Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

07. Otilija Mataitė „Ekspeditoriai“

-Rojau, radau! – sušuko besiklaupdamas Maiklas ir plikomis rankomis pradėjo plėšti priskretusias samanas nuo akmenų. Prie jo priėjęs draugas dirstelėjo šiam per petį ir įsižiūrėjo. Po kelių sekundžių abiejų veidus persmelkė plačios šypsenos išvydus akmenyje įrėžtas runas. Abu susižvalgė ir vienu metu džiaugsmo kupinais balsais, vienas garsiau už kitą pradėjo šaukti:

-Radome! Mums pavyko! Pagaliau!

Pašokęs Maiklas stipriai apkabino draugą. Abu negalėjo patikėti, kad pagaliau grįš namo. 

Kiek metų buvo praėję nuo tos lemtingos dienos, kuomet abu įstrigo šiame neaiškiame pasaulyje? Jei atmintis neapgauna, per sekančią pilnatį bus lygiai treji metai. Maiklas su Rojumi buvo garsūs savo planetos mokslininkai – ekspeditoriai. Jiems pasisekė, kad gimė pažengusiame amžiuje, kur kelionės tarp laikų ir dimensijų buvo ranka pasiekiamos. Žmonijai vis tobulėjant, buvo atrastas dar vienas, niekam prieš tai nežinomas keliavimo būdas – per akmenimis grįstus portalus. Manoma, kad jie buvo pastatyti prieš tai planetoje gyvavusių būtybių. Šios akmenyse įrėžtos runos buvo atrastos visiško atsitiktinumo dėka. Išmokus jas perskaityti, žmonija buvo nuvesta prie gerai užmaskuotų portalų. Juos aktyvavus, pereinamoji dalis pasidengdavo tarsi plona plėvele, pro kurią žengęs, niekada nežinodavai, kur atsidursi, kokiame laike ar erdvėje. Pradėjus žemėje rastų akmenų su runomis bei pačių vartų tyrinėjimus, buvo išsiaiškinta, kad jei ant akmenų išraižytų runų simboliai sutapdavo, jų nurodomi portalai ekspeditorius perkels į tą pačią planetą, tačiau kitą jos vietą. Ir štai, ištyrinėjus kiekvieną žmonių gyvenamos planetos kampelį, buvo rasti tik vieni vieninteliai vartai be poros. Niekas nežinojo, kur jie veda bei kokie pavojai tyko kitapus jų. Portalo aptrupėjusios sienos rodė negailestingą laiko galią. Juos aktyvavus prieš akis atsirasdavo matinė bei kiek blausi vartų pereinamoji plėvelė. Toji plėvelė nebuvo lygi ir skaidri, kokią galima išvysti aktyvavus bet kuriuos kitus vartus. Dėl šios priežasties niekas nedrįso žengti per juos. Tačiau jedu su Rojumi nepabūgo ir pasisiūlė būti šios kelionės savanoriais. Ir įvyko blogiausia. Jiems žengus per portalą, akmeninės sienos neatlaikė ir subyrėjo. Jie abu buvo įkalinti svetimoje planetoje. Išlikti nepažįstamoje vietoje, nežinant, kokie pavojai jų laukia, buvo nelengva. Tačiau jiems pavyko. Einant dienai iš dienos stengėsi nepalūžti bei vienas kito pagalba sugebėjo ištverti visus sunkumus. Ir štai, po beveik trejus metus trukusių paieškų, jie pagaliau rado savo šansą grįžti namo.

Staiga, jų džiaugsmą aptemdė stiprus dundesys. Abu krūptelėjo ir pradėjo dairytis. Tolumoje galima buvo įžvelgti didelį būrį paukščių, kurie skrisdami krūvoje sudarė tarsi audros debesį, artėjantį jų link.

-Ne, ne, ne… – sudejavo Maiklas. – Tik ne dabar.

-Greičiau, skaityk, kur vartai, o aš nukreipsiu jų dėmesį! – sušuko Rojus ir pasileido laukymės link. 

