Nr. 14. Andrius Tomkevičius „Kai danguje nebeliko žvaigždžių“

(3D holograma įsijungia)

          Ar tikitės, kad tai bus istorija apie visatos plėtimąsi ir galaktikų tolimą viena nuo kitos? Anaiptol. Hablo dėsnis čia ne prie ko. Tai istorija, nutikusi visai čia pat, mūsų gimtojoje Žemėje. Trumpa istorija apie gilų vieno žmogaus ryšį su kosmosu ir jo gyvenimą lydinčius įvykius, kuriuos nulėmė ne kosminės jėgos, o žmonijos sprendimai, beribiai poreikiai, svajonės, tikslai ir sąveika su tuo pačiu mūsų pasaulį supančiu kosmosu. Tas žmogus esu aš, Arktūras, vienas iš milijardų, tarsi mažas žemės akmenėlis tarp daugumos tokių pačių…

Satelitynai

          Štai čia aš, savo vaikystės prisiminimuose. Bet tai tik prisiminimai, į kuriuos aš sugrįžtu, kad galėčiau nuraminti savo mintis, susikaupti, ilgėtis dangaus tyrinėjimo naktų gamtoje su seneliu Andriumi bei apsimesti, kad realybė manęs nei kiek neslegia. Labiau slegia žinojimas, kad jaunosios kartos, greičiausiai, nebepatirs to, ką aš savo vaikystėje jaučiau, mačiau.

          Naktinio dangaus tyrinėjimas buvo mano senelio aistra, kuria jis užkrėtė ir mane, o aš savo vaikus ir anūkus. Tai tapo neatsiejama mūsų giminės dalimi. Gražiais ir giedrais vakarais senelis išeidavo pasivaikščioti palei upelį ir per miškelį link kalvos. Man būdavo smalsu, ką jis vienas ten veikia. Tarsi kažko ilgėtųsi, kažko ieškotų. Kartą jo paklausiau, ar galiu eiti kartu, o jis sustojęs tarpdury atsisuko ir pasakė:

          – Apsiauk batukus ir žygiuojam.

          Tuomet jis pasiėmė šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, o aš, apsiavęs batus, nusekiau jam iš paskos. Nuo to laiko jis dažnai pasikviesdavo mane eiti kartu, o su savimi pasiimdavome žiūronus arba nedidelį teleskopą.

          Mano senelis buvo tikras kosmoso entuziastas – žinojo daug žvaigždžių pavadinimų bei kur jos randasi naktiniame danguje. Savo jaunystės laiku jis domėjosi astronomija, svajojo pasivaikščioti Marso žeme. Tokie terminai, kaip visata, galaktikos, šviesmečiai, juodosios skylės, egzoplanetos, magnetarai, pulsarai, supernovos, ūkai, tamsioji materija ir energija, erdvėlaikis, kontinuumas, kosminė spinduliuotė, jam buvo puikiai pažįstami.

          Tomis naktimis, kai kartu išeidavome, pasiekę kalvą atsiguldavome ant minkštos žolės, o jei būdavo šalta ar prisnigta, tuomet senelis paimdavo ir dvi sulankstomas kėdes. Žiūrėdami į dangų nuo kalvos, mes bandydavome atrasti žvaigždes satelitų jūroje, kartais žaisdavome „Aš savo maža akimi matau tai, kas…“.

          – Žiūrėk, štai ten Arktūras, kurio vardą tėvai tau davė. Gerai dar matosi. Lygiai tiek, kiek ir tave matau. Jau šito tikrai negali pamiršti, kur randasi tavo žvaigždė, – ant kalvos prigulęs senelis Andrius pirštu parodė į nedidelę švieselę danguje, aplink kurią zujo įvairūs kosminiai satelitai ir dronai.

          Aš nieko neatsakiau, tik linktelėjau galva, kaip įprasta šešerių metų vaikui. Jis jau buvo tai sakęs anksčiau, bet vis primindavo kiekvieną kartą, kai ten būdavome. Galbūt jis tai darė labiau dėl savęs, kad vėliau galėčiau jam nusakyti viską, kai jo žila galva nebeprisimins, o visko mačiusios akys nebematys.

