Lituanicon XXXII: DraKonas
Lituanicon 2021 apsakymų konkursas

08. Vaidas Saldžiūnas „Kreivojo kalno driados. Prabudimas“

Tu mindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi jauniklį liūtą ir slibiną.
Ps 91,13


10779 m. pr. m. e
Slėnis, būsimasis Vilnius

Šaižus šnypštimas, o tada ir gailus maurojimas perskrodė pritilusią miškingą pakrantę. Iš Vakarų jau tvenkėsi lietaus debesys, slėpdami besileidžiančią saulę, o siaubo išraiškos perkreiptas paskutinis mamuto žvilgsnis dar spėjo sustingti ties šiauriniu horizontu – kažkur toli tirpo ledo kalnas.

Gauruotas kūnas minkštai šlumštelėjo į molingą purvą ir lengvai nuslydo link vandens – po tūkstančių metų puikiai išsilaikiusius mamuto griaučius tuometiniame Antakalnyje jau apžiūrinės archeologai. Tačiau jie nė neįtars apie čia vykusią dvikovą, kurios pasekmes dabar juto ir Ji.

Vartydama medelius ir spjaudydamasi ypač mirtinais nuodais žvynuotoji pabaisa šliaužė desperatiškai raitydamasi iš skausmo – mamuto ilties palikta žaizda opėjo. Bet noras gyventi ir svarbiausia – dėti kiaušinius buvo stipresnis. Tik šiedu padarai nebuvo vieninteliai slėnyje.

Ant netoliese esančios kalvos visą šiurpią kovą atidžiai sekė Šiaurės elnių medžiotojas. Jis dar spėjo išvysti, kaip milžiniška žvynuota uodega įsliuogė į sraunią upę ir pranyko iš akių. Jis, žinoma, papasakos, ką matęs Žynei, manydamas, kad abu mėsingi milžinai pražuvo vandenyje.

Medžiotojas negalėjo žinoti, kad nuplaukusi vos kelis kilometrus upe žemyn, žvynuotoji reptilija išropos į krantą. Užutėkyje, prie pat stačios kalvos ji surado gilų urvą, vedantį į kalno ertmes. Čia priešmirtinės agonijos plėšomas padaras išperėjo kiaušinius.

O tada Ji išleido paskutinį kvapą. Tamsiame urve aplink dvėselieną bei padėtus kiaušinius jau ropinėjo raudonieji bombožygiai. Atrodė, kad tai bus įprastas ciklas: jos maitena puotaus mažieji padarėliai, o užklydę plėšrūnai sudoros ir kiaušinius.

Tačiau urvą netikėtai pasiekė šviesa – naktinį dangų nušvietė tolimas, itin ryškus blyksnis. Po kurio laiko atsirito ir keli kurtinantys dundesiai. Jie ne šiaip sudrebino kalną – dalis jo neatlaikė ir atskilo, o nugarmėjusi nuošliauža amžiams užpylė šiaurinę urvo angą.

Įsitaisiusi ant aukščiausios apylinkėse kalvos aikštelėje žynė nemiegojo. Išklausiusi medžiotojo istoriją apie mamuto ir keisto žvynuotojo padaro dvikovą juto, kad viskas susiję: pasakojimas, sapnai ir keistai pastaruoju metu besielgęs jos šiaip jau ramus kranklys.

Žynę kamavo didelių pokyčių nuojauta. Ji murmėjo maldą Deivei Motinai, tošyje išraižė Jos spiralę, kai slėnį apačioje nutvieskė šviesos blyksnis. O tada atidundėjo dar vienas baisus trankesys. Žynė pažvelgė į tolį, kur ryškėjo raudona pašvaistė, lyg milžiniški liepsnų liežuviai rytų pasaulį.

***

2021-ieji, Vilnius, Užupis.


– Nu bet kodėl?

Begalinis Luko smalsumas ir noras žinoti smulkiausią detalę dažniausiai neerzindavo. Priešingai, džiugindavo. Tačiau dabar, priešpaskutiniąją kraustynių dieną tiesiog nebuvo laiko, jėgų ir noro aiškinti penkiamečiui, kodėl gi dabar ne pats geriausias metas eiti žaisti į mišką.
 
