37. S. N. Sūtvarų metas

Aitvarai, nešdami vandenį, nusidažo melsvai, nuo aukso pasidaro gelsvi, o nešdami muilą nuo manęs – atrodo truputį išblyškę. Tiesa, už geležinių miesto sienų gali sutikti kur kas pavojingesnių sutvėrimų. Žmonių civilizacija jau baigiasi – kas ten žino, galbūt Marpolė yra paskutinė jos užuovėja. Miestai sunyko, neatlaikę laukinio mitinės galios spaudimo.

Kitoniški padarai, tokie kaip aitvarai, nėra sąmoningi – tik šios nežmoniškos jėgos galūnės. Jie nejaučia nei skausmo, nei alkio, nebent tik nuobodulį. Net sunaikinti – po kurio laiko atgyja iš naujo.

Tam, kad išgyventume ankštoje erdvėje, išmokome panaudoti kai kurias iš šių būtybių. Pavyzdžiui, įmetęs aitvarą į krosnį, gali apšildyti namus ištisą savaitę. Jie stipriai reaguoja į ugnį, bandydami ją nurungti, bet galiausiai virsta pelenais. Tada aitvarų likučiai pasklinda už miesto ribų ir jie atsinaujina.

Kiti naudingi padarai yra perkūnlakiai. Pagavę, užkasame juos pasėlių laukuose – sureagavę su žeme, jie išsiskaido į trąšas, gerokai pagreitinančias augimą. Paprastai, kitonai žmonėms yra toksiški, bet pabuvę miesto teritorijoje, neutralizuojasi.

***

Gyvenvietės centre linguoja pasėliai, o jų viduryje stovi aukštas raudonų plytų bokštas, prikimštas neveikiančių senovės išradimų. Ant jo fasado kabo platūs įtaisai, vadinti vaizduokliais. Tai, žmonijos pažangos simbolis, šiek tiek atbaidantis mitines jėgas.

Žygiuoju į garsaus Marpolės išradėjo Vaižgirdo namus. Jis kartais iš manęs nuperka kokį kitoną, bet labiau specializuojasi į žemiškesnius reikalus. Turtingiausią miestietį kai kas vadina tikruoju pažangos švyturiu. Jo mechanizmai parodo pasauliui, kad mes vis dar kaunamės. Tačiau mūsų kovos metodai labai skiriasi.

– Lietuvoni, – sveikinasi sodybos šeimininkas.

– Minėjai, kad turi man darbo.

– Taip, taip, užeik.

Įžengiame į kabinetą, nusėtą įvairiais prietaisais ir schemomis.

– Klausyk, Vaižgirdai, – sakau, – jei vėl pasakosi, kad tempdamas kitonus pagreitinu Marpolės irimą…

– Ne, šįkart ne apie tai. Man reikia patikimo gido.

– Tau? – stebiuosi. – Nepamenu, kad būtum bent koją iš miesto iškišęs.

– Štai ir problema. Privalau nukeliauti 20 kilometrų į pietvakarius. Įmanoma?

– Dvidešimt?! Klampoti per mitikos pliurzę? Saugant tave? Po to dar grįžti atgal. Mūsų laikais, turbūt nė vienas klajoklis tiek nenuėjo.

– Bet tu juk geriausias iš jų. O saugoti turėsi visą mano šeimą. Du suaugusius ir tris vaikus.

– Tau rimtai atsilaisvino koks velenas?

– Niekam nepasakok, bet sužinojau, jog ten stovi didelis miestas. Visai mūsų panosėje! Kovonė vadinasi.

– Nesąmonė. Daug keliavau, bet nieko panašaus negirdėjau.

– Patikėk manimi – superku ne tik detales, bet ir paslaptis. Marpolės laikas baigiasi – sienos nebeatlaiko išorinės korupcijos, o geležies kasykla senka.

– Nereikia dramatizuoti. Puikiai suprantu, kad pats galiu daug iš to išlošti. Kokiu būdu siūlai keliauti?

– Sukonstravau vieną tokį… Eime, parodysiu.

Galiniame kieme stovi didelis metalo griozdas ilgomis kojomis.

– Kas čia per daiktas? – klausiu.

– Garvagonis. Turėtų mus visus ten nugabenti.

