41. Edvinas Visockis “Sutemose”

[+00:49:58]

Žalsvame pakelės viešbučio koridoriuje tvyrojo tabako ir rūsį primenančios drėgmės tvaikas. Man besiartinant prie 305 kambario, apjuosto ryškia holojuosta, išryškėjo pažįstamas senų delne per ilgai laikytų monetų aromatas ir be implantų vargiai juntamas nitroceliuliozės dvelksmas.

Tinklainės kamputyje tiksėjo laikmatis: +00:51:21. Beveik valanda po mirties, ne pats blogiausias scenarijus nekroforensikai. Prasibroviau pro uniformuotą nugarą, įsitaisiusią tarpduryje. Pareigūnas stvėrė mane už alkūnės, bet pastebėjęs architekto ženklelį taip pat staigiai paleido.

– Janai, užtrukai. Ir išvis, ne per daug šią savaitę tau darbo? – papriekaištavo apšepęs tyrėjas iš kambario gilumos.

– Greičiau niekaip, pats pikas mieste, – įžengiau paaiškinęs.

Ant kadaise madingo kilimo, prie sienos susmukęs sėdėjo jaunuolis. Galva nusvirusi, o jam už nugaros paties krauju nutaškyti tapetai. Pakaušyje iš tolo žiojėjo šautinė žaizda, smilkiniai sąlyginai švarūs.

– Nepasidavė? – pasiteiravau suirzęs, bet susisgribęs pamėginau supratingai nusišypsoti.

– Savižudis. Vamzdis burnoje. Trylika minučių po mirties suleidom stabilizatorių. Medikai vėlavo atvažiuoti, su savim nesivežiojam, – ramiausiai dėstė pilkaveidis tyrėjas. – Gal nebus labai blogai?

Prisiverčiau mandagiai linktelėti ir kišenėje susiradęs serumą atsiraitojau rankovę. Tai pamatęs, tyrėjas nusigręžė. Nežinau ar duodamas man privatumo, ar vengdamas mano randuoto dilbio, virtusio vientisa pajuodusia mėlyne. Tokia ta nuolatinių injekcijų pasėkmė. Dūris. Karštis. Troškulys ir jį vejantis nepaaiškinamas noras slėptis. Susitvardžiau ir užraitojau rankovę.

Tai išgirdęs tyrėjas atsisuko ir žibintuvėliu pašvietęs žaizdą galvoje tęsė:

– 9mm, tiesus kanalas beveik per centrą, kulka išėjo per pakaušį. Atmintis turėtų būti, gal tik be jausmų? Jungtis pigi, turginė, nepažeista. Lyg ir viskas?

– Mhm, jungiuosi. Gesinkit šviesas, – paliepiau dėdamas lagaminą ant žemos, čiužinį, numestą ant faneros primenančios lovos languota patalyne. Pats tas miesto pakraščiui. – Kambaryje tik tie, kam būtina. Apsieikim be triukšmo įraše.

Netrukus 305-tame likome tik tyrėjas, šaulys ir aš, o tylą drumstė nebent mudviejų kvėpavimas. Įjungiau brainEx’ą, ištraukiau kabelį sutvirtintu antgaliu ir palinkau prie jaunuolio. Viskas, kuo šis kada nors buvo, dabar slėpėsi tuščio žvilgsnio sutemose ir gęstančiuose neuronuose.

– Einam, parodysi, ko čia pridarei, – padrąsinau jį, nors paties skrandį tuo metu sutampė spazmas. – Laikas: 19:49.

Vos jungtis metališku spragtelėjimu užsirakino lizde, pajutau smūgį į savo nervų sistemą. Pakaušį perliejo šaltis.

Ne mano – jo.

Tamsa kelis akimirksnius ūžė. Daug kas įsivaizduodavo, jog architekto darbas panašus į montuotojo – išrinkai aštriausius kadrus, sulipdei įrašą ir viskas. Anaiptol. Visi pamiršdavo purvą. Mirštančios smegenys dusdamos beviltiškai siuntė paskutiniuosius chaotiškus impulsus. Jausmas tiesiog neapibūdinamas, į nieką nepanašus.

Ausyse spengė aukšto dažnio signalas, o burnoje pajutau šlykščią, hipoksijos paliktą sudegusio plastiko ir vario sintezę. Atvykau.

– Stabilizuoti signalą. Filtruoti triukšmą, – mintyse paliepiau brainEx’ui.

Maniškiai implantai, daug galingesni nei nykstanti subjekto mėsa, pamažu perėmė kontrolę. Ryškiaspalvių dėmių kratinys susidėliojo į vientisą atvaizdą, cypimas nuslopo, virsdamas foniniu seno radijo ūžesiu. Iš atminties likučių sulipdytas išniro kambario vaizdas. To paties, kuriame tysojau ir aš.

[-00:00:58]

Tyrėjas neklydo. Hipoksija veikė atmintį it murzinas trintukas – vaizdas skylėtas, pridengtas pilkų dėmių. Emocinis takelis išdegęs, man palikęs tik šaltą patirčių archyvą. Nujaučiau kas manęs laukia. Baimės perkreipti veidai, svetimos ašaros ir jokio jas turėjusio lydėti jausmo. Nors šiuo klausimu man būtų paprieštaravęs ne vienas architektas, nemėgau tokių išvkietimų.

Bent jau įranga veikė puikiai. Išskleidusi subjekto prisiminimą trimatėje erdvėje pavertė mane savotišku vaiduokliu apsėdusiu auką. Apsidairiau, kiek leido svetimos mintys, tačiau kambarys ir jame buvę daiktai rodėsi buvo išskydę, be spalvų ar tekstūros. Ryškiau mačiau tik šaulio rankose gniaužiamą juodo polimero Luger pistoletą ir „savąjį“ atvaizdą lange. Nepilną, beformį, bet savotiškai skausmingą. Sekundę man net pagailo vaikinuko. Jei nebūčiau žinojęs nusikaltimo aplinkybių, galbūt net būčiau galėjęs suklysti ir palaikyti jį auka.

– Įrašyti, – nuvijau mintis šalin ir paliepiau brainEx’ui priartinęs ašarų atspindį lange. Pasisekė. Žinojau, jog ši akimirka pravers tiek montuojant kaltės, tiek atgailos scenarijus. – Atkurti.

Jaunuolio lūpos krustelėjo, bet murmesys sklido ne iš burnos, o iš visų kambario kampų vienu metu. Malda?

– … ar man Dievas atleis? Jeigu… jeigu pats paspausiu… jei pats nusišausiu, ar pakliūsiu į dangų? – balsas lūžinėjo. Į pauzes įsiterpė šniurkščiojimai. Žmogiškiausia patirtis, su visu purvu, ašaromis ir snargliais.

– Hugai, – šūktelėjo balsas iš koridoriaus, – tavo draugelį sulaikėm apačioje, sveikas gyvas. Mesk ginklą ir pasikalbam apie ką tik nori. Niekas durų nelaužią, į vidų nelenda, girdi mane?

Hugo balsas nutrūko viduryje neištarto skiemens. Sustabdžiau vaizdą, vos tik ginklo vamzdis įsirėmė į gomurį. Tam, kas netrukus turėjo įvykti, rekonstrukcijos nereikėjo. Ir be autentiško jausmo jaunuolio desperacija persidavė man. Deja, trūko konteksto, net jei publikai ir būtų užtekę priešmirtinės atgailos, tikėjausi rasti daugiau. Žvilgsniu dar kartą perbėgau sustingusią sceną, bet niekas dėmesio nepatraukė.

– Ieškok ginklo, – nurodžiau brainEx’ui, sudrebėjęs ir realybėje.

Kambarys išskydo tapdamas skaitmeniniu rūku, lova susitraukė iki juodo taškelio ūkanose. Interfeisas cinktelėjo. Jeigu reikėtų apibūdinti šuolį yrančia sąmone, užtektų įsivaizduoti važiavimą tuneliu atbulomis, milžinišku greičiu. Prieš akis mainėsi šešėliai, pažįstamų ir kadaise sutiktų žmonių veidai, reklamos ir namų fasadai – iki susiplakę į pilką masę sustingo it įsirėžus į sieną.

[-06:15:17]

Be trenksmo palikę kambarį atsidūrėme lauke. Po kojomis šiugždėjo sniegas, o nosis užgulė tirštas, kepamos mėsos ir svogūnų dūmas. Vaikinas stoviniavo pasirėmęs į mėsainių kioskelio palangę, visai netoli Karalienės parko.

Šį kartą vaizdas gerokai skyrėsi nuo aprasojusio ir pasidengusio rūku vaizdo viešbutyje. Kioskas ir garuojanti mėsa buvo ryškūs iki menkiausios detalės. Ant įkaitusio metalinio paviršiaus čirškė apskrudę, pajuosti nespėję paplotėlio krašteliai. Šalimais kepė beveik permatomi svogūnai ir švysčiojo juodomis latekso pirštinėmis aptrauktos, nuo riebalų blizgios, savininko rankos. Pamėginau įžiūrėti pardavėją, bet tuoj atsitrenkiau į alkano vaikino susidomėjimo paribes. Nors pirštiniuotojo rankos buvo ryškios iki alkūnių, likęs kūnas – tik išskydusių atspalvių kratinys, Hugo visiškai nedomino.

– Ėst sugalvojai? Rimtai? – sušvokštė balsas pašonėje.

Vaizdas akimirksniu pasisuko į greta Hugo ausies palinkusį vyrą skystais ūsais. Jam ant kaklo, virš nutįsusios apykaklės, įžūliai juodavo du ištatuiruoti šešiakampiai.

– O ką? Galvojau, mažiau į akis kris… – Hugas susigūžė.

– Mažiau į akis kris, jei darysi kas pasakyta. – Draugelis užmetė ranką Hugui ant pečių ir kūnu pridengęs nuo aplinkinių, įbruko kažką sunkaus šiam į kišenę.

– Sustok, – paliepiau sistemai.

Scena sustingo jam nespėjus paslėpti daikto striukės tamsoje. Išvydau tą pačią polimero rankeną, tačiau šį kartą ginklui trūko detalumo.

– Tęsk.

– Keičiasi planai, nereiks nieko pirkti. Susirasi alchemiką ir leipsi viską atiduoti. Jei nesupras ar apsimes, kad neprigirdi, jokių žaidimų. Atkiši vamzdį ir į diskusijas neini. Aišku?

– O jeigu neduoda vistiek?

– Tai padarai, kad duotų. Jei tu taip krauniesi, dar nevėlu persigalvot, – draugelis persimainė, jo balse atsirado broliško rūpesčio atspalvis. – Ne dėl manęs čia atvarei, pats prašeisi. Su mumis trintis norėjai. Aš tik va, palydžiu. Nebenori – skirstomės ir pamirštam.

– Aštuntas, su čipotle, – nekantriai subildėjo langelis, pardavėjui mojuojant riebaluotu maišeliu. – Ei!

– Varyk, – išsišiepęs paragino sėbras kyštelėdamas ranką paimti maišelio.

Kioskelis išskydo brainEx’ui peršokant prie kito atmintin įsirėžusio momento.

Mes jau anapus parkelio vartų, visai šalia senojo ginkmedžio. Medis sekundėlę rodėsi nusaigstytas geltonais, nukristi dar nespėjusiais lapais. Tačiau žvilgtelėjęs atidžiau pamačiau tik pliką, įprastą sausiui, lają. Hugui buvo nė motais, jis ir toliau žingsniavo nevalytu taku murmėdamas panosėje.

– Garsumas 90%. Grįžk penkias sekundes.

– …Dieve, atleisk man. Aš nesu blogas, prisiekiu… – malda nutilo viduryje sakinio, Hugui pastebėjus prie sūpynių lūkuriuojantį gaujinį. Pajutau kaip jis kišenėje spusteli ginklo rankeną, o mano pirštus persmelkia jos vėsa. Akimirką žaidimų aikštelė įgijo kontūrus, bet tuoj vėl išskydo. Nors silueto nepastebėjau, net ir sueižėjusioje Hugo atmintyje girdėjau girgždančias sūpynių grandines.

Pastebėjęs mus, alchemikas pasitiko piktu karktelėjimu:

– Ko reikia?

– Duok viską ką turi, girdi?

– Gal tu varyk iš čia, kol nepaslydai, – atrėžė Hugui ir iškėlęs ranką pamojo šešėliui ant gretimo suoliuko.

