35. J. B. Ezar. Štai Eva

Štai Eva. Evai devyniolika. Rankos kišenėse, smakras paskendęs ištampyto šaliko šuliny, ji žingsniuoja pagrindine gatve. Žengia užtikrintai, bet be minties, kaip vaikšto lunatikai ir tais pačiais keliais visą gyvenimą judėję žmonės. Stebiu ją pro rūkstančių kaminų miglą, pro slogų rūką, kurį palieka po savęs transportas. Eva stabteli ant kampo ir apsidairo. Ji ieško manęs, nors dar to ir nežino. Žvilgteli į pravertą skalbyklos langą, besispjaudantį kvapniais garais, bet manęs ten nepastebi ir nueina. Paspartina žingsnį, skubėdama palikti per arti palinkusias sienas. Pagaunu jos aršų pasiryžimą: toliau nuo slogios pilkumos ir byrančio šiferio; geriau parduoti sielą, nei likti įkalintai čia!

Ji įžengia į nuplikusį, dilgėlių užgrobtą parką ir pasuka link upelio. Nerimstantis jos atspindys šmėsteli spalvotoje plėvelėje ant balos. Sustojusi prie kranto, ji godžiai gaudo orą, bet net ir ši erdvė jai per maža. Žvelgiu į ją iš apačios, iš nendrių šabakštyno, iš po į dumblą įsmigusios padangos. Laukiu, kol mano žvilgsnis ją pritrauks, kol pastebės šešėlyje mano tamsias akis. Ji suvirpa, pagaliau supratusi, į ką žiūri.

– Sakyk, ko nori, – sušnabždu sausais stiebais. – Pasakysiu, ką už tai paimsiu mainais. Kaip susitarsim, taip ir bus.

Ji suvaldo drebulį ir taria – drąsiau, nei daugelis jos vietoje:

– Noriu ištrūkti iš šitos skylės. Čia nėra kur išeiti: trys krautuvės ir bendruomenės namai. Iš pramogų – bažnyčia ir skudurynas. Diena iš dienos tas pats per tą patį. Visi veidai įkyrėjo. O man reikia nuotykių. Noriu naujų žmonių, dar nematytų vietų. Noriu pasaulio, kuris mane stebintų.

– Gerai, – čiurlenu srove iš seno vamzdžio. – Bet mainais atimsiu smulkius pastovumus. Nieko rimto: mažmožiai vis pasimes, daiktai atsidurs netikėtose vietose. Ar mokėsi tokią kainą?

– Menka čia kaina, – taria su palengvėjimu. Tiesia man ranką. – Sutarta.

Žaismingu sūkuriu pakeliu nuo žemės celofano nuoplaišą, perbraukiu juo Evai per delną. Lyg mūsų sandoriams reikėtų rankų paspaudimo! Palieku ją įraudusią, viltingai žvilgčiojančią į rytus, link traukinių stoties. Ji trokšta išsigelbėjimo nesuvokdama, kad ją jau pasirinkau.

…

Štai Eva. Evai dvidešimt devyneri. Ji stovi atsirėmusi į sieną, akis įbedusi į supynes pageltusia plastmase. Luko nemato – Lukas susiliejęs su kitais kiemo vaikais. Judrus čiauškiantis pulkelis kažką entuziastingai kapsto prie karstyklių. Net jei kas šauktųsi mamos, ji neprivalo reaguoti; kuri nors iš likimo draugių ją pavaduos. Ji turi pasiteisinimą: ji rūko. Stebiu ją pro melsvą tabako blausą, pro šviežius garų kamuolius, besiveržiančius iš burnos. Eva mąslingai užsitraukia, palaiko plaučiuose dūmus, apsidairo. Ji laukia manęs. Vis dirsteli į patvorį, kur vėjas ridena saldainių popierėlius, nors aš esu kur kas arčiau. Ji prineša cigaretę prie lūpų, įpūčia paskutinę raudoną žariją. Nepastebi, kaip tirpstu po vėstančiais pelenais, kaip slystu pro pageltusius pirštus, krentu ant žemės su numesta nuorūka.

