43. Antanas Marcelionis “Tempus Fugit”
Tempus Fugit
Brangūs Tempus Fugit keliautojai,
Giliai liūdėdamas pranešu jums skaudžią žinią – praėjusį ciklą, eidamas 200-uosius metus (223 Žemės metai), netikėtai mus paliko mylimas prezidentas Džefas.
Džefas buvo ne vien prezidentas. Jis – mūsų Gidas, šio kruizo sumanytojas ir architektas.
Jo labai trūks.
Guodžiamės, kad tai įvyko po to, kai pasiekėme kelionės tikslą – Gliese 12 žvaigždę.
Vadovaujantis velionio valia, kūnas amžinajai kelionei bus išleistas į atvirą kosmosą. Jis skries aplink šią žvaigždę milijonus metų bei pasiliks žmonių atmintyje per amžius.
Atsisveikinimo ceremonija – rytoj, 12:00.
Jūsų Kapitonas Kronas.
1
– Noriu kalbėti su Kapitonu.
Joana užmeta kairę koją ant dešinės, išrietusi pėdą išvaduoja ją iš aukštakulnio, palikdama jį rizikingai siūbuoti ant nykščio.
Joanos kajutė, kaip ir visos Extra Premium klasės – 100 kvadratinių metrų, netaisyklingos, lašą ant lygaus paviršiaus primenančios formos. Sienos akyto akmens, akies formos langas.
Joana žino, kad tai ekranas, bet stengiasi pamiršti – net po 50-ies metų kelionės mintis, jog esi asteroide, dar neseniai skriejusio tuštuma 0.87 šviesos greičiu, kartais sukelia klaustrofobijos priepuolį.
Ekrane įsižiebia galva, sudaryta iš trikampių. Kraštinių ilgiai keičiasi, imituoja kalbėjimą.
– Kapitonas Jūsų paslaugoms.
– Jis nenusižudė. Aš reikalauju tyrimo.
– Leiskite pasiteirauti, kas sąlygojo tokią nuomonę? Juk atsisveikinimo laiškas…
– Elektroninis! Jei būtų ranka rašytas, gal ir patikėčiau.
– Malonėsiu tamstai atvaizduoti diagramą…
– Persijunk į no bull-shit stilių, juk jau ne kartą prašiau.
– Žinoma, įsirašysiu tai į atmintį.
– Tą patį sakei jau daug kartų.
– Sorry, daugiau nepamiršiu. Savižudybių skaičius smarkiai išauga pasiekus apvalų jubiliejų. Džefui kaip tik sukako 200.
– Žinau aš tą statistiką. Mano jubiliejus už kelių ciklų. Ar čia užuomina, kad ir man laikas?
– Tikrai neturėjau to omeny. Kas verčia jus manyti, kad Džefas nenusižudė?
– Prieš tris ciklus mes dulkinomės, pagal grafiką. Po orgazmo jis būna ypač šnekus. Neatrodė užsidepresavęs, greičiau atvirkščiai – pakylėtas.
– Kiek žinau, kartais savižudžiai būtent taip ir elgiasi – nori nuslėpti savo ketinimus.
– Žmonės žudosi iš nuobodulio. Taip – nemirtingumas ir amžina jaunystė užknisa. Bet Džefas neturėjo šitos problemos, jis nuolat degė idėjomis. Juk ir šitą ekspediciją sugalvojo tam, kad po šimto metų grįžus į Žemę dėl reliatyvumo ten prabėgtų du šimtai. Jis nekantravo žinoti, kas bus toliau.
– Ką siūlote?
– Atidėk atsisveikinimo ceremoniją. Peržiūrėk įrašus, apklausk visus su juo bendravusius per pastaruosius kelis ciklus, atlik kūno skrodimą.
– Skrodimų seniai niekas nedaro, tam yra skeneris ir nanobotai. Jei teigiate, kad tai nebuvo savižudybė, gal turite įtariamųjų?
– Netrinant, Džefo nemėgo beveik visi. Kiek ten dabar likę?
– 226 iš 256.
– Taip… Bet jei tikėti šimtais knygų, filmų, o ir keliais realiais atvejais – didžiausia tikimybė, kad jį nužudė sukilęs dirbtinis protas.
– Tai jūs sakote, kad nužudžiau aš?
– Tik sakau, kad čia labiausiai nuvalkiotas scenarijus. Suleisti per didelę migdomųjų dozę ir nustoti tiekti deguonį į miego podą galėjo nurodyti tiek jis pats, tiek tas, kas valdo visas sistemas.
– Atleiskite, bet lygiai tokius pat įtarimus galėčiau pateikti jums.
– T.y. aš nužudžiau ir dabar reikalauju tyrimo?
– Argi taip nenutiko jūsų pirmajame detektyve?
– Tiesa… Seniai tai buvo.
– Aš oficialiai pradedu tyrimą ir įtraukiu jus į įtariamųjų sąrašą. Kol kas jame esame dviese.
– Nuoširdžiai dėkoju. Noriu kartu peržiūrėti įrašus.
– Jau peržiūrėjau. Galėsime pakartoti kartu, bet tam reikės Tarybos leidimo.
– Paprašysiu.
– Puiku. Primenu, kad už minutės bus išjungti varikliai – mes mėnesį skriesime planetos B orbita.
Joana mosteli ranka, linijinis veidas išnyksta.
– Debilas – taria sau.
Žino, kad jis girdi.
Ekrane skaičiai artėja prie nulio. Užsidengia veidą rankomis.
Vos girdimas gaudimas nutyla, aukštakulnis, balansavęs ant nykščio pasisuka kulnu į viršų, nuslysta nuo piršto, nusklendžia tolyn. Joana seka paskui – link ekrano, kuriame šviečia rausva planeta.
– Sveiki, marsiečiai. Ar kaip jūs ten… – sumurma sau.
2
Heineken 0.0 reklama periferiniame vaizde susilieja į vientisą žalią masę. Posūkis į kairę.
– Maksai, praleisk Čeko į priekį, prašau – sušnypščia balsas iš ausinių.
Posūkis į dešinę.
– Maksai, kas atsitiko?
Tiesioji. Variklio gaudesys kyla kartu su pulsu.
– Aš jau sakiau tą praeitą kartą, chebra – neprašykite daugiau, OK? Įvardijau priežastis ir jų laikausi.
Keleivis: Maksas V.
Biologinis amžius: 29.
Dar daug skaičių ir grafikų šviečia ant skaidraus miego podo dangčio. Makso miegas buvo beveik tobulas – tik vienas pulso pakilimas REM miego stadijoje. Priežastį Maksas žino, bet nė už ką nesutiktų jos pašalinti. Sapnai – vienintelis likęs ryšys su gyvenimu, nutikusiu prieš daugiau nei penkiasdešimt metų.
Dangtis atsiveria, Maksas vikriai iššoka iš kapsulės.
– Kaip iš bolido… – pagalvoja. Tūkstantąjį kartą.
– Rekomenduoju tempimo pratimus – nuskamba malonus moteriškas balsas.
– Rekomenduoju užsičiaupti – atsako Maksas.
– Gal norėtumėte pradėti rytą nuo virgin mojito, jis pakelia…
– Gi sakiau – užsičiaupti.
– Supratau. Nuo šiol trukdysiu tik esant svarbiems reikalams.
Maksas nuryja repliką. Vonioje iš veidrodžio žvelgia jaunuolis. Maksas norėtų, kad jis turėtų raukšlių ir būtų žilas. Ima skustis. Galėjo liepti robotui nuskusti jį miegantį. Bet juk skustuvo ašmenys, slystantys per odą, – rizikingiausias veiksmas, kokiu gali užsiimti laive.
Maksas prispaudžia skustuvą prie žando ir pabraukia išilgai. Kiek sudvejojusi, silpna kraujo srovelė nudažo baltas putas.
3
Įrašas Nr. 44
Veikiantys asmenys: Meilė, Džefas, Maksas.
Vieta: Tempus Fugit, teminis XX a. pabaigos baras.
Meilė prasibrauna pro tirštus dūmus ir įmeta monetą į CD jukebox’ą. Spusteli mygtuką. Skambant pirmiesiems akordams grįžta prie baro, prisidega cigaretę. Iš garsiakalbių pasigirsta prikimęs balsas.
We passed upon the stair
We spoke of was and when…
Šalia klesteli energingas jaunuolis. Ant plikos kaktos pakelti aviatoriaus stiliaus saulės akiniai. Meilė nepasuka galvos.
…I thought you died alone
A long, long time ago
– Ar galiu nupirkti tau gėlių? – klausia jaunuolis.
– Jezus, Džefai. Kiek galima? Ir dar užrašyti mano vardą smėlyje? Sugalvok ką nors naujo.
Džefas pasimetęs mekena. Meilė po pauzės priduria:
– Tu atėjai čia, kad seksas pagal grafiką neatrodytų toks bukas, nori pirmiau mane “pakabinti”? Žinai ką? Aš su tavim nesidulkinsiu. Ne tik šiandien – daugiau niekada.
Meilė išpučia dūmus Džefui į veidą. Jis kosteli, bando ranka nuvaikyti.
You’re face to face
With the man who sold the world
– Juk žinai, kad kenkia.
– Juk žinai, kad suknisti botai viską ištaisys, vos pabaigsiu. Net svaigulio nespėsiu pajusti.
– Dėl tų botų…
– O ką dėl botų? Nesakyk, kad jie neveikia.
– Veikia…
– Tai kas tada?
– Eeee… Gal jie daro tave piktą?
Meilė isteriškai nusikvatoja. Abu tyli.
…For years and years I roamed
I gazed a gazeless stare
At all the millions here…
Meilė užgesina cigaretę. Eidama link išėjimo niūniuoja:
I can buy myself flowers
Write my name in the sand
Talk to myself for hours…
Kampe rikiuojasi 90-ųjų stiliaus žaidimų automatai. Visi tušti, išskyrus F-1 imitaciją. Labai kampuotos formulės lekia trasoje, Maksas sukioja vairą ir spaudo pedalus. Meilė stabteli, klesteli šalia, į kitą automatą.
– Jeigu būčiau jį užmušusi prieš išskrendant, būčiau atsėdėjusi kokius 10 metų. O dabar matau tą snukį jau pusę amžiaus.
Maksas ima posūkį.
– Ir dar liko tiek pat – sumurma.
– Dažnai čia būni.
– Suapvalinus – visą gyvenimą.
Maksas finišuoja. Ekrane įsižiebia: Naujas rekordas! Visose 10-yje lentelės pozicijų tas pats vardas – Maksas. Atsistoja, ima Meilę už rankos. Nusiveda prie baro, kur vis dar sėdi Džefas.
– Mums butelį šampano, išsinešti.
Barmenas-robotas paduoda butelį ir dvi taures. Maksas ištraukia iš kišenės paketėlį, pastumia link Džefo.
– Čia tai, ko prašei. Gero derliaus.
Maksas ima šampaną, Meilė – taures, abu – vienas kito ranką. Kikendami išeina iš baro.
Įrašo pabaiga.
4
Aštuoni Tarybos nariai plūduriuoja salėje, klauso Kapitono komentaro.
– Nors Meilė ir kalbėjo apie Džefo nužudymą, jie abu turi alibi – buvo pas ją, o Džefas mirė vienas, savo kambaryje. Įrašai nerodo, kad tuo metu jame kas nors lankėsi.
– O paketėlis? Gal ten buvo nuodai?
– Nėra jokių nunuodijimo požymių – vėl sububena Kapitonas. – Ten buvo kanapių sėklos. Maksas augina, o Džefas kartais paprašydavo.
– Prašydavo žolės, o šį kartą tai buvo sėklos – įsiterpia Joana.
– Pasinešė į daržininkystę.
– Ar žmogus, kuris planuoja savo darželį, žudosi?
– Ne, bet…
– Apie mirtį pranešė jo robotas-asistentas?
– Taip.
– Ar bandė gaivinti?
– Jo testamente aiškiai parašyta – mirties atveju NEGAIVINTI. Beje, ši nuostata pridėta prieš pat mirtį.
– Joana, čia akivaizdi savižudybė.
– Likus vienam ciklui iki kelionės kulminacijos?
– Nėra jokių nužudymo požymių ar realių įtariamųjų. Visi faktai tiesiog šaukia, kad tai – savižudybė.
– O faktus valdo Kapitonas.
Kapitonas kiek išplečia akis-rombus.
– Norėčiau priminti…
Joana jį nutraukia:
– Aš siūlau prieš atsisveikinimą išimti Džefo smegenis ir patalpinti į kriokamerą. Manau, Žemėje jau mokės nuskaityti informaciją, vis šiokia tokia viltis išsiaiškinti, kas nutiko.
– Tam reikės Tarybos pritarimo.
– Tai balsuojam.
5
Iš laivo protokolo:
Už: 4, prieš: 4, Kapitonas: už.
Nunuodijimo žymių nerasta.
Fizinio smurto žymių nerasta.
Smegenys sėkmingai išimtos ir patalpintos į kriokamerą.
Kūnas patalpintas į kapsulę.
Kapsulė išleista į Gliese 12b orbitą.
6
– Sukviečiau jus čia, kad įgyvendinčiau paskutinį Džefo norą, įrašytą į jo testamentą jam netikėtai mus palikus – žiopčioja ekrane Kapitono trikampiai.
Tarybos nariai sėdi savo vietose, nesvarumo pramoga seniai pamiršta – jau 100 ciklų Tempus Fugit skrieja Žemės link.
– Nagi, tegul papasakoja, kodėl nusižudė – gan abejingai sumurma Joana.
– Jūsų dėmesiui filmas, įrašytas prieš mirtį.
Kapitono veidas išnyksta, tiksliai toje vietoje pasirodo Džefas. Susidaro įspūdis, kad Kapitonas ką tik transformavosi į eksprezidentą.
– Sveiki visi.
Pauzė, siūlanti galimybę su juo pasisveikinti. Niekas nepasivargina.
– Nekankinsiu ilgomis įžangomis. Žinau, kad labiausiai jus neramina klausimas – kas gi nutiko, kad nusprendžiau taip netikėtai baigti savo gyvenimą? Nesigraužkite! Tikrai ne dėl to, kad manęs nemėgote. Tai susiję su mūsų jaunystę ir sveikatą palaikančiais nanobotais.
Tarybos nariai pastebimai suklūsta. Džefas tęsia.
– Deja, bet nanobotų mums liko labai nedaug. Žalingi įpročiai, kosminė radiacija ir dar keli veiksniai lėmė tai, kad jų vartojimo greitis kelis kartus viršijo suplanuotą. Todėl netrukus mes imsime senti, kaip tai darė visos žmonių kartos iki mūsų. Kelionė atgal į Žemę truks dar penkiasdešimt metų. Visa mūsų medicina rėmėsi nanobotais, todėl, deja, dauguma jūsų mirs pakeliui. Taigi, žinodamas šį faktą, aš nusprendžiau… Ne, nenusižudyti. Nusprendžiau likti Gliese 12b planetoje. Pagal mūsų turimą informaciją, joje pakankamai vandens ir mineralų gyvybei palaikyti. Ji išties panaši į Marsą. O tyrimų zonde, nutupdytame planetoje, aš liepiau instaliuoti gyvenamąjį modulį. Nanobotai sulėtino mano gyvybines funkcijas iki nepastebimų, dalį duomenų pakeitė, todėl atrodžiau ganėtinai miręs. Kapsulė, kurioje mano kūnas buvo išsiųstas “amžinai” suktis aplink planetą, gali manevruoti ir nusileisti reikiamoje vietoje. Vos tik jai palikus Tempus Fugit, aš būsiu (tiksliau buvau) prikeltas iš numirusių. Būsiu pirmas ir greičiausiai vienintelis šios planetos gyventojas, dar bent… porą tūkstančių metų. Atsiprašau, bet aš su savimi pasiėmiau nemažą dalį likusių nanobotų – man jų prireiks, o visiems šiaip ar taip neužtektų. Taigi, kai žiūrėsite šį įrašą, aš…
Staiga Joana suprunkščia.
– Bet mes juk išėmėme jo…
Džefo balsą nustelbia nevaldomas Tarybos narių juokas.
7
Po 15 metų.
– Mama, tėti, labas rytas.
– Labas rytas – choru atsako Meilė ir Maksas dar žiovaujančiam paaugliui.
Maksas žilstelėjęs. Abiejų akių kampuose raukšlelės. Meilė sako, kad nuo juoko.