Penktadienio vakarą Tomui ir Gabrielei – jauniesiems Luko tėvams, kurie po ilgų svarstymų galiausiai nusprendė grįžti iš emigracijos, rizikuoti pirkti tikrai nepigų būstą nesenos statybos daugiabučių kvartale ir pradėti naują gyvenimo etapą, jiems miškas dabar rūpėjo mažiausiai.

– Palauk biški, Lukai. Gab, o kur ta dėžė? Nu ta, nu, kur su pilka juosta…

Lukas trypčiojo vietoje patempęs lūpą. Žalios šviesiaplaukio guvaus vaikio akys tiesiog degė – jis labai norėjo skuosti į tą keistą, beveik laukinį mišką. Čia pat, nuo jų naujųjų namų vedė siauras takelis  – tiesiai į vešlią miško tamsą.

Tiek, kiek pajėgė atsiminti, jis visą savo gyvenimą praleido miesto džiunglėse. Išpuoselėti Londono parkai buvo gražūs, bet tai ne džiunglės. Ir tik sykį, atostogų Indonezijoje metu jis buvo, kaip pats manė, tikrose džiunglėse. Ten jam labai patiko – netgi matė didelius driežus!

O tokio dalyko, kaip miškas mieste jis iš viso neįsivaizdavo. Kai pirmąkart prieš mėnesį su tėčiu ėjo pasivaikščioti po tas kalvas šalia naujųjų namų, pajuto nepaaiškinamą trauką. Tokią, kokią jauti sapnuodamas košmarą: smalsu, eini pirmyn, kol pajauti, kad artėja tamsa. Tave sukausto, tau baisu, bet negali nei bėgt, nei rėkt, net apsisukt. Tave ryja tamsa ir siaubas. Muistaisi, o tada pabundi.

Toks pasirodė šis miškas. Gal dar ir dėl to, kad tada, įkyriai čirpiant žiogams, jau eidami namo nuo Gedimino kapo kalno, šalia niūraus, šiferiu apkalto medinio namelio prasilenkė su labai jau keistai atrodančiais vyrais – vienas jų, plikis su žila barzdele ir perdėm draugiškai, taip netgi kraupiai šyptelėjo. Ir kai Lukas jau beveik ant Krivių gatvės sankryžos atsigręždamas metė į jį žvilgsnį, tas vyras tebespoksojo. O tada, kaip Lukui pasirodė, ant galvos užsimovė keisto juodo paukščio kaukę.

***

– Bet aš tik trumpam, tik truputi, maaaam!

Nuo dėžių nešiojimo į 3 aukštą suplukęs Tomas praignoravo šį zyztelėjimą. Juk jis buvo skirtas ne jam – nutaisęs gailiausią toną vaikis dabar jau žvilgsniu varstė mamą, kuri vyrui metė priekaištingą „kam tu pažadėjai, kad rytoj jį leisime miškan“ žvilgsnį. Penktadienis buvo suplanuotas: namuose, su pica ir filmu per dar nepakabintą TV tarp pakavimo dėžių. Toks tad buvo planas. Nepaėjo.

Tą vakarą Lukas dar ilgai negalėjo užmigti, nes picos ir filmo neatlaikiusi mama lūžo pirmoji ir Luko migdymo operacija nepavyko. Apsimetęs įmigęs Lukas jau po pusvalandžio tyliai atsliūkino ant laiptų. Ten pro turėklus matėsi, kaip tėtis parpsi, vos įpusėjęs kartojamą Twin Peakso seriją.

Už lango pliaupiant lietui ošė medžiai, o pagal niūrią melodiją linguojančio miško scena kuteno Luko vaizduotę. Jeigu ten, miško tamsoje kažkas tyko? Staiga kambarį ir laiptus nušvietė ryškus žaibo blyksnis – labiau nei Lukas krūptelėjo jau kurį laiką knapsėjęs tėtis.

Išbudintas Tomas išgirdo krebždesį ir nulingavo į antrą aukštą. Pravėrus vaiko miegamojo duris jokių akivaizdžių nemiego įkalčių nebuvo palikta: Lukas lėtai kvėpavo, tarsi giliai įmigęs. Tėvas šyptelėjo, atpažinęs vaikio gudrybę, bet apsimetė nepastebėjęs pernelyg taisyklingo kvėpavimo. Palikęs praviras duris jis nuėjo gulti. Dangus maišėsi su žeme, o įsiklausius, regis, pasigirdo šnypštimo garsai. Lukas bandė užmigti, bet kaustė nepaaiškinama baimė.


