Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

05. Austėja Masiokaitė-Liubinienė „Paskutinis drakonas“

Senas automobilis krenkšdamas suko ratus po stoties rajoną, ieškodamas vietos įsisprausti. Radęs ją tarp užkandinės ir lombardo, atsidusęs nutilo, palikdamas vairuotoją vieną su būtinybe išlipti.

Mergina, kurios nosis vos kyšojo virš vairo, nenoriai išsliuogė lauk, žvilgsniu nuliedama į ją tuojau įsispoksojusį užkandinės darbuotoją, kol šis dar nespėjo prasižioti. Visai netroško įsivelti į eilinę diskusiją, kad ne, nėra vaikas, taip, čia jos automobilis ir taip, yra pakankamai suaugusi jį vairuoti. Neturėjo tam laiko – buvo čia darbo reikalais.

Užvis mieliausiai Kali prieš savaitę būtų tiesiog ištrynusi laišką su absurdiškiausia tema reportažui, kokią kada nors buvo mačiusi, ir tą pat akimirką ją pamiršusi. Tačiau kaip tyčia negalėjo sau leisti atsisakyti darbo – mat ir taip ilgokai sėdėjo be veiklos, pinigai ėjo į pabaigą, o jos automobiliui bet kada galėjo ateiti paskutinioji. Lyg to nebūtų gana, netikėtai pametė dantį. Ne šiaip kokį, o priekinį. Ir galėjo prisiekti, kad kliba jo kaimynas… Mažų mažiausiai tai reiškė dideles išlaidas. Ką dar tai gali reikšti, Kali, niekada negalėjusi pasigirti gera sveikata, nenorėjo nė pagalvoti.

Ji patyliukais vylėsi, kad temos atsisakys kompanija, kuriai paprastai rengdavo trumpus dokumentikos siužetus. Tačiau jie susidomėjo – žmonės mėgo žiūrėti į kvailius ir bepročius. Ir Kali, pasiėmusi filmavimo įrangą, buvo betraukianti pas vieną iš jų, tačiau prieš tai dar stabtelėjo ir ilgokai rausėsi automobilio dėtuvėje. Susiradusi ten peiliuką, patikrino, ar jo ašmenys lengvai atsilenkia, tada įsidėjo į kišenę. Nei su kvailiais, nei su bepročiais juokauti nesirengė.

Galiausiai ji nužingsniavo riebalais ir klegesiu persisunkusia gatve į kvartalo gilumą ir pro tarpuvartę nuvingiavo link kreivo namo, kur paspaudė vieną iš kelių skambučių. Nebuvo tikra, ar jis suveikė, tad stovėjo ir laukė, tarp pirštų kišenėje vartydama peiliuką. Po kurio laiko vėl paskambino. Pastoviniavo dar. Galiausiai apsisuko ir ėmė lėtai žingsniuoti šalin.

Buvo bepradedanti planuoti, ką nuveiks su laisvu pusdieniu, kai išgirdo atšaunamą durų užraktą.

– Kalista Silber?

Pažinusi murkiantį balsą, girdėtą per trumpą pokalbį telefonu, ji vos nenusipurtė. Savaime jis nebuvo nemalonus, bet Kali įsivaizdavo, kad tokiu šilkiniu balsu kalbėti gali tik labai suktas ir nemalonus žmogus. Ko jis siekė savo kvaila istorija? Ar jo balsas buvo toks savimi patenkintas, nes pavyko ją atsivilioti?..

Vis dėlto atsigręžusi Kali pamatė vyrą, kuris neatrodė nei labai suktas, nei nemalonus – šypsojosi jai kone droviai. Buvo apie trisdešimties, liesokas, juodus plaukus supynęs į įmantrią kasą, apsitaisęs tamsiu kostiumu, kuris, kaip ir šukuosena, tokiame lūšnyne atrodė komiškai pretenzingas. Kali jis priminė fokusininką ar muzikantą – matyt, visgi susigalvojo istoriją siekdamas išgarsėti. Būtų galėjusi pavadinti jį simpatišku, tačiau vyro veidas atrodė liguistai išblyškęs, o žvilgsnis kažkuo trikdė – gal kad jo akys blizgėjo it karščiuojančio, o gal kad nuo pirmos akimirkos nejaukiai įdėmiai į ją įsistebeilijo.

