Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

06. Amelia Ūkas „Žvaigždė“

– Aš nebijau tavęs! – Pašnibždomis, tarė sau Alruna.

Viduje virė patys blogiausi jausmai ir drąsinantys pokalbiai su savimi nesuveikė. Tarp paslaptingų miško medžių ir tamsios augmenijos, Alruna juto, jog jis netoliese. Baimė, kaip stiprus nuodas bandė veržtis į paviršių. Bandydama suvaldyti save, ėmė niūniuoti seną linksmą melodiją, tam, kad mintimis atsidurti kur nors kitur, kad bent akimirkai atsidurti kuo toliau nuo čia. Prisėdusi prie artimiausio medžio, ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Drakonas buvo visai čia pat, o jos kūnas, kiekviena savo dalele norėjo pradingti ir niekada čia nebesugrįžti.

„Aš privalau jį nugalėti… Tiesiog privalau…“

Noras nugalėti monstrą ėmė blėsti, kai mintys ėmė suktis apie pasidavimą. Galvoje skriejo įvairūs vaizdinai, kaip ji išlenda iš savo slėptuvės, nes įtampa ir baimė jai nebepakeliama, ir puola drakonui tiesiai į nasrus. Giliai įkvėpusi, Alruna stipriai suspaudė savo plieninį kardą su žalia rankena ir geltonu topazu, o tada atsistojo.

„Ne. Aš ne privalau tavęs nugalėti. Aš niekam nieko neprivalau, aš noriu tave nugalėti!“

Apsidairiusi ir supratusi, jog aplinkui nieko nėra, Alruna nusprendė eiti toliau. Mintys taip ir sukosi apie praeities įvykius, kol ji brido pro dygliuotus krūmus ir aukštą išdžiūvusią žolę. Paukščiai giedojo melodingas giesmes, o medžiai ošė nunešdami jų giesmes po visą mišką. Grėsmę jutusi Alruna, akimirkai nustebo, kaip pilnas gyvybės miškas gyvena savo gyvenimą ir nieko nebijo.

„Čia tik aš jį jaučiu…“

Mintis ėmė keisti skaudūs prisiminimai, stengdamasi juos pamiršti, Alruna juto kaip baimė nuodija jos kūną. Karčios ašaros ištryško akių kampučiuose ir nenoromis ji pravirko. Supratusi, jog geriau skaudūs prisiminimai apie tai kaip ji čia atsidūrė, nei bijoti ir stovėti vietoje. Prisėdusi po artimiausiu medžiu, leido ašaroms bėgti ir prisiminti viską nuo pat pradžių.

„Aš dėl to nekalta… Tai viskas, dėl jos…“ – Guodė save Alruna.

Užsidengusi veidą delnais, ji matė tik blyškų Liaros veidą. Plati ir klastinga Liaros šypsena, kai pasiūlo nugalėti miške glūdintį drakoną ir pasidalinti sukauptus lobius. Alruna greitai susižavėjo Liaros pasiūlymu, juk Liara galinga ir įžymi burtininkė, negi ji galėjo kažką apgauti? Atsimerkusi, Alruna pažvelgė į savo odinius batus ir žalią išpurvintą suknelę. Nusijuokė ir pagalvojo, kad prieš geras porą valandų šitos dėmės būtų buvusi didžiausia problema jos gyvenime, tačiau dabar tai buvo nepastebimas menkniekis. Pasitaisiusi savo rudus plaukus ir geltoną kaspiną, nusprendė žygiuoti toliau. Tvirčiau suspaudusi plieninį kardą ir tvirtesniu žingsniu žengusi į priekį, prisiekė sau atkeršyti Liarai už tuos pažadus ir apgavystę. Alruna nusivalė ašaras ir išgirdo drakono riaumojimą. Skambus riaumojimas, kuris išgąsdino miško paukščius, privertė Alruną suklupti ir atsigręžti. Baimė vėl norėjo sukaustyti, tačiau šį kartą ji nepasidavė. Vaizduotė ir mintys piešė vaizdus, kaip ji tampa drakono puotos dalimi. Tai sukėlė dar slogesnę nuotaiką, kuri ir taip tvyrojo ore.

