44. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė “Prakeiktas eiti”
Tamsa dusina.
Kur aš? Tai sapnas?! Sapnas, aš tuoj pabusiu!
Aš vienas, aplinkui nieko nėra. Einu. Ne, bėgu. Klampoju. Kojos pinasi, grimzta, krentu, keliuosi, einu. Kur aš? Kodėl nepabundu???
Krentu. Smėlis! Burna, akys pilnos smėlio, žinau tai, jaučiu. Rankomis graibau, gniaužiu jį, jaučiu, kaip smiltys byra pro sugniaužtus pirštus. Aš aklas? Kodėl aš aklas? Juk aš mačiau, atsimenu, kad….
Ne! To nebuvo, nebuvo, nebuvo, ne! Rėkiu, staugiu, klykiu. Nieko. Tuštuma. Nė garso. Ar mane kas nors girdi? Ar aš iš tiesų rėkiu, ar tik žiopčioju?
Aš miręs? Ne, ne, aš gyvas, jis, jis!
Ne, nebuvo to, nebuvo! Tai ne aš, ne aš!
Stojuosi. Sunkiai einu į priekį atkišęs rankas. Kažkur. Aplink mane smėlis, tai tikrai suprantu, bet kodėl aš čia vienas? Juk nesapnuoju, ne, tai tikra, galiu paliesti savo veidą….
Kodėl mano rankos šlapios ir lipnios? Smėlis buvo sausas, aš jaučiau, štai, galiu jį trinti delnuose, jis byra pro pirštus, o jos…. jos vis dar šlapios ir lipnios…. Lėtai keliu rankas prie veido ir atsargiai uostau.
Ne!!! Tai ne tai, tai ne aš, tai jis, jis dėl visko kaltas, jis!
Bet aš juk stengiausi, buvau paklusnus sūnus…. Sūnus? Mes buvom du sūnūs….Kaip aš dabar, ką pasakysiu….
Einu. Tamsa dusina, smėlio šuorai griaužia gerklę. Trošku. Tik iš pirštų sunkiasi drėgmė. Sapnas tai. Tiesiog sapnas, vakar buvo derliaus nuėmimo diena, pirmąsias rugių varpas nešiau…
O Dieve, ne! Tai Tu mane apakinai, Tu atėmei balsą, ausis, per Tave nebeturiu brolio. Tu dėl visko kaltas, vienas Tu!
Ką aš pasakysiu tėvui? Kaip pažiūrėsiu motinai į akis?
Štai ir nepažiūrėsiu. Štai ir nepasakysiu. Neturiu kuo. Ir kur jie? Kodėl paliko mane vieną, čia, dykumoje, šioje kurčioje tamsoje?
Aš miriau ir čia kentėsiu per amžius? Tai kur kankynių liepsnos? Aš nemiręs, jis miręs, jis, Dieve, Dieve, Dieve!
Švinta? Tai tik sapnas, sapnas tai, palapinėje trošku, bet tuoj prašvis, aš išeisiu į lauką, atsigersiu…
Aš vis dar einu. Kojos vos laiko, aš krentu, stoju ir vėl einu. Kur aš einu? Kur aš pasislėpsiu?
Kažką matau! Ten, tolumoje, moteris su dviem mažais vaikais, berniukais. Ir vyras. Aš nesapnuoju, aš pasiklydau dykumoje, kažkas atsitiko, gal aš sužeistas, bet jie man pasakys kur aš ir kodėl, jie tikrai man pasakys, aš nebūsiu vienas, aš nebebūsiu vienas….
Mama? Kaip ten gali būti mama? Kas tuomet tie berniukai?
O Dieve, ne!
Bėgu, klimpstu smėlyje, bet bėgu, kuo toliau nuo jų. Ji žiūrėjo į mane. Jie visi žiūrėjo į mane, vienas berniukas mojavo kviesdamas. Pažįstu tas akis, pažįstu, o Dieve, suteik mano kojoms jėgų, išvesk mane iš čia, išvesk!
Kur? Kur aš eisiu, pas ką? Krentu ir įsikniaubiu smėlyje, riečiuosi, vartausi, klykiu. Aš nebeturiu – nei kur eiti, nei pas ką.
Bet aš juk stengiausi….
Stojuosi. Kojos pačios neša, bet naktis vėl užgriūna mano akis ir ausis. Nesvarbu. Čia dykuma, tiesiog beribė dykuma. Einu ir girdžiu, kaip nuo mano pirštų laša drėgmė. Kiek jos dar ten? Šiame karštyje tai jau seniai turėjo sudžiūti ir nubyrėti, o vis dar laša. Gal tai vanduo? Gal vartydamasis aš netyčia radau versmę ir ant mano rankų vanduo? Viltingai keliu rankas prie veido ir neuostęs laižau pirštus.
Dieve!
Spjaunu, krentu ėsdamas smėlį, valydamasis juo liežuvį, veidą, rankas. Aš prakeiktas. Dabar tikrai žinau, kad esu prakeiktas. Jis, jis mirdamas mane prakeikė, žinau tai, nors nebegirdėjau paskutinių jo žodžių, nemačiau jo akių, negirdėjau pavymui šaukusių tėvų balsų…
Einu. Kažkur turi būti pabaiga, kraštas, kur galėčiau kristi ir užsimušti. Dairausi. Nieko. Tiesiog beribė, naktyje paskendusi dykuma.
Sustoju. Kažkas švelniai liečia mano ranką. Aš čia ne vienas? Beveik neregėmis akimis dairausi aplink.
Tėve? – vaiko akys žvelgia į mane iš apačios, maži pirštukai įsitveria į mano ranką. Vešlūs plaukučiai, skruostų pūkelis, pasitikėjimo kupinas žvilgsnis. Širdis net apsalsta nuo jo spinduliuojančios meilės.
Krūpteliu, šoku atatupstas, tuomet vėl į priekį norėdamas sugriebti, apkabinti, jį, savo būsimą vaiką, savo tęsinį, savo ateitį…
Tuštuma.
Nieko.
Stoviu apsikabinęs save ir tik dykumos vėjas šiaušia mano plaukus.
– Mielasis, kas tau? – išgirstu moterišką balsą už nugaros. Tokį išsiilgtą, tokį geidžiamą šioje beviltiškoje vienatvėje. Sapnuodavau ją, savo būsimą žmoną ir jos vaiduoklis atėjo aitrinti mano sielos žaizdą, atimti paskutinę viltį?
Neatsisuku. Karštos akys degte dega ir aš kietai užsimerkiu, sukąstais dantimis traiškydamas smėlį. Nieko nėra, nebuvo ir nebus, nelemta, niekada, pats atsisakiau to pakėlęs ….
Dykuma. Tik ta begalinė dykuma ir aš. Prakeiktas eiti, bėgti, niekuomet nebūsiantis nei vyru, nei tėvu. Man lemta tik ši tuštuma, tik ši tuštuma, tik ši tuštuma….
Krentu ir ilgai klūpau, rankomis žarstydamas smėlį, semiu jį saujomis, pilu ant galvos ir vis labiau linkstu žemyn į akių drėgme suvilgytą žemę. Noriu mirti, noriu mirti čia, vienas, pamirštas, vėjų palaidotas smėliuose…
Stoju ir einu, klampodamas griūvu, vėl stojuosi. Rauda laistau bergždžią dykumą, į sausas smiltis šluostau neišdžiūstančias rankas, einu, krentu, stojuosi, einu. Kiek laiko aš čia? Ar čia teka laikas? Ar ši begalinė naktis turi pabaigą? Ar yra pabaiga man?
Balsai? Ne, aš nepasiduosiu, netikiu, tai vėl tik iliuzija, bausmė, prakeikimas, ne, gana. Kaip prakeiktasis roplys šliaužiu pilvu, slepiu smėlyje veidą, akis, ausis, saujomis semiu jį, ryju, dūstu, kosėju….
Balsai. Numylėti balsai, kuriuos pažįstu nuo gimimo, kurių nesitikėjau, nebenorėjau išgirsti….
Stojuosi. Einu, klimpstu, smėlis byra nuo mano drabužių, nuo galvos, valausi veidą, man nebesvarbu kas ant mano rankų, esu kas esu, esu ką padariau, einu, einu, einu…
Kopiu. Pakilumas virsta kalva, kalva – kalnu, aš nebekopiu, bet šliaužiu keliais, pirštais, nagais kabinuosi už atplaišų, slystu, krentu, bet vėl kabinuosi ir pamažu kopiu į viršų. Trokštu, mano burna vis dar pilna smėlio, rankos kruvinos, bet tai jau mano paties kraujas. Ryju ašaras, kurios plauna akis, veidą, sotinu jomis troškulį, pagaliau pilnais plaučiai kvepiu vėsų nakties orą…
Balsai vis garsėja, pažįstu juos. Dieve mano, nejaugi tai…? Krūtinę drasko skausmas ir supurto rauda. Staugiu kaip žvėris ir dar sparčiau kylu į viršų, kruvinomis rankomis kabindamasis už kiekvieno akmens, kiekvieno žolės kuokšto, kiekvienos šakos…
Veidą vėsina švelni žolė, man vis lengviau lipti, kalnas nebe toks status, koks buvo pradžioje, aš jau beveik einu, nebekopiu, beveik galiu išsitiesti, aš jau tiesus, žengiu plačiais žingsniais, bėgu link viršūnės kelius siekiančiomis pievos gėlėmis, vis arčiau girdžiu balsus, matau laužo šviesą, jaučiu jo skleidžiamą šilumą….
Dūstu motinos krūtinės karštyje, akis užtemdo tėvo lūpos. Kažkuris švelniai paliečia mano ranką, stipriais pirštais reikliai trukteli prie savęs, apkabina, glaudžia. Pro ašaras matau tas nuo vaikystės pažįstamas akis, jaučiu skruostų šilumą, girdžiu juoką, žodžius…
Abeli!?