Nr. 15. Edvinas Visockis „#51: Jausmas“

Sklasa pabunda pirma, be žadintuvo. Girdi stoties pulsą. Perdėm ritmingai ūžianti ventiliacijos sistema. Kažkur toli vos girdimas oro filtrų šnypštimas. Nepaisant amžiaus ir nusidėvėjimo, stotis veikė lyg naujas laikrodis. Miegojo apatinėje lovoje. Virš jos vis dar parpia Bubedas. Atsimerkia. Neskubiai nužvelgia apskurusią savo kajutę.

Nors stotis nemaža, bet vietos dirbantiems čia ne tiek ir daug. Didžiąją jos dalį užima įvairūs agregatai, infrastruktūra ir, aišku, sandėliai, tad džiaugėsi prasigyvenusi tiek, jog kambaryje turėtų mažą iliuminatoriaus langą. Buvo skaičiusi, kad Žemėje egzistavo keturi metų laikai. Jai patiko manyti, kad čia turi kažką panašaus, savito, priklausančio jai. Savo „metams“ davė keturių iliuminatoriaus laikų pavadinimą. Aišku, jie trukdavo žymiai trumpiau nei, kad buvo skaičiusi, šie tęsdavosi Žemėje. Kiekvienas metų laikas dėl rotacinės stoties sukimosi greičio užsibūdavo ne ilgiau nei trisdešimt sekundžių.

Prabudus prieš akis kaip tik slinko Roche-β ledo reljefas. Nedidelis mėnulis dirbo nesibaigiantį „piemens“ darbą, savo gravitacija ganydamas uolienas, neleisdamas šioms „pasprukti“ iš žiedo. Nepersidirba, manė Sklasa, tiesiog nuolat plaukė beribe juoduma, išvagotas gilių įtrūkimų, vietomis nusėtas blyškių iš mėnulio vidurių besiveržiančių kristalų, skendinčių garuose. Pasimarkstė, mėgindama greičiau išsibudinti. Sulig kiekvienu mirktelėjimu langelis, lyg ekranas, vis labiau pildėsi švytinčiu asteroidų žiedu, už nugaros palikdamas mėnulio ledynus.

Pati ten bus po mažiau nei valandos. Aštrios uolienos protarpiais sublyksi. Tankios jų sankaupos savo dailumu traukia neįgudusią akį, bet jai primena kasdien tykančius pavojus. Prisėda ant gulto krašto, ištiesusi kojas, pasirąžo. Į kajutę ima skverbtis tamsa. Atėjo trečiasis „iliuminatoriaus laikas“ – juoda tuštuma. Begalinė erdvė. Kažkur toli, už šimtų šviesmečių, žybsi daugybė saulių, bet čia – vos menki šviesos taškeliai. Nenorėtų nuolat matyti to paties vaizdo. Per daug slėgtų. Net šiek tiek gąsdina.

Atsistoja ir prieina arčiau iliuminatoriaus. Po juo pritvirtintas nedidukas stalas. Siena tarsi kažko aštraus perrėžta. Nuo pat tada, kai čia įsikėlė. Keista. Perbraukia pirštais. Buvo sau pažadėjusi, sutaupius pakankamai pinigų, išsikvies mechaniką, kad išlygintų. Buvo tikra, kad tą padarė dar praeitą savaitę. Negi tik pagalvojo?

Tamsą išsklaido žalsva J1407b šviesa. Ledo milžinė, net ir iš tokio nesuvokiamo atstumo, vis tiek kaskart atima žadą. Ant stalo sumestos Sklasos ir Bubedo kortelės bei praėjimo raktai. Ji susiraukia. Grublėta ranka nuo kaktos nusibraukia pelenų pilkumo plaukus ir kilsteli nedidelę atminties kortelę, padėtą stalo centre. Vakar tikrai nebuvo. Negi bus parsinešęs ir nieko nesakęs?

Gniauždama metaliuką tarp pirštų, kilstelėjo akis aukščiau. Nuo iliuminatoriaus atsispindėjo jos sumišęs sidabrinių akių žvilgsnis ir blyški veido oda.

Suskamba žadintuvas. Melodija ją kažkodėl erzina, bet Bubedas užsispyręs neleido pakeisti. Iš viršutinio gulto išnyra ranka, apgraibomis suranda mygtuką ir išjungia garsą. Nieko nelaukęs nušoka žemyn.

– O, jau atsikėlei. – žvaliai, lyg seniausiai nubudęs pasako ir priėjęs apkabina per liemenį. Lyg tarp kitko žvilgtelėjęs į rankose laikomą kortelę prideda: – Ką čia turi?

– Nežinau, galvojau tu man pasakysi. – trumpai šypteli. Rytinis apsikabinimas visuomet keistai ramino.

– Nepamenu, kad būčiau kažką čia palikęs. – akimis dar kartą perbėga kortelę bandydamas atgaminti ką veikė prieš einant miegoti. – Reikia pažiūrėt ar nėr ko įdomaus.

Įgudusiu, staigiu pirštų judesiu Sklasa apsuka kortelę, pasisuka į sienoje integruotą ekraną, kita ranka atidaro panelę ir ištraukusi skaitymo modulį įstato laikmeną. Ekranas įsižiebia. Iššoka NCH korporacijos logotipas kurį tuoj pakeičia pagrindinis meniu. Pasirenka laikmeną ir prieš jų akis žaliai nušvinta kelios eilutės:

Užbaikite mintį, kad ji taptų tikra. Įveskite savo atsakymą pagal pojūtį.:

„Šaltis yra tik būdas suprasti, ką reiškia…“

– Kas čia per… – susiraukia Bubedas. – Kvailas klausimas. Aišku, kad šiluma.

– Kodėl? – nustebusi, dantimis vos  prikandusi vidinę savo skruosto pusę paklausia Sklasa.

– Logiška. Kaip kitaip šaltį suprasi, jei ne per šilumą? Šalta. Nori sušilti. Ieškai tam būdų ir va, žinai ką reiškia šiluma. Kažkaip taip. – lyg praradęs susidomėjimą pasuka sieninės spintos link. Atitraukia žaliuzę ir žengia vidun į “vonią” – dušą, tualetą ir nedidukę praustuvę.

– Bet klausime nešneka apie logiką. Prašo atsakyti pagal pojūtį?

– Tai čia beveik tas pats, jei pagalvoji. Jaučiu, kad čia apie šilumą. Negali taip būti? – valydamasis dantis, pilna burna garsiai pasvarsto.

– O šaltis kaip vienatvė? Kosmosas šaltas, beribis. Ir per jį suprantam, kas yra šiluma. – ištaria garsiau, nežinodama ar ją girdi.

Vonios durys vos prasiveria, pasirodo Bubedo veidas, apšviestas blankia fluorescencine šviesa.

– Vienatvė? – prunkšteli. – Nebūčiau taip pagalvojęs. Einam ruoštis, tuoj susirinkimas

Sklasa įsispraudžia į mažytę vonią greta jo ir išspaudusi truputį pastos prabyla:

– Šaltis ne tik fizinis juk gali būti. Metaforinis. Kad kyla iš vidaus.

Bubedas gūžteli pečiais.

– Jei tau taip atrodo, rašyk. Nors nemanau, kad kompiuterį sužavės metaforos.

Neatitraukia akių nuo savęs veidrodyje, bet nepastebi kaip suputojusi pasta teka lūpa žemyn. Čia tikrai atsakymas, kokio jie nori? O gal nori suprasti, ką ji jaučia?

✹

Begalinė juoduma tuščiai alsavo tyla. Priešais švytėjo kone toks pat beribis asteroidų laukas. Šimtai uolienų lėtai sukosi aplink J1407b žiedą, blausiai atspindėdamos ledo milžinės žalsvą švytėjimą.

Sklasa tvirtai stovėjo ant maždaug konteinerio dydžio asteroido paviršiaus, prisitvirtinusi magnetiniais batais. Šalmo stiklu slinko praskriejančių mažyčių akmenų siluetai, o ant dilbio pritvirtintas monitorius rodė uolienos sudėtį. Čia pat skraidė informaciją analizuojantis nedidukas dronas.

– Šitas geras, – pranešė ji per komunikatorių, rodydama į vietą, kur dronas išskleidė mechaninę ranką ir pjovė paviršių. – Platinos procentas pakankamas.

– Atvarau padėti. – atsiliepė Bubedas. Balsas kiek iškraipytas trūkinėjančio signalo. Prisitvirtinęs prie gretimo asteroido spaudė grąžto rankeną, leisdamas pjovikliui tirpdyti uolienas. – Čia tai gabalas…

Sklasa trumpam  atsilošusi nužvelgė nutolusią stotį. Ši mirgėjo pakibusi virš žiedo. Suvokimas, nelyginti jausmas akimirką perliejo sinapses. Mes taip toli nuo bet kokio artumo. Kaip keista. Kaip čia ne šaltis? Tik simuliuojami technikos garsai komunikatoriuje ir mudu. Atsiduso ir pažvelgė į pjaunamą angą.

– Dronas išveš? – pasiteiravo ji, stebėdama, kaip robotinė ranka renka mineralų fragmentus.

– Taip. Už minutės. – Bubedas nušoko nuo savo asteroido, laisvai sklęsdamas kelis metrus link jos. Pakibęs spustelėjo riešo valdiklį. Magnetai suaktyvėjo.

– Žinai, galvojau apie tą kortelę, – tarė jis, nusileidęs šalia. – Neprisimenu, kad būčiau parnešęs. Nežinau nei iš kur, nei kodėl mes ją turim. Ir klausimas keistas.

Sklasa stebėjo, kaip dronas skrieja stoties link, tempdamas krovinį. Viduje tarytum kažkas užsiblokavo, lyg gerklėje užstrigo.

– Tau nekeista, kad mes taip plaukiam prikibę prie akmenų vieni patys?

– Ką? Taigi magnetai laiko. – nesupratęs atsako kartu akimis lydėdamas tolstantį droną.

Pyptelėjimas. Dronas trumpam sustingsta erdvėje, o jo mechaninė ranka lėtai pameta krovinį. Vienas fragmentas dreifuoja jų link.

– Ką tas ten daro? – nustebo Bubedas. Balsas tapo aštresnis. – Kažkas negerai su griebtuvu.

Sklasa paskubomis perjungia riešinio ekrano meniu. Stambiomis žaliomis raidėmis centre užsižiebia: „Mechaninio gedimo tikimybė: 87%“.

– Griebtuvas sulūžo. – garsiai į komunikatorių atsiduso. – Reikia gaudyt, kol nepabėgo.

– Nejuokauk, jei tas gabalas pradės suktis, nieko nepadarysim. – atsakė jau aktyvuodamas magnetus ir pasiruošęs sklęsti.

Neatsakė. Įjungusi tvirtinimo kabelį, šovė į priekį ir užsikabino už lėto mineralų fragmento. Gabalo paviršius atrodė šiurkštus, jo kampai blausiai švytėjo nuo ledo milžinės atspindžių.

– Rimtai? Rizikuosi dėl platinos gabalo? – subarė Bubedas. Pats ruošėsi daryti tą patį.

– Ne tau moralizuoti. Mėnesį algos pametę negausim. – tvirtai įtempė kabelį, sulėtindama atplaišos judėjimą.

Prisiartinęs prie jos, aktyvavo savo droną. Robotas priplaukė prie uolienos, išskleidė atsarginį griebtuvą ir pritvirtino luitą.

– Gerai. – pranešė jis. – Dronas grįš į stotį.

Sklasa lengviau atsiduso ir atlaisvino savo kabelį.

– Neblogai. Turiu pripažinti, kad kartu gal net dirbam geriau nei po vieną, – su šypsena tarė ji.

– Aha, visai kaip planavom, jei nepasiseks, galėsim romatiškai dviese kosmose plaukiot, – Bubedas nusijuokė. Balse dar jautėsi lengvas susierzinimas.

✹

Prasivėrus durims, kajutėje lėtai ėmė žiebtis lubų panelės. Už nugaros liko stoties šurmulys, praeinantys žmonės ir sklendžiantys dronai. Užsidarė atskirdamos juos nuo likusios stoties dalies. Sieninis ekranas tyliai zvimbė teberodydamas užduotį. Nė vienam nekilo ranka išeinant išjungti.

Užbaikite mintį, kad ji taptų tikra. Įveskite savo atsakymą pagal pojūtį:

„Šaltis yra tik būdas suprasti, ką reiškia…“

– Tai ką rašom? – paklausė Bubedas, dėdamas daiktus. Bandė pasirodyti abejingas, bet balsas išdavė nerimą.

