38. Tomas Vaitkus. Dvylika brolių juodvarniais lakstančių
Stoviu žalioje pievoje. Tolumoje matau moters siluetą. „Mama!!!”, – sušunku ir pradedu bėgti. Taip, tai mama, svajingai vaikščiojanti pievoje basa, bet kodėl ji manęs nemato?. „Mama“, – tiesiu ranka jos link, o ji kaip lėlė tarsi sklendžia per žolę. Sugriebiu jos ranką ir atgręžiu į save. Jos mėlynos akys įsminga į mane. Ji kažką taria, bet garso nėra. Mėlynos akys ima raudonuoti, kraujo srovelė teka lūpų kamputyje. „Ne!“,- šaukiu. Balta oda pasidengia votimis, moteris sukniumba. Vėl ji pažvelgia į mane ir šaukia. Žodžių nėra, pasirodo liepsna, ligotas kūnas sukniuba ir kremuojasi akyse.
Gaja pabudo. Drebulys krečia kūną. Naktiniai persmelkti šaltu prakaitu. Seniai tokie košmarai ją kankino. Atrodo, jog senos žaizdos užgijo. Bet ko norėti, jas atveria naujos traumos. Savaitė praėjo po brolių išvykimo. Tėvas išsiskraidino juos į kadetų mokyklą Korakso planetoje. Tai buvo jo reveransas pamotei vestuvių proga. Su ta ragana tėvas susipažino darbe. Po mamos mirties, siekdamas pabėgti nuo praeities, jis išskraidino visą šeimą iš namų, Persefonėje 4, ir gavęs pirmą pasitaikiusį kontraktą apsistojo technopasaulyje – Niutone 6. Ten dirbo inžinieriumi labaratorijoje, kuriai ir vadovavo pamotė.
„Viskas, daugiau neužmigsiu“, – Gaja pakilo iš lovos. Užsimetė marškinėlius ir išėjo iš savo kambario. „Keista, kodėl tokiose ankstybėse dega šviesa“, – pagalvojo ji, ir nusileido laiptais į virtuvę. Prie stalo sėdėjo tėvas, visas išblyškęs. „Kas atsitiko?“, – paklausė dukra. Tėvas pakėlė akis, nerimo pilnomis akimi pažvelgė į ją, truputį palaukė ir išspaudė tragiškai dirbtinę šypseną: „ Ne, nieko, tik problemos su skrandžiu neleidžia miegot“. Gaja nuėjo prie kriauklės, įsipylė vandens: „ Gal Viljamas paskambino“ ,- paklausė ji. „Ne… žinai ten, juk sukarinta planeta, palydovai blokuoja ryšį“, – nusukę akis tarė jis. Gaja atsigėrė ir grįžo į kambarį. Susimąstė, tėvas kaip neseniai vedęs atrodė labai keistai. „ Kas jam galėtų būti?“ – pagalvojo. „ Ir kas ten per mėšlas dėl ryšio nebuvimo, brolius juk išsiuntė į mokyklą, o ne karines pratybas“, – abejojo tėvo žodžiais dukra.
Atėjo rytas. Gaja susikrovė kuprinę, apsivilko mamos dovanotą raudoną švarką su auksine gulbės emblema, ir išskubėjo į mokyklą, tik į autobusą neįsėdo, o pasuko link hypermetro. Artimiausias kosmodromas buvo ties planetos pusiauju už 1860 kilometrų, tad kelionė truko 4 valandas. Gaja įlipo į vagoną, prisispaudė prie sienoje įmontuotos kėdės, iš sienos išlindo saugos diržą ir prisegė ją. „Ne pati patogiausia kelionė nusimato, visgi nusipirkau pigiausią bilietus“,- susimąstė ji. „ Na, kosmodrome turėčiau už ko užsikalbinti“, – Gaja turėjo savo brolio Noelio bilietą, šis buvo labai atsargus, jei kur keliaudavo, kaip mažiausiai, pasidarydavo tris bilieto kopijas, vieną būtinai laikydavo pas savo jaunesniąją sesę. Turėdama bilietą, ji galėjo atsekti, kuriuo keltuvu broliai paliko planetą bei kada pasiekė Koraksą. Mergina giliai susimąstė – o kas toliau. Išsėmė iš kuprinės brolių nuotrauką ir bandė nusiraminti bei susidėlioti žingsnius ką darys toliau
Vagonas sustojo. Oilerio kosmodromas buvo nedidukas, skirtas pakilti iki artimiausio palydovo, iš kurio keleiviai tęsdavo tolimesnes tarpplanetines keliones. Įžengus į laukimo salę, ją apėmė neviltis – visi įėjimai buvo saugomi. Kosmodromas buvo vienintelė vietą, per kurią galėjo būti vykdoma tarpplanetinė kontrabandą, ne vienas terrašoklys bandė pavogti ir išvežti Niutone 6 įsikūrusių korporacijų intelektinę nuosavybę, tad tiek viešasis, tiek privatus sektorius sutarė – kosmodromas turi būti labiausiai saugoma vieta. „Kvaiša tu, ko tu čia trenkeisi, kaip tu nepagalvojai“, – plakė save Gaja, ašaros riedėjo skruostais, jai atrodė, kad gniutulas įstrigo gerklėje, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, rankos ėmė drebėti – prasidėjo panikos ataka.
