Nr. 9. Andrius Guzaitis „Kaip žemėje – taip danguje“

Like the sun, dear
Upon high
We’ll return, dear
To the sky
And we’ll banish the pain and the sorrow
Until tomorrow, goodbye

– “One More Kiss, Dear”; Peter Skellern

___

Audringi naktinio lietaus lašai kaupėsi viršutinių ardų lapijoje, ir tiško žemyn jei ne srovėmis, tai bent šliūkštelėjimais. Ražiausi po vienu iš trumpalaikių krioklių – vanduo maloniai vėsino po pirmųjų kelionės valandų įkaitusį kūną. Vanduo aplamai buvo gyvybės šaltinis. Tik žemiečiams lietus kažkodėl tai nepatiko. Daug kas jiems nepatiko. Mes, iš visko sprendžiant, irgi nepatikom. Keisti, tie žemiečiai. Bet apie viską iš eilės.

– Valgysi šitą? – nutraukė mano mintis Bo.

– Ką? Ai ne, imk.

Man sunku keliauti pilnu pilvu, o keliauti teks dar ilgai.

– Bibi, kaip tu? – paklausiau.

Trečiasis mūsų liūdnos kompanijos draugas – sėbras gal labiau, nei draugas, nespėjome dar padoriai susidraugauti, o surišti buvome pačia tikriausia prasme – užvertė galvą aukštyn, idant nauja vandens srovė nubėgtų apdegusia oda. Suprask, vidutiniškai nelabai. Bent jau aš taip pasirinkau interpretuoti.

– Šaunuolis, – paplojau jam per petį.

Bibi neatsakė. Bibi nekalbėjo. Bibi žemiečiai užvakar dviems valandoms išsitempė į saulėkaitą, ir neleido prisidengti. Už bausmę, už bandymą pabėgti. Sprendžiant iš randų, baudė ne pirmą kartą. Bet Bibi buvo kietas riešutėlis. Gal ne toks pat kietas, kaip toks Torbis, apie kurį pernai skaičiau, bet net nemirktelėjo, kai Bo pasiūlė iššokti iš kylančio transporterio. Ir šuoliavo paskui su mumis ištisas dvi valandas per nepažįstamas džiungles, nesiskūsdamas ir neprašydamas poilsio. Apie Torbį gal vėliau papasakosiu.

– Keliaujame, – sukomandavo Bo. – Bredberi, papasakok ką nors. 

Bredberis – tai aš. Nežinau, kodėl mane taip žemiečiai praminė. Bet vardas prikibo. Lygiai, kaip Bo ir Bibi.

– Žinote, kodėl žemiečiai nekenčia lietaus? – aš daug nesiprašydinau. Mano karė ranka buvo prirakinta prie Bo dešinės, o dešinė – prie Bibi kairės, tad negalėjau nešti nei susirasto maisto, nei vienintelio mūsų titnago. Kelionė viduriniajame arde nebuvo sunki, didžiosios šakos pynėsi viena su kita, beveik visur galėjome trepsėti žąsele, bet tryse daug nepašuoliuosi. Reikėjo prisidėti kitais būdais. 

Nei Bo, nei Bibi neatsakė, tad aš tęsiau pasakojimą.

– Kažkada seniai seniai, dar prieš atkeliaudami čia, žemiečiai nusileido tokioj vietoj, pavadinimu Venera. Labai karšta ten buvo, ir lijo. Visą laiką lijo, ne taip kaip pas mus, ir dieną ir naktį. Tai žemiečiai prisistatė toj planetoj tokių Saulės Namų, kur kaip kambarys, tik saulė visą laiką šviečia.

– Dieną, ir naktį? – paklausė Bo. – Kvaila vieta.

– Jo, dieną ir naktį. Žėk, čia jau peršokt reikės. Bibi, viens – du – trys – op!

– Au! – Šuolis pavyko, bet tik beveik. Bo nikstelėjo čiurną.

– Arba pisi protą, arba debilai tie žemiečiai, – suurzgė pastarasis, energingai trindamas sužalotą koją.