– Ne, aš keliausiu pėsčias. Reikės išžvalgyti kelią. O tu liksi užnugaryje ir lauksi, kol pamosiu sekti iš paskos. Aišku?

– Žinoma. Kaip suprantu, turiu gidą?

Linkteliu.

***

Netoli miesto prisirinkau visą maišą bubilų. Vasarą tai nesunku, dėl juos traukiančio žiedų aromato. Kitonus turi pasigauti šviežius, nes pabuvus mieste, jų dalelės palengva sugrįžta, iš kur atėjusios.

Susiruošę, paliekame Marpolę. Vaižgirdas susodino savo šeimyną į garvagonį: žmoną, du sūnus bei dukrelę. Pats įrenginys kone padvigubėjo – bus primontavęs visą sandėlį.

– Sakiau imti tik tai, kas būtina, – primenu.

– Mums visko ir reikės, patikėk. Net kelis aitvarus įsimečiau, kad sutaupytume vietos, – rodo į apatinę mechanizmo dalį, iš kurios pūškuoja dūmai.

– Gerai. Visi avite geležinius batus?

– Taip, kapitone. Bet kodėl tu pats be jų?

– Mitika manęs taip stipriai neveikia. Vikrumas yra daug svarbiau – nuo to priklausys mūsų gyvybės.

– O kam šitos? – duria pirštu į mane apsivijusias grandines.

– Tikiuosi, neteks sužinoti.

Šlepsėdamas tirštu žaliu purvu, pamoju Vaižgirdui sekti ir garvagonis atropoja iš paskos.

Vėliau aptinku plačią upę. Išradėjas, išlindęs pro stogą, kreipiasi:

– Kirsim upę?

– Čia ne šiaip upė, bet upinis. Išsikasė sau griovį ir guli. Paprastai yra taikūs, bet su žiotimis susidurti nenorėtum.

Sėkmingai perbridus upinio plotį, dangus sutemsta – pasipila lietus. Puiki proga pasigauti perkūnlakių, kurie audros metu laksto pažeme, vengdami ją paliesti, kad nesureaguotų. Tereikia pakreipti stiklinį butelį horizontaliai ir sutvėrimai patys įskrieja pro siaurą kakliuką. Tai jiems iššūkis, be to, mėgsta trankytis zigzagais į sieneles.

Prisirinkęs perkūnlakių, jau ketinu tęsti žygį, bet pastebiu po medžiu susigūžusį numėją – spygliuotą būtybę, primenančią pūkų kamuolį.

Išsiūbavęs vielinį lasą, užmetu ant kitono. Paprastai jie yra per daug greiti, tačiau lyjant aprimsta. Patalpinu jį į specialią vaškuotą dėžutę.

Saulei pasislinkus, įveikiame didžiąją kelio dalį. Dar nesu buvęs taip toli nuo Marpolės. Tikiuosi, tuoj pasieksime tą Kovonę, nes naktį čia išgyventi, mažai šansų.

Staiga pastebiu aukštą laibą sutvėrimą – trijų metrų ūgio, ilgomis žeme besivelkančiomis letenomis. Pasileidžiu bėgti atgal, rodydamas Vaižgirdui suktis. Taip ir žinojau, kad nederėjo tiek nuklysti – juk ten buvo tikrų tikriausias prakorimas. Grėsmingas kitonas, apie kurį iki šiol teko tik girdėti.

Kol garvagonis apsisuka, spėju jį aplenkti, o iš paskos mane atsiveja prakorimas. Žvitriai sugriebęs mechanizmo koją, ją timpteli. Prietaisas ima slysti. Šie padarai ant aukšto medžio sukaria viską, ką tik randa. Nieko nebus, teks kautis.

Iš aklino maišo ištraukiu bubilą – pailgą dryžuotą kitoną. Iškvepiu jam į veidą kuo daugiau anglies dvideginio ir metu į užpuoliką. Bubilas susprogsta kartu nusinešdamas prakorimo leteną. Garvagonis sugirgžda, bet padaras jo nepaleidžia. Sunaikintoji letena regeneruojasi, švytėdama žalsvomis dulkėmis.

Išvynioju ilgas grandines. Vienos gale – metalinis rutulys, kitos – geležtė. Pirmiausia trenkiu rutuliu, bet šis tik atšoka. Po to rėžiu geležte, tačiau sužeidimai beregint sugyja. Ką dar galėčiau išbandyti? Gal apšlakstyti smaigalį vandeniu? Dar neteko susidurti su prakorimu, todėl nežinau jo reagavimo ypatybių.