Leidžiu išsitraukti pakuotę, įsikąsti naujos cigaretės tūtelę. Nuo Evos trinkteli įsisenėjusiu nuovargiu ir piktu, beveik kerštingu bejėgiškumu: net ir šis atokvėpis ilgai netruks. Ranka neria kišenėn, sužvejoja žiebtuvėlį, spusteli mygtuką ir iššaukia liepsną. Plonas liežuvėlis virpa, lenkiasi nuo vėjo gūsių, ir Eva pridengia jį delnu – atsargiai taip, lyg drugelį. Geltona liepsna prikausto jos žvilgsnį, ir ji krūpteli, atpažinusi ugnies lankelyje mano apverstą šypseną.

– Turėjau nujaust, kad apgausi, – sako. Nepridegta cigaretė nuskrieja jai po kojom. – Bet negaliu ir pykti – ištrūkau. Tik miegamasis didmiesčio rajonas ir savaitė Turkijoje nėra tas nepažintas pasaulis, apie kurį svajojau.

Ne mano nuopelnas – dar nepradėjau vykdyt pažadų  – bet tyliu.

– Na, bet tiek to, – tęsia, – nebūsiu išranki. Juozą pati pasirinkau. Įsimylėjau vos išlipus iš traukinio. Atėjai naujo sandorio?

– Jei nori, – šnypščiu jai žiebtuvėlio dujom. – Sąlygos tos pačios: sakyk, ko nori, o aš pasakysiu, ką imsiu mainais.

– Noriu vėl pasijusti moterimi, – taria nesusimąsčius. – Pavargau būti mama, valytoja, aukle. Užsmaugė buitis. Juozas grįžta iš darbo, ir iš namų tvarkytojos virstu patarnautoja. O man reikia romantikos. Noriu, kad būtų, kaip anksčiau, kai tik susipažinome. Kai niekas nesvarbu, tik drugeliai pilve ir keliai linksta nuo jo prisilietimų.

– Gerai, – atsakau pulsuojančia šiluma. – Bet mainais atimsiu tavo autonomiją. Nieko rimto: sprendimą, ką valgyt pietums, kokią suknelę apsivilkti. Ar mokėsi tokią kainą?

Ji prunkšteli, lyg juokaučiau.

– Tai kad ir dabar valgau likučius ir renkuosi rūbus, kur mažiau matosi dėmės. Blogiau tikrai nebus.

Sutvirtinimui lyžteliu jai pirštus, ir Eva šokteli, atleisdama žiebtuvėlio mygtuką. Palieku ją pagreitėjusiu pulsu, su nuostaba spoksančią į ryškėjantį nudegimą. Ji dar tokia jauna ir man dar nepriklauso. Nepergyvenu: man nėra kur skubėti.

…

Štai Eva. Evai trisdešimt devyneri. Ji rymo prie kosmetinio staliuko. Iš už miegamojo durų dunda vėlyvas veiksmo filmas: Juozas naktinėja, laukia grįžtant Luko. Lukas ir vėl kažkur bastosi su klasiokais. Eva turi kitų rūpesčių: ji tyrinėja savo atvaizdą. Jos pirštai slenka skruostu, sustoja prie lūpų kampučio, kilsteli. Žvilgčioju į ją iš už išsėdėto krėslo, prisidengusi apsitrynusiu televizoriaus pulteliu. Eva nesijaučia stebima. Ji prideda delną prie smilkinio, timpteli į šoną, išlygina voratinklį aplink akis. Kakta nubėga šešėlis: štai dar vienas išblyškęs plaukas. Ji pagauna išdaviką, apvynioja aplink pirštą ir patraukia. Nuplyšusi žila spiralė pasislepia prie šaknų.

Ji stojasi eiti – galbūt net laukan, iki kiosko, paslapčia nusipirkti cigarečių ir taip prisišaukti mane – bet pažvelgia į savo minkštas šlepetes, į ištampytas pižamos kelnes, į megztinį, tapusį uniforma, ir susvyruoja. Krėslas kur kas arčiau. Ji nugriūva į savo kasdienį sostą, išsitiesia, užmeta koją ant kojos. Pledas apgaubia ją klampiu snūduriu. Prisėlinu arčiau, susirangau ant kelių, glostau kaklą jaukiom klostėm. Ji atpažįsta mano glamones anksčiau, nei pamato mano veidą. Linkteli man, kaip senai draugei. Ar taip meiliai mane pasitiktų, jei žinotų mano vardą?