– Sveiki, – stengdamasi, jog balsas skambėtų ramiai ir ryžtingai, ji ištiesė vyriškiui ranką.

Laukė komentaro, kad ši labai šalta. Tačiau nepažįstamojo delnas nedegė įprastu karščiu, kokį jausdavo sveikindamasi su žmonėmis. Du šaltarankiai kelias akimirkas nustebę žiūrėjo vienas į kitą.

– Ačiū, kad atvykote, – galiausiai vėl prakalbo jis. – Ir atsiprašau, kad užtrukau – tuoj suprasite kodėl.

Šyptelėjęs vyras atklijavo nuo Kali žvilgsnį ir ėmė rodyti kelią gilyn į keptais svogūnais ir pelėsiais trenkiančią prieblandą. Jie pakilo laiptais aukštyn, perėjo koridorių, užkopė dar vieneriais laiptais. Tada pasuko, nusileido kelias pakopas, nuėjo iki koridoriaus galo ir pro siauras dureles galų gale pateko į mansardą.

Kali vylėsi, jog toks impozantiškas personažas turės savęs vertus namus ir ji galės keistuolį įamžinti įdomioje aplinkoje, tačiau kambaryje tebuvo lova, fotelis, stalas su kėde ir didžiulė lentyna. Ši, tiesa, buvo priboginta sendaikčių, tačiau kai panūdo nufilmuoti keletą knygų ir skulptūrėlių, šeimininkas kategoriškai užprotestavo.

– Jos labai vertingos, – paaiškino. – Nenorėčiau, kad pamatytų, kam nereikia.

Pasilikusi sau klausimą, kodėl tokių vertybių turintis žmogus gyvena tokioje skylėje, Kali pasodino jį į nutriušusį odinį krėslą ir ėmė ruošti savo techniką. Priėjusi įsegti mikrofono pastebėjo, jog vyras marškinių apykaklę taisos virpančiais pirštais.

– Jūs gerai jaučiatės? – paklausė.

– Tiesiog jaudinuosi, – jis įtemptai šyptelėjo. – Nežinau, ar teisingai elgiuosi.

– Dar galite persigalvoti.

Vyras papurtė galvą.

– Esu apsisprendęs, – patikino. – Net jei tai blogas sumanymas, geresnio neturiu.

Kali kilstelėjo antakius veikiau iš mandagumo nei iš tikros nuostabos ir įjungė kamerą.

– Tad pradėkime nuo pradžių: kas esate? – kreipėsi į pašnekovą.

– Mano vardas yra Kornelijus Viridis, – tarė vyras, žibindamas į ją savo šiurpoku žvilgsniu.

Ir Kali galiausiai suvokė, kodėl šis jai toks atrodė: kairioji jo akis buvo žalia, o dešinioji – geltona.

Jis, tuo tarpu, kiek patylėjęs iš lėto pridūrė:

– Esu paskutinis drakonas.

– Drakonas kaip iš pasakų? Spjaudantis ugnį?

Drakonas kiek kreivai šypsodamasis, rodos, ne itin patenkintas apibūdinimu, visgi linktelėjo.

– Kada nusprendėte, jog esate drakonas? – tęsė Kali.

– Man to nereikėjo nuspręsti, – truktelėjo jis pečiais. – Visada tai žinojau.

– Turėjo būti momentas, kai ši mintis šovė į galvą.

– O jums kada šovė į galvą, jog esate žmogus?

– Mane augino žmogumi.

– O mane augino drakonu, – kilstelėjo antakį Kornelijus.

Dabar Kali pažvelgė į jį veik su užuojauta. Drakonas tuo tarpu tęsė:

– Gal tai nėra plačiai žinoma, bet drakonai gali keisti pavidalą. Žmonės žino mūsų didžiąją formą, o tai, ką matote prieš save, yra mažoji.

Na, vyrukas buvo nepėsčias, šyptelėjo sau Kali. Tada prisiminė švarplę ir prisidengė burną nuo jo žvilgsnio – tokio įdėmaus, kad, rodos, kone galėjo jį jausti.

– Vadinasi galite pasiversti į drakoną? – pasitikslino.

Kornelijus susiraukė.