Kol Rojus bandė surasti plačiai atsivėrusį žemės lopinėlį, kad viską kelyje žudantis ir jų link artėjantis paukščių audros debesis jį galėtų pamatyti, Maiklas bandė kuo greičiau perskaityti runas bei surasti jiems taip reikiamų vartų buvimo vietą. 

Atsistojęs gerai matomoje vietoje, Rojus pradėjo mosikuoti rankomis bei šaukti. Jis turėjo nukreipti paukščių dėmesį į save, kuo toliau nuo bendražygio. Jei paukščiai pastebės Maiklą, jie abu galės atsisveikinti su vieninteliu šansu grįžti namo: jų tiesiog nebeliks tarp gyvųjų.

Paukščiams pirmiausiai pamačius Rojų, pasuko jo link. Lyg pasiutę jie pradėjo plasnoti savo milžiniškais sparnais. Vienam užklykus, klykti pradėjo ir kiti. Garsas buvo toks nepakeliamas, kad Rojus net parklupo iš skausmo susiėmęs ausis. Žvilgtelėjęs aukštyn prieš save išvydo didžiulius nagus, kurie prilygo jo delnui. Greitos reakcijos dėka jam pavyko išsisukti, tačiau nespėjus atsikvėpti, jo link lyg strėlė nėrė antrasis paukštis. 

-Maiklai, paskubėk! – tesušuko Rojus ir iš už diržo išsitraukė signalinę raketą.

-Maiklai! – pakartojo ir laukė ženklo. Ženklo, po kurio uždegs signalinę raketą ir taip nukreips padarų dėmesį nuo savęs ir draugo. Per pastaruosius metus jie išsiaiškino, kad šie didžiuliai grobuonys reaguoja į žmonių bei gyvūnų skleidžiamą šilumą ir taip aptinka savo aukas. Ši signalinė raketa buvo paskutinioji. Ją taupė blogiausiam atvejui. O ši situacija kaip tik tokia ir buvo.

-Minutę! – Rojaus ausis pasiekė tolimas Maiklo balsas.

-Tiek neturime! – jam atsakė Rojus. – Paskubėk, ilgiau nebeišsilaikysiu!

-Maiklai! – paskutinį kartą iš visų jėgų jau su šiokia tokia isterija balse sušuko Rojus. Galiausiai pasigirdo Maiklo balsas:

-Radau! 

Išgirdęs tai, Rojus vienu brūkštelėjimu per medį uždegė signalinę raketą ir atsisukęs į virš jo skraidančius paukščius šyptelėjo:

-Gaudykit. – Ir šovė raketą į dangų.

Paukščiai vienas paskui kitą nuskuodė signalinės raketos pusėn, o Rojus, kaip įmanydamas greičiau, pradėjo bėgti draugo link. Iš už medžių išvydęs jį sušuko:

-Junk portalą!

Tai išgirdęs Maiklas atsisuko į bendražygį, norėdamas šiam kažką pasakyti, kai išvydo už jo sugrįžtantį būrį paukščių.

-Junk! – pakartojo Rojus.

Maiklas nieko nelaukdamas įjungė portalą ir net nespėjo atsisukti, kai jo ranką pastvėrė Rojus ir nusitempė jį į auksinę portalo šviesą. 

Akimirką viskas aptemo ir jie jau gulėjo parkritę ant žemės kitapus vartų. Abu sudejavo iš skausmo nuo sunkaus smūgio. Atsigręžę į portalą, įsispoksojo. Staiga Rojus kiek nedrąsiai tarė:

-Vartai… Jie auksiniai…

Maiklas žvilgtelėjo į draugą ir tyliai tarė:

-Tą aš tau ir norėjau pasakyti.

Jiems tebebandant pilnai suvokti situaciją jų ausis pasiekė galingas riaumojimas. Atsigręžus garso link, prieš akis pakilo smėlio debesis. Abu tik susigūžė ir rankomis bandė prisidengti veidą, kad smėlis nepatektų į akis. Dirstelėję tarp pirštų jie išvydo link žemės artėjantį galingą padarą. Padaras turėjo keturias galūnes, ilgą uodegą, aštrius ir didelius nagus. Milžiniški prasižioję nasrai parodė baltus smailius dantis. Negana to, jis turėjo tvirtus, ilgus sparnus, kurių kiekvienas mostas pakeldavo vis daugiau ir daugiau smėlio į orą.