– Vėluoji, – sako. Švelniai taip, nors kaltinimai ir pelnyti. Atsidūsta. – Visi tavo pažadai vėluoja. Romantikos labiausiai reikėjo, kai smaugė vystyklai ir košytės. Dabar mudu su Juozu gerai sutariam, aš nepriekaištauju. Bet laikas eina. Jo metų vyrai vis dažniau dairosi jaunesnių. Kol kas dar gerai atrodau, bet žinau, kuria linkme viskas juda: dar keli metai, ir negalėsiu varžytis su skaisčia oda ir stangriom krūtim. Sudarykime naują sandorį, bet šį kartą rimtesnį. Grąžink man jaunystę. Atsuk laiką atgal. Noriu vėl būti tokia, kokia buvau mūsų su Juozu draugystės pradžioj.

– Gerai, – kutenu švelniais pluoštais, – bet mainais atimsiu tavo motinystę. Neišsigąsk, Lukui nieko nenutiks. Mano sandoriai su tavim, ne su Luku. Jei sutiksi, daugiau nebebūsi mama.

– Daugiau vaikų turėt ir nežadu, – atsako beveik atsainiai. – Jei tik tokia kaina, sutarsim.

Pritardama patapšnoju jai per petį minkštu audiniu ir atsitraukiu. Eva palydi mane romiu, sulėtėjusiu žvilgsniu. Net ir mieguista, ji dar tokia guvi. Dar negaliu jos pasiglemžti. Bet aš kantri.

…

Štai Eva. Evai keturiasdešimt devyneri. Ji stūkso prie virtuvės lango, įsikibusi į pustuštį arbatos puodelį. Antras, užplikytas iš įpročio, stovi ant stalo ir šąla. Atsėlinu beverčių skrajučių nusėtu stalviršiu, slapta įsitaisau tarp neplautų, šen bei ten įskilusių indų. Evos palinkę pečiai įsitempia: ji nujaučia, jog atėjau. Laukiu jos atsisukant, bet ji vis dar stebi kiemą: prie medžio parkuojasi sidabrinė Škoda, bet ji ne Luko. Lukas Londone, grįš tik per Kalėdas. O čia, tikriausiai, kaimynas, bet Eva kaimynų nepažįsta. Kaip nepažinojo ir žmonių, atėjusių palydėti Juozo. Keli jo bendradarbiai dar paskambindavo pirmosiom savaitėm, bet dabar telefonas vis tyli.

– Tiek sandorių iššvaisčiau tuščioms užgaidoms, – Eva sako, spoksodama į tolį. – Reikėjo taupyt rimtiems dalykams. Tuomet nesuvokiau, kas gyvenime svarbiausia. Vis blaškiausi, vis kažko trūko. Pykau dėl smulkmenų, prisigalvodavau nebūtų grėsmių. O Juozas viską dėl mūsų darė. Viską…

Nutyla, smaugiama ašarų. Apleidžiu savo slėptuvę, įsikuriu ant indaujos, kur išdėliotas apdulkėjęs porcelianas. Nuo lango stiklo į mane įsistebeilija tuščias Evos žvilgsnis.

– Dabar žinau, ko prašyčiau, – taria šaltai, beveik priešiškai. – Bet gal tu tik menka dvaselė, ir tikro stebuklo nepadarysi? Visi tavo burtai silpnoki.

Ji pažvelgia į savo gyslotas rankas, lyg išryškėję krumpliai būtų mano gabumų stokos įrodymas. Nepykstu; ji dar nežino tikrų mano galių.

– Sakyk, ko nori, – suskambu nenaudojamu krištolu lentynoj. Nesiteikiu kartoti sąlygų: ji viską ir taip žino.

Eva staiga suglemba.

– Ar galėtum prikelti mano vyrą? – taria tyliu, beveik maldaujančiu balsu.

– Galėčiau, – nuaidžiu kambarių tuštuma. – Bet ar mokėsi mano užprašytą kainą? Ar sutiksi, kad atimčiau jo geismą tau?

