Lituanicon XXXII: DraKonas

14. Vytenis „Mane rado ant griuvėsių krūvos“

Laiptinėje supratau, kad mane išgelbėjusi trijulė ruošėsi kažkokiai operacijai: daug įrangos, puikūs miesto kamufliažai ir lazerių šou primenančios apsaugos.

–Nori pasakyt neįsivaizduoji, kas tave be reflektoriaus numetė gatvėj? – gintarinės šviesos plokštumos žaibiškai apsupo Ozo, vienintelio vyro trijulėje, galvą ir paskleidė statinį triukšmą. Vos už kelių žingsnių jo balsas skambėjo kaip šluojamas grindinys ar šlamantys lapai, – guli sau ant akmenų apsirengęs ryškiaspalvius skarmalus ir čill?

Gūžtelėjau. Tas pats statinis triukšmas lydėjo mus, kai jie tempė mane į šitą laiptinę. Sakė, rado be sąmonės ant betono luitų krūvos.

–Iš viso nieko nepamenu, bet pažinau šitos gatvės išlinkimą, įėjimą į laiptinę, lyg prisiminčiau šitas vietas, tik be griuvėsių, su stiklais languose ir aibe iškabų, spalvų ir daug daugiau žmonių. Čia būdavo daug daugiau žmonių…kas nutiko?

Jis atlyžo:

–Ko čia tik nebuvo, gal tik termobranduolinio smūgio. Jaučių būtų padėjęs.

Vyresnioji moteris – Julė – prisiartino ir atsainiai tarė:

–Mokslininkai nesutaria.

Ana, jauniausia iš trijų, įsiterpė:

–Čia buvo per daug svarbių dalykų, todėl dirbtinis intelektas visko nenaikino, tik pažėrė tikslios naikinančios jėgos į toleruotinus sunaikinti taškus.

Julė užvertė akis ir nieko nelaukdama ėmė tvirtinti nedidelius juodo stiklo burbuliukus prie mano ryškiai salotinių marškinių.

–Kažkas puolė miestą?

–Tik bombardavo, senokai. Tave radome ant labai senų kompleksinio naikinimo griuvėsių.

–Kompleksinio naikinimo?

Ana nusišypsojo:

–Toks supaprastintas terminas, kuomet ką, kada ir kaip pulti nusprendžia ne žmonės.

Julė pridūrė:

–Dirbtinio intelekto keliai nežinomi. Jei pilnai jį suprastume, galėtume ir patys priimti geresnius sprendimus.

Ozas įsiterpė:

–Koks skirtumas, kas paliko griuvėsių krūvą. Man įdomiau, kaip tu – lyg ant lėkštutės kiekvienam dronui – išgyvenai šitame sektoriuje iki dabar?

Julė baigė tvirtinti burbulus, užmovė man riešinę ir stipriai įspaudė mygtuką. Mus apsupo žaibiškai besisukančios gintarinės plokštumos. Ji tarė:

–Dabar jis nebe ant lėkštutės. Gali atsipalaiduoti.

Bandžiau atsakyti:

–Nežinau. Man atrodo, kad esu vietinis, nes prisimenu šias gatves, pastatus, – bedžiau pirštu pro durų angą, – kitoj gatvės pusėj tikrai stovėjo spindinčio stiklo pastatas, lyg didingas bokštas. Kaip dabar matau.

Ana pasuko blyškiai gelsvos šviesos burbulą ir tarė:

–Taip, ten buvo devynaukštis.

Julė papūtė lūpas:

–Panašu į potrauminį streso sutrikimą, – įsispoksojo į veidą, lyg lauktų mano pritarimo. – Su psichopatijos požymiais.

Ozas numykė:

–Jau imu abejoti sprendimu vestis jį kartu su mumis.

Ana atšovė:

–Baik, negi paliksim jį marodierių dronam ir laukiniams gyvūnams? Kokia iš to nauda?

Jis nenorom linktelėjo:

–Taip taip. Dar ir vietinis. Nykstanti rūšis.

–Planas nesikeičia: pietūs, keičiam vietą, paskleidžiam botus ir tikimės ramaus ryto pasalai.

Valgant Ana paaiškino, kad virš šio sektoriaus skraido daug dronų: ir didžiuliai drakonai, ir mažutėlės piršto dydžio laumės. Botai turėjo juos nuvilioti toliau nuo mūsų.

–Bet reflektorius ir taip nuo jų saugo. Jis transformuoja kūno garsus, šilumą, kvapą ir dalį matomo spektro šviesos, kad aparatams būtų sunkiau mus aptikti.

Gatvė tįso pirmyn tarp pastatų. Sustojome prie atšakos dešinėn, kurios gatvelė lankstu suko žemyn. Ozas pasakė:

–Gerai, vietini, tau į dešinę, o mes paeisim tiesiai, paskleisim botų ir tave susirasim.

Nepatikliai į jį pažvelgiau. Ana pabandė paaiškinti:

–Mes ieškom didelės erdvės. Vietos, kur tilptų banginis, bet nenorim nelauktų svečių, todėl pirmiausiai atkreipsim dėmesį į kitas sektoriaus dalis.

Žinojau, kad priekyje laukė tik šlykščios siauros gatvelės su mišraine mažų, senų pastatų, o paėjus dešinėn – siena, juosianti didelį buvusį dvarą ir parką.

Ozas pakartojo:

–Eik dešinėn, rask pastogę su storomis sienomis. Susitiksim po valandėlės.

Jie pajudėjo pirmyn, protarpiais išpildami saujas metalo drožlių – mažyčių robotų, kurie vos nusileidę ant grindinio spiečiais pasklisdavo į visas puses.

Sienos nebebuvo – vos keli stulpai kyšojo tarp aukštos žolės ir krūmų. Dvaro parkas virto krūmynų džiunglėmis ir veržėsi į milžinišką kraterį, kur kadaise stovėjo rūmų pastatas.

Šituose plotuose tikrai tilptų akvariumas banginiui.

Atviroje vietoje pasijaučiau nesaugiai – stovėjau lyg ant delno kokiam snaiperiui ar plėšikui. Šmurkštelėjau į pastatėlį buvusios tvoros pašonėje. Viduje radau suverstų šiukšlių ir knygų krūvas. Negalėjau užremti durų, kol manęs nerado trijulė, bet nenorėjau ir stovėti kaip balvonas, jei koks blogiukas užeitų pasikalbėti, todėl pasislėpiau už knygų krūvos ir laukiau. Kol neramiai žvalgiausi tai vidun, tai laukan, iš periferinio matymo į sąmonę smelkėsi supančių knygų pavadinimai: „1001 ateities Lietuvos vizija“ ir „Kai Vilnius buvo UNESCO paveldo miestu“, lyg trokštų mane paskandinti tuščiais žodžiais.

Pro langą matėsi kraterio pašonės krūmynai. Jų tankmę netikėtai praskyrė briedė, lėtai prisiartino prie pat lango ir ėmė rupšnoti žolę. Ši vieta tiktų medžiotojams. Kai briedė pakėlė galvą ir pažvelgė į pastato vidų, mudviejų žvilgsniai susitiko. Staiga mano reflektorius – burbuliukų tinklas ant marškinių – paskleidė gintarinę plokštumą per visą langą ir sieną. Briedė persigandusi subliovė, sudrebino žemę dusliais žingsniais ir puolė krūmų link – įkandin jos sklendė dronas, lyg tiesiai iš Anos pasakojimo. Jo plačios flouresencinės sparnų plėvės atrodė besvorės, tačiau jų užteko nešti kelis kartus už žmogų didesnę sferą, ginkluotą žvilgančiais ašmenimis. Drakonas neskleidė jokio garso, nesėjo ugnies. Vadintį jį drakonu buvo įžeidimas vaizduotei.

Trijulė viduje atsirado nepastebimai. Net pašokau nuo Ozo balso:

–Na, dar neprisiminei savo vardo?

Išsigandęs atsisukau:

–E, n-ne.

Julė tarė:

–Turim kelias minutes ryšio su baze. Pabandykim išsiaiškint.

Ji pokštelėjo blykste, akimirką dėbtelėjo į mane ir tarė:

–Prieš mus stovi ne kas kitas, kaip tik Vilniaus vyr. architektas.

Trijulė sužiuro į mane. Gūžtelėjau.

Vakarėjant Julė papasakojo apie jų operaciją:

–Mes medžiojam, bet ne briedžius. Ieškome priežasties, dėl kurios šitas miestas buvo sudraskytas į skutelius. Ir tai nėra dirbtinio intelekto karinės strategijos klausimas ar sociokultūrinių procesų mįslė. Čia slypi gerokai gilesnės šaknys. Mes iš tikrųjų medžiojam tai, kas gali nė neegzistuoti.

–Tikri medžiotojai ieško ne briedžių, o to, kas nemirktelėjęs prarytų ir briedį, ir medžiotoją.

–Mes ieškom Vilniaus Bazilisko – mitinio slibino, tūnančio miesto požemiuose, visų negandų kaltininko.

–Jis turi gaidžio galvą ir driežo kūną.

–Jis didelis, negailestingas ir nemirtingas.

–Skamba, lyg būtų panašesnis į drakoną nei tie dronai.

–Mokslininkai nesutaria.

–Anot Julės, tik per Baziliską Vilnius išsivadėjo lyg mineralinio butelis, tapo betono ir stiklo šukių krūva.

–Iš tikro tai truko šimtmečius, o ne dešimtmetį.

–Visi pykosi.

–Trūko vizijos.

Nejaugi tūkstančio vienos neužteko?

–Baziliskas visad temdė sąmones ir klaidino širdis.

–Viskas baigėsi baisiais naikinimais ir net ne žmogaus rankomis.

Ozas tarė:

–Taip, bet nėr to blogo… Satelitai rodo, kad kraterio šlaite yra įėjimas į Vilniaus požemių tunelius, kanalizacijas ir rūsius. Gali būt, kad ten ir rasim Bazilisko lavoną.

–Arba gyvą Baziliską, kurį galėtume ištirti, izoliuoti ar net patraukti į savo pusę, – entuziastingai pridūrė Ana.

Julė linktelėjo:

–Mes, architekte, rytoj rengsime jam spąstus.

Stiklo burbulai ant mano marškinių ir kelnių staiga įkaito ir sutraukė visą kūną. Galėjau pajudinti tik galvą. Julė mirktelėjo:

–Ir tu būsi masalas.

Naktį pirmas budėjo Ozas. Bendražygėms sumigus jis atėjo patikrinti, kaip jaučiuosi.

–Man kaista visas kūnas. Ar tai normalu?

–Taip, šitaip surakintas žmogus nuo karščio atsipalaiduoja, apsnūsta. Tai mažiau luošina nei kitokie pančiai, – jis pasuko liesus, kaulėtus riešus.

Iš tiesų kaitra sruvo mano kūnu lyg galinga jėga. Vos prieš pusdienį gulėjau paslikas, o dabar tryškau energija. Troškau išsilaisvinti.

–Kas nutiks rytoj?

–Jei rimtai – greičiausiai visiškai nieko. Suprask, visa tai yra Julės idėja ir dar tokia…pritempta. Kai pagalvoji, kad bandom pagauti mitinį padarą su įkaitu…– jis buvo nepasiruošęs tokiam darbui.

–Skamba nehumaniškai.

–Ir yra nehumaniška, – jis prisėdo prie manęs ir atsiduso.

Užuodžiau jo baimę ir pamažu ėmiau valingai drebėti:

–Ozai, maldauju, man labai baisu. Gal gali paimti mane už rankos?

Jis paėmė.

–Nieko nejaučiu. Man kyla panikos priepolis.

Jo baimė tirštėjo. Pažvelgęs į mano perkreiptą veidą ir akimirką sudvejojęs, jis atjungė paralyžių rankai, kurią laikė savo delne.

Smaugiau jį be gailesčio. Gintarinės platformos tvieskė į visas puses, maskuodamos kovą nuo miegančių moterų. Jis skėryčiojo rankomis lyg dvesiantis tarakonas, užsukęs ne į tuos namus.

Bebaigiant laisvintis iš reflektoriaus pančiais virtusių drabužių, pasigirdo Anos balsas:

–Ozai? Ozai!? Jule, kelkis! Kažkas netaip!

Nedvejojęs šokau pro langą ir dingau krūmų tankmėje, bet nevaldomas kerštas liepė grįžti atgal ir laukti. Dar dvi tarakonės liko mano mieste.

Gamta dar nebudo, kai išgirdau keistą dūzgesį – virš galvos ratus suko laumės, siųsdamos signalus netoliese sklendžiančiam drakonui. Kaip tik tuo metu į lauką išėjo Ana ir Julė. Jos išpylė kibirą botų ir ėmė tempti lavoną kraterio link. Besiplaikstantys robotukai kaipmat patraukė laumių dėmesį.

Kraterio šlaite iš tikrųjų matėsi tunelio landa, į kurią jos tempė lavoną. Ją išvydęs supratau, kad žinau, kaip patekti į tą patį tunelį iš kitos pusės, pro gerai pažįstamus bromus, universiteto kiemus ir senąjį morgą.

Tunelyje Ozo lavonas atrodė apgailėtinai.

–Tai kas dabar masalas, a?– spyriau jam į tarpukojį ir mano koją kaipmat sutraukė lyg iš niekur išlindę mažyčiai robotai. Dar kelios akimirkos ir jie surakino visą kūną.

Kai Julė įėjo į tunelį, pamačiau ir prieangyje tykojusios Anos siluetą.

–Laba diena, architekte. Neužtrukai sugrįžti.

Robotukai rakino kūną kitaip nei reflektorius: negalėjau nė prakalbėti.

–Negalime tavęs kaltinti dėl to, kas nutiko vakar – įrašai rodo, kad Ozas pats prisidirbo. Reikia turėti proto išlaisvinti psichopatą, pasmerktą tapti masalu.

Mane spaudė vis stipriau, iš skausmo viduriai pratryško šlapiu dvoku. Julė susiraukė:

–Užteks.

Ana pamojo ranka ir robotukai sutekėjo atgal po lavonu. Sudribau paslikas ant šimtmečių miesto nuotekų purvo. Jis apbaugė mane keista ramybe, lyg būčiau grįžęs namo. Julė tęsė:

–Galiu tik dar kartą pasiūlyti pabūt masalu, nebent nori tapti marodierių maita.

Ana ant manęs užmetė reflektoriaus burbulų vėrinį. Jie prilipo prie odos ir ėmė kaisti. Nejudėjau, tačiau šį kartą vietoj paralyžiaus jaučiau tik nuo šilumos augančias jėgas.

–Mes, kaip matai, turim įvairių technologijų. Tau tereiks ant jo užmest tokį pat reflektoriaus tinklą, o mes padarysim visa kita.

Staiga jųdviejų reflektoriai įsijungė. Jos pažvelgė laukan. Tamsiame danguje švytintis drakonas nėrė žemyn, tikriausiai gaudydamas botus. Iššnypščiau:

–Kam visa tai? Negi jum taip rūpi mitas?

Julė neatsisukdama atkirto:

–Tai aišku, mulki! Tik Baziliskas kaltas dėl suiručių, kurios baigiasi tuščiomis aikštėmis, krateriais. Kaip manai, ką čia reikėjo sunaikinti? Baziliską! Kodėl po to miestas neprisikėlė? Per jį! Baziliskas yra liga, apgavusi visus ir privertusi numirti miestą! Kai aš tai supratau…

Kol jos neatsisuko, galėjau bėgti gilyn į požemių labirintą, bet gulėjau lyg įbestas, nes būčiau prisiekęs, jog gilumoje girdėjau judant slibino uodegą. O ką, jei Baziliskas iš tiesų ropojo link mūsų? Mane nuo Julės teskyrė keli žingsniai.

Puoliau pirmyn ir suleidau pirštus į jos kaklą. Atsitokėjusi Ana sviedė dar vieną tinklą, bet ir jo kaitra mane tik sustiprino. Kai Julės trachėja sutrupėjo, botai jau lipo mano koja. Ana bandė bėgti, tačiau laisvomis galūnėmis roviau pirmyn, aplenkiau ją ir užtvėriau išėjimą laukan. Jos veidą skrodė siaubas:

–T-tu, – ji tirtančia ranka bedė viršun.

Nustebęs supratau, kad ji rodė į mane, keturiomis stovintį ant tunelio lubų, apaugusį gličia driežo oda.

Kai tą rytą kruvina saulė kilo virš sektoriaus „Vilnius“ griuvėsių, aš ant jų giedojau ir negalėjau sustoti.