„Gaja?”, – kažkas palietė jos petį. Ji suklykė. Apsauginis, stovėjęs prie pagrindinių vartų, tingiai nužvelgė ją. „Aš labai atsiprašau“,- tarė vaikinas gal penkiais metais vyresnis už ją. Jis vilkėjo uniformą ir rankoje kažką laikė. „Aš labai atsiprašau, mano vardas Klaudas, prieš savaitę vaikinas vardu Vilburas perdavė man laišką ir prašė perduoti merginai raudonu apsiaustu su gulbės emblema“,- išpoškino jis. „Ką, kaip?“ ,- ji pasižiūrėjo į savo atspindį lange ir viską suprato. „ Ačiū!!!“, – ji sušuko ir griebė laišką bei plėšė jį skaityti. „Taip pat aš noriu išreikšti užuojautą“, – nusiėmęs skrybėlę tarė jaunuolis. „ Kodėl, kas atsitiko?“, – sutriko Gaja, ji laikė savo rankose vienintelę žinutę iš brolių, tai teikė jai vilties. „ Jūs nežinojote? Keltuvas, kuriuo Vilburas skrido, nepalikęs atmosferos nukrypo nuo kurso ir sudužo.“ „Negali būti, tėvas man būtų pasakęs, tu kažką maišai!“, – vėl drebulys apėmė jos kūną. „Man labai gaila, bet keltuvas sudužo ir nukrito į vandenyną, rytoj rengiama ekspedicija iškelti juodąją dėžę“, – tarė jaunuolis. Gaja nurijo seiles, čia tikrai kažkas įtartina, tėvas seniausiai turėjo pranešti apie tragediją, jos broliai negalėjo žūti. „Nuvesk mane pas dispečerį, sekusį skrydį“, – šaltu balsu įsakė. Klaudas pasimetė. Mergina tarsi persimainė jo akyse, į jį žvelgė pasitikinti mergina, prieš kelias akimirkas drebėjusi kaip paliktas kačiukas. „ Gerai…. bet niekur nuo manęs nenuklysk“, – nusprendė situacijos neeskaluoti Klaudas.
Jie įžengė į kabinetą, krėsle prieš ekraną sėdėjo pražilęs vyras. „Ventusai, norėjau paklausti ar galėtum parodyti skrydžio BRX6780QL trajektoriją?“, – paklausė Klaudas. „ Ko tau prisireikė? Eik šalin, vadovybė ir taip tarkuoja kosmodromą, pirma keltuvo nelaimė per dešimt metų šioje galaktikos pusėje, žinai kokia gėda prieš federaciją ir dar mokslo ir inovacijų hable“, – atsakė Ventusas. „Prašau, padėk man, tikrai neliksiu skolingas, kalbant apie gėdą, čia vieno iš skrydžio keleivio mergina, vos scenos pagrindinėje salėje neiškėlė, pat supranti, blogas pijaras, parodom skrydžio trajektoriją ir baigiam šitą reikalą“,- įtikinėjo Klaudas. „Aš Vilburno sesė, o ne mergina“, – nustebusi pataisė Klaudą Gaja. „ Sakai, sesė? Gerai, tik greitai, ir palikit mane ramybėje“ . Ekrane pasirodė skrydžio trajektorija, Gaja nieko neišmanė apie erdvėlaivius, bet žemėlapį pažinojo – keltuvas sudužo už trisdešimt kilometrų nuo Stiklo Kalno, korporacijų miestelio, įsikūrusio vandenyno pakrantėje, kuriame dirbo, jos pamotė ir… tėtis. Situacija vis labiau glumino, kaip viena saugiausių transporto priemonių taip netikėtai sugedo ir nukrito prie pat namų.
