Lituanicon XXXII: DraKonas

15. Naito Diamond „Drachenloch“

Nesuprantamas kuždėsys, prasimušęs per tamsos skraistę, pažadindamas Aleksandrą iš popietės miego. Pasirąžęs, jis nužvelgė rašomąjį stalą ir lentynas su fantomų raportais ieškodamas kuždesių šaltinio, bet jo kabinetas buvo tuščias.

Žodžiai pasikartojo. Jo protas nesuvokė jų reikšmės, bet pažino Bernardo balsą sklindantį iš ausinės. Jis niekada nesikreipė į Aleksandrą tiesiogiai. Vienintelis asmuo, drįsęs žadinti Aleksandrą buvo Neuro.

Instinktai suveikė greičiau negu, protas suvokė situaciją ir pašėlusiai plakančia širdimi, jis paprašė Bernardo pakartoti pranešimą.

– Neuro ligoninėje… Vega gydo jo žaizdas…

Gumulas užstrigo gerklėje užgniauždamas kvapą, ir jis neišgirdo kitų Bernardo žodžių. Neuro ligoninėje, aidėjo mintyse. Sustingęs jis sėdėjo ant sofos, nematydamas kas dedasi aplinkui, gromuliuodamas išgirstus žodžius…

Dar vakar jis ramiai su juo kalbėjo, o šiandien jis ligoninėje? Vienintelis logiškas paaiškinimas iškilo į paviršių: Kažkas jį užpuolė. Mintys sukosi ratų, maišydamosios viena su kita, neleisdamos suprasti jų reikšmės, saugodamos jį nuo iniršio protrūkio…

Sulig kiekviena akimirka ugnis jo krūtinėje degino vis stipriau ir stipriau. Akis aptraukė migla, o ausyse tvinksėjo širdies dūžiai, kurie palaipsniui peraugo į vienalytį užimą.

Aleksandras išsižiojo, ketindamas įkvėpti – numalšinti įniršį, bet jo krūtinę sugniaužė plieniniai gniaužtai ir iš krūtinės išsiveržė žemas urzgimas.

Sugniaužęs kumščius jis papurtė galvą, privalėjo susivaldyti; negalėjo leisti, kad drakono kraujas laimėtų, kai Neuro – vienintelio žmogaus Tau Ceti galinčio ji sutramdyti – nebuvo šalia.

JIs sudrebėjo, pamėgino įkvėpti, bet nematomi gniaužtai tik tvirčiau spaudė jį. Ūžesys ausyse suintensivėjo ir širdies dūžiai atsklido iš jo krūtinės, bet jie priklausė ne jam.

Svetima širdis sukėlė nenumaldomą spengimą ausyse, kuris palengva peraugo į kuždėsius: Nužudyk… Nužudyk, tą kas užpuolė Neuro…

Pašokęs ant kojų jis griebė stalo kraštą ir apvertė ji. Niekada gyvenime jis nebuvo taip įsiūtęs. Negalėdamas įkvėpti jis išsižiojo. Išsiveržęs karštas oras suvirpino plaukus krintančius ant jo veido. Šypsnis nuslydo jo veidu, jis atlošė galvą ir nubraukė plaukus atgal; kuždesių nurodymai staiga pasirodė pernelyg viliojantys…

Žingsnis po žingsnio jis artėjo link durų. Neskubėdamas. Mintyse jau vykdydamas kuždesių nurodymus. Žengiant pro durys, jo dėmesį patraukė žybsnis. Jis grįžtelėjo jo pusėn ir susidūrė su atspindžiu veidrodyje; raudoni ploni gyvatiški vyzdžiai iniršusiai žvelgė į jį apsupti žvynais padengta oda.

Aleksandas atsitraukė atatupstas. Jo širdis suspurdo, pažadindama iš kuždesių sukelto transo. Dešine ranka siekdamas veido, jis atsirėmė į sieną ir drebėdamas nuslydo ant grindų. Nejau… Nejau jis visada taip atrodė, kai drakono kraujas imdavo viršų?