– Aš esu drakonas, – pakartojo. – Man nereikia juo pasiversti. Bet taip, paprastai kalbant, esate teisi.

– Na, tuomet pirmyn, – atsainiai mostelėjo ranka Kali. – Priblokškite mane ir žiūrovus.

Kaip ir tikėjosi, „drakonas“ ėmė raukytis ir papurtė galvą.

– Jūs įsivaizduojate, ko vertas jūsų pasakojimas be įrodymų? – paklausė.

– O jūs, Kalista, ar įsivaizduojate, kokio dydžio yra didžioji drakono forma? Jeigu mėginčiau pasikeisti čia, tai baigtųsi didžiuliu chaosu. Mielai tai padarysiu nuošalioje atviroje vietoje užmiestyje – galėsite nufilmuoti.

Drakonas klausiamai pažvelgė į Kali. Ši tik giliai atsiduso ir papurtė galvą. Neabejojo, kad jis jau buvo susigalvojęs dešimtis panašių pasiteisinimų. Nesirengė gaišti šiam spektakliui daugiau laiko nei buvo neišvengiama.

– Kiek laiko mėginate taip išgarsėti? – paklausė tiesiai.

– Aš nemėginu išgarsėti, – atkirto Kornelijus.

– Tada kodėl nusprendėte papasakoti šią istoriją?

Kali džiaugsmui, drakonas nuleido savo svilinantį žvilgsnį į grindis ir kurį laiką mąsliai tylėjo.

– Nes likau vienas, – truktelėjo pečiais. – Nebematau prasmės slėptis.

Drakonas vės pakėlė įdėmų žvilgsnį į Kali. Ši tuo tarpu svarstė, laikyti jį suklaidintu nelaimėliu, bepročiu ar šlovės ištroškusiu melagiu.

Kornelijus teigė esąs 128-erių. Kali pastebėjus, jog neatrodo toks senas, juokdamasis patikino, jog drakonui tai gana jaunas amžius. Kali taip pat sužinojo, kad drakonai minta žalia mėsa ir miega po 20 valandų kas kelias paras. Kad, panašiai kaip giminės vardas, jų kilmingumą išduoda žvynų spalva. Kornelijus teigė esantis žaliasis drakonas. Kali pasiteiravus, ar šie laikomi retais, jis kiek droviai pripažino, kad ne – kadaise buvo dažniausiai sutinkami. Gerokai įspūdingesni buvę raudonieji drakonai, o sidabro ir aukso žvynus turintys jo gentainiai buvę rečiausi ir gražiausi.

– Bet jeigu esate vienintelis, vadinasi, dabar esate pats rečiausias, – šyptelėjo Kali, kažkodėl panorusi paguosti drakoną dėl jo menamų rūpesčių.

Šis atsiduso ir pamėgino nusišypsoti, tačiau jo veide Kali išvydo veriantį skausmą. Ir kiek bemėgino save įtikinti, kad tai – išmoninga apgaulė, jai vis viena suspaudė širdį.

Kai kamera ir šviesos buvo išjungtos, o Kali pradėjo pakuotis įrangą, ji vis dar nebuvo tikra, ką apie visa tai mano.

– Kodėl nusprendėte kreiptis į mane? – paklausė, užsegdama vieną krepšį ir imdamasi kito.

Kornelijus ilgokai tylėjo.

– Pamaniau, jog mano istorija pasirodys jums artima, – galiausiai tarė.

– Bijau, kad apsirikote, – purkštelėjo Kali. – Jeigu atvirai, laikau jus apsimetėliu arba bepročiu. Gal abiem.

Kai pakėlė akis, pamatė į save įsmeigtą geltonžalį žvilgsnį. Kornelijus spoksojo į ją, palinkęs krėsle. Jos ranka nuslydo iki kišenės ir suspaudė peiliuką.

– Tuomet duokite man šansą, – švelnus jo balsas tarsi kažkur iš tolo sugriaudėjo. – Leiskite pasirodyti tam tinkamoje vietoje.

– Reikėjo apie tai pagalvoti prieš mane čia pasikviečiant, – atkirto ji. – Man moka už rezultatą, ne už sugaištą laiką.

Kali skubiai susikrovė ant pečių krepšius, staiga pajutusi, kaip smarkiai ją trikdo tas spalvotas žvilgsnis.