Klaudas išvedė Gają į laukimo salę. „ Man tikrai labai liūdna, jog taip tavo broliui atsitiko, bet daugiau aš niekuo negaliu tau padėti“ – bandė atsikratyti Gajos Klaudas. „Bet Oilerio kosmodromas turi turėti transporterį, jungiantį jį su Stiklo Kalnu?“, – praleidusi pro ausis Klaudo žodžius paklausė ji. „ Turi, o ką?“, – atsakė jis. „ Man reikia juo grįžti“, – išbėrė žodžius Gaja. Klaudas paklaikusiom akimis pasižiūrėjo į ją: „Tikrai ne, transporteris skirtas kroviniams, o ne žmonėms gabenti“. „ Kažin ką pasakytų federacijos inspektoriai sužinoję, jog tu paauglę praleidai iki pat kosmodromo dispečerinės, atskleidei jautrią keltuvo skrydžio informaciją, gal net palaikytų tave vienu iš tų, kaip ten jie vadinasi – terrašokliu.“ – sukurpė neįtikėtiną grasinimą Gaja. „Velniava, kokio šūdo aš čia įsivėliau, gerai įkišiu aš ją tą transporterį, gal jam pasiseks ir ji ten nusibaigs“,- pagalvojo jis: „Būk kažkam džentelmenu, įmurkdys tave į purvus, gerai įsodinsiu tave aš į transporterį“, – pasidavė Klaudas.
Transporteris buvo dvigubai greitesnis už hypermetro, toks greitis netiko keleivių gabenimui, bet Gajai tai buvo nė motai. „ Ačiūkas“, – tarė ji ir įšoko į vagoną. „Palauk“, – šūktelėjo Klaudas ir numetė jai diržų: „Prisirišk, kitaip kelionės neišgyvensi“. Gaja įsitaisė, prisirišo prie sienos: „Sėdint ant grindų gal net ir patogiau nei trečioje klasėje hypermetro“, – pagalvojo ji. „Man reikės įsmukti į Stiklo Kalno laboratorijas, gal ten rasiu kažką, susijusio su keltuvo katastrofa, pamotė tikrai bus prikišusi rankas, ji ragino tėvą išskraidinti brolius, o dar tas neįtikėtinas sutapimas, kad būtent tas keltuvas nukrito „Genuslabs“ korporacijos prieangyje.“ Minties tėkmę nutraukė svyruojantys, kelias tonas sveriantys kroviniai. Gają persmelkė baimė, jei šie užgriūtų, iš jos liktų šlapia, raudona dėmė. Laimei transporteris stabdė. Ji atvyko .
Nusirišo diržus. Apsidarė ar nieko aplinkuje nėra, tolumoje judėjo vienišas automatonas. „Reikia, kad manęs niekas nepastebėtų“,- nusivilko švarką ir susigrūdo jį kuprinę. „Keista, kodėl čia taip tuščia?“– pagalvojo ji. Stiklo Kalnas gamino vertingiausią planetos produkciją, darbas turėjo čia virte virti, tačiau stotyje buvo vienintelis automatonas – Ostriktas492 , judėjęs jam užprogramuotu keliu. Iš vagono ištraukė talpas su ženklu – toksiška. Gaja nusprendė juo sekti, nes iš istorijos pamokų prisiminė, jog Ostriktas buvo senos gamybos robotikos produktas, kuriam kiekviena užduotis turėjo būti suprogramuojama atskirai, atlikus užduotį – programa išsitrindavo, todėl šis buvo mėgiamas trečiajame Terros ir Marso kare, kaip diversinė priemonė. „Kažkas slapukauja čia“,- pagalvojo Gaja.
Automatonas nugabeno talpą į urvą. „ Kokio galo jis čia važiuoja“,- nustebo Gaja. Aplink ją buvo šaltos urvo sienos be žmogaus prisilietimo. Ostriktas judėjo toliau, kol privažiavo pilkšva šviesa apšviestą patalpą. Iš dėtuvės ištraukė taip pat atrodančia talpą, kuri greičiausiai buvo tuščia ir įstatė naują. Įsižiebė nedidelis ekranas ir tamsus skystis pajudėjo tūbelėmis. Gajos akys apsiprato su prieblanda, ši išvydo patalpoje stovinčias dviejų su pusę metrų kapsules. “Viena, dvi, trys, keturios…. dvylika“,- siaubas apėmė Gają. Ši prišoko prie kapsulės bei bandė įžiūrėti, kas joje. Suklykė ir atšoko. Kapsulėje gulėjo vaikinas susirietęs puslankiu, protarpiais jį dengė juodos plunksnos, kitur matėsi blyški oda, burnos bei nosies vietoje fomavosi juodas snapas, jo rankos trūkčiojo, tarsi kažkas jas norėtų užlaužti, pirštai buvo susijungę į vientisą galūnę. Kapsulės apačioje buvo etiketė su užrašu: „Juodvarnis Nr 4“. Besikeldama Gaja užčiuopė laišką, kuris iškrito iš kišenės. Jį atplėšė. „ Sveika Gaja, mes saugiai pasiekėmė kosmodromą. Gal mums ir į naudą įšeis ta kadetų mokyklą. Tėvas ir pamotė sakė, kad viskas bus gerai. Myliu. Vilburas“.