Stebėdamas kaip drakono kraujas traukiasi atgal – vyzdžiai platėjo ir rudavo, o žvynai aplink akis nyko – jis prisiminė lemtingąją dieną Drachenloch urve…

***

Žaliam rūkui sklaidantis aplink, jis įžengė į tamsų urvą ir suklupo. Šalimais pasigirdo žingsnių aidas ir kažkieno ranką palietė jo petį.

– Azazelį, apšviesk urvą, – įsakė balsas šalia jo.

Netrukus jis išgirdo spragtelėjimą. Nelauktas šviesos žybsnis apakino jį ir jis prisimerkė. Žybsnis perskrodė tamsą. Vilnydamas violetine gija į visas šalis kol pasiekė nematomo kontūro rėmus, jis suformavo šikšnosparnio siluetą. Šis suplazdėjo ir pakibo virš jų apšviesdamas urvą.

Aleksandras giliai įkvėpė ir pamėgino atsikelti, bet ranka gulinti ant jo peties spustelėjo jį žemyn, priversdama pritūpti.

Suirzęs jis pažvelgė į rankos savininką, kurio veidas violetinėje šviesoje atrodė keistai išbalęs ir švytintis nuo smulkių prakaito lašelių, bet akivaizdžiai mažiau išvargęs negu jis. Aleksandras nužvelgė juodą apsiaustą su baltu gyvatę primenančio drakono antsiuvu ant pakeleivio krūtinės – Maršalo simbolį – susiraukė ir, sukaupęs valios likučius, nustūmė ranką nuo peties.

– Man nereikia tavo pagalbos, Neuro, – pasakė oriai, nors balsas ir drebėjo iš nuovargio.

Neuro šyptelėjo ir grįžtelėjo į vaikiną valdantį šikšnosparnį.

– Azazelį, praskenuok urvą. Jis seniai nenaudojamas perėjimui į žmonių pasaulį, gali būt užgriuvęs… Man reikia tikslaus Drachenloch plano.

Azazelis linktelėjo ir antras elektros išlydis nuvilnijo urvo sienomis, nušviesdamas keistus piešinius ant jų.

Aleksandras net nepajuto kaip jo kojos savaime nunešė ji link urvo sienų; jis uždėjo drebantį delną su vos matomu randu – pirmagimio ženklu, turėjusiu užtikrinti jam Tau Ceti Karaliaus titulą – ant piešinių; atrėmęs galvą į urvo sieną jis užsimerkė ir nusišypsojo. Pagaliau jis pasiekė vietą apie kurią svajojo ilgus metus…

***

Paskendęs mintyse, Aleksandras neiškart pajuto virpesiius sklindančius urvo sienomis. Iš pradžių vos juntami, netrukus jie sustiprėjo, pažadindamį jį iš sąstingio. Jis grįžtelėjo atgal, tuo pat metu staigus smūgis išmušė ji iš pusiausvyros, o nukritęs stalaktitas atkirto nuo Neuro ir Azazelio.

Žvelgdamas į staiga atsiradusią akmenų grūdą priešais, jis girdėjo neaiškius balsus sklindančius iš už jos; violetiniai žybsniai karts nuo karto blykčiojo pro siaurus tarpus tarp stalaktito nuolaužų.

Dar vienas požeminis smūgis parvertė Aleksandrą ant akmenų grūdos. Keliai ir alkūnės trenkėsi į karstines nuolaužas; metalinis egzoskeletas, imitavęs šonkaulius džeržgėdamas slystelėjo akmenimis; stalaktito nuolauža užvirto ant rankos įkalindama ją.

Aleksandras kilstelėjo galvą ketindamas kviestis pagalbos ir tuomet didžiulis akmuo trenkė jam per petį ir palaidojo jį aklinoje tamsoje.