– Žinote, kodėl nusprendžiau papasakoti apie save?

– Sakėte, – abejingai burbtelėjo Kali, nekantriai mindžikuodama, kad atsisveikintų.

– Ne visai. Manau, kad kažkur pasaulyje gali būti mano gentainių, įkalintų žmogiškame pavidale, nes pamiršo, kas tokie yra. Jie, nepritapdami prie žmonių, turėtų labai kentėti.

Kali dėbtelėjo į vyrą, kuris ją svilino savo keistu žvilgsniu įdėmiau nei iki tol.

– Tau dvidešimt treji, tiesa? Tačiau atrodai lyg vos ūgtelėjęs berniūkštis.

Jo žodžiai privertė merginą akimirkai sustingti.

– Kokia esu, tokia, – tarė dusliai. – Bent nemėginu susigalvoti apie tai pasakos.

– O ta švarplė, kurią slepi?..

– Ne jūsų reikalas!.. – iškošė ji, nejučia prisidengdama burną ir pasileisdama link durų.

– Vėlai pradėjai vaikščioti ir kalbėti. Niekad nespėjai augti su kitais vaikais. Paauglystėje taip ir nepatyrei brandos…

Pašiurpusi mergina atplėšė duris ir įsmuko į laiptinės prieblandą. Nejau šis maniakas kuitėsi po jos sveikatos dokumentus?

– Palauk! Pasakyk, ar tai tiesa! – atsivijo ją Kornelijaus balsas. – Tuomet tau tiesiog krenta pieniniai dantys! Tau ne dvidešimt treji, o veikiau apie keturiasdešimt – greičiausiai buvai palikta žmonėms vos išmokai savo mažąją formą ir to nebeprisimeni! Tu dar vaikas, Kalista! Esi sutverta gyventi tūkstantį metų!

Kali pajuto, kaip ją sučiumpa ir priremia prie sienos. Virš jos palinko kraupios skirtingų spalvų akys.

– Tavo gyvenimas bus toks keistas, jeigu nepamėginsi manimi patikėti… – jo balsas nebepriminė murkimo – veikiau kuždančią audrą, pritildytą riaumojimą, iš paskutiniųjų tramdomą pro sukąstus dantis.

– Paleisk mane, – suinkštė muistydamasi.

– Ak ne! Aš ištisus dešimtmečius nesutikau nė vieno gentainio, – purtė galvą Kornelijus. – O tu nori, kad tiesiog tave paleisčiau…

Kali jautė, kaip ją apima panika. Ji iš paskutiniųjų mėgino išsivaduoti, bet drakonas buvo labai stiprus.

– Nurimk gi nors akimirkai, – jau kone maldavo jis. – Ką prarasi, jeigu pamėginsi manimi patikėti? Suprantu, tai keista, bet…

Jis nutilo pervertas skausmo. Tirtėdama iš siaubo, Kali gniaužė kišeninio peiliuko rankeną, dabar styrančią jo šone.

– O, Kalista… – apmaudžiai sudejavo jis, pasiremdamas į sieną. – Kaip tu to pasigailėsi… Ir kokia vieniša būsi…

Tačiau Kali galvojo tik apie tai, kaip jai ištrūkti. Kai galų gale pavyko, metėsi į tamsą ir nurūko laiptais. Ją laikiusi ranka bejėgiškai grybštelėjo orą pavymui, o iš Kornelijaus lūpų išsiveržė vos girdimas paskutinis „palauk“.

Plaštakos paviršiumi it vėjo sušiauštu vandeniu nuvilnijo smaragdinės bangelės. Ropliški pirštai ilgais nagais pasirąžė, mėgindami išsiplėšti iš miniatiūrinės būties, mirtį pasitikti savo prigimtinėje didybėje, pasirodyti, kol dar galėjo – tebūnie, kad ir čia – dabar jau buvo vis viena, tegu ir per vėlai – kad ji suprastų, kuo yra, kad tuoj liks tokia vienintelė…

Tačiau viskas, ką paliko, buvo gilios nagų drūžės medinėje sienoje, kai bedvasis siluetas, jau amžiams įkalintas žmogiškame pavidale, susmuko ant grindų.