Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

03. Edvinas Žukas „Kova su stichija“

Senovėje žmonės turėjo didele išmonę, kuri juos privedė prie didelio išmanymo, kuris vedė juos i tuo metu buvusio nusistovėjusio gero gyvenimo norą išbandyti dar didesnius esamus gyvenimiškus išbandymus, kas juos greičiausiai privedė prie tarpusavio galimybių supratimo sulaužymo, po to, kai norėdami išbandyti gamtos esamas stichijas, sukūrę kažkokį nežinoma mechanizmą ar paprasčiausia tam tikra prietaisą, kurį pastačius norėjo sulaukti kažkokio neantgamtiško stebuklo, kuris pakeistu jų nusistovėjusia kasdienybe i kažką nematyto ir neregėto jų kasdieniniame gyvenime. Šį prietaisą palike prieš vidurdieni kepinant saulei įvyko sumaištis danguje, beprotiškas uraganu sūkurys padangei ir kažkur nematome žemes fone ar vos matome netolimame žemes horizonte trenkė nežmoniško dydžio žaibas, po kurio trenkimo pradėjo snigti neregėto dydžio snaigėmis ir atsalo ir tas salimas tesėsi ir tesėsi visa laika, kol ši apysaka pasakojama iki jos pabaigos.

Tą šalimą apipasakojant, vaizdas atrodė – viskas baltame sniege, šerkšne ir apledijusiose vietovėse. Tos vietoves buvo galima sakyti pasidalijusios i bendra matoma žmonių vaizdą, kuri apipasakojant buvo pagrindine žmonių gyvenama vietove kaip ir prieš tai dauguma apaugusi medžiais, kurie dabar buvo aplediję ir skendėjo šerkšne ir viskas sustoje tarsi butu sustojęs laikas. Kaip ir ankščiau buvo naktį matomas menulis, o diena saule, tačiau jie nebebuvo matomi danguje, o buvo matomi šonuose besibaigiant regimai žemei-menulis kairėje, o saule dešinėje ir tokiame regimame šios stichijos padarytame-žemės matyme buvo matomas lyg kalnas – kuris buvo pasiekiamas tik akimis, norint ji pamatyti atrodė lyg badytu akis saltis norint i ji įsižiūrėti, be jokios abejones tas vaizdas buvo apledėjęs. Kaip ir ankščiau buvo diena ir naktis, diena buvo matoma saulė dešinėje, tiksliau nusakant tarytum pusė saulės, kuri savo šiluma neištirpindavo buvusio šalčio, o naktį šviesdavo jaunas nesikeičiantis mėnulis, kuris taip pat palaikydavo šiluma žemėje. Sis sunkiai išžvelgiamas kalnas buvo paskendęs šaltyje iki kurio per salti atrodė yra neįmanoma nusigauti, nesušąlant iki mirties. Diena jis atrodė šiek tiek pritemęs šaltyje, o naktį beveik nebuvo matoma menulio šviesos iki jo ir jis nebuvo matomas. Šiam tarsi sustojusiam laikui ir nusistovėjusiai nesibaigiančiai šalčio priespaudai diena ir naktį, retkarčiais naktimis šviečiant mėnuliui kildavo dideli šilti vejai, kurie turėjo didele neapsakoma įvairių šios žemės gyventoju išgyvenimo jausmą, kuris turbūt buvo susijęs jų galvose su šios nepamirštamos stichijos pradžios atsiradimu ir jos pasekmių tuo metu išgyvenančiomis mintimis. Per šių šiltų uraganu pasirodymą naktį, kartu su jais pasirodydavo, iš po saules pusės po ta pačia dešine, pagal nusistovėjusia tvarka, skrendanti būtybė. Jis atrodydavo visas apšalęs, tačiau skrendantis ir nešiojantis vejas jo lig svara atrodydavo, kad bando atitirpinti, artėjęs jam prie žmonių gyvenviečių jis apsisukdavo ir pasukdavo link apsalusiu mišku, kur ir nutūpdavo, vėjams pasibaigus dar gerokai prieš saulei patekant grįždavo atgal už jos. Žmonės spėdavo, kad ši būtybė spjaudosi ugnimi ir nori padegti mišką, tačiau kažkas priverčia kiekviena karta apsigalvoti. Laikui bėgant žmones matydami toki šio drakono keista neapsisprendimą pradėjo tikėti, kad gali įvykti stebuklas ir grįžti buvęs gyvenimas iki stichijos atsiradimo. Jie pradėjo po lengva mąstyti apie tikėjimą ir vilti saule, kad tai galėtu būti tam tikras raktas i jų ankstesni gyvenimą, tačiau nematė galimybes, kad tai gali būti ir ta pati ankstesne baime ir neviltis žiūrint i ja. Bestebint sąsajas su saule, bei išgyvenant visus įvykius jie pastebėjo, kad užklystantis drakonas darosi vis mažiau agresyvesnis ir nustojo dėti viltis i saule taip po gi kaip nustojo visiškai jos nebebijoti. Dar po kiek laiko nusistovėjus darnai, bei atsiradusiam saugos jausmui jie priėjo prie tikėjimų kalnu, kuris atrodydavo ranka pasiekiamas, tačiau iki jo butu neįmanoma nusigauti. Nusistovėjus naujai tvarkai jie nusprendė bandyti keliauti iki kalno, tikintis, kad jų matymas iki kalno galėtu būti klaidingas ir kažkas keliaudamas iki jo mirtinai nesusaltu, neatsižvelgiant i tai, kad link jo yra jaučiamas didelis saltis. Tačiau sekė nusivylimas po nusivylimo išėjus iki jo ir niekam negrįžtant, tai tesėsi kelis kartus ir niekas negrįžo ir nežinia kiek buvo nukeliavęs, nes pranykdavo matomame šaltyje. Po šių keliu nesėkmių jie daugiau neberizikavo ir sugrįžo prie ramesnio gyvenimo, panašiai kaip prieš tai ir retkarčiais pasirodant šiltame stipriam vėjui atskrisdavo piktas drakonas, kuris jiems

