36. Edvinas Pranukevičius “Artefaktas”

  „Kitas!“ – sušuko karys, ir iškart atsivėrė durys. Įžengė tvirtas, aukštas, augalotas vyras ir nužvelgė kabinetą. Knygų lentynos rikiavosi prie sienų, o didžiulis apvalus langas už juodo kaip anglis stalo atvėrė vis dar besistatančio Didžiojo naujojo Moneros miesto peizažą.

Vidury kabineto, prie stalo, net nepakėlęs galvos jaunasis Alchemikas toliau rašė. Jo Sutana buvo juoda, per ją ėjo raudoni dryžiai, tarsi liepsnos, o tarp jų buvo užrašyti Raudonojo pranašo žodžiai. Kaip Sutana, taip ir visas apvalus kambarys skendėjo tuose pačiuose juodos ir raudonos spalvų atspalviuose, ore tvyrojo mistiškas smilkalų kvapas, o palei sienas ant stovų degė žvakės.

Augalotas vyras pažvelgė į karius spindinčiais šarvais ir ant krūtinių išsiuvinėtomis raudonomis liepsnomis. Du stovėjo už Alchemiko, du prie durų. Atrodė, kad jie visi nuobodžiavo: kariai net nestovėjo išsitiesę, o rėmėsi į sienas, vos nežiovaudami. Vienas net dairėsi pro langą į didingąjį miestą: mediniais pastoliais apstatytus namus, apvalius, smailėjančius stogus bei lentomis išklotas gatves, kuriose buvo tiesiami akmeniniai takeliai. Iš Alchemikų bokšto visas Miestas matėsi tarsi ant delno, nauji namai dygo kaip grybai, vis plačiau rydami aplinkines žemes.

  Savo oranžinėmis akimis jaunasis Alchemikas atidžiai stebėjo popierius. Spinduliai atsispindėjo nuo jo tvarkingų geltonų plaukų tarsi gintarai paplūdimyje.

Jis apžiūrinėjo stalo pakraštyje gulinčią tos dienos radinių krūvelę: keistų formų akmenukus, surūdijusius antgalius ir dar kelis neaiškius geležies gabalus. Jis galvojo, ką apie juos įrašyti į popierius, kaip įforminti šiuos atneštus menkniekius. Tačiau dėl keistų jų formų bei „jausmų“, kuriuos teigė jutę radusieji, visiškai atmesti jų nebuvo galima. O jeigu netyčia tai būtų koks prarasto amžiaus, Dievybių iš Žvaigždžių paliktas artefaktas?

Už tokius radinius jis atseikėdavo tik po kelias varines monetas. Už tiek tie kaimiečiai nenusipirktų nė Hapusto traškiosios šaknies galvutės. Bet vis tiek eina, vis neša, rodo, kokį keistą akmenį upėje atrado.

  „Agh… ką aš padariau, kad čia patekčiau…“ – Alchemikas, vos nekeikdamas, pašnibždėjo sau.

„Ei, sūnau!“ – kiek piktai tarė įėjęs vyras. Tikriausiai ilgai laukė, pagalvojo jaunasis Alchemikas, kol pagaliau gavo progą įeiti į kabinetą ir parodyti, ką gi radęs užmiškiuose ar pievose.

„Prašyčiau formaliau su manimi kalbėti.“ Alchemikas pakėlė akis nuo stalo ir nužvelgė vyrą. Šis buvo suraukšlėjusio, raumeningo, nubalnoto veido, vešliais juodais antakiais, vos ne dviem galvomis aukštesnis ir gerokai platesnių pečių, susivėlusia ryškiai juoda barzda, siekiančia krūtinę, bei garbanotais plaukais. Net subraižytos jo rankos atrodė tarsi apaugusios juodais šeriais. Nagai buvo išlūžinėję, o dešinės rankos rodomasis pirštas buvo nukirstas. Žaizda atrodė dar šviežia.

„Kur mano manieros! O Teisingosios Liepsnos Ordino Alchemike… prašau, priimk mane vargšą, kad galėčiau parodyti, ką esu radęs…“ – sarkastiškai tarė keistasis augalotas, plačiapetis vyras.