– Geismą? – pakartoja, lyg žodis būtų beprasmis. – Geriau kasdien matyti jį su kita, nei nematyti jo visai. Jei tik tokia kaina, pirmyn. Regzk savo burtus.

Pakylu nuo savo laktos be sutarimo ženklo. Palieku Evą susigūžusią, stiklinėm nuo sielvarto akim. Jau greitai. Mano laikas jau beveik atėjo.

…

Štai Eva. Evai penkiasdešimt devyneri. Basa ir susivėlusi, ji stovi ilgo koridoriaus viduryje. Jos žvilgsnis nuslenka siena pro vienodų durų eilę ir stabteli ties langu. Iš antro aukšto atsiveria nematytas ežeras. Eva nervingai apsidairo. Keistos grindys, svetimi kvapai. Stebiu ją iš toli, nuo palubėse mirksinčios dienos šviesos lempos. Artintis nėra reikalo: net iš čia jaučiu jos tirštą pasimetimą.

– Va kur tu, Evut, – pasigirsta skardus moters balsas.

Iš už kampo išneria melsvai apsirengusi rudaplaukė ir pačiumpa Evą už parankės. Eva nepatikliai nužiūri nepažįstamąją, bet draugiška moters šypsena ją nuginkluoja.

– Pasiklydai ar ką nors pametei? Gal šukas? – klausia, pakeldama Evos ranką ir švelniai atlenkdama pirštus. Mediniai dantukai palieka duobutes delne. – Štai gi jos. Na, dabar jau grįžkime.

Eva leidžiasi vedama, atsargiai žengia pro moters prilaikomas duris. Įsibraunu kartu; įsitaisau ant vienos iš siaurų lovų-dvynių. Eva dairosi aplinkui, nedėmesingai trindama rankas, kol rudaplaukė dalykiškai ją apžiūri. Trukteli už palaidinės krašto, kur nuo kišenės kampo audiniu plinta tamsi dėmė.

– Kas čia? Ir vėl šokoladas? Evut, gi tarėmės: maisto į kišenę nedėti. Dabar reikės persirengti. Juk nenori pasirodyti nevala prieš savo svečią?

Evos akys sužimba. Ji sukasi eiti link durų, bet rudaplaukė spėja ją pagauti. Greitais judesiais nurengia išteptą palaidinę, bet Eva to nepastebi. Šypsodamasi savo mintims, ji nepastebi nei naujų odą šiaušiančių marškinių, nei skaudžiai plaukus timptelėjusių šukų, nei paskubomis užmautų šlepečių. Paklusniai seka painiais koridoriais iki erdvios, pašaliečių užtvindytos salės. Atsiveju iš paskos, užimu patogią vietelę prie stalo. Gėriuosi savo turtais – jų tiek daug šiame kambaryje.

Evos žvilgsnis prasiskverbia pro minią ir nuskrieja tiesiai prie lango, kur išvaizdus vyriškis pasitinka ją ilgesinga šypsena. Eva koketiškai užmeta už ausies palaidą žilą sruogą. Jos skruostai įsiliepsnoja jam vos priartėjus: jis toks aukštas, toks stiprus. Švelniai suima ją už pečių ir pasilenkia pabučiuot į skruostą, bet paskutinę akimirką Eva pakiša jam lūpas.

– Labas, Juozai, – taria, kikendama iš jaunuolio sumišimo.

– Aš Lukas, mama.

Vyriškis kaltai žvilgteli į Evos palydovę, bet mano vardo niekas nemini. Kas iš to vardo, jei jis jiems tik sindromas? Manim tikrąja jie netikės.

– Čia gi Lukas, Evut,  – pabando rudaplaukė. – Pameni? Tavo sūnus.

Eva prunkšteli:

– Dar ko! Aš dar per jauna turėti vaikų.

Ji įsikimba į Luko parankę, visu kūnu priglunda prie jo šono, bet jis nuleidžia žvilgsnį ir švelniai ją atstumia. Akimirkai sutrikusi, Eva vėl bando prisiglausti. Kurį laiką jie taip ir stumdosi be žodžių. Nelieku stebėti jų grumtynių. Mano darbas čia baigtas: viską, ką sutarėm, jau išpildžiau.

Pakimbu paluby pažvelgti į savo triumfą.

Štai Eva, ir ji dabar mano.