***

Jis atsipeikėjo aklinoje tamsoje, sukosėjo ir pasimuistė. Metalas džergžtelėjo į akmenį atgaivindamas įvykius iki jo palaidojimo urve: piešiniai ant sienų, drebantį žemė ir akmuo užkritęs ant jo rankos.

Širdis pašėlo daužytis, tuo pat metu ji užklupo juoko banga. Antrą kartą… Antrą kartą, mirtis stovėjo šalia ir jis jos išvengė.

Tiesa pirmo karto jis neprisiminė, bet rūmų gyventojai karts nuo karto šnabždėjosi apie tai. Dažniausiai, gailėdami Aleksandro, kad būdamas pirmagimiu jis negalėjo užimti sosto. Tau Ceti, kur statusas priklausė ne tik nuo kraujo ryšių, bet ir sugebėjimo kautis prieš demonus, jis buvo vienintelis, kuris negalėjo kautis. Ne todėl, kad tingėtų ar nenorėtų mokytis. Jis paprasčiausiai neturėjo pakankamai energijos, kad jos užtektų kovai.

Dar jiems negimus, Aleksandro energija maitinosi jo brolis dvynys… Jam pasisekė – jis gimė pirmas, tik tai išgelbėjo jį nuo mirties.

Aleksandras atsiduso žvelgdamas į tamsą prieš save – jis atsisakė sosto ir niekada to nesigailėjo. Vienintelis dalykas, kurio jis gailėjosi, kad negalėjo kautis prieš demonus šalia kitų fantomų. Jis nuolat ieškojo būdo leisiančio jam išvystyti nors kokius nors sugebėjimus. Ir tuomet, kai viltis jau buvo praktiškai išnykusi, jis surado raporto nuotrupą, menančią fantomų galių suaktyvėjimą po apsilankymo Drachenloch urve. Jis atidžiai ją išnagrinėjo ir ryžosi perėjimui į žmonių pasaulį.

Jis žvelgė į tamsą. Šaltis palengva skverbėsi po jo odą. Tolyje lašėjo vanduo – tai buvo vienintelis garsas, tad Aleksandras praktiškai matė, kaip krentantys lašai formavo balas ir plonomis gijomis vilnijo žemyn.

Pusiau sąmoningai, mintyse neskubėdamas skaičiuodamas laiką nuo prabudimo, jis laukė, kol jo ausis pasieks Neuro arba Azazelio balsai. Mintys suvokė, kad reikia šauktis pagalbos, bet iš krūtinės išsiveržė tik šnabždesys, kurio jis pats nepajėgė išgirsti.

Nežinia kiek laiko Aleksandras praleido nejudėdamas, kol pajuto, kaip jo kūnas apsunko. Jis atsimerkė. Link jo artėjo du rausvi taškai. Šaltis sukaustė krūtinę. Širdis pašėlo plakti, tvinksniai aidu atsimušė ausyse.

Taškai sustojo priešais jį. Du gyvatiški vyzdžiai žvelgė į jį įdėmiai, o tada nėrė žemyn. Staigus skausmas nuvilnijo per kaklą; karščio banga nusekė jam pavymui.

Aleksandras žiobtelėjo, kai jo krūtinę suspaudė nematomi gniaužtai; tvinksniai ausyse peraugo į kuždėjimą: Tu nori galios… juk taip?

Jis nepajėgė atsakyti. Protą sukaustė migla ir kūnas pradėjo judėti savaime. Tolumoje pasigirdo Neuro balsas, bet kuždesiai iškreipė jo žodžius: Keliaujam Azazeli, jis visvien nieko nesugeba.

Ugnis suliepsnojo krūtinėje. Akmenys, iki tol slėge jo kūną, pakilo į viršų. Rausvos gijos laikė juos viršuje, kol kūnas kėlėsi nuo grindų.