„Na jau ne… Aš niekam nepasiduosiu, o ypač tau Liara. Tu, garsi ir įžymi magė metei man visiškai naujokei kerintį pasiūlymą, nugalabyti Smaragdiniame miške glūdintį drakoną ir pasidalinti jo turtus. Tik va, nelaimė, tu pasinaudoji naujokais ir niekam negirdėtais magais, tokiais kaip aš, kurių niekas niekada neieškos ir sušeri juos drakonams, o pati per tą laiką, kol monstras turi ką veikti, pagrobi jo lobius ir dingsti iš ten. Ak, kokia aš naivi ir kvaila… Maniau, kad tu garbinga magė išmokysi mane naujų burtų ir dar priedo gausiu dalį aukso, už kurį galėčiau įsigyti geresnį kardą ir gal net šarvus.“

Baimę ėmė keisti pyktis, Alruna dar smarkiau suspaudė kardo rankeną ir nusprendusi nebegalvoti apie jokius lobius, žingsniavo toliau. Dabar buvo svarbiausia iš čia dingti nesutikus drakono. Monstras dar kartą suriaumojo ir privertė Alruną krūptelėti.

„Kaip tu ten sakei? Mes kartu viską padarysime, tu visada būsi šalia ir man padėsi. Mes kartu jį nugalabysime, o po to pasidalinsime jo turtus. O kaip gavosi? Atvykus, palikai mane čia, o pati pabėgai portalo pagalba. Tik tą ir moki su savo magija, tik bėgti…“

Drakono riaumojimas pasigirdo ypač arti ir dar labiau kurtinantis. Paspartinusi žingsnį, pasileido bėgti miško glūduma. Akys akimirkai bandė įžvelgti, kur ji lekia, žvilgsnis užkliūdavo už medžio šakų, aukštos žolės ir akmenų. Pajutusi nuovargį ir sustojusi atsikvėpti, ji pakėlė akis į viršų. Medžių viršūnės pasirodė Alrunai vienodos. Baimė vėl norėjo grįžti, tik šį kartą – pasiklydimo pavidalu. Giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, ji išgirdo lobių valdovą dar kartą. Dabar jis buvo kažkur toliau. Tai suteikė jai vilties ir nieko nelaukdama ji užsiropštė į artimiausią medį, kad sužinoti kur ji tiksliai yra ir kur bėgti. Tarp žalių lapų ir kreivų šakų, Alruna pastebėjo priekyje kalnus, kurie vedė į drakono guolį, o pačio monstro nebuvo matyti.

„Įdomu, Liara dar ten?“

Pyktis pakeitė baimę galutinai ir nedvejodama, Alruna nušoko nuo medžio ir pasileido bėgti link drakono guolio, kuriame dar galėjo būti Liara.

„Mirsiu aš ar ne, bet neleisiu tau pabėgti, Liara. Tu man už viską atsakysi!“

Drakono riaumojimas tęsėsi, Alruna nekreipė į jį jokio dėmesio, visos mintys sukosi tik apie Liarą ir ką  padarys, kai ras ją tarp tų lobių. Pasiekusi akmeningą kalno papėdę, Alruna atsikvėpė ir ėmė mąstyti kaip jai pakliūti į drakono urvą, kuris buvo pasiekiamas tik iš paukščio skrydžio. Pasirodė drakono siluetas, uždengdamas dalį žydro dangaus. Išvydus jį, protas metė visas mintis šalin ir ji pasileido bėgti. Rankomis čiupinėdama akmenis, kurie kliuvo vis dažniau, ji akies kampučiu pastebėjo nedidelį urvą už kreivų miško medžių. Nieko nelaukdama, ten pasislėpė. Tamsus urvas ir drėgnas oras suteikė jai netikėtą saugumo jausmą.

– Jis dar ten? – išgirdo Alruna vyrišką balsą ir krūptelėjo.

Akys greitai apsiprato tamsoje, pastebėjusi jaunuolį, Alruna iš netikėtumo aiktelėjo. Šviesa sklindanti iš miško blankiai apšvietė tamsiaplaukį vaikiną, apsirengusį lengvais marškiniais ir odinėmis kelnėmis. Rankose jis laikė lanką ir plačiai šypsojosi.