Padaro nusileidimą palydėjo sunkus dūžis letenoms pasiekus žemę. Abu vaikinukai lyg drebulės lapai pradėjo virpėti iš baimės. Juk prieš akis stovėjo ne kas kitas, kaip išdidus, juodas it anglis drakonas.

-Ko jums čia? – ausis palytėjo galingas jo balsas. Tačiau vaikinukai buvo per daug išsigandę, kad galėtų išleisti bent garselį.

-Trečią kartą nekartosiu. Ko jums čia? – jau kiek įpykęs tarė drakonas.

Pirmasis atsipeikėjo Maiklas ir atsistodamas drebančiu balsu tarė:

-Labai atsiprašome. Mes esame keliautojai, pasiklydę tarp laikų ir dimensijų. Atsitiktinai radome šį portalą, – ir parodė į vartus stovinčius už jo. – Dėl susiklosčiusių aplinkybių žengėme per juos. Jei neprieštaraujate, mes tuojau pat grįšime atgal. 

Po šių Maiklo žodžių drakonas nusišypsojo ir kiek pašaipiai tarė:

-Juokingi jūs padarai, jei manote, kad leisiu jums iš čia taip lengvai išeiti.

Tai išgirdę abu vaikinukai sustingo. Galiausiai susižvalgė ir lyg perskaitę vienas kito mintis nėrė vartų link. Tačiau žmogus niekada neprilygo ir niekada neprilygs drakono galiai bei greičiui. Drakonas švystelėjo savo uodega ir jos galiuku kirto per vaikinų kojas. Jie iš karto parkrito. Atsipeikėję nuo smūgio į žemę jie pašoko, apsižvalgė ir pamatę, kad yra mažoje laukymėje, kurią supa miškas, nėrė tiesiai į jo gilumą. Tai pamatęs drakonas pradėjo garsiai juoktis. Jo balsas buvo skambus bei gerai girdimas bėgantiems nuo jo. 

-Galite bėgti, tačiau aš jus vis vien surasiu. – Tarė drakonas pradėdamas plasnoti savo sparnais ir kilti virš medžių. 

Maiklas atsiskyrė nuo savo draugo. Jis vis bėgo ir bėgo, kol staiga sustojo. Jį apėmė negera nuojauta: tarsi čia jau yra buvęs, tačiau kaip tai gali būti? Apsižvalgęs nejučiomis pradėjo eiti gan keistai atrodančio medžio link. Kojos jį ten patį nešė, tarsi šie takai jam būtų savi. Iš už medžio Maiklas išvydo didžiulę akmeninę sieną, kurioje galima buvo įžvelgti olą. Nieko nelaukdamas įsmuko į ją. Juk reikėjo pasislėpti nuo virš medžių skraidančio drakono. Tačiau taip pat, kažkas, tarsi magnetas, jį čia traukė. Tik įžengus į vidų, jo akį patraukė blanki švieselė olos gilumoje. Žengęs šviesos link prieš akis išvydo mėlyną, delno dydžio akmenį. Geriau įsižiūrėjęs pamatė ir šalimais jo esantį užrašą, įspaustą į žemę ”Atgal į pradžią” ir iš naujos eilutės ”Nežinau, kelintas kartas tai bus, tačiau tai trečias kartas, kai randu šią žinutę. Šis ratas vis nesustoja. Maiklas”. Ir tada jam smogė realybė. Jis jautė, kad kažkas čia ne taip. Jis tarsi jau yra buvęs šioje žemėje, tačiau kada ir kaip? Bet dabar, žvelgdamas į užrašą, kurį parašė jis pats, jis viską suprato. Jie yra įstrigę laiko kilpoje. Jie niekada nebesugrįš namo. Visa tai kartosis ir kartosis, kol nebus pakeista įvykių eiga. Jie turi mirti, arba nužudyti drakoną. Tačiau tai įvyks ne šiandien.

