42. Sofija Kryžmantaitė “Pasirinkau”

Pasirinkau

Išsigąstu, kad prikviesim košmarus.

– Kur? Mesk! – sušnypščiu.

Liesa, pakumpusi figūra krūpteli, atsigręžia, sustingsta.

– Mesk!

– Nenoriu! – virš apgriuvusio kiemelio nuaidi verksmas.

Nudiegia paširdžius. Bet ne dėl košmarų.

Galėjau priprasti. Seniai. Betgi kaip? Nėr dienos, kad neprisiminčiau jos, kai dar buvo sveika.

– Dana, – kreipiuosi. Apsidairau, ar neišlįs kas iš už kampo ir įnirtingai pamoju rodydama šveisti daiktą žemėn.

Dana toliau žliumbia apsikabinusi medgalį.

Kaip ją nutildyti…

– O tai kas čia? – atsidūstu. Apsimetu, kad susidomėjau. Dirsteliu į bromą, tačiau kol kas tylu. Gal pasisekė ir naktį niekas nieko neprisapnavo. O gal vieni košmarai suėdė kitus.

Kam terliojies…

– Mano! – sriūbauja Dana.

– Taip, tavo… – sutinku. – Eisi?

Dana nerodo jokio noro mesti medgalį, priešingai, glausto jį kaip kūdikį.

– Gerai. Paliksiu tave vieną. Vaistus pati surasiu.

Nusisuku ir vilkdama nelanksčią koją per aplūžusius plytgalius nuslenku gatvės link.

Kelis diegia kaip veriamas įkaitintu virbalu, o kadaise sutratintas ir prastai sugijęs blauzdikaulis irgi apie save primena.

Tada dar buvau nepatyrus – kaip ir visi kiti.

Girto tėvo klonas naktį ištempė mane iš lovos ir daužė, kūlė, spardė. Atlupo iš visų jėgų, nesvarbu kiek verkiau ir prašiau pasigailėti. Prakeiktą koją… sutrypė. Spardė, trypė, juokėsi. Tada uždarė duris ir išėjo. Visai kaip maniškis. Likau gaivelėtis, jei ne Dana, kaži ar išgyvenus būčiau.

Kaip seniai tai buvo…

Sunku. Bet iki tikslo jau nebe daug. Judu lėtai, valingai, bandau vengti nuolaužų – bet koks kryptelėjimas kelia skausmą ir sekina jėgas.

– Ruuusneee! – verksmas gręžia ausų būgnelius. Mintyse keikteliu – noriu, kad ji sektų iš paskos, o ne bliautų.

– Ateik… – burbteliu.

Dieve, kaip galima šitaip padaryti žmogui? Ji net nesapnavo…

Stoviu ir laukiu, kol Dana pasivys. Vis dairausi, ar seka – bijau, kad bet kuriuo metu nuvairuos šalin. Vakar teko klibinkščiuoti per pusę miesto – nusisukau tik akimirkai apžiūrėti šešėlio, kabėjusio viename daugiabučio balkone. Kaip ir įtariau – košmaras. Palyginus nekaltas – viso labo kabėjo aukštielninkas kaip šikšnosparnis ir sekė mus akimis.

Nusprendžiau jį palikti, nepanašu, kad planavo mus suėsti.

Kaip išsigandau, kai atsisukusi radau… nieko. Už manęs nieko nebuvo.

Nežinau kaip, bet vis tik Daną radau. Stovėjo prie užžėlusios kūdros ir spoksojo į vieną tašką. Įtūžusi griebiau, kol nenusprendė įbristi. Kas žino, kas ten galėjo būti. Nesusitvardžiau – rėkiau, koliojau ją gerą pusvalandį, kol nebeliko jėgų. Buvo vienodai, prišauksiu ką ar ne. Net skausmą pamiršau. Jau susibaudžiau ją mest po velnių, tik kad…

Ašaros suvytusiame raukšlėtame veide nubraukė bet kokį pyktį. Stvėriau ją, verkiančią ir vapančią neaišku ką, apkabinau, blioviau pati, atsiprašinėjau, prašiau atleisti, kartojau, kad nežinau, kaip taip nesusiturėjau, viskas, daugiau taip niekada nebedarysiu, viskas gerai, rasim vaistus ir abi būsim sveikos…

Bet ir man, ir jai buvo aišku. Aš žinojau, ką padariau.

Bandau sau priminti. Kaip baisu turėtų būti nebeskirti ryto nuo vakaro. Nepažinti savo gimto miesto. Artimiausių žmonių. Nuosavo veido… Likti migloj šitokiai vienai… Leidžiu jai mane vadinti Rusne. Nelabai ką daugiau ir turiu pasiūlyti moteriai, kuri mane kažkada gynė. Slaugė. Mylėjo.

Nė viena nieko daugiau neturim… O kaip buvo nuostabu, kai ji buvo šalia, bent jau iki tol, kol, kad ir kas varo šitą prakeiktą pasaulį, užtemdė jai protą… Žmogui, kurio vienintelis nusikaltimas – senatvė. Kiekvienam kada nors gali šitaip nutikti – ir man…

Ir vis tik. Kuo toliau, tuo dažniau nebesusivaldau. Daug nereikia – net išgirdus dar vieną…

– Kur mes?

– Tuoj, – atsakau.

Dana suveblena kažką vos girdima.

Negaliu dabar ištižti.

Piligrimai sakė, kad šaltinis čia.

Gal likimas ir mūsų pasigailės…

Kažkur nugriaudi šūvis. Tolumoj krankdamas pakyla būrys varnų.

Griebiu Daną už rankos ir kaire ranka užspaudžiu jai lūpas. Pageltusios akys suvytusiame veide išsiplečia ir virpa.

– Šššš… – sušnypščiu, priglausdama prie lūpų pirštą. Nusišypsau – tegu galvoja, kad čia žaidimas.

Taktika nepadeda, kaip tik, jaučiu, kaip lūpos po mano delnu virpa, o suglebusi ranka staiga užsimoja ir visa jėga kerta man į šlaunį. Laimei, sveiką. Bet mėlynė liks. Iš kur tokiame sugverusiame kūne šitiek jėgų?

– Šššš… – kartoju, nors skauda, akis užlieja ašaros.

Kažkokios sėkmės dėka pavyksta ją įtikinti. Dar kartą prisidedu pirštą prie lūpų ir, švelniai suėmusi Daną už rankos, šlubuoju per tuščią šipuliais nužarstytą gatvę, pro šiferio lakštais apkaišytus apgriuvusius penkiaaukščius. Pasukam į tarpą tarp jų.

Prieš akis nusidriekia didelė erdvė. Sustingstu.

Kadaise taip statydavo miegamuosius rajonus. Daugiaaukštis prie daugiaaukščio, maža aikštelė automobiliams ir didžiulė pieva. Stebiu pastatus, linguojančius medžius, surūdijusią skalbinių džiovyklę ir porą kalniukų, supiltų iš nuo kasant pamatus atlikusios žemės. Košia vėjas, girdžiu šiugždančius lapus ir už seniai apleisto darželio tvoros girgždančias sūpynes, bet nieko daugiau.

Tuščia.

Apsidžiaugiu. Vadinasi, saugu.

Nei piligrimai, nei sapnas nemelavo.

Akimis šukuoju kiemą – na, kurgi jis? Žvilgsnis apsistoja ties keturkampa, išdaužyta betonine duobe su aprūdijusiu strypu vidury. Neatmenamais laikais, turbūt dar prieš man gimstant, čia buvo fontanas.

Susiraukiu, tada apžiūriu kiemą vėl.

Gal ne taip supratau? Gal apsukti ratą ar patikrinti kitą kiemą?

Stoviu, spoksau ir jaučiu, kaip širdis daužosi vis stipriau, o kūnas po truputį atsisako klausyti.

Žinau, kad vieta – ta. Kai sapną išvydau pirmą kartą, specialiai mečiau gerti vaistus, nesvarbu kokios rizikos. Norėjau, kad jis grįžtų vėl.

Sapne iš strypo fontano centre tryško skaidrus, tyras kaip krištolas vanduo, jis pripildė visą duobę. Vandeny žydėjo lelijos ir vienas po kito prie jo slinko įvairūs klipatos, rieškučiomis sėmė vandenį, jį sriaubė, tada laimingi, ašarojantys plėšėsi marškinius, apkabinėjo vieni kitus, juokėsi, šoko…

Duobė prieš mano akis – sausutėlė, prinešta sudžiūvusių lapų. Nė menkiausios srovelės.

Nelabai noriu pripažinti, bet…

Buvo ir kitas sapnas.

Kaip ir visa kita mano gyvenime – kažko labai nesitikėjau. Tad gal ir nedera nusivilti. Tai, ką darome – absoliuti, visiška kvailystė. Galėjome juk saugiai likti Danos slėptuvėj. Jei ne sapnas, jei ne atklydęs pakeleivis, jei ne piligrimai ir jų gandai…

Perniek. Viskas perniek.

Dana, pajutusi mano nusivylimą, pradeda muistytis.

– Liaukis! – sušnypščiu.

Jaučiu užplūstant pyktį. Visomis išgalėmis bandau pakišti jį giliai po devyniais užraktais, bet tūžmastis kaip rūkas kiša savo čiuptuvus iš skrynutės, kuri, kad ir į kokį širdies užkaborį ją grūsčiau, kaip lavonas vis kyla į paviršių.

Sukumpusi figūra unkšteli, susitraukia, bet vis dėlto paklūsta.

– Palauk čia, gerai? – paprašau kuo ramesniu balsu ir pasodinu ją ant išlūžusio betoninio suoliuko.

Nuėjome šitokį kelią. Negaliu dabar trauktis. Drebančiom rankom atsegu kuprinę ir ištraukiu butelį.

Nors skauda, pritupiu, pasiremiu laisva ranka į duobės kraštą, atsisėdu ir atsargiai nuleidusi kojas į jos dugną, nukrypuoju prie strypo.

Jei kadaise čia būta fontano, dabar ir pėdsako nelikę. Keikiu save ir savo kvailumą – jei čia trykštų stebuklingas vanduo, seniai jį būtų kažkas užgrobę, apstatę spąstais, aplink slankiotų tuntai naktinių baidyklių. Ne tik invalidė ir silpnaprotė nepraeitų, uodas nepraskristų… Ir vis tik, ko neatiduočiau, kad būtume sveikos…

Staiga išmuša karštis, vos nepametu butelio. Švenčiausias stebukle! Pro ertmę strypo viršuj tikrai sunkiasi kažkokie lašeliai.

Per baisiausią skausmą priklaupiu, atsisuku į Daną, ši sulinkusi ant betoninės lūženos vėl spokso į tašką priešais ir be garso krutina lūpas. Meldžiasi?

– Dana, jau tuoj… Mes tuoj vėl būsime sveikos! – nusijuokiu. Nežinau, kada paskutinį kartą juokiausi. Net baimę, kad išgirs košmarai ar kas kitas, pamiršau.

Surinkti skysčio į butelį, aišku, neina. Bandau viena ranka sudėti laivelį, bet lašeliai, palikdami purviną pėdsaką, nuslysta dilbiu. Kaip beprotė laižau ranką, tada nusiplėšiu kaklaskarę ir vilgau ją rūdimis, valau, šveičiu strypą bandydama surinkti kondensatą, galiausiai tiesiog sulankstau ją ir palieku ant strypo viršaus.

Taktika pasiteisina. Nors tenka laukti, medžiagos gabalas prisisunkia nešvaraus skysčio. Sugriebiu jį į kumštį ir suspaudžiu. Į butelį kapteli rudas lašelis.

Išgręžiu kaklaskarę, tada sulankstau ir vėl užkabinu ją ant strypo.

Užvertusi butelį, įsivarvinu lašelį gerklėn. Pajuntu rūdžių su purvo priemaišom skonį, jaučiu, kad ima pykinti, nugurkiu seiles ir stengiuosi nulaikyti jas skrandyje.

Nieko ypatinga nejusti, tik tarp dantų grikši. Užplūsta bejėgystė.

Kvaiša. Apgavo. Cholerą gausi.

Susirenku kaklaskarę, išspaudžiu dar vieną lašą, tada atsistoju.

Dieve šventas…

Skausmas dingo. Jaučiuosi lengvutėlė. Susijuokiu, tada čia pat ir sukūkčioju.

– Dana! Dana… Dana Dana Dana…

Regiu ją jauną ir stiprią, juodais plaukais. Moterį, drąsiai atsišaudančią plėšikams. Moterį, stojusią mane plikom rankom ginti nuo pabaisos. Moterį, suteikusią man vilties, kad kada nors viskas pasikeis ir bus galima vėl tiesiog gyventi.

Dviem šuoliais peršoku duobę ir kvatodama kaip pamišėlė atlekiu prie suoliuko.

– Dana, žiūrėk… Aš vaikštau – kaip anksčiau! – kvatoju apimta ekstazės. – Štai, vaistai, imk! – atkišu jai butelį.

Dana pakelia galvą, tada atkiša ranką ir kažką murmėdama po nosimi išmuša butelį man iš rankų. Per daugiabučių kiemą nuaidi garsus barškesys, tada stoja mirtina tyla.

Nespėju suvokti kaip mano ranka pakyla ir pokšteli švelniai, suvytusiai odai susiplojant po mano delnu. Pasigirsta riksmas. Rėkiu turbūt ir aš, tada apsisuku, šoku į duobę prie strypo ir jį gremžiu gremžiu gremžiu, bet viskas, lašeliai baigėsi, vandens daugiau nebėr.

Šveičiu mazgote virtusią kaklaskarę žemėn, tada apsisuku ir nužingsniuoju, kur akys veda. Tolyn tolyn, kuo toliau nuo šitos vietos. Už nugaros aidi Danos verksmas, bet nekreipiu dėmesio, lekiu, skubu, kad tik tolyn.

Kai atsipeikėju, saulė jau gerai pasislinkusi į šoną.

Vėl. Vėl tai padariau.

Nuskriaudžiau seną, bejėgį žmogų. Ir už ką? Ne tai, kad buvo galima kažko kito tikėtis – jos elgesys kuo toliau, tuo labiau nenuspėjamas. Ir apskritai, nesuprantu, kuo pastaruoju metu virstu. Jei norėjau pabėgti, reikėjo tai padaryti seniai. Labai seniai. Galėjau… galėjau…

Kodėl? Kodėl pirmo lašo nesugirdžiau jai?

Kodėl…

Mintis pertraukia šūvis. Dana! Pašoku ir pasileidžiu visu greičiu ten, iš kur atėjus.

Kai kojos sveikos, išdaužytos gatvės – juokas. Kieme su fontanu atsiduriu per kelias minutes. Išvystu tai, ką mačiau sapne, bet nors užmušk nenorėjau prisiminti. Kažkoks vyras laiko nutaikęs ginklą į Daną. Ši gūžiasi ant to paties išlūžusio betoninio suolelio ir verkia, apsikabinusi tą triskart prakeiktą butelį.

– Atiduok vandenį, – išgirstu.

– Pavėlavai. Vandens neliko, – sakau.

Jaučiu, kad balsas dreba.

Jei čia būtų Dana, vien išgirdęs jos balsą banditas apsisuktų ir mautų, iš kur atėjęs.

Kodėl iš pat pradžių neatidaviau jai vandens?

Užuot atsakęs, banditas pykšteli iš ginklo. Padžiūvęs kūnas suglemba ant suoliuko, nelemtas butelis krenta žemėn, pasišokėja ir pariedėjęs nusibaladoja duobėn.

– Pažiūrėk pats, – tariu.

Bloga. Dieve, kaip man bloga.

Stoviu kaip įkalta į žemę, kojos tirta. Noriu kažką sakyti, bet lūpos susirakina, visa valia išteka lauk.

Vyras šoka į duobę, priklaupia prie vamzdžio, jį atidžiai apžiūri. Pakelia supurvintą, sulamdytą kaklaskarę, tada numeta ją į šoną. Nusisuka, pakyla ir netaręs nė žodžio nueina savais keliais.

Lukteliu, kol jis nutols, tada kūkčiodama nusileidžiu į fontaną, pagriebiu purviną medžiagos gabalą ir puolu prie Danos.

Net nepalietusi jos žinau, kad per vėlu. Bandau apčiuopti Danos pulsą, glausti purviną, sudžiūvusį skudurą jai prie lūpų, bet darbas bergždžias.

Bliaunu taip, kaip tą naktį, kai beveik likau be kojos, tik, kas pagalvotų, skauda labiau.

Galėjau pirmą lašą atiduoti jai, tačiau… pasirinkau.