Ryte lietus nurimo tik trumpam. Žinoma, tai reiškė, kad nebus jokių pasivaikščiojimų po mišką. Sulaukė tik priešmieginio pasakojimo apie kadaise čia stovėjusį medinį miestą, Bekešo kalną, Tris Kryžius ir Vilniaus baziliską. Paskutinės istorijos Lukas jau negirdėjo – prisnūdo. Gabrielė šyptelėjo iš Tomo pastangų tyliai iškiūtinti ir privėrė duris.


Lukas pabudo. Kiekvienas kapsintis lašas ant palangės erzino – tuk, tuk, tuk. Lyg nepaaiškinamo blogio su džinsiniu švarkeliu artumas po lova. Kažkur šalia, medžiuose, kranksėjo įkyrus paukštis, lyg norėtų ką sakyti.

Galiausiai įveikė nuovargis. Tik atslinkęs miegas atnešė dar vieną košmarą. Lukas sapnavo save – sustirusį, Stalo kalno aikštės vidury. Jis negalėjo pajudėti, bijojo tamsių medžių šešėlių ir žvelgė į žvaigždėtą dangų. Ten, į Šiaurę nuo Vegos žvaigždės raitėsi žvyniuotas gyvis ir šnypštė, tarsi būtų ne tolumoje, o prie berniuko ausies. Ir garsas vis artėjo: bazzzzzz, bzzzzz.

Sekmadienio rytą tėvų lovoje atsibudęs Lukas jau nenorėjo vienas eiti į mišką, bet negalėjo išsiduoti, tad ėmėsi naujos „įviliok kartu su savimi tėtį“ taktikos.

– Gerai jau, gerai, eisim, šiandien, tuoj!

Tomo pasipriešinimas tebuvo simbolinis. Jis pats norėjo prisiminti šalia esančių kalvų istoriją ir jau buvo paruošęs staigmeną – ekskursiją, kurioje buvo anksčiau pats dalyvavęs. Kai ką net atsiminė.

Nedaugelis žino, kodėl Trijų kryžių kalnas dar vadinamas Kreivuoju arba Plikuoju – prieš 1831-ųjų sukilimą pastačius rusų tvirtovę, tai buvo ne šiaip medinis miestas-pilis, bet ir sujungtas „kupra“ su dabartine Aukštutine pilimi, vadinama Gedimino. „Kupra“ pranyko neatsitiktinai.

Dabartinė Vilnios vaga, kuri įteka į Nerį, tėra iškastas kanalas, o senoji slepiasi po Barboros Radvilaitės gatve. Šaligatvio palei Nacionalinį muziejų vietoje buvo Neries krantas. Tą Tomas jau žinojo ir išdidžiai kiekvienam pažįstamam britų svečiui Vilniuje pasakodavo pats.

Rusų tvirtovės liekanos, jis rodydavo šalia kalnų parko estrados, glūdi čia, po keliais metrais žemės sluoksnio, krūmynais ir medžiais. Bet jas galima pamatyti ne tik iš lėktuvo LIDAR kamera darytose nuotraukose, kur matosi pylimų bei bastionų kontūrai, bet ir pačioje Kreivojoje kalvoje. Dar giliau, apie 6 metrų gylyje slypi XIII a. – XIV a. pabaigos miesto liekanos. Viską sužinojo iš gido.


***

„To miesto, kurį Vytautas, taip, tas pats mūsų Vytautas Didysis kartu su kryžiuočiais 1390-ųjų rugsėjį šturmavo ir Vilniaus pilis užkariavo klasta – Aukštutinės nepajėgė, o vat čia įsiveržė – prie lenkų archeologų Holubovičių 1939-siais paliktų ir iki šiol matomų kasinėjimų tranšėjos ranka mostelėjo gidas, – bet jis buvo ne vienas. Ir čia turime problemą. Čia yra didžioji mįslė – kokį vaidmenį šturmo metu iš tikrųjų suvaidino būsimasis Anglijos karalius Henris IV ir jo svita?“

Gidas, Lukas atpažino – tas pats pliktelėjęs vyriškis žila barzdele ir plačia šypsena bei žvilgančiais dantimis dabar kone pašaipiai žaibavo akimis, ieškodamas kontakto. Vos sugavęs gido žvilgsnį Lukas nusisuko ir įsikibo į mamos lietpaltį.

„Ir ar tu žinojai, jaunuoli, kad pirmasis įveikęs Kreivosios pilies gynybą ir virš sienų iškėlęs Šv. Jurgio vėliavą buvo Owainas Glyndŵras – būsimojo karaliaus ginklanešys. Taip, tas pats Owainas, kuris, įkvėptas Vytauto vėliau kariavo už Velso laisvę prieš tuos pačius anglus?“, – šyptelėjo gidas.

Luko išgąstį įveikė tik du dalykai – jo smalsumas ir vaizduotė. O įsivaizduoti buvo nesunku.


***

1390 m. rugsėjo 4-oji.

Medinis miestas liepsnojo. Pro pralaužtus vartus į vidų veržėsi raudonus kryžius baltame fone ant savo apsiaustų vilkintys kariai. Tuo metu iš tunelio, į priešingą nuo prasidėjusių skerdynių pusę, išlindo trise – visi suodini ir paklaikusiomis akimis. Du jų – vietiniai berniukai, apkrikštyti, netgi gavę Ralfo ir Ingelrado vardus, bet vis tiek gerokai per daug laiko praleidę Henrio palapinėje, dabar jie abu žvelgė į tolį stiklinėmis akimis. Trečiasis – mūšio kvaitulio jau vėl viliojamas Owainas.

Vos prieš valandą kartu su grupe tvirtų lankininkų prasirausęs tuneliu jis iškapojo sargybinės gynėjus ir atvėrė vartus puolėjams. Bet tai, ką prieš savo akis išvydo ten, giliai po žeme, jam įstrigo ilgam: jis jau nusprendė savo herbui panaudoti to kaitria geltona liepsna degančio gyvio siluetą, kurį manė išvydęs. Juk jų žvilgsniai tikrai susitiko, o tai buvo lemtingas ženklas, neabejojo Owainas.

***

Lukas pabudo, tarsi iš transo. Jis stovėjo jam nepažįstamoje Kalnų parko vietoje – aikštelėje, kur ratu išdėlioti keisti akmenys. O prie vieno jų rymojo moteriškė lininiais rūbais ir storais apskritais akinukais. Ji laikė spiralės simboliu pažymėta lazdą ir ironiškai šyptelėjo. Bet ne Lukui, o šalia stovinčiam gidui, kuris, nutaisęs tokią pat šypseną, mostelėjo ranka visiems. Abu akivaizdžiai vienas kito nemėgo, bet ir turėjo kažką bendro. Gidas prabilo pirmas.

„O štai čia – taip vadinami naujieji pagonys, kurie įsirengė savo agonijos aukurą, ir ponia žynė, drakonų motina, ji mums saugo šventąją ugnį“, – paskutinius du žodžius gidas ištarė ypač kandžiai.

„Ne juodvarniams suprast“, – šyptelėjo moteris. Lukui gal tik pasirodė, bet jos skvarbus žvilgsnis krašteliu nuslydo ties jo nustėrusiu veidu. Nejaukią sekundės tylą nutraukė iš krūmų išlindęs Tomas – visas išsipurvinęs, akivaizdžiai dribęs, bet kažkodėl laimingas.

„Griovoje pamačiau driadą, norėjau fotkinti – nuslydau. Bet va, žiūrėkite, ką radau“, – žodžius berte bėrė Tomas ir ištiesė delną. Jis laikė lenktą, aštrų, maždaug piršto dydžio nepažįstamo gyvūno nagą.
Ne suakmenėjusį, o šviežią, lyg neseniai atplyšusį. Lukas sudrebėjo – gal jam tik vienam pasigirdo šnypštelėjimas iš kalno gelmių? O gal ir pasirodė, kaip vienu metu sužibo gido ir žynės akys. Kai vienu metu ėmė šnekėti, Lukas išgirdo tik po du žodžius.

Jis bunda

Kur radai?