Jis klausosi svetimų pokalbių? – jau ruošiesi piktintis.
„Jis paslaptis saugo,“ aiškinu, pabraukdama trečią žodį.
Arba paviešina, jei žmogus tyli ne savo valia. Arba išpildo slaptus troškimus. Arba maldas.
„Dar jis klausosi tų,“ keverzoju, „kurie negali savo minčių išsakyti.“
– Kaip jis išgirsta tuos, kurie nekalba?
Gūžteliu. Gal ir neišgirsta.
Nors meldžiu, kad išgirstų. Jei dievai tikrai egzistuoja, jis vienintelis gali padėti.
***
Juodžemis ir samanos, drėgmė ir kvapas, šnarėjimas, nenuslūgstantis, nesustojantis. Šilinyčius šnabžda žaliais lapeliais ir minkštaisiais kupstais, šeivamedžio pavėsy šiurena. Puškaitis murma virš jo, po juo, šalia, aplink, šlama lapais, žiedais ir šešėliu; klausausi jų – nuo sunkios dirvos alsavimo iki švelnaus vėjo žiedynuose; jie šnabžda, jie murma, jie…
Kažkas mane kviečia.
Suklūstu. Kas iš mirtingų žmonių Prigirstičio mini užmirštą vardą? Kas gi iš jų manęs šaukias?
Aš skrieju.
Per girias ir dirvas, kalvas ir pievas, per lygumas.
Per dangų ir vandenį, per nenutrūkstančią bangų amžinybę.
Akmenys.
Juodi akmenys ir aštrios jų briaunos, ir grubios, korėtos jų formos. Šaltis. Garsas. Ne murma, ne šnara, bet ošia ir ūžia; vėjų nugairintas kraštas. Puškaitis čia vietos nerastų, nei Medeina, nei Girstis. Šilinyčius šnabždėtų taip tyliai, nuo vėjų prigludęs, išblukęs, kad beveik manęs nepasiektų. Čia nepasiekia niekas, tik bangos, tik akmuo už akmens. Ir karštis, iš gelmių, iš po žemės; žemė sustirus, bet šaknyse ji dunda ir garma.
Skrieju.
Namai pliki ir kampuoti, ir kadaise ryškios jų spalvos, nugairintos vėjų ir išblyškusios saulės.
Kambarys, kampuotas ir baltas, ir du ryškiaspalviai žmogystos, lyg jų spalvos užpildytų tuštumą. Jie lovoje sėdi, prisiglaudę vienas prie kito.
Vyras ją stebi, šviesiaplaukis ir plačiapetis, mėlynakis ir raudonskruostis, bet jis manęs nepažįsta.
Moteris šypsos, šiaudinės sruogos išdrikę, žalios akys atmerktos ir gyvos, į popierių įsmeigtos.
Tai ji.
Ji manęs šaukiasi, bet aš jos negirdžiu.
Klausausi.
Ji tyli.
Ką ji čia veikia, taip toli nuo savo šaknų, kodėl kvietė į šią keistą šalį?
Jie nieko nesako, net šnabždesio jokio. Neturiu, ką šičia daryti.
Aš skrieju.
Per bangas ir verpetus, atgal į savąjį kraštą, į žalią, į šlamantį, murmantį, šnarantį, atgal į šnabždančią žemę.
***
Gal šiandien pavyks.
Nors vakar ir kviečiau Prigirstitį, malda mintyse nieko nedavė. Bet dabar tu ją išsakysi garsiai, Sigurdur. Nesuprasi, kad tai – prašymas. Tačiau jis supras.
Žvilgteliu į sąsiuvinį, kuriame kruopščiai užrašiau tą prašymą, sujungiau su seno papročio pasakojimu. Tikinai, jog mielai paskaitysi, kaip kadaise man skaitydavo senelis, jei tik tai padės jaustis geriau.
Padės. Nes matyti tavo skausmą sunkiau, nei tverti savo. Nes širdies man neskauda išvis, todėl lengvai atlaikysiu tavo dvasios rūpesčius.
