Lituanicon XXXII: DraKonas

13. Steve „Spero – IV“

            Teresa tvirtai suėmė mylimosios ranką. Per skafandrą ji negalėjo jausti jos delno šilumos. Kamilė švelniai spustelėjo jos delne atsiradusią plaštaką. To užteko, kad Teresa kiek nurimtų.

            Lemputės liuke seniai buvo perdegusios. Astronautės vos galėjo įžiūrėti viena kitą. Joms besimainant raminančiais žvilgsniais, liuko durys prasivėrė.

            Tai, ką jos išvydo, žodžiais apibūdinti sunkiai įmanoma. Pro jas slinko milžinai. Kosminiai drakonai. Jų kūnai buvo vienintelis šviesos šaltinis. Artimiausia žvaigždė buvo už kelių šimtų šviesmečių. Buvo sunku jų kontūrus atskirti nuo kosmoso platybių. Jie mirgėjo ir raibuliavo visomis visatos spalvomis. Jų kūnus dengiantys raštai nuolat keitėsi. Lėtai modami sparnais jie slinko per vakuumą.

            Kamilė atsispyrė nuo liuko grindų ir ištempė apsalusią Teresą pro duris. Joms palengva artinantis prie drakonų pulko jie tapo dar įspūdingesni: jų nasrai buvo puošti baltųjų nykštukių spalvos aštriais ir ilgais dantimis, pro kuriuos kyšojo mirguliuojantis dvišakis liežuvis, akys, kurios žibėjo tarsi tūkstantis deimantų, ryžtingai žvelgė į tolimas platybes, nežinią ką jose matydamos, virš burnos styranti riesta nosis periodiškai išleisdavo žvaigždžių dulkes, o iš galvos augantys ragai raitėsi tarsi gyvatės. Ir visa tai buvo tiktai drakono galva. Jų gigantiški sparnai buvo dar įspūdingesni, o apie uodegas jau ir kalbėti nebuvo verta. Stebuklas, kad prieš tokią kosmoso didybę nė viena nesusigraudino. Galbūt reginys buvo toks stulbinantis, kad jokia žmogaus emocija jo aprėpti negalėjo.

            Jei tai nebūtų paskutinis Teresos ir Kamilės regimas vaizdas, galbūt jo nelydėtų toks sunkus liūdesys. Juo teršti turbūt įspūdingiausių visatos padarų paveikslą atrodė beveik nepadoru. Bet astronautės jau seniai buvo susitaikiusios su savo likimu. Kai pagaliau sugedo deguonies sistema, jos smarkiai neišsigando. Pasikalbėjusios nutarė, kad paskutinius momentus norėtų praleisti kosmose, o ne baigiančiame surūdyti erdvėlaivyje.

            Dabar jau Teresa, pabudusi iš sąstingio, tempė Kamilę link drakonų. Kamilė truktelėjo Teresą link savęs ir suėmė ją šokiui, maskuodama savo baimę artintis toliau. Jos sukosi ratais ir kūlversčiais, apsuptos magiškos drakonų šviesos. Kiekviena niūniavo po skirtingą melodiją, mat viena kitos girdėti negalėjo – skafandrai buvo sugedę.

            Galiausiai Teresa išsprūdo iš Kamilės glėbio. Jos akyse degė smalsumas, ir ji vėl ėmė tempti Kamilę link drakonų. Ši nedrįso sustabdyti savo gyvenimo meilės antrą kartą, kad ir kaip juodąsias skyles ryjantys drakonai ją gąsdintų.

            Teresa atsargiai priplūduriavo prie vieno iš drakonų ir švelniai palietė jo žvynuotą odą. Jos skafandras kaipmat prasprogo. Ji patraukė ranką, bet buvau per vėlu. Tačiau oro jai netrūko. O galbūt nebereikėjo? Kamilei nespėjus suvokti kas įvyko Teresa prispaudė jos ranką prie drakono ir šios skafandras taip pat plyšo. Panika apėmė ją vos akimirkai. Šiluma užtvindė jos smegenis ir ji pasijautė keistai laiminga. Atsipeikėjusi ji pamatė, kaip Teresa nusiiminėja skafandrą. Visas jos kūnas buvo padengtas mirguliuojančiais žvynais ir besimainančiais raštais. Pažvelgusi į savo pro skylę skafandre išlindusią ranką ji taip pat pamatė žvynus. Ją turėjo apimti siaubas. Bet ji jautė tiktai ramybę. Išlindusios iš skafandrų tarsi gyvatės iš senos odos jos atsisuko į tą pačią kryptį, į kurią žvelgė visi drakonai. Ten, kur prieš tai nieko nebuvo, dabar tvyrojo jūra. Ar kažkas panašaus į ją. Kažkas bespalvio. Tarsi nesibaigiantis į visas pusias amžinai besitęsiantis banguojantis stiklas. Virtusios nebeatpažįstamais padarais, nepažįstančiais žmogiško mąstymo ar intelekto, paskutinės „Spero – IV“ įgulos narės ėmė plaukti kartu su drakonais, nežinia kur link.