Staiga jo apmąstymus permušė Rojaus klyksmas. Drakonas jį surado. Maiklas paskubomis stvėrė oloje rastą delno dydžio mėlyną akmenį, išbraukė šalimais jo buvusį žodį ”trečias,” greitai brūkštelėjo ”ketvirtas” ir nubėgo draugo balso link. Staiga miškas pradėjo retėti. Galiausiai prieš akis atsivėrė maža laukymė. Neilgai trukus, kai jis išbėgo iš miško, jo ausis pasiekė antrasis draugo pagalbos šūksnis ir žvilgtelėjęs balso link išvydo baisų vaizdą. Jo bendražygis nebeturėdamas kur trauktis, stovėjo ties laukymės gale esančiu skardžiu, o jo link su pašaipia šypsena veide artinosi drakonas. Nieko nelaukdamas Maiklas stvėrė pirmą po ranka pasitaikiusią aštresnę lazdą ir šoko draugui į pagalbą. Įsmeigęs lazdą į drakono uodegą sušuko:

-Rojau, bėk!

Pagaliui pataikius tarp žvynų bei įsmigus į drakono uodegą, šis užriaumojo iš skausmo. Jis visaip bandė nusviesti Maiklą nuo savo uodegos, tačiau nesėkmingai. Maiklas tvirtai įsikibo į žvynus ir nepaleido. Tačiau neilgai trukus, kratomas vis didesnės jėgos, jis krito žemėn su rankoje likusiu išluptu vienu drakono žvynu. Smūgis buvo toks stiprus, kad akyse aptemo. Kažkur toli buvo girdėti Rojaus šaukiamas jo vardas, tačiau viskas atrodė taip toli. Po kelių sekundžių sugrįžus į realybę, prieš save išvydo klūpantį ir verkiantį draugą, o už jo jų link bėgantį drakoną. Nieko nelaukdamas jis stvėrė Rojaus ranką ir padėjęs ją ant akmens tarė:

-Atgal į pradžią.

Vartai aktyvavosi. Iš jų pasirodę ekspeditoriai parkrito ant žemės. Maiklas sudėjavęs atsisėdo ir įsižiūrėjo į rankas. Delne gulėjo juodas žvynas. Pakėlęs akis išvydo akmenimis grįstą sutrupėjusį portalą, visai tokį patį, kaip tas, pro kurį jis su Rojumi perėjo beveik prieš trejus metus pradėjus savo žygį. Ties šiais apmąstymais vartai ėmė byrėti, kol liko tik akmenų krūva. Jis tarsi prisiminė ką tik įvykusius įvykius bei galingąjį drakoną, tačiau taip pat visa tai atrodė lyg ką tik susapnuotas sapnas. Viskas blanko, atmintis tarsi pradėjo pamiršti viską, ką jiems teko patirti. Tai suvokęs, Maiklas griebė akmenuką ir pradėjo kažką braižyti ant žvyno. Netrukus ranka sustojo. Iš už nugaros pasigirdo balsas:

-Kas atsitiko? Kur vartai? 

Atsisukęs jis išvydo jo link einantį Rojų. 

-Vartų nebėra. – Tarė jis. – Neilgai trukus, kai juos perėjome, jie subyrėjo. O ką aš darau? Tai buvo kažkas svarbaus, bet nebegaliu prisiminti, kas. 

Dirstelėjęs į žvyną išvydo vienintelį žodį: ”Šiaurėje”. Rojus kiek sunerimęs pažvelgė į akmenų krūvą, kuri prieš kelias akimirkas buvo jų portalas, atvedęs juos į šią planetą. Tada jo žvilgsnis nukrypo į draugą, sėdintį su žvynu rankoje, ir tarė: 

-Tuomet yra vienintelis būdas išsiaiškinti. Šios planetos tyrinėjimus pradėsime nuo šiaurės. Tikėkimės, kad greitu metu atrasime kitus vartus, kurių pagalba galėsime grįžti namo.

Maiklas pritariamai palingavo galva ir atsistojo. Tada dar kartą žvilgtelėjo į rankoje laikomą žvyną. Galiausiai įsidėjo jį į kišenę ir kartu su Rojumi žengė tyrinėti jiems dar nepažįstamos planetos.