Šypsausi, kol padedi atsisėsti patogiai, nors ir maudžia.
– Goda. Liaukis slėpti skausmą.
„Kai liausiesi dėl to rūpintis,“ atšaunu į lipnų lapelį.
– Neįmanoma nesirūpinti dėl mylimo žmogaus, – sakai. Atsisėdi greta. – Nesi viena, kad viena tą skausmą neštum.
„Jis – mano, kaip ir mano sprendimas.“
Juk pati norėjau antros operacijos. Turėjau džiaugtis, jog po avarijos išvis atsistačiau, tačiau ta būklė netenkino – lėti žingsniai, judesiai, sunki kalba. Pakartotinę rekonstrukciją rinkausi nedvejodama – net jei tai reiškė iš naujo kęsti gijimo mėnesius.
Turi susitaikyti su mano sprendimais. Kaip pasakyti, kad paliktum mano skausmą man, neįskaudinant tavęs? Ar aš nedėkinga?
– Tu – bebaimė, – pareiški. Paimi sąsiuvinį.
„Klysti. Aš operacijų bijojau,“ prisipažįstu. Apverčiu kitą lapelio pusę. Ranka jau pavargusi, bet šitai privalau įvardyti aiškiai. „Tačiau minties, jog tokia ir liksiu, bijojau labiau. Rinkčiausi skausmą vėl ir vėl, jei tai reikštų, kad neliksiu įstrigusi silpnam kūne.“
Nelaiminga Goda kelia žymiai didesnį siaubą nei laikinas skausmas, vedantis į geresnį gyvenimą.
– Suprantu, – sakai ir priglaudi prie kaktos lūpas.
Pasislenki arčiau. Jaučiu tavo šilumą. Atverti sąsiuvinį ir pradedi tyliai skaityti mano paruoštą tekstą:
– Vakar pasakojau apie dievus. Įdomiausias, kaip minėjau, yra Prigirstitis, gebantis išgirsti ne tik šnabždesius, bet ir žodžius, kuriems sunku ištrūkti į pasaulį.
Mintyse pakartoju tą vardą. Meldžiu, jog jis šįkart išgirstų.
***
Grumstas ir stiebas, vanduo ir gurmėjimas, krantas mažytis ir žalias. Samanos, kerpės ir lašantys, tekantys, srūvantys upelio kraštai. Šilinyčius man šnabžda – lapeliais ir kuokštais, pavėsiu žaliuojančiu, šnara. Patrimpas man murma, virš žemės ir smėlio, po glotniu akmenėliu, kužda vingiuodamas vandeniu.
Kažkas mane kviečia.
Suklūstu. Kas manęs šaukiasi? Kas Prigirstičio vardą dar atmena?
Skrieju.
Per miškus ir per kaimus, per jūrą ir debesį, per ūžesį, ošimą ir gausmą.
Akmuo.
Kambarys.
Ir žmogystos.
Jie sėdi, savo baltam kambary, savo lovoj spalvingoj.
Ji čia – moteris šieno plaukais, Šilinyčiaus samaninėm akim. Girdžiu, kaip ji kviečia mane, nors jos balso nesigirdi išvis.
Vyras iš popieriaus skaito:
– Šiandien papasakosiu apie paprotį, kuris ilgai gyvavo mūsų kaime, o gal ir visoj Žemaitijoj.
Vyro balsas šnabžda ir kužda.
– Buvo toks laidotuvių kryžius. Kai kaime kas nors mirdavo, statydavo kryžių prie pašarvoto žmogaus ir laikydavo per budynes.
Tačiau žodžiai – ne vyro, nors ir jo balsu išsakyti.
– Po to kryžius likdavo pas velionio šeimą. Iki kol kaime mirdavo kažkas kitas, ir artimieji paimdavo kryžių savo budynėms. Taip tas kryžius per trobas ir keliaudavo.
Tai moteris man murma ir šnabžda, bet vyro skolinas balsą.
– Nors paprotys labai praktiškas, tas kryžius – kaip skausmo išraiška. Skausmo nereikia nei ignoruoti, nei nuo jo sulūžti. Geriausias skausmas – išjaustas ir paleistas. Kaip ir kryžius. Atstovėjęs klėtyje, kol nebeslegia, perduotas tiems, kurie patyrė naują mirtį, atiduotas su leidimu skaudėti ir leidimu paleisti.
Vyras nutyla trumpam, sunku jam kitus žodžius tarti.
– Kaip kad ištikusi mirtis priklauso kaimo šeimai, taip mano pasirinkimas ir skausmas priklauso man. Neskaudėk už mane. Aš pati turiu laikyti tą kryžių, jis turi atstovėti mano klėtyje, kol atsiras būtinybė jį perduoti.
Vyras sekundei nutyla.
– Viskas, net ir tavo skausmas dėl manęs, priklauso man. Pažadu viską pasiimti, – sušnabžda vyras, nors iš tiesų tai ji šitai sako.
Išgirdau.
Tebūna, kaip nori.
Jo baimę ir rūpestį, jo skausmą širdies aš imu – ir moteriai duodu, ant lieknų jos guldau pečių.
Išpildžiau tavąją viltį – jo skausmą sielos paimti.
Staiga viskas stoja, ir vyro skausmas sugrįžta pas jį.
Kas man prieštarauja?
Žinau, jog ne moteris, mane prisišaukusi. Matau – ji sutrikusi, lengvai susiraukusi.
Kas man prieštarauja?
Šalia jų išvystu dievybę.
Moterį aukštą, tiesią ir tvirtą, saulėtais plaukais, laikančią skydą, ją supa tamsus plevėsuojantis šydas ir kaip jūra gilus ilgesys.
„Hlin,“ ji ištaria vardą, ir tai – šnabždesys.
Šaltų bangų mūša ir skrodžiantis vėjas, šnaranti vilna ir šiugždančios pievos, ir šniokštimas daugybės krioklių. Tai – karšto garo kuždėjimas aplink uolas apkerpėjusias, skylančio ledo šnypštimas ir sakmės apie žemės būtybes, ir dangaus žaltvykslių tyla.
Dabar suprantu.
Suprantu, kodėl moteris kviečia iš čia. Nors kraštas šis atšiaurus, gyvybė pulsuoja jame.
– Tu – nepaprastai stipri, Goda, – taria vyras. – Aš nepakelčiau tiek skausmo, kiek tu – fiziškai. Bet galiu pakelti emociškai. Galiu stovėti šalia, kol kovoji už geresnį gyvenimą. Ir stoviu. Tau nereikia žadėti savo dievams, jog pasiimsi mano širdies skausmą. Nes jis ne mano. Jis tavo, Goda, – vyras ją apglėbia. – Aš jį jau pasiėmiau. Pažadėjau savo dievams, kad jį nešiu.
Goda išplečia akis, žalias kaip miško paklotė, ir jose renkasi ašaros, rasos lašai prieš pat aušrą.
– Tau gana ir tavo skaudančio kūno, – toliau šnabžda jis. – O aš pasilaikysiu tavo baimę bei liūdesį, kol pagysi. Meilėje skausmas negali būti tik vieno žmogaus. Ir tu nesi viena, jog viena kentėtum ir tvertum. Todėl neprašyk pasiimti to kryžiaus. Mes jau jį dalinamės.
Suprantu dabar, Goda, kodėl likai čia, toli nuo žaliuojančių girių. Gali tu mylėti miškus ir upes, savo dievus ir padavimus, tačiau neprilygs nieks niekada meilei kito žmogaus.
Pasižiūriu į Hlin, ji – į mane. Šio krašto būtybė, šio vyro dievybė, jo maldos prišaukta. Jos pažadas – tvirtas, jo išprašytas: ginti tave.
Neturiu, ką šičia aš veikti.
Aš skrieju.
Į juodžemį drėgną ir girią murmenančią, į kvepiančią žemę, lygumą šnarančią. Į šnabždančias samanas, minkštas ir žalias. Ten artimas laukia manęs.