„Prašom, sėsk…“ – atsakė jaunasis Alchemikas, atsidusęs. „Nagi, papasakok, kur radai tą savo artefaktą… Bet pirmiausia prisistatyk.“

Vyras atsisėdo ant juodos kėdės su raudonais paminkštinimais ir kreivai nužvelgė keturis karius. Tada įsmeigė akis į Teisingosios Liepsnos Ordino atstovą ir tarė:

„Inskofokas mano vardas, Amberė…“

  Jaunasis Alchemikas nuleido akis į popierius, pasižymėjo vardą ir be emocijų, nuvargusiu balsu tarė:

„Malonu, Žalyne. Aš Euferedas. Te taika ir klestėjimas sieja mūsų kultūras, mūsų rases. Pasakok, kur gi radai tą artefaktą, kurį nori man parodyti…“

„Na…“ – Inskofokas nusičiaudėjo sau į rankovę, o nutįsusias seiles nusivalė ir, lyg niekur nieko, tęsė: „Medžiojau Aristoklo miškuose, pro aštrias tankmes tyliai vaikštinėjau. Teko lįsti vis giliau, ten, kur driekiasi Tykh-Terų, aklųjų baisūnų, medžioklės plotai.“

Tada jis trenkė į stalą, norėdamas atkreipti jaunojo Alchemiko dėmesį. Euferedas tik akies kampu pažvelgė į vyrą, tačiau smūgis kur kas labiau patraukė apsauginių dėmesį.

„Dėl jūsų besaikio plėtimosi man teko ten eiti! Kad galėčiau išmaitinti šeimą!“ – jo stambus balsas sugriežtėjo.

Euferedas vėl nuleido akis ir, toliau rašydamas, ramiai atsakė:

„Pagal Filaipino paktą jums, Žalynams, priklauso šimtas kilometrų Aristoklo miško, pelkių bei pievų. Jūsų žmonės dar turi daugybę žemių. Neprapulsite…“

Inskofokas agresyviai atkirto:

„Jūs mus ištrėmėte į Tykh-Terų valdas! Ar jūs bent jau matėte tuos siaubūnus? Jų aštuonios trišakės pėdos jaučia kiekvieną judesį, o du priekiniai čiuptuvai iškart iščiulpia gyvastį…“

  Alchemikas nutraukė:

„Jei norite pateikti skundų, prašau susisiekti su Hazaro Imperijos Ministerija… Manau, puikiai žinote, kur patekote. Čia mes, Teisingosios Liepsnos Ordinas, superkame rastus Artefaktus. Tęskite pasakojimą, kaip jį radote.“

Žalynas suspaudė kumščius, bet žinojo: jei kels sumaištį, negaus pinigų, taigi nuraminęs balsą tęsė:

„Taigi, vengdamas Tykh-Terų teritorijų, braudamasis pro spygliuotas parazitines tankmes, ieškojau geresnių plotų, bet radau plyšį kalne, vedantį gilyn. Iš ten… sklido šaltis. Jis tarsi kvietė sugrįžti. Bet įsigandau judesių tankmėse, taigi greitai sprukau atgal.“

 „Kvietė? Ar tai buvo tarsi nevaldomas noras eiti ten?“

„Taip, tai buvo toks keistas, tarsi kvietimas… Nejaukus. Bet tą dieną aš apsisukau ir grįžau trobon pas šeimą, vėl tuščiomis rankomis.“

„Ar grįžęs namo sapnavote keistus sapnus? Ar regėjote vizijas?“

„Ne, ne. Tiesą sakant, visiškai pamiršau apie tą olą…“

„Aha…“ – Euferedas giliai nusižiovavo, o Inskofokas pasakojo toliau.

  „Žinot, senais laikais buvo daug grobio, o dabar jūsų pastatai ir triukšmai viską išvaikė į tankmes… O kad nusipirkčiau jūsų turguose maisto, reikia kapeikų, kurių irgi neturiu… Taigi badavome, o po kelių dienų vėl išsiruošiau į tą prakeiktąją vietą.

Žengiau atsargiai, ieškodamas grobio: pro spyglynus, pro šeruotąsias tankmes. Didieji baltieji lapai kabojo virš galvos, o aš žvalgiausi atidžiai, ieškodamas bent kokios Tykh-Terų paliktos šilko gijos, kuri bylotų, kad tai jų teritorija.