Pro vagono stogą išlindus Vaižgirdui, drioksteli šūviai – prakorimo kūne trumpam atsiveria skylės. Deja, nesuveikia net ir toks retas ginklas.

Palauk, dar turiu numėją – gal bent suteiks laiko pabėgti.

Sviedžiu antrą bubilą. Garvagonis išsivaduoja bei nurėplina man už nugaros. Atveriu numėjo dėžutę, šliūkšteliu ant jo gertuvės turinį ir paleidžiu. Pūkuota būtybė staigiai išsipučia iki pastato dydžio. Prakorimas sugriebia spyglių kalną bei nusitempia jį ieškoti aukšto kamieno.

***

Temstant atsiduriame netoli tikslo, tačiau miesto nematyti. Negi išradėjo informacija buvo klaidinga? Bet juk jis atsitempė visą savo šeimą.

Netikėtai sukyla vėjas – pradedu baimintis, jog tai blogas ženklas.

– Gali būti pavojinga, – įspėju Vaižgirdą.

– Viskas pagal planą, – patikina jis. – Nepyk, Lietuvoni, aš tau pamelavau. Nėra čia jokio miesto.

– Ką čia išsidirbinėji?

– Šiose apylinkėse tūno vėjopati.

– Tu išprotėjai?! Ne tam čia atsibeldžiau! Tai viena baisiausių sūtvarų – panorėjusi, nupūstų mus kaip šapelius.

– Būtent. Reikia, kad nupūstų 80 kilometrų į šiaurės rytus. Štai kur iš tikrųjų yra Kovonė. Dabar supranti?

– Nieko aš nesuprantu! Net jei nublokštų reikiama kryptimi, vis tiek įsirėžtum į kokį medį.

– Bet mano vyresnėliui jau pavyko! Mūsų nesieja kraujo ryšys, nes jis, kilęs iš Kovonės! Dar būdamas visai mažas, paklydo, o vėjopati atpūtė jį iki pat Marpolės. Trenkėsi į mano stogą, bet skrydžio jėga jau buvo išblėsusi.

– Na ir skrisk į pražūtį! Bet aš grįžtu.

– Palauk, turiu visiems po prietaisą, leidžiantį sklandyti bei saugiai nusileisti, – nykščių baksteli į ant nugaros kabančią dėžę. – Negi nenori patekti į didmiestį? Vidury nakties niekaip nesugrįši.

Vėjas visai įsismarkauja, todėl Vaižgirdas pakelia balsą:

– Tai ne viskas! Paruošiau dar kai ką!

Jam atlenkus garvagonio rankeną, šis pasidalija pusiau, įskaitant kojas. Antrąją pusę sudaro platus apatinis rezervuaras, iš kurio išlenda aukštas kaminas su daugybe smulkesnių šonuose kyšančių vamzdelių.

– Vadinu tai vėjo gaudykle! – šūkteli jis. – Sučiupę vėjopačią, panaudosim jos kuriamą slėgį, nusipūsti reikiama kryptimi! Tik atviliok ją čia!

Išradėjas pasiunčia vagoną, su savo šeima, kiek tolėliau. Tada trukteli kitą rankeną – kaminas palinksta į priekį, plačiai atsiverdamas.

– Tu išprotėjai! – nenusileidžiu. – Turime nešdintis!

– Jau per vėlu, žiūrėk!

Vėjui kaukiant, pasirodo pats padaras – didžiulis žybsintis audros debesis, sudarytas iš labai ilgų, pašėlusiai siūbuojančių ataugų.

– Gaudyk! – rikteli Vaižgirdas, atmesdamas sklandymo įrenginio kuprinę. – Apačioje yra rankena! Panaudok tik atsidūręs ore!

– Prakeiktas lunatike! – atsišaukiu. – Čia ne vėjopati! Tai vėjaspats – vėjapūtys maximus!

Nepaisant to, nebeturime, kur bėgti – aplinkiniai laukai yra visiškai lygūs, tad mirtini gūsiai mus lengvai pasiektų. Belieka pasitikti jį kaktomuša.