– Drakonas. – Tęsė jis su šypsena veide.

– Ką tu čia darai?! Kas toks esi?

– Kas aš? Galėtum būti ir mandagesnė. – Klastingu žvilgsniu pažiūrėjęs į Alruną, jis tęsė. – Bet iš tavo būsenos nėra ko tikėti kažkokio mandagumo.

– Užsičiaupk.

– Matai? O pati ką čia darai?

Užsimerkusi ir apie nieką negalvojusi, ji greitai išpyškino visą istoriją apie save ir Liarą. Jo lankas ir mintis, jog jie dviese, žadino viltį, jog pavyks ne tik pabėgti, bet ir sučiupti Liarą.

– Nėra ten jokių lobių. Magija ten irgi neveikia. Tas drakonas saugo kažkokias knygas. Nemanau, kad tai apgavikei pavyks taip lengvai pasprukti.

– Kokias dar knygas? O kaip auksas? Ir, beje, pats kas toks esi?

– Cha! Pati viską visiems pasakoji, net nežinodama žmonių! Nesistebiu, kad ta Liara tave apgavo. – Jis nusišypsojo. – Dėl knygų, nieko negaliu pasakyti, žinok. O priešas aš nesu tau, tikrai, ir nereikia į mane taip piktai žiūrėti. Aš esu Meironas, medžiojau stirnas ir pasiklydau. Nuo vakar esu čia. Geriau negaiškime laiko ir eikime pas tą Liarą. Tupint tiek laiko čia, radau tunelį, jis veda tiesiai į drakono namus.

Pirštu parodęs į tamsą ir plačiai nusišypsojęs, jis nusisuko ir pajudėjo tunelio link. Nieko neatsakiusi, Alruna nusekė paskui Meironą siauru tuneliu. Tamsoje, atsargiu žingsniu, Alruna lietė sienas ir bandė sekti vaikiną.

– Gal moki kokią magiją, kad apšviesti tunelį?

– Ne.

– Tokia iš jūsų ir nauda, magių. – Ironiškai tarė jis. – Galiu lažintis, jog tiek ir temoki, kaip savo gelžgaliu mosikuoti.

– Kas aš? Kaip tu drįsti? Čia joks tau ne gelžgalis.

– Tai ką moki?

– Na, aš moku nedaug, galiu iššaukti rūką arba na, sukelti tamsą…

– Tamsą? – Meironas nusikvatojo. – Labai naudinga, einant juodu tuneliu ir kovojant su drakonu, kuris puikiai mato tamsoje, nemanai?

– Užsičiaupk.

– Aš nieko nepadariau, ponia Tamsa gali nepykti ant manęs.

Alruna neatsakė ir ėjo nerangiai toliau. Tunelis kilo į viršų, ėmė platėti ir priekyje pora išvydo blyškias šviesas.

– Atėjome. – tarė Meironas. – Tuoj pasirodys knygos. Aš visą naktį tarp jų slampinėjau. Ten toliau yra durys, manau jos veda į kitą tunelį. Pasinaudosim tavo neva kardu, išlaušim duris ir pabėgsim.

– O ką jei tos durys apkerėtos?

– Jei jos būtų apkerėtos, ten nekabėtų ta spyna, kurią mačiau, supranti?

– Gerai, o kaip Liara?

– Na gerai. Rasime tą Liarą ir nešdinsimės iš čia. Bet jei ne, paliekam ją drakonui ir patys nešam kudašių. Ar viskas aišku?

– Taip.

Šviesos tapo ryškios ir švelniai apšvietė aukštas ir plačias knygų lentynas. Dulkės storu sluoksniu dengė visą žinių ir magijos lobį, slėpdamos viską nuo pašalinių akių. Alrunai tai sukėlė nuostabą, akimirkai, ji pamiršo drakoną, Liarą ir pavojų.

– Drakonas grįžta atgal. – Tarė Meironas.  – Girdžiu kaip jis artėja. Kur tavo Liara?

– Nežinau. Gal pašaukti ją?

– Ir prisikviesti drakoną? Na, jau ne.