          – Dar ką nors atpažįsti? – klausė jis.

          Peržvelgęs per tą švieselių jūrą ir trumpam patylėjęs, pakėliau pirštą į viršų.

          – Na? Ir ką ten radai? – klausė jis, ką danguje pirštu baksnoju.

          – Vega, – patyliukais išlemenau.

          – Šaunuolis. O štai kas yra tas kringelis priešingoje Šiaurinės pusėje? – paklausė į dangų pirštu bakstelėjęs senelis.

          – Kapela… – nedrąsiai ištariau.

          – Ar tu tuo tikras? – senelis pakėlė antakį.

          Tuomet ir supratau, kad paslydau ant šito. Kapela ar Kasiopėja? Nebuvau tikras. Visada jas maišiau.

          – Kasiopėjos žvaigždynas. Panašūs pavadinimai. O Kapela yra žemiau prie horizonto šiaurės pusėje. Pameni, kaip pasakojau, kokios žvaigždės sudaro tą kringelį? Kafas, Šedyras, Navi, Rukba ir Sedina, – pataisęs mane senelis išvardina pavadinimus piešdamas kringelį danguje.

          Paskui nuleidęs ranką jis atsiduso ir pusbalsiu sumurmėjo:

          – Daug tų šiukšlių tenai, viską gadina…

          Puikiai supratau, ką jis turėjo omenyje. Po dangų lakstančios mažytės švieselės blaške dėmesį. Tai visokie ryšių palydovai, stebėjimų dronai, kuriuos žmonės pradėjo masiškai kelti į dangų prieš trisdešimt metų. „Kas iš to, kad sekundės greičiu galime susisiekti su kitais žmonėmis kitoje planetos pusėje arba gauti gyvas transliacijas iš Mėnulio ir Marso, kai negalime susijungti su mus supančia visata? Matome nebe žvaigždynus, o satelitynus“, – taip kadaise kalbėjo senelis.

          – Palei horizontą randasi kitos ryškiausios žvaigždės. Poluksas tarp Kapelos ir Marso į vakarus. Regulas prie Marso. Pietuose po Arktūru – Spika. Pietryčiuose prie horizonto yra Antaris, rytuose Altayras. O šiaurės rytuose po Vega – Denebas, – senelis vardino ir tęsė toliau: – Žiemos laiku dar galima pamatyti Sirijų, Rigelį, Prokioną, Betelgeizę ir Aldebaraną, kurie taip pat būna vieni iš ryškiausių žvaigždžių danguje, tačiau jie dabar yra po horizontu. Juos vienoje krūvoje jau matei sausį. Pameni?

          – Ir Grįžulo Ratai… – aš dar pridėjau.

          – Taip. Didieji štai ten ir Mažieji visai šalia. Šituos juk geriausiai atpažįsti, ar ne? – pagyrė senelis paglostęs man per galvą.

Benaktis dangus

          Nuo tada praėjo dvidešimt metų. Vėl vakaras. Stovėjau gatvėje. Baigęs mokslus, jaunas, su darbu. Bet prislėgtas mąsčiau sau žvelgdamas į dangų:

          Tai miestas. Ši aplinka slegia. Jo šviesos nustelbia naktinio dangaus tamsą, todėl dangus visada yra šviesiai mėlynos, pilkos, violetinės, oranžinės ar rusvos spalvos. Tačiau niekada juodas. Pamatyti žvaigždę tokiame danguje yra tikra retenybė. Net ir Sirijus danguje atrodo kaip blanki dėmė. Ką jau kalbėti apie grožėjimąsi Paukščių Taku, kurį iš dalies dar buvo galima matyti, kai vaikystėje su seneliu Andriumi išeidavome stebėti naktinio dangaus. Atrodo, tarsi miestą gaubtų šviesos rūkas… tai vargina mano akis. Šis benaktis dangus. Tiesiog nekantrauju ištrūkti iš šio šviesų triukšmo ir spalvų pelkės. Ištrūkti ten, kur dangus dar bent kiek padoresnis. Kur galiu laisviau kvėpuoti ir dėliotis mintis…

          – Apie ką mąstai? – mano mintis nutraukė iš transmitoriaus sklindantis Joanos balsas.