Staiga vėjas nurimsta, tarsi kitonas būtų jį įtraukęs – ilgos ataugos išpampsta ir jis išspjauna galingą oro srautą. Kone instinktyviai atšoku į šoną, bet smūgis iš rankos išplėšia grandinę su rutuliu.

Užnugaryje pasigirsta metalo dzingtelėjimas. Atsisuku – pliūpsnis pataikė tiesiai į garvagonį bei nutrenkė jį į tolį.

– Neee!!! – sustaugia išradėjas. – Ne, ne, ne! Visa tai buvo tik dėl jūsų…

– Jų nebėra! – šūkteliu. – Susiimk!

– Turime juos vytis! Berniukui jau buvo pavykę išgyventi!

– Pamiršk – praėjusį kartą nesėdėjo metalinėje dėžėje!

Vėjas vėl pasiunta ūbauti – netrukus parskries kitas pūsnis.

– Net jei liko gyvi, – pridedu desperatiškai, – kaip ten pateksi?! Privalome jį pagauti!

– Taip… Taip! Pasiųsk tą sūtvarą mano pusėn! Nagi, Lietuvoni!

Vėjui nurimus, sviedžiu tris bubilus. Trečiajam aktyvuoti nebepakanka kvapo, bet jis susprogsta dar galingiau. Padaro dujinėje sandaroje turbūt yra nemažai anglies dioksido. Deja, ši ataka jam nė kiek nepakenkia.

Šiaip taip išvengęs dar vieno gūsio, išgirstu šūvius.

– Kulkos bevertės! – rikteliu.

– Bet jos užpildytos galiu! Taupiau šiai progai!

Tai retas metalas, į kurį reaguoja daugelis kitonų. Tačiau skystas galis tik ištykšta ant vėjopaties, ir tiek.

Mano grandinė, per trumpa, tad vienintelis likęs ginklas – elektra.

Pūtimui nurimus, šveičiu stiklinį butelį, o iš jo išsiveržęs perkūnlakis nukrečia vėjąpatį. Nedidelė šio neapčiuopiamo padaro dalis virsta balta bei solidžia, tarsi užšalęs oras. Būtent ten buvo pataikęs Vaižgirdas. Skystas galis, anglies dvideginis ir elektra – panašu, kad sukėlėme tinkamą reakciją.

– Suvarpyk jį kulkomis! – užbaubiu.

Paleidžiame visą perkūnlakių bei galio šovinių krušą. Mėtau, iki kol baigiasi amunicija, o sūtvara pavirsta solidžiu debesimi.

Pasileidžiu pirmyn. Apvyniojęs, ore tebeplevenančio padaro ataugas grandine ir lasu, imu tempti jo stebėtinai lengvą kūną. Šaltis dvelkia į nugarą.

Matau, kaip Vaižgirdas ropoja artyn. Vėjaspats po truputį atgauna garus primenančią būseną – grandinė, perėjusi kiaurai, nukrenta. Timpteliu lasą iš visų jėgų, sviesdamas būtybę į gaudyklės kaminą, kurį išradėjas skubiai užtrenkia.

Epilogas

Vaižgirdas paaiškino, kaip veikia gaudyklė – nukreipi ją, kur panorėjęs, užtaisai ir šauni tarsi iš patrankos.

– Lįsk pirmas, – sako jis. – Nemokėsi jos sureguliuoti, be to, ten gali būti pavojingų kitonų.

 Nusprendėme skrieti, kur nulėkė garvagonis. Galbūt liko gyvų. Būtų logiška man keliauti pirmam, ne vien dėl padarų – kad Vaižgirdui netektų tikrinti vagono.

Įlipu į vamzdį ir jis mane užrakina skrydžiui.

– Sūtvaros gabale, – netikėtai iškošia. – Turėjai mus saugoti! Bet tyčia išvengei smūgio! Kitaip jie vis dar būtų gyvi…

– Ką tu čia…? – tepajėgiu ištarti.

– Sumokėsi už tai! Į Kovonę skrisiu vienas… O tave pasiųsiu kuo toliau, į niekur! Pabandyk grįžti iš ten! – taria apsukdamas prietaisą.

– Palauk…

Ausis užgula stipri jėga, išmetanti mane į orą – aukštai virš medžių. Ir nebelieka nieko kito, kaip tik skrieti iki pat galo.