Po ilgo kelio galiausiai radau grobį, pastebėjau šarvuotųjų širvunėlių bandą… Net seilės ištryško, o akys išsprogo. Jų šeimynėlė vinguriavo pro tankmes tarsi prie žemės prigludusios, iš skydų sumontuotos apverstos valtys. Jie ramiai ėdė augalus.

Žinojau, kad jų sluoksniuoto kiauto nepradursiu, taigi tyliai tarp baltų lapijų ruošiau pasalą…“ – nusikikeno Žalynas, prisimindamas šią medžioklę, ir tęsė, didžiuodamasis:

„Gulėjau pasaloje, kol jie priartėjo. Kai buvo visai šalia, iššokau ir šviedžiau kilpą. Vieną sučiupau. Kiti puolė jo gelbėti, bet užkūriau fakelą ir liepsna juos nubaidžiau. Tasai irgi bandė bėgti, vis tvirčiau į kilpą įsivyniojęs, haha!

Pririšau virvę prie medžio ir laukiau, kol širvunėlis išvargs. Žinai, niekaip to padaro kiauto nepramuši. Net Tykh-Terų dantyti čiuptuvai to nepadarytų! Reikia apsukrumo. Dabar klausyk, kaip tikri medžiotojai medžioja. Greitai užpyliau Vinguvos šaknų ekstrakto ant jo juodų akių. Muistytis pradėjo dar labiau, tada užpyliau žibalo ir uždegiau, kiautas greitai suminkštėjo, ir ietimi pervėriau jo galvą. Ir štai darbas buvo baigtas! Heheh.“

  Euferedui nuo visos dienos rašymo jau pradėjo gelti pirštus, taigi jis pakėlė galvą, susiraukė ir tarė:

„Prašyčiau be nereikalingų smulkmenų.“

Inskofokas nusijuokė.

„Hehe, tik bandau praskaidrinti nuotaiką. Visas toks paniuręs, galvojau, patiks išgirsti, kaip tikras vyras medžioja! Bet gerai. Tai va, džiugus ruošiausi keliauti namo, pagaliau ne tuščiomis rankomis. Užsimetęs grobį per petį slinkau pirmyn, jau pamiršęs visus atsargumus. Galvojau tiesiog tyliai grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjau, bet su grobiu buvo sunku brautis per aštrias ir šiurkščias tankmes, taigi truputį nukirtau kelią. Ir tai buvo mano didi klaida…

Tai va… Net nepastebėjau, kaip už šilko gijos užkliuvau, vos nepargriuvau. Žinot, Tykh-Terų tinklas yra vos matomas. Lėtai pažvelgęs į žemę supratau, kad, po paraliais, tai tikrai buvo jo šilkas! Žinojau, kad tuoj jis pasirodys…

Na, taigi mečiau tą savo grobį, visus keikdamas, ir bėgau šalin. Sustojau tik kiek atokiau, kad galėčiau matyti, ir sustingau. Tykh-Teras greitai pasirodė, vinguriuodamas per tankmes, ir taip tyliai, kad šiurpas nuėjo per kūną. Bet tikriausiai nuvargęs per garsiai kvėpavau, nes tas padaras tiesiog pralėkė pro negyvą širvunėlį ir nėrė tiesiai link manęs, savo kojomis taip keistai vinguriuodamas per tankmes, kad net apsvaigau. Nebesupratau, kur jo kojos, o kur galva.

Na, teko bėgti. Žinojau, kad kovoje neturiu šansų. Taigi lėkiau, kiek kojos nešė, galvodamas bent savo kailį išgelbėti. Ir taip vėl atsidūriau prie tos šiurpios olos, vedančios gilyn į tamsą. Išpūtęs akis, dūsaudamas, visas tankmių subraižytas, nieko nelaukęs nėriau į tamsumą.

O tas aklasis Monstras sustojo ties įėjimu. Tykh-Terai mėgsta tamsą, taigi buvau sutrikęs. Gal kažką kito pajuto? Gal pralįsti negalėjo? O gal… bijojo?“

Ties žodžiu „bijojo“ Euferedo plunksna sustingo.

