Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

04. Eimantas Morkūnas „Nevykęs pokalbis“



“Aš jiems parodysiu nedavirusią putrą”, -burbtelėjo Gebena, pasikasydamas dar barzdos plaukų nemačiusį smakrą ir mesdamas malką į laužą, virš kurio kybojo metalinis katilas.
“Įrodysiu, kad esu neprastesnis virėjas už tuos pasipūtėlius akademikus”,- nenustojo burbėti jaunuolis. “Išvirsiu visą gyvą žirgą. Ir atvesių jiems parodyti. Visi sprogs iš pavydo!”
Jo monologą nutraukė tylus šnypštimas, melodingai susiliejantis su aplink dunksančių medžių ošimu. Katile užvirė vanduo.
Gebena į verdantį vandenį vieną po kito sumetė kruopščiai atrinktus pagal receptą ingredientus. Paskutiniam iš jų pliumptelėjus katilan, jaunuolis, akimirką padvejojęs, i viralą subėrė saują druskos. Dar po akimirkos, jis kaukštelėjo mediniu šaukštu į katilo kraštą.
Nespėjus nutilti kaukštelėjimo garsui, viralas iškilo virš katilo suformuodamas sieksnio ilgio ir apie pusę tiek pločio debesį, kurio centre žiojėjo storalūpė burna. Keistasis tvarinys, sužiaukčiojęs it žuvis išmesta į krantą ir surikęs kažką apie netinkamą vietą ir laiką, sprogo. Sprogimo nebūta stipraus ir Gebena atsipirko lengvu išgąsčiu bei spengimu ausyse.
“Mhm. Druska čia akivaizdžiai netinka”,- ištarė jaunuolis, praėjus nevykusio virimo pasekmėms. ” Na ką, reikia bandyt antrą kartą. Gerai, kad pasiruošiau keliems virimams!”
Jis vėl užvirino katile vandenį, sumetė ingredientus ir tinkamu laiku kaukštelėjo į katilo kraštą.
Šį kartą iškilusio virš katilo viralo forma iš lėto panašėjo į žirgą.
“Dabar niekas nedrįs iš manęs šaipytis!!“,- norėjo surikti, bet balsas užstrigo gerklėje, kai besiformuojantis viralas staiga išsiplėtė į viršų ir į šonus, išvartydamas artimiausius medžius.
Gebena iš baimės susigūžė, prisidengdamas galvą rankomis, nė kiek neabejodamas, jog gyvenimas priartėjo prie pabaigos.
Nieko mirtino neatsitikus, jis išsitiesė ir apsidairęs sustingo it stabo ištiktas. Priešais ten kur virš laužo turėjo kaboti katilas, dunksojo ir į jaunajį  virėją vėpsojo padaras, primenantis sparnuotą  driežą dydžio sulyg kalnu.
“Va čia tai priviriau”,- pagalvojo Gebena, suvokęs jog žvelgia į jau senai legenda virtusią būtybę- drakoną.
“Labas”,- ištarė atgijusi legenda, palenkusi savo galvą žemyn.
Jaunuolis, drakono balso sukelto oro gūsio priplotas prie žemės, netikėtai suvokė posakio apie žodžius turinčius svorio esmę.
“Labas”,- pakartojo milžiniškas driežas šį kartą garsiau, greičiausiai nusprendęs, kad buvo neišgirstas.
Jaunajį virėją šių žodžių svoris prislėgė dar smarkiau.
“Matau nesusikalbėsim”,- irzliai suburbėjo drakonas ir, išskleidęs sparnus, grakščiai pakilo į orą.
Gebena, gulėdamas ir akimis lydėdamas nuskrendančią legendą, niekaip negalėjo nuspręsti ar  pasiekė savo tikslą ar ne. Žinojo tik, kad pokalbis su drakonu – visiškai nevykęs.