40. Gabrielius E. Klimenka “VYŽUONŲ INCIDENTAS”

[…] Toliau pateikiami dokumentai, aptikti KGB archyvuose Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Tarp jų – ir šis raportas, priskiriamas Utenos apskrities MGB operatyvinei medžiagai.

Raporte minimas Antanas Vasaitis-Šešėlis kol kas nėra patikimai identifikuotas, bet Utenos krašte pokario metais veikė Vytauto apygardos partizanai ir daugybė smulkesnių būrių, kurių narių tapatybės ne visada buvo užfiksuotos oficialiuose dokumentuose. Apie Vasaitį-Šešėlį išlikę tik fragmentiški duomenys. Iš jų aišku, kad nepaisydamas nuolatinės MGB medžioklės, reguliariai keliaudavo į gimtuosius namus aplankyti senstančios motinos.

Kai kurios KGB bylos fiksuoja paslaptingomis aplinkybėmis pasibaigusius susirėmimus Vyžuonų ir aplinkiniuose miškuose, tarp jų ir pranešimai apie neįprastomis aplinkybėmis dingusias operatyvines stribų grupes. Tačiau nei viename jų neaptinkama patikimų įrodymų, leidžiančių kalbėti apie antgamtinius reiškinius, aprašomus žemiau pateiktame raporte.

Istorikui šis dokumentas įdomus ne kaip faktologinis šaltinis, bet žmogaus fantazijos vaisius. Aprašytos operacijos metu neabejotinai buvo sunaikintas MGB skyrius. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad išlikusiojo pasakojime persipina realūs įvykiai, baimė, gandai ir liaudies padavimai.

Kiek raporte yra tiesos, o kiek fikcijos, šiandien atsakyti neįmanoma, tačiau istoriko užduotis nėra patvirtinti ar paneigti pasakojimus apie antgamtinius nutikimus; jo tikslas atsijoti tai, ką galima paaiškinti racionalia analize, nuo to, ką sukūrė baimė, vaizduotė ir liaudies prietarai. Būtent todėl šie dokumentai, nepaisant akivaizdžiai fantastinio turinio, išlieka vertingu partizanų kovos liudijimu.

***

LIETUVOS TSR VALSTYBĖS SAUGUMO MINISTERIJA

LTSR MGB
Utenos apskrities skyriaus viršininkui
kapitonui V. Ivanovui

Liaudies gynėjas Jurgis Petkus

RAPORTAS
1947 m. spalio 16 d.

DĖL 1947 M. SPALIO 14–15 D. NAKTINĖS OPERACIJOS NESĖKMĖS IR SKYRIAUS ŽŪTIES APLINKYBIŲ

Ašai, liaudies gynėjas Jurgis Petkus, surašau šį raportą apie įvykius Vyžuonų miške, kurių metu buvo visiškai išguldytas mūsų skyrius, vedamas vyr. serž. S. Fiodorovo. Suprantu, kad mano pasakojimas gali rodytis kaip pramanas ar paklydusio žmogaus šnekos, tačiau rašau tik tai, ką savo akimis regėjau. Tai nebuvo paprastas susirėmimas su partizonais, ten veikė kažikas tokio, kam anei aš, anei kuris kitas doras žmogus vardo duoti negalėtų.

Š.m. spalių 14 d., apie pusę trečios popiet, nuo vietinio žmogaus Klevo gavom žinią, kad į savo gimtąjį sodžių motinos atlankyti pargrįžta miško banditas Antanas Vasaitis (Šešėlis). Sakė, motina jo sunkiai negaluojanti, tai tasai sumanęs ją pamatyti. Tokios progos nenorėjom pravėplint, todėl skyriaus vadas įsakė nieko nelaukiant keliauti miškan ir mėginti jį nutverti.

Vadu buvo paskirtas vyr. serž. Fiodorovas, kurs vadovavo visai operacijai. Drauge ėjo du kareiviu iš Raudonosios armijos, Kuznecovas ir Petrovas, taipogi liaudies gynėjai Stasys ir Juozas Šiliniai, Vincas Grikis ir aš, Jurgis Petkus, paskirtas sekti pėdsakus ir eiti žvalgu. Su mumi buvo ir du šuniu, Šarikas ir Mucha, prie žmogaus pėdsakų pratintu.

Apie trečią valandą popiet išėjome Vyžuonų miškų pusėn. Vos įžengus miškan man krito į akį keistas dalykas – buvo nepaprastai tylu. Negirdėt buvo anei paukščio, anei žvėries. Tokia tyla, kad net spengė ausyse. Neilgai trukus užėjau Vasaičio pėdsaką. Ėjo jis sparčiai, tačiau visai nesislapstė. Priešingai, dabar jau man rodos, lyg būtų tyčia vedęsis mus paskui save. Batų įspaudai samanose buvo gilūs ir aiškūs, lyg žmogus nė nesistengtų slėpti savo tako. Po poros valandų sekimo pastebėjau pirmą keistenybę, kuri man sukėlė nerimą. Žingsniai vis ilgėjo. Iš pradžių buvo žmogaus, o paskui tarp pėdų atsirasdavo pusantro sieksnio ir didesni tarpai. Rodėsi, Vasaitis ne kojomis eina, bet per mišką šuoliais šoka. Tokių pėdų per savo amžių dar nebuvau regėjęs. Parodžiau tai vyr. serž. Fiodorovui. Tas išvadino mane buržuazinių blėnių skleidėju ir liepė vesti skyrių toliau. 

Temstant, pagal esamą tvarką, turėjome grįžti įgulon, tačiau vyr. serž. Fiodorovas įsakė sekti toliau. Užžibinome žibintus ir patraukėme gilyn miškan. Netrukus pakilo tirštas rūkas. Ans dvokė it sena kuilio skerdiena ir užsistovėjęs kraujas. Šunes ėmė inkšti, gailiai kaukti ir nebesidavė vedami pirmyn. Galop, visai paklaikę, nutraukė pavadžius ir prapuolė miškuosna. Daugiau jų nebematėme.

Vakare išėjome į proskyną, vietinių Velnio raistu vadinamą. Tuo metu virš miško pakilo pilnas mėnulis. Jis buvo gelsvas, lyg nesveikas, kraštuose tarsi krauju aplietas. Tačiau šviesos buvo tiek, kad žibintų nebereikėjo. Pačiame raisto vidury, ant apdegusio ąžuolo kelmo, sėdėjo Vasaitis. Sėdėjo nusigręžęs ir nė krust, tartum mūsų visai nebūtų buvę. Tada vyr. serž. išsitraukė pištalietą ir garsiai sušuko: „Васайтис, ты окружён! Руки за голову и мордой в землю, живо! Дёрнешься — откроем огонь!“1

Banditas nė krust. Tik iš lėto pakėlė galvą į mėnulį. Tada pasigirdo garsas, kurio niekuomet nepamiršiu. Iš pradžių – lyg juokas, ale ne žmogaus, – duslus, gilus, tarytum iš pačių žemės gelmių. Netrukus jis virto į tokį staugimą, kad man net kraujas gyslose sustingo. Vasaitis lėtai pakilo nuog kelma. Tuomet mūsų akyse pradėjo dėtis tai, ko jokiam doram žmogui nederėtų regėti. Pasigirdo traškesys, lyg sausos šakos lūžinėtų arba kaulai vienas į kitą trintųs. Jo nugara išsikreipė kupran, sprandas ištįso pirmyn. Milinė plyšo per siūles, lyg kūnas po jais staiga būtų išsiplėtęs. Pro drabužių skutus lindo juodas kailis, pirštai ilgėjo, o nagai virto ilgais žvėries plėšnagiais.

Kai tas padaras atsisuko į mus, supratau, kad ans jau nebe žmogus. Prieš mus stovėjo vilkatlakis, kaip seni žmonės sakydavo. Aukštas lyg meška stovėjo ant dviejų galingų, sulenktų kojų. Snukis ištįsęs, pilnas ilčių, o iš nasrų tįsojo seilės. Tačiau baisiausios buvo jo akys. Jos žėrėjo lyg žarijos. Tose akyse nebuvo nieko žmogaus, vien tik tokia piktybė, kad pažvelgus bloga darės.

Vyr. serž. Fiodorovas davė nurodymą: „Огонь, мать вашу! Огонь! Валите этого сукина сына!“2 Mes tuoj atidarėme ugnį iš visų savo šauninkų. Kuznecovas su Petrovu pylė iš pepešų, o broliai Šiliniai pliekė karabinais. Mačiau, kaip kulkos draskė padaro krūtinę, rovė kailį ir taškė kraują, tačiau anam buvo nė motais. Tada žvėris baisiai suriaumojo. Grikis iš baimės paleido šauninką ir sukniubęs užsidengė ausis, o žvėris vienu šuoliu puolė pirmyn.

Vyr. serž. krito pirmas. Žvėris nutvėrė jįjį už galvos ir peties, ir ans lyg šapelis perplyšo. Kilo tikra maišatis. Kas kur galėjo, tas ten bėgo, tačiau padaro nešama smertis buvo greitesnė. Iš tankmės pasigirdo ir tuoj nutrūko Kuznecovo riksmas. Mačiau, kaip broliai Šiliniai gynėsi durtuvais, o Grikis mėgino gelbėtis lipdamas in pušį, bet žvėris nutvėrė jįjį už kojų ir tėškė žemėn taip smarkiai, kad galva skilo lyg ropė.

Supratau, kad šauninku čia nieko nelaimėsiu. Prisiminiau senų žmonių pasakojimus apie vilkatlakius ir kitokį nelabą sutvėrimą. Mečiau šauninką ir nėriau į raistą. Įbridau gilyn į pelkę, pasinėriau lig kaklo vandenin ir prisidengiau žolėm. Taip būdamas girdėjau Petrovą rėkiant, maldaujant pasigailėjimo ir šaukiantis Kazanės Dievo Motinos [išbraukta]. Netrukus jo balsas nutilo.

Po to stojo tyla. Tik po kiek laiko ją perskrodė ilgas vilko staugimas. Pro žoles mačiau netoliese stovint tą kruviną pavidalą. Prisiekiu savo motinos gyvybe, ans žiūrėjo tiesiai į mane. Supratau, kad ans žino, kur esu pasislėpęs. Man dingojosi, kad ans tyčia paliko mane gyvą, idant grįžčiau ir papasakočiau, kas laukia tų, katrie medžioja miško banditus. Paskui ans dusliai suurzgė ir prapuolė tamsoje. Gali būti, kad tai tik mano baimės aptemdyto proto išmonė, bet man pasigirdo, jog tame urzgime nuskambėjo žodžiai: „Už laisvą Lietuvą.“

Raistan išgulėjau lig pirmų gaidžių. Tik pradėjus aušti išdrįsau išlįsti. Aplink mėtėsi drabužių skutai, sulaužyti šauninkai ir mėsos. Tačiau keisčiausia buvo pėdsakai. Proskynoje matėsi vien didžiulės vilko letenos, kurios ties miško kraštu virto žmogaus pėdomis ir nusidriekė kaimo pusėn, kol galiausiai prapuolė ant žvyrkelio.

Atsižvelgiant į tai, ką aukščiau išdėsčiau, prašau mane, Jurgį Petkų, atleisti iš tarnybos. Jeigu mano žodžiai būtų palaikyti melu ar bailumu, tegu būnu teisiamas pagal įstatymą. Tačiau tan miškan daugiau nebegrįšiu. Nei už pinigus, nei ginklu verčiamas.

Liaudies gynėjas Jurgis Petkus
1947 m. spalių 15 d.
[Pasirašyta]

[Žemiau pateikiamas vertimas iš rusų kalbos. 2026 m.]

LTSR VALSTYBĖS SAUGUMO MINISTERIJA
UTENOS APSKRITIES SKYRIUS
VISIŠKAI SLAPTAI

LTSR MGB
Specialiųjų operacijų valdybai
Pulkininkui A. Sidorovui

TARNYBINIS PRANEŠIMAS
1947 m. spalio 17 d.

DĖL LIAUDIES GYNĖJO J. PETKAUS RAPORTO IR 1947 M. SPALIO 14–15 D. ĮVYKIŲ VYŽUONŲ MIŠKO MASYVE

Persiunčiu liaudies gynėjo Jurgio Petkaus raportą apie operacijos metu žuvusius septynis operatyvinio skyriaus kovotojus. Pirminio patikrinimo metu nustatyta, kad raporte gausu akivaizdžiai prietaringų ir mistinio pobūdžio teiginių, prieštaraujančių marksistinei-leninistinei pasaulėžiūrai bei tarybinio žmogaus ateistiniam mąstymui. Teiginiai apie tariamą vilkatlakį, žmogaus virtimą žvėrimi ir kitus antgamtinius reiškinius vertintini kaip politiškai žalingi prietarai bei religinio obskurantizmo apraiškos. 

Atsižvelgiant į tai, siūlau:

  1. Liaudies gynėją J. Petkų suimti ir perduoti tribunolui dėl demoralizuojančių gandų skleidimo bei ideologiškai žalingos agitacijos.
  2. Raportą įslaptinti ir uždrausti jo kopijavimą.
  3. Vietos gyventojų tarpe pravesti aiškinamuosius pokalbius, taip užkardyti gandų sklidimą. Reikalui esant taikyti suėmimą. 

Būtina atkreipti dėmesį į šiuos faktus:

  1. Operacijos metu žuvo septyni jos dalyviai, išskyrus J. Petkų.
  2. Dalies kūnų sužalojimų pobūdis neturi šaunamajam ar šaltajam ginklui būdingų požymių.
  3. Operacijos rajone jau anksčiau buvo registruoti nepaaiškinami patrulių dingimo atvejai.
  4. Vietiniai gyventojai sistemingai vengia lankytis minėtame miško masyve po saulėlydžio.

Nors minėtos aplinkybės neabejotinai turi materialistinį ir moksliškai paaiškinamą pagrindą, šiuo metu jo nustatyti nepavyko. Atsižvelgdamas į tai, laikinai siūlau:

  1. Sustabdyti visas naktines operacijas Vyžuonų miško masyve.
  2. Paskelbti nurodytą teritoriją uždara specialaus režimo zona ir apriboti civilių patekimą.
  3. Į įvykio vietą komandiruoti MGB specialistų grupę iš Maskvos, turinčią patirties tiriant nestandartinio pobūdžio incidentus.
  4. Iki tyrimo pabaigos vengti pavienių patrulių siuntimo į nurodytą rajoną.

Manau, kad J. Petkaus parodymai neturi faktinės vertės ir yra aiškiai prietaringo pobūdžio. Vis dėlto, kol nebus nustatytos tikrosios minėtų įvykių priežastys, laikau netikslingu tęsti operatyvinę veiklą minėtame rajone.

Utenos apskrities MGB skyriaus viršininkas
kapitonas V. Ivanovas

[Pasirašyta]

***

Rengiant šį leidinį spaudai buvo aptiktas dar vienas, iki šiol nežinotas KGB archyvų dokumentas. Preliminariais duomenimis, jame minimas partizanas Antanas Vasaitis-Šešėlis ir aprašomas incidentas Vyžuonų apylinkėse, savo pobūdžiu artimas šiame raporte minimam įvykiui. Dokumento fizinė būklė yra itin prasta: dalis teksto sunykusi dėl drėgmės poveikio, kai kurie lapai išlikę tik fragmentiškai, o atskiros vietos neįskaitomos. Šiuo metu vykdomas dokumento autentiškumo tyrimas.

Kol kas nėra pakankamo pagrindo daryti platesnių istorinių išvadų ar tiesiogiai lyginti naujai atrasto dokumento turinį su J. Petkaus raportu. Tačiau pažymėtina, kad tai nėra pirmasis archyvinis šaltinis, kuriame Vasaičio-Šešėlio vardas siejamas su neįprastomis ir sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis.

Kol nebus baigta ekspertizė ir parengta kritinė dokumento analizė, nuo detalesnių komentarų susilaikytina. Šį šaltinį tikslinga vertinti kaip perspektyvų, tačiau nepatvirtintą papildomą liudijimą, galintį suteikti naujų žinių apie vieną paslaptingiausių Utenos krašto ginkluoto pasipriešinimo istorijos epizodų.

Dr. Linas Šičkauskas
Lietuvos pokario tyrimų institutas

2026 m. Vilnius

  1.  Vasaiti, tu apsuptas! Rankas už galvos ir snukiu į žemę, greitai! Jei sujudėsi, šaudysime. ↩︎
  2.  Ugnis, po velnių! Ugnis! Nudėkit tą kalės sūnų! ↩︎