„Tai va, likau tamsoje. Užkūriau fakelą ir lindau gilyn, tikėdamasis rasti kitą išėjimą… Ėjau, kopiau, kartais taip sunkiai spraudžiausi, kad atrodė, jog užstrigsiu. Vanduo tik lašėjo, grybeliai augo pakampėse. Baimės jau buvo pilni plaučiai, taigi buvo nusispjaut, kad vis giliau lendu. Vis galvojau, kad Tykh-Teras mane gaudo.

Keliavau gilyn ir gilyn. Mačiau keistų šliužų, na, tokių kaip liepsna ant jūsų Sutanos, vinguriuojančių, čirškiančių… Šaknynai raižė urvą, bet galiausiai nusileidau taip giliai, kad net jie manęs nebelydėjo. Mačiau keistai iškapstytus urvus, galbūt Trifuzdalų spiečiaus išraustus… Bet nežinau. Vieną kartą galvojau, kad tamsoje pamačiau Kauką. O gal ir mačiau, nes atrodė, kad šešėlis man mojavo, vedė gilyn…

O kur nuvedė, o brolau… Galiausiai galėjau atsistoti tiesiai. Pagaliau išsitiesti…“

  Laukinis vyras nurijo seiles, tarsi su išgąsčiu prisiminęs, kas įvyko toliau.

„Pagaliau pėdomis pasiekiau žemę, bet, po galais, ta smarvė… Ji buvo tarsi pati mirtis. Nežinau, kodėl, bet judėjau toliau. Gal dėl to, kad galvojau, jog atgal jau neprasibrausiu. Bet priešais pamačiau skylę, tarsi alsuojančią. Ji buvo kone tokio dydžio kaip šitas kambariukas… Ir aš pasilenkiau pažiūrėti į tą skylę, supranti… ir pamačiau požemio siaubą: kunkuliuojančią, verdančią pelėsių duobę…“

Euferedas pakėlė galvą. Jo veide susimaišė nuostaba ir baimė.

„Ar tai…?“

„Taip, sūnau, tu net neįsivaizduoji… Pati puvėsių esybė slypi po mūsų kojomis. Aš mačiau mūsų baimes, mačiau mūsų konfliktus, kurie nuteka po žeme ir, kaip sakė Raudonasis pranašas, šeria jį… mūsų Tėvą Rūstųjį.“

Inskofoko kvėpavimas padažnėjo ir virto kone dūsavimu. Jo raumeningame, rimtame veide beliko išgąstis. Jis ištraukė iš kišenės apvyniotą buteliuką ir atsargiai padėjo jį ant stalo.

„Aš atpjoviau tos kunkuliuojančios masės gabaliuką. Pirštu, po perkūnais, paliečiau tą dvėselieną… Pirštas pradėjo pūti čia pat. Aš jį tiesiog nuriežiau, ir jis įkrito į tą kunkuliuojančią teroro duobę… Kaip vėl atsidūriau viršuje, kur spinduliai glosto odą, neklausk. Atsimenu tik panišką bėgimą, kaip nagais kapsčiau žemę, ir tuos tamsoje stūksančius Pragaišties Valdovų sostus. 

Sakyk, juk mes visi ten atsidursime? Visi nyksime ir irsime. Tiek praėję, tiek iškentėję, kol galiausiai viskas supus ir ničnieko nebeliks… Mes pasmerkti jau nuo pat pradžių…“

Keturi kariai įsitempė, tvirtai suspaudė ietis ir įsmeigė akis į buteliuką, stovintį ant stalo tarp keistų akmenukų bei surūdijusių antgalių.

Alchemikas lėtai jį išvyniojo. Vos užmetęs akį į tai, kas buvo viduje, greitai vėl uždengė. Prisidengė burną ir, nuleidęs galvą, nuo šleikštulio vos neapsivėmė. Tada skubiai ištraukė maišelį, pilną auksinių monetų, ir numetė jį priešais Žalyną.

Inskofokas dar šiek tiek palaukė, bet, matydamas, kaip Alchemikas susirietęs bando numalšinti šleikštulį, paėmė odinį maišelį, pasvėrė jį rankoje ir patraukė durų link.

Tačiau prieš išeidamas išgirdo Alchemiko Euferedo žodžius:

„Galbūt. Bet neleisime puvėsiui mūsų pasiglemžti be kovos…“