nebebuvo toks bauginantis, tačiau piktas kaip ir anksčiau, kuris gali užpulti. Tokiam gyvenimui nusistovėjus kuri laika, nesikeičiančiam jų metu esamam saltame laiko tarpe ant jų žemės, pradėjo pasirodyti saule anksčiau, nei prieš tai, kuri matydavosi lyg didesne, ir buvo jaučiamas šioks toks pakilnėjimas, tačiau medžiai ir miškai darėsi vis baugesni, jai vos pasirodant, kurie naktimis lyg vėl aprimdavo. Ir drakonas lyg su kiekvienu atrodančiu ankstesniu saulės pasirodymu, jai nusileidus, kartkartėmis pasirodant nebe tokiems stipriems šiltiems vėjams tamsoje, ėmė skristi lyg žmonių vis arčiau ir arčiau, darydamas lanka pro juos link miško vis didesni ir didesni, jis tapo labai nenuspėjamas jiems. Ir atėjus vėl kažkokiai nežinomybei esama padėtimi, pas juos vėl atsiranda tikėjimas ir viltis kalnu ir po ilgu apmastymu jie pradeda mąstyti apie drakono sunaikinimą, pastebėdami, kad jis bijo kalno vis labiau ir labiau. Nepaisant to kad jis yra labai mistinis ir sunkiai nuspėjamas, jie nusprendžia, kad ji gali sunaikinti kalno ledynu saltis. Sis atsiradęs darnos jausmas juos privedė prie tikėjimo kalnu, ne tik dėl šios nesibaigiančios padėties ir minties sunaikinti drakoną, bet ir savyje rastam substancijos stichijos padariniu pamąstymams, mąstymams.

Tarp gyventoju vyrai tam tikra prasme paslapčiomis pradėjo rinkti nedidelius iššalusius akmenis iš kuriu parsinešė darydavo įvairias formas su asmenimis ant briaunų ir juose rasdavo pasitikėjimą, kad jie kažkaip galėtu pradėti įveikti drakoną ir tuo pačiu kažkas pasikeistu, kas galėtu pakeisti jų esama tuo metini gyvenimą i kažką panašaus kaip prieš tai po atsitikusios gamtos stichijos padaryta žala dėl ko jautėsi jie kalti. Šiais padarytais daiktais tikint, buvo jaučiama atkeliaujančių šiltų veju kaita i siek tie vėsesnius vėjus, kaip ir prieš tai su jais atkeliaujant drakonui, kuris tapo irzlesnis, bei pradėjo mažinti apylankas nuo gyventoju ir skrisdamas buvo nebetoks gerai išlaikantis lig svara kaip anksčiau. Tai pajutę vyrai nusprendė po truputi bandyti slinkti link miškų kur jis būdavo ne toliese nutūpęs, bandydami su asmenimis rankose, slinkti prie jo klaidindami save lyg vaikščiodami po klystkelius. Po šių kelionių link drakono grize namo, visi sušilę, suprato kad atslenkantis vis vėsesni stiprus vejai, padare neigiama įtaka šiam baisūnui ir, kad ji gali įveikti šalčiu – kitaip tariant šalčiu salti. Šiam jų tikėjimui padidėjus jie ėmėsi daryti daiktus iš akmens panašius i klystkelius, kuriuos pasidarę, ėmė po truputi persekioti atkeliaujanti padarą, tik nebe klaidindami savęs klystkeliuose, bet stengdamiesi orientuotis šiais padarytais daiktais slinkdami link drakono ir tikėdamiesi, kad gal pamatys dar ką neįprasto. Taip kelis kartus tuo eidami ir tikėdami, kad gali rasti išeiti, vėl įsitikino, kad drakonas bijo didesnio šalčio ir lyg neturėdamas kur dėtis skrisdamas apsvaigęs pirmyn ir atgal yra nesamas kalno link, kur yra jaučiamas didesnis saltis. Ateinantys vis stipresni ir šaltesni vejai šį baisūną vis labiau mėtydavo i šonus ir nešdavo kalno link, kad atrodydavo jis kaip įspaustas i kampa ir nebesiorientuojantis.

Kol viena ryta įvyko stebuklas, saule ėmė tekėti kalno link, rytas ėmė šilti, ir drakonas lenkdamas saule            

spjaudėsi ugnimi ir skrido kalno link kuriame tokiame vaizde ir pradingo lyg didele liepsna.