Priešais ji stovėjo Neuro, išsigandęs dulkėm nuklotas veidas žvelgė į Aleksandrą.

Azazelis žengė į priekį užstodamas Neuro. Jo lūpos judėjo, Aleksandras girdėjo jo balsą, bet kuždesiai iškreipė žodžių prasmę: Ir kam tu keliesi? Juk nieko padaryti negali?

Aleksandras ištiesė ranką. Jo kraujas plūstelėjo link delno formuodamas ietį. Akmenys nukrito ant grindų. Neuro atsitraukė atgal, Azazelį apsupo elektriniai šikšnosparniai. Aleksandras nedvejodamas puolė Azazeli, šis išsisuko ir ant Aleksando peties nusileido Neuro delnas. Akimirksniu, Aleksandras paniro į absoliučią tuštumą.

***

Kai jo jutimai sugrįžo, kuždesiai iškreipe realybę buvo dinge. JIs vėl gulėjo negalėdamas pajudėti, bet šį kartą jis matė blankią šviesą virš galvos ir grįžtelėjo jos pusėn.

Vos už kelių žingsnių nuo jo gulėjo Neuro. Azazelis stovėjo palinkęs virš jo, ištiesęs delną vrš veido, stebėdamas kvėpavimą.

Aleksandras krustelėjo, jo petį pervėrė skausmas ir jis sudejavo. Elektrinis šikšnosparnis pakibo virš jo ir Azazelis, net nedirstelėjęs jo pusėn tarė:

– Dar vienas judesys ir pribaigsiu tave vietoje, – įspėjo. – Maršalo užpuolimas neatleistinas niekam… Aš pranešiau situaciją Bernardui ir jis leido man panaudoti jėgą prieš tave, neatsižvelgiant į tai, kad tu Karaliaus brolis…

Aleksandras šyptelėjo ir nuleido galvą ant dulkėtų grindų. Priešais akis atsivėrė vaizdai: raudoni vyzdžiai ir jo kova su Neuro ir Azazeliu, kurią jis stebėjo iš šalies. Ar kas nors patikės, jeigu jis pasakis, kad negalėjo valdyti savo kūno?

Neuro sukosėjo, nutraukdamas Aleksandro minčių giją ir jis grįžtelėjo jo pusėn. Azazelis padėjo Neuro atsisėsti, kraujas plūstelėjo iš Maršalo nosies ir jis susiraukė. Kurį laiką jis veriančiai žvelgė į Aleksandrą.

– Sutraiškytas raktikaulis? – nusprendė Neuro ir jo antakiai šoktelėjo į viršų. – Teks grįžti atgal… Tikrai nesitikėjau to iš tavęs, Aleksandrai, – pasakė Neuro ir atsidūso. – Panašu, kad turėsiu paprašyti Rodrigą atsistatidinti. Aš negalėsiu prižiūrėti du Juoduosius Drakonus vienu metu.

Tuo metu Aleksandras nepajėgė suvokti Neuro žodžių. Maršalas atsistojo ir susisiekęs su Tau Ceti paprašė, kad Bernardas perkeltų juos atgal. Kristalas ant egzoskeleto saugančio Aleksandro krūtinę sušvito ir netrukus jį apsupo žalias rūkas.

***

Aleksandras žengė ligoninės koridoriumi; gydytojai matydami juodą apsiaustą su drakono antsiuvu ant krūtinės pagarbiai lenkėsi jam. Šalia durų sutikęs rudaplaukę merginą, Aleksandras jai linktelėjo ir užėjo į palatą.

Neuro gulėjo lovoje apsuptas vijokliais, šalia jo stovejo akiniuotas baltaplaukis juodu apsiaustu. Aleksandrui užėjus jis grįžtelėjo į jį ir pašaipiai šyptelėjo.

– Greitas, – pasakė Vega, vyriausiasis Tau Ceti Gydytojas. – Pagrindinius sužeidimus išgydžiau, kