34. Andrius Guzaitis. Žalias kraujas

And when you sit and picture me

Remember sitting in the sun and dancing in the rain

The end is not the end you see

It’s just the recognition of a memory

– Brann Dailor, “Roots remain”.

Ant ežero kranto augo ir klestėjo miestas. Gyventojai tą miestą vadino Miško miestu, nes gi buvo miestas pačiame Tuopų Miško viduryje. Valdė miestą Miško karalius. Gal ir nelabai gerai valdė – mėgo karalius tai medžioklėn iškeliauti visai dienai, tai palėbauti ilgėliau. Bet žmonės vistiek mylėjo savo karalių, nes gyvenimas ir be jo įsikišimo bėgo sava vaga. O jei išties reikdavo ką nors nuspręsti ar suvadovauti, tai visada buvo galima kreiptis į karaliaus dukrą Uršulę.

Princesė Uršulė ne taip seniai išaugo iš vaikiškų metų, bet į savo pareigas žiūrėjo gerokai rimčiau, nei jos gimdytojas – atkakliai rūpinosi žmonėmis, ryžtingai sprendė miesto reikalus. Todėl miesto žmonės dar labiau nei karalių mylėjo savo gražuolę princesę. Užtat taip ir gavosi, kad kai Miško Miestan užslinko nauja neregėta liga, gyventojai atėjo ne karaliui skųstis, o princesei vakdytojai bėdavotis.

Pirmasis susirgėlis buvo rūkyklos savininkas, sąžiningas ir darbštus miestelėnas, nors ir mėgėjas gausiai pavalgyti dešrų irgi lašinių. Atvesdintas parodyti jos princesiškajai aukštybei, rukyklininkas atrodė labiau išsigandęs, nei paliegęs. Vienintelis ligos požymis buvo žalio kraujo pripampę kraujagyslės kraujagyslės ant riebių, prakaituotų žandų.

Antroji buvo rūkyklos kaimynystėje gyvenusio skrybėlininko žmona. Pastaroji irgi tik kiek pažalėjo, bet buvo guvi, o ir už kelių dienų sėkmingai pagimdė nešiotą kūdikį. Nors kūdikis irgi greitu laiku pradėjo rodyti paliegos požymius, bet neatrodė kitaip ligotas, priešingai – augo kaip duona ant mielių. Seniausieji Miesto gyventojai kraipė galvas ir sakėsi nepameną tokio paliegimo, ką jau kalbėti apie jaunesnius. Karališkieji tarėjai gūžčiojo pečiais ir patarinėjo princesei nekreipti dėmesio. Tik senasis rūmų gydytojas Šepseskafas suraukęs kaktą ilgai galvojo, ir galiausiai atėjo prašyti princesės, jog ši įsakytų virš susirgėlių namų iškirsti medžius, idant karštoji Saulė išspręstų klausimą. Ir dar reikįtų visas rūkyklas mieste panaikinti. Princesė užsirūstino dėl tokio patarimo ir liepė senajam surūgėliui dingti iš akių – greičiau pati mirsianti, nei savus žmones novysianti ir badu marinsianti!

Liga plito aplink rūkyklą neskubėdama, užsikrėtėliai po truputį žaliavo, bet toliau gyveno savus gyvenimus. Skrybėlininko vaikis per pusmetį praaugo dešimtmetį brolį, kaimynai spėliojo, kad dėl močios pieno, nes pastaroji irgi išbujojo nežmogiškai. Bet miestas ir princesė iš tiesų susirūpino tik tada, kai užsikrėtė pats karalius, o pirmieji užsikrėtėliai tiek išaugo, kad jiems net skūra pradėjo plyšinėti ir žali kraujai aplink taškytis.

Tik kas iš to rūpesčio jei niekas nežinojo, ką daryti. Tarėjai ir garbiausieji miesto piliečiai tik glumiai gūžčiojo pečiais. Vienintelis Šepseskafas čepsėjo ir toliau šnekėjo apie medžių kirtimus. Princesė dar atkakliau atsisakė luošinti Miestą. Negavusi patarimo iš dabarties, beliko Uršulei ieškoti atsakymo praeityje –  užsidariusi rūmų bibliotekoje dieną naktį vartė Miesto metraščius. Po trijų dienų paieškų nusišypsojo laimė, lydinti atkakliuosius – rado princesė užuominą apie senų senovėje Miestą kamavusią paliegą, kuriai vaistą tuometinis valdovas pargabeno iš Pelkėse gyvenusios Žiniuonės.

Tarėjai ir bendrapiliečiai nenorėjo net girdėti, kad jų mylimoji pricesė, ir dar karaliui sergant, keliautų kažkur toli toli, net už pačio Miško! Bet atkaklioji Uršulė sunkumų ir pavojų nebojo. Apsigaubusi paprastais kelioniniais drabužiais, pasiėmusi būtiniausių atsargų iškeliavo Uršulė ankstų rytą paslapčia, tik tėvui pasisakius. Būtų išėjusi visai vienui viena, bet Miesto karalius valdovas pasiuntė kartu tris savo riterius ginklanešius. Brovėsi taip princesė kartu su riteriais per Miško tankynus, sekdama užžėlusiu vos matomu taku visą dieną. Saulei visai leidžianti priėjo keliauninkai Miško pakraštį, ir čia sustabdė princesę riteriai ginklanešiai. Du vyriausieji visaip bandė perkalbėti Uršulę, rodė į Saulės išdegintą plynę, kurioje neaugo nei vieno medžio ir nebuvo nei menkiausio pavėsio. Trečiasis, jauniausias ginklanešys Nailas, tylėjo ir tik niūriai raukė šviesius antakius, o jo ir taip griežtas smakras atrodė dar griežtesnis.

Ginčijosi princesė su tvirtais vyrais, įkalbinėjo, bet galiausiai tiesiog numojo ranka ir žengė iš gaivaus Miško šešėlio. Ak, kaip per dieną įkaitę akmenys degino nepripratusias kojas, kaip vakaro vėjas aštriomis smiltimis graužė švelnią odą! Uršulė nors ir kluptelėjo, bet nepasidavė ir keliavo tolyn neatsigreždama pasižiūrėti, ar riteriai ginklanešiai seka iš paskos, ar traukiasi Miško paunksmėn. Sunku buvo kelio ieškoti nakties tamsoje, kojas iki kraujų nutrynė kieti akmenys, bet skubėjo Uršulė kaip tik išgalėdama. Bet klastingas takas raitėsi tarp vis statesnių uolų, tai šakodamasis, tai vėl susijungdamas. Todėl užklupo saulėtekis išvargusią princesė vis dar dykruose, kuriuos tuojau pat pradėjo negailestingai kaitinti kylanti Saulė. Ieškojo Uršulė bent kažkokio pavėsėlio, kur galėtų užsiglausti ir išgyventi deginančią dieną, bet Saulė kopė vis aukščiau ir aukščiau, o šešėliai traukėsi vis mažyn ir mažyn. Susmuko galiausiai Uršulė, nebematydama iš nuovargio nei kur eiti, nei kur koją statyti. Ir būtų tikrai žuvusi princesė, jei ne tvirtos rankos, pakėlusios ir nunešusios jos liauną kūną.

Prabudo Uršulė jau Saulei leidžiantis, po dideliu, tarsi palapinė, riterio apsiaustu, ištemptu tarp dviejų smailų uolų. Šalia gulėjo jauniausiasis riteris ginklanešys, griežtasmakris Nailas. Taip ir netardamas nei žodžio, vis dar surauktais antakiais, Nailas pasidalino paskutiniu vandeniu iš gertuvės, užsimetė juodu išgelbėjusį apsiaustą ant pečių, ir pasiruošė lydėti princesę tolyn. Teko keliauninkams eiti dar dvi naktis, dieną slepiantis nuo Saulės po Nailo apsiaustu, kolei priėjo klampiasias Pelkes.

Išklausė Žiniuonė Uršulės pasakojimo, ilgai knisosi savo knygose, tada dar ilgiau ieškojo voratinklių aptrauktose lentynose, kol galiausiai padavė Uršulei butelaitį su raudonu skystalu viduje. Liepė Žiniuonė išpilstyti skystalą po vieną lašelį į visus Miesto šulinius, o likutį kartu su visu butelaičiu mesti kuo toliau į ežerą.

Apsidžiaugė princesė, klausinėjo Žiniuonės, kuo galėtų atsilyginti, mat dovanai iš nepažįstamųjų gi negražu paimti. Atsisakė Žiniuonė ir pinigų, ir padabų, kuriuos Uršulė siūlė, tik pasakė, jog teks grįžus susimokėti, ir mokės tą mokestį visas Miestas. Nustebo Uršulė dėl tokios kainos, bet laukė jos sergantis tėvas ir miestiečiai, tad nieko nelaukusi atsilabino ir iškeliavo atgalios.