Hugas, kaip prisakytas, drebančiomis rankomis truktelėjo ginklą iš kišenės, bet kliudė pūstą striukės audinį. Kryptelėjus vamzdžiui, pirštas nuslydo užkabindamas nuleistuką. Trenksmas. Alchemikas pasileido bėgti. Išsprūdusi kulka jo nekliudė. Sucypė sūpynių grandinės. Pasigirdo sunkus šleptelėjimas ir jį palydėjęs klyksmas. Pirma vaiko, kiek atokiau. Paskui – paties Hugo.

[+01:16:04]

Nors ir stengiausi, išnirdamas veikiausiai išsidaviau. Tyrėjas palinko prie manęs, ir susirūpinusiu balsu paklausė:

– Viskas gerai? Bus medžiagos?

Prieš atsakydamas bandžiau susitvardyti. Pirmiausia, ištraukiau jungtį iš lizdo Hugo pakaušyje. Pasigirdo spragtelėjimas. Kontrastas ką tik girdėtai riksmų kakofonijai. Dirstelėjau į sukniubusį Hugą, puikiai suprasdamas jog niekam nerūpės jo gyvenimo tragedija. Niekas nenorės jausti gailesčio nusikaltėliui. O dar tokiam, kurio atpildas puikuosis centriniame reportaže.

– Medžiagos yra, – tepratariau užvoždamas lagaminą. Balsas skambėjo sausai. – Reikės montažinėje padirbėti.

– Ką, daug triukšmo? – su akivaizdžiu palengvėjimu pasiteiravo tyrėjas.

– Žinai kaip būna. Bandė į gaują pakliūti, prisidirbo. Biški apkarpius… – nutęsiau.

– Neapsikrauk, taip jam ir reikia. Iki vidurnakčio žinių suspėsi? – paklausė jau praradęs susidomėjimą tiek manimi, tiek lavonu.

– Nežinau, – persimetęs dėklo diržą per petį ir paskutinį kartą žvilgtelėjęs į sutemusias Hugo akis nuraminau: – Bet eteriui tiks.

[+06:42:10]

Montažinėje užtrukau, tai ir nespėjęs suklijuoti atpildo iki žinių. Pusė Hugo išraiškų man ir pačiam kėlė dvejonių, tad eteriui netiko. Palikau jo priešmirtines ašaras, iškirpau sėbro raginimus, pridėjau akimirką, kai kišenėje spaudė ginklo rankeną. Išvaliau garso takelį su malda ir paaštrinau šleptelėjimą. Kaži, ar kas būtų galėjęs padaryti geriau. Žinioms reportažas, o visuomenei priminimas, jog teisingumas triumfavo. Savotiška tabletė raminamųjų.

Užbaigęs darbus kulniavau apytuštėmis gatvėmis įsmeigęs žvilgsnį į nuo druskų pabalusius savo batus. Skrandis įkyriai reikalavo mėsainio, nors sudegusio plastiko skonis taip niekur ir nebuvo dingęs. Pakeliui, visparinėje, nusipirkau skalavimo skysčio ir iškart užsivertęs puoliau skalauti burną. Cheminis citrusų skonis akimirkai užgožė šleikštulį, tačiau vos spėjau išspjauti, kai liežuvį perliejo mirtį menantis skonis.

Neatsiklausę, ko noriu aš, mano pirštai instinktyviai sugniaužė drėgną, sunkų vilnonio palto atlapą, ieškodami šalto polimero. Julius, Hugas, Diana, Janas… Vien šios savaitės aukos, kurių atminties likučiai šaipėsi man bandant užčiuopti, kuris iš jų aš.

Pamėginau nuvyti vaiduoklišką impulsą, tačiau brainEx’o šešėliai šį kartą pasitaikė kibesni nei lig šiol. Nė nenutuokiu, kaip atsidūriau prie parko, bet galėjau prisiekti – aš jį mačiau. Liepsnojantį Hugo ginkmedį, aplipusį ryškiai geltonais, auksu tviskančiais lapais. Atminties išdaigą, sekundę sušvitusią tamsoje ir pradingusią man vos sumirksėjus.

Atitokęs žengiau į sutemas. Pirmą kartą nebuvau tikras, ar namo grįšiu aš.