– Ne, garbės žodis, taip ir skaičiau. Matai, žemiečiam reikia saulės, o ten lijo visą laiką. Tai vat jie ir gyveno Saulės Namuose, tik kartais pasiklysdavo. Tai jei greit nerasdavo kito Namo, tai išeidavo iš proto.

___

Antrasis poilsis užtruko ilgėliau. Apsvilusi Bibi riešo oda neatlaikė pastovaus antrankio trynimo ir plūdo krauju, o Bo čiurna ištino ir nesilankstė. Čiurną galėjau tik kietai suvynioti, bet riešą tai gana lengvai aptvarsčiau kiminais. 

– Kam gali patikti saulė? – bambėjo Bo, žiūrėdamas į tvarstomo Bibi odą. Jis vis dar negalėjo paleisti paskutinio pasakojimo iš galvos. Aplamai Bo buvo mėgėjas gilintis iki pašaknų, bet man regis, ne visada teisinga kryptimi.

– Žemiečiams saulė irgi ne visada patinka. Skaičiau istoriją, kad jie kartais skraidydami įkrenta į saulę, ir tada jų šeimos nekenčia matyt ją švytint. 

– Nesamonė, – nepasidavė Bo, – transporteriai taip aukštai nepakyla, kad į saulę įkristų.

– Gal, – atsakiau kišdamas kiminus po savo ir Bo antrankiais. Mūsų skūra dar laikėsi, bet irgi buvo nutrinta. 

Toliau pakomentuoti nespėjau. Bo pakėlė kairę plaštaką, tildydamas mane:

– Kažkas blogo atkeliauja čionai, – tespėjo pasakyti.

Nuo aukščiau kybančios šakos tiesiai jam į krūtinę trenkė akinančiai žydras žaibas. Mudu su Bibi nusiritome kulversčiais žemyn, į apatinio ardo tamsą.

___

Vanduo buvo mirties šaltinis. Medžių šaknis apsėmusioje pelkėje mirtis plaukiojo visokiausia. Mirtis vijosi ir iš viršaus – girdėjau žemiečius brazdant, šūkaujant prakeiksmus “buožgalviams”. Tai mus jie taip vadino, kai supykdavo, net ir mokykloje. Tiesa, ne visi, ne visi.

Aš vis dar buvau prikaustytas prie savo draugų. Taip, draugų, ne sėbrų. 

– Tavo vardas bus Elektro. – Pasakiau, žiūrėdamas į nuo žaibo apanglėjusią Bo plaštaką, metaline apyranke amžiams prisegtą prie mano kairės rankos. 

– O tu būk Iliustruotasis, – tariau varganam Bibi likučiui, vis dar kėpsančiam kitame antrankyje. Nes draugai duoda vienas kitam vardus.

Netekę Bo, mudu su Bibi prasilaikėme dar kokias dvi paras, bėgdami nuo persekiotojų, išsisukinėdami nuo liūno padarų. Bet jėgos ir sėkmė galiausiai baigėsi – Bibi nepsėjo pašokti, ir pradžioje neteko kojų, o po akimirkos jį visą prarijo iš vandens išniręs monstras, švariai nukąsdamas ranką ties alkūne.

– Nebijokite, – tęsiau tapšnodamas draugų rankas, – diena baigsis, ir ateis šilti lietūs.

Tik aš jau niekur nebeeisiu. Ir lietus nespės atbėgti lapais iki gilumos. O gal?…

Jėgų užteko užsirangyti ant kiek aukštesnės šakos, ir užsitempti draugų likučius. Draugų, su kuriais net nesitarę, tik susižvalgę, sprukome iš nelaisvės. Bandėme pargrįžti pas miško gilumoje gyvenančius gimines, idant prašyti, melsti, nebesiūsti vaikų žemiečiams, bet nesugebėjome. Baisioji tiesa buvo ta, kad mokykla mokino tik tiek, kad užaugę galėtume dirbti gamykloje, o gamykla… Gamykla buvo amžiams. Ar bent jau iki naudingo gyvenimo galo. Ne visi žemiečiai buvo blogi. Ne visi mokslai buvo blogi. O biblioteka… Ak!

Bet tai buvo tik akimirkos mano gyvenime. Tas akimirkas laikas nuplaus, kaip lietus nuplauna ašaras. O dabar – laikas mirti.