Balsai tilo, Alruna pajuto, kaip sudrebėjo žemė. Drakonas grįžo namo. Šnabždesys pasidarė vos girdimas ir Meironas ėmė aiškinti, kaip rasti tas duris. Jis ėmė įkalbinėti ją bėgti ir palikti Liarą. Alruna dvejojo. Ji labai norėjo sučiupti ją ir priversti kentėti už savo darbus. Drakonas suriaumojo ir pasigirdo Liaros klyksmas.

– Štai radom tavo raganą.

Neklausiusi ką Meironas sako toliau, ji pasileido bėgti link Liaros. Dabar ji niekur nepabėgs. Meironas greitai ją pavijo ir jie pamatė, kaip ant grindų guli Liara, ir drakoną, kurio žali kaip smaragdas žvynai, buvo matomi urvo gale. Nieko nelaukdama Alruna puolė prie Liaros ir ėmė ją už viską keikti. Meironas suskubo ir griebė Liarą, pakėlė ją nuo grindų ir užlaužė rankas.

– Dabar tu eisi su mumis! – Sušuko Alruna. – Atsakysi tiems miestelio žmonėms už savo darbus!

Liara nieko neatsakė tik nusijuokė.

– Tavo magija neveikia čia, o ten tau nebepasprukti!

Liara bandė prieštarauti, tačiau Meironas ją tvirtai laikė. Alruna pakišo savo kardą prie Liaros gerklės ir ta nustojo šypsotis. Drakonas, lėtu žingsniu, artėjo prie įsibrovėlių. Pamatę monstrą ir aštrius dantis, jie suskubo link kitų durų, apie kurias kalbėjo Meironas. Jis greitu žingsniu tempė paskui save Liarą, o Alruna vis atsigręždavo atgal ir stebėjo kaip drakonas juos nerangiai vejasi ir su trenksmu nuverčia knygų lentynas. Noras gyventi buvo stipresnis už viską, pasitikėdama Meironu, bėgo tarp lentynų ir dulkėtų knygų. Pamačius nedideles medines duris ir surūdijusią spyną, nieko nelaukiant, kardu ji nukirto spyną. Meironas pečiu pastūmė duris ir jos atsivėrė, parodydamos tamsų ir aklą tunelį. Riaumojantis monstras buvo visai čia pat ir grupė nedvejojant pasileido bėgti juodu tuneliu. Drakonas bandė įkišti savo galvą, bet jam nepavyko. Aštrūs dantys, kerėjo ir kėlė siaubą, piktas riaumojimas, užgulantis ausis, nuriedėjo aidu per juodą tunelį. Alruna bėgo neatsigręždama, tol kol drakono pyktis buvo silpnai girdimas, o priekyje pasirodė neryški šviesa. Tunelio gale, kur buvo matomas miškas, jie leido sau atsipūsti. Meironas tvirtai laikė Liarą ir neleido jai tarti nei žodžio. Alruna greitai atpažino ir suprato kur jie yra, ir kur yra gyvenvietė. Liepus Liarai tylėti ir pagrasinus dar kartą kardu, jie pasileido eiti link gyvenvietės.

Prie miesto vartų stovėję sargybiniai išklausė Alrunos ir Meirono kaltinimus. Liara supratusi, jog nieko nepeš, prisipažino, jog norėjo pasinaudoti Alruna. Sargyba sulaikė Liarą, kurios laukė teismas. Ją išvedus, Alruna pirmą kartą sau nusišypsojo.

– Aš turiu tau kai ką. – Tarė Meironas ir metė seną knygą odiniu viršeliu.

– Kas čia? – Alruna mikliai ją pagavo.

– Suvenyras iš drakono guolio. – Jis plačiai nusišypsojo.

Pavarčiusi knygą, Alruna suprato, jog tai aprašymas apie drakonų kilmę. Tarp ilgų senų tekstų, jai užkliuvo iliustracija, kaip drakonai krentančios žvaigždės pavidalu pasiekia žemę. Ji padėkojo ir nusišypsojo Meironui.

– Gal nori išgerti? – Tarė jis. – Reikia atšvęsti gyvenimą!