Ėjo abu keliauninkai per dykrą vėl tris naktis, ir slėpėsi nuo Saulės po Nailo apsiaustu dvi dienas. Apsidžiaugė Uršulė išvydusi Mišką, o netrukus ir Miestą, bet džiaugsmas neilgai truko – kol ji keliavo liga pradėjo plisti ir prie kitų miesto rūkyklų. Pirmąją naktį po grįžimo, nebodama kelionės nuovargio ir kūno skaudulių, princesė suvarvino į visus šulinius, įskaitant ir rūmų šulinį, po lašelį iš butelaičio, o likutį riteris ginklanešys Nailas tvirta ranka sviedė į patį ežero vidurį.

Raudonasis skystalas iš tiesų suveikė – rytą žaliakraujai peraugėliai pradėjo kristi kaip musės rudenį, purkšdami putas pro mėšlungiškai sukąstus dantis. Bet mirė ne tik jie – nuodas pakirto ir nemažai visai sveikų Miesto gyventojų, o visiems kitiems baisulingai suko pilvus savaitę laiko. Pati jausdamasis visai paliegusi, nuskubėjo princesė pas tėvą karalių, ir rado jį ko ne dvigubai išpampusį, bet visai gyvą.

Žiniuonės gydymas tarsi išnaikino ligą. Neskaitant karaliaus liko gal keli susirgėliai, bet valdovas visą laiką leido savo kambariuose, o likusieji išsislapstė kažkur Mieste. Atsikvėpė žmonės po to ligos siaubo ir dar baisesnio gydymo, gyvenimas regis grįžo vėžėsna. Liūdėjo princesė prarastų žmonių, bet ryžtingai tylėjo ir niekam nieko nesakė, nes tikrasis valdovas privalo priimti sunkius sprendimus. Gal tik senasis daktaras Šepseskafas kažką nutuokė, bet ir jis tylėjo. Nieko nesakė ir riteris ginklanešys Nailas.

Neilgai tačiau truko ramybė – vos per kelis mėnesius užsikrėtė visi karaliaus patarnautojai, o Mieste viena po kitos pradėjo žaliuoti ištisos bendruomenės, priglaudusios išgyvenusius ligonius. Miestelėnai rimtai sunerimo ir jau ne prašė, o piktai reikalavo, kad princesė ko nors imtųsi.

Skaudėjo širdį dėl prarastų žmonių Uršulei, dar labiau skaudėjo dėl tų, kuriuos teks prarasti, bet neliko kas daryti, reikėjo gelbėti Miestą. Paklausė princesė Šepseskafo patarimo, įsakė visame Mieste kirsti kas antrą medį. Pyko žmonės dar labiau, bet pakluso. Virto medžiai šimtamečiai dieną, virto antrą, virto trečią. Ir su kiekviena diena Saulė vis labiau degino Miesto žmones. Bet senasis daktaras pasirodė buvęs teisus – nors žuvo ne vienas sveikas miestelėnas, labiausiai neatsparūs spinduliams pasirodė beesantys žaliakraujai susirgėliai. Tik štai žmonėms tai jau nerūpėjo, nes jie matė tik kiekvienas savo netektį – kam Saulė nudegino nuo amžiaus paliegusius tėvus, kam naujagimį. Rūstėjo miestelėnai sulig kiekviena diena.

Kai pagaliau neatlaikęs kaitros mirė pats karalius valdovas, miestelėnų kantrybė irgi pratrūko. Paklaikę nuo karščio maištininkai puolė rūmus, ir blogai būtų pasibaigę Uršulei, jei ne didžiulė Nailo jėga ir atsidavimas. Jauniausiasis riteris ginklanešys vienas gynė princesę, ir atsilaikė iki likusieji ginklanešiai atskubėję išvijo užpuolikus iš rūmų.

Palaidojo princesė karalių tėvą, palaidojo ir šviesiaplaukį Nailą, kurio didžiulis ir stiprus kūnas neatlaikė patirtų žaizdų. Karūnavosi Uršulė ir tapo Miesto karaliene valdove. O po kelių mėnesių pagimdė vaikelį, šviesiaplaukį gražuolį berniuką, kurio kūdikiškame smakre jau buvo galima įžvelgti griežtas linijas.

Vos po kelių dienų melsvos venos, puikiai matomos po kūdikiška švelnia odele, pradėjo pamažu žaliuoti. Žiūrėjo Uršulė tekančios Saulės šviesoje į savo vaikelį, glostė šviesius šilkinius plaukelius, ir suvokė, kad ir kiek žalio kraujo tekėtų jo gyslose, niekuomet neturėsianti stiprybės atiduoti jo Saulės kaitrai ar Žiniuonės nuodams.