          – Rytoj vykstu į gimtinę. Giminės renkasi….

          – Rimtai? Pats laikas. O vis sakai, kad dėl darbo neturi laiko gyvai susitikti su šeima, – apsidžiaugusi Joana pertraukė.

          – Tai kas kita. Tai… – pritilau.

          – Kas? Ar nerimauji dėl projekto, prie kurio ilgai dirbai? Vadovybė supras. Turi bent kartą į metus nuvažiuoti aplankyti šeimos. Gaila, kad šį kartą negalėsiu kartu su tavim ten būti. Teks…

          – Ne tai, – nutraukiau ją ir atsidusau: – Praeitą naktį mano senelis Andrius mirė…

          – Kas nutiko? – Joana sunerimo.

          – Žinai gi, kaip įprastai – išėjo pasivaikščioti. Vėliau jį rado ant kalvos sušalusį. Širdis sunegalavo… ir jau toks amžius… – iš lėto bandžiau dėlioti žodžius.

          – Jis labai mėgo tą vietą. O kada paskutinį kartą su juo kalbėjai? Turiu omeny, gyvai, – Joana bandė išlikti taktiška.

          – Gal prieš porą metų. Tuomet su juo ėjome į žygį vakare. Bet paskui… darbas, šis miestas… jis…

          – Tai atima laiką, žinau, – mano žodžius užbaigė Joana.

          – Lygiai taip, kaip Torontas tau, – bandžiau pakelti nuotaiką paminėjęs, kad Joana ne mažiau atsiribojusi su diplomatine misija Kanadoje.

          – Tu kaime bent ant kalvos lipsi ir geresniu dangumi pasigrožėsi. O Toronte jis… kaip ir pas tave Kaune – nėra į ką žiūrėti, – paguodė Joana.

          – Taip. Benaktis dangus, – atsidusau ir atsisveikinęs su Joana išjungiau transmitorių ant smilkinio.

Bežvaigždė naktis

          Praėjo dar penkiolika metų. Vienas gulėjau ant kalvos ir žiūrėdamas į dangų mąsčiau apie dabarties ir praeities dalykus. Čia, gimtinėje, gali pailsėti nuo civilizacijos triukšmo. Bet dangus jau nebe toks, koks buvo vakarais su seneliu. Po jį zuja dar didesni spiečiai dronų ir satelitų, o iš prasiplėtusių miestų sklindanti šviesa dangų padaro slegiančiai pilką. Sudėtinga surasti tikrą žvaigždę…

          Šalia manęs atsigulė atėjusi dvylikametė dukra Polaris. Ji nuo pat gimimo tik tokį dangų temato. Nesužinos, koks jausmas matyti jį su tikromis žvaigždėmis. Nors vaizdų iš praeities ir mano nuotraukų jau buvo mačiusi. Ir, žinoma, virtualios realybės kambariuose galima pasivaikščioti gamtoje po žvaigždėtu dangumi. Bet tai vis tiek ne tas pats.

          – Stelanas neprisijungė? – paklausiau apie jos jaunesnį brolį.

          – Jis VR kambaryje su draugais žaidžia futbolą, – pranešė ji.

          – Mama jam leido taip ilgai? – paklausiau.

          – Mama irgi VR kambaryje kalbasi su jų tėvais, – atsakė ji.

          – Mat kaip. Gerai, daugiau vietos mums liks, – nusijuokiau.

          Joana gan dažnai būdavo VR kambaryje. Suprantama, juk jos nuotolinis darbas to reikalavo. Tačiau ir laisvalaikiu ji ten leisdavo nemažai laiko.

          – Jei pasidarys šalta – krepšyje yra pledas, – priminiau Polaris.

          – Nebus šalta. Atsinešiau karšto šokolado, – atsakė ji.

          – O man atnešei? – paklausiau.

          – Aha, – padavė man šiltą termosinį puodelį į rankas.

          Tuomet kartu su dukra pradėjome žaisti „Aš savo maža akimi matau tai, kas…“, tačiau ne apie žvaigždes, o satelitus, kosmines stotis, dronus, sraigtasparnius, keleivinius lainerius, krentančias raketų nuolaužas. Nieko apie žvaigždes. Jų tiesiog nebeliko danguje, tai yra jos vis dar ten, kosmose, bet žmonės jas uždengė dirbtiniais artefaktais. Jos ne savo noru pasislėpė nuo mūsų akių.