Sklasa tylėjo. Nužvelgė ekraną, tada Bubedą. Galiausiai nusuko akis į langelį. Už jo blyksėjo ledinė Roche-β. Dar penkiolika sekundžių ir vaizdas ima keistis. Ką tik grįžo, o prieš akis vėl išniro tūkstančiai asteroidų.

– Gal šiluma? – grįžo prie pirmosios minties.

– O gal vienatvė? Retai kada spėji toj tuštumoj kitais rūpintis. – užtikrintai, atsakė.

Bubedas atsiduso, kyštelėjo ranką po stalu ir ištraukęs kėdutę klestelėjo į ją. Ėmė barbenti į stalą.

– Jei ne šiluma ar vienatvė, kas dar gali būti? – paklausė uždėdama ranką jam ant peties.

Zvimbimas. Gal mėgavosi akimirka, gal tiesiog paskendę mintyse. Ekranas nekantravo: šviesos blykčiojo kiek ryškiau.

– Rašyk ką nors, ką visi supranta, – pasiūlė Bubedas ir pats užsižiūrėjo per langą.

– Ne. Jei norim atsakyti, turim rašyti pagal tai, ką jaučiam. – Sklasa palinko į priekį. Pirštai virpėjo. Atsargiai, kad nesuklystų, įvedė žodį: „artumas“.

Ekranas iškart sutvisko, tada trumpam aptemo lyg būtų sugedęs. Pasirodo statuso stulpelis skelbiantis: <IŠSAUGOTA>.

 Kajutės šviesos nusidažo geltonai. Vienos prigęsta, kitos ryškiau sušvinta, viena kitą papildydamos. Iš sienų pasigirsta įspėjimo signalas. Komunikatoriai traška, sprogčioja tada staigiai nutyla.

– Kas vyksta? – Bubedas pašoka ant kojų, bet kūnas neklauso. Negali pakelti rankų. Sulinksta pusiau, kažkaip išlaikydamas pusiausvyrą.

Sklasa  dar bando į jį atsisukti norėdama kažką pasakyti, bet lūpos sunkios, sukibusios, nepasiduoda. Sustingsta taip ir nepamačiusi Bubedo veido. Prieš akis iliuminatorius ir už jo besikeičiantys sezonai. Kaip tik baigiasi jos “ruduo”. Begalinę tuštumą keičia ledinis milžinės veidas. Nespėjus užpildyti viso lango – akyse aptemsta.

Durys atsiveria automatiškai. Vidun įžengia trys tamsius laboratorinius paltus dėvintys žmonės. Viena moteris ir vyras iškart pasuka Bubedo link, persimeta jo rankas sau per pečius ir bando įritinti į viršutinį gultą.

Trečioji, aukšta moteris raudonais plaukais, kurios paltą puošia žalsvi apsiuvai, kažką žymisi rankoje nešamoje planšetėje ir ima aiškinti:

– Kaip ir tikėjausi, – tarė ji, nepakeldama akių nuo planšetės. – Dviese ilgiau svarsto kaip atsakyti, bet ilgiau svarstydami prieina prie įdomesnių išvadų. Mokosi jausmų per sąveiką.

– Nestebina, bet kelia nerimą. Darosi pernelyg žmogiški, tik nesuprantu ar mokome juos jausti, ar tiesiog kopijuoti jausmus? O jei kas sužinos, ką čia darom su DI, bus bėdos. – sodriu balsu atsakė vyriškis

– Perkraunam. Rytoj kartosim. Priartinom žmoniją arčiau suvokimo, kaip veikia sąmonė, nieko čia blogo. – atsakė jam Bubedą padėjusi tempti moteris.

Planšete nešina raudonplaukė linktelėjo, kažką bakstelėjo kompiuteryje ir garsiai pranešė:

– Bandymas #51 užbaigtas. Statusas – sėkmingas. Dalyviai – S Klasės Androidas. Į pagalbą pasitelkiame BunkBuddy. Nustatomi parametrai bandymui  #52: Jausmas.

– Gal užduodam kokį kitą klausimą?  – pasiūlė vyras.