          Turime visur pasiekiamą interneto ryšį, transliacijas iš Marso kolonijų ir kasyklų asteroiduose, didelės raiškos vaizdus iš tolimų Saulės sistemos vietų. Tačiau nebeturime natūralaus dangaus. Vien mirgančias dirbtines švieseles naktiniame danguje. Bežvaigždės naktys – mūsų palikimas ateities kartoms…

Nuolaužų kupolas

          Praėjo dvidešimt metų. Polaris pykosi su savo vyru, kuris dirbo kosmoso atliekų gaudymo operatoriumi. Įprastai todėl, kad jis vis prižada artimiausią savaitgalį būti namie kartu su šeima, tačiau darbas ir transporto užimtumas nuplauna visus pažadus.

          Tą vakarą išsivedžiau Polaris vaikus pasivaikščioti. Vega, Kasiopėja ir Orionas neprivalėjo likti ir klausytis pastovaus tėvų barimosi ir motinos verkimo. Ne kartą anūkėlius paglobodavau ištikus reikalui. Jiems patiko klausytis visokių istorijų iš mano jaunystės ar atsiminimų iš laikų, kai vaikystėje pats su savo seneliu Andriumi kartu tyrinėdavome dangaus objektus.

          Tuo metu viskas tik blogėjo. Ne tik žmogaus ryšis su visata. Žemės kiemą jau gadino ne tik miestų šviesos ir satelitų jūros, tačiau ir kosminė tarša – palydovų, raketų, ryšių satelitų, erdvėlaivių liekanos ir nuolaužos bei po kosmoso kasybos misijų likusios asteroidų dulkės. Nors ir imtasi valyti Žemės orbitą, toks darbas yra sudėtingas, lėtas ir gana brangus. O pastangų neatperka vis daugėjantys taršos šaltiniai, pavyzdžiui, į orbitą masiškai keliami žvalgybinės, ryšių, mokslinės ir civilinės paskirties satelitai, kurie neretai sugenda arba susiduria, o jų nuolaužos pakenkia kitiems orbitoje esantiems objektams. Toks beribis gedimų ir susidūrimų ciklas.

          Pavojų taip pat kelia raketų, erdvėlaivių nuolaužos ir liekanos, kurios neretai yra didesnės, toksiškesnės bei pasižymi didesne susidūrimo kosmose ar nukritimo į žemę rizika. Ir tikrai nukrenta. Galbūt ne žmonėms ant galvų – juk nuolaužų kritimo trajektoriją ir tašką lengva prognozuoti bei valdyti, kai didžiąją Žemės dalį dengia vandenynai. Tačiau ir čia problema – kosmoso nuolaužų kapinynai vandenynuose niekaip neišsprendžia taršos problemos, o tik ją pagilina.

          Žmonės pasikeitė. Niekas nebežiūri į dangų. Į ką ten jiems žiūrėti, kai viršuje taip, kaip ir apačioje? Kosmoso nuolaužos tirštai dengia dangų, tarsi sudarydamos tam tikrą kupolą. Todėl mano anūkai niekada nežinos, ką reiškia savo akimis matyti žvaigždes. Nebent sutaupys bilietui aplink Žemės planetą ar kelionei į Marsą. Pakilti virš šio nuolaužų kupolo.

***

          Galbūt ši laiko kapsulė jums, jauniesiems ateities kūrėjams, mokslininkams ir svajokliams, suteiks trokštamos įžvalgos, drąsos ir aistros pažvelgti į viršų taip, kaip aš ir mano artimieji ten žvelgėme, net jei ten ir nebematote tų pačių dalykų. Galbūt dar ne viskas prarasta ir yra viltis sugrąžinti žvaigždėtą dangų. Tačiau tai pareikalaus ne tik jūsų kartos pastangų ir noro. Visgi, manęs tuo metu nebus, kad galėčiau pats savo akimis dar kartą jį pamatyti. Bet gal jūsų provaikiai galės. Tuo save ir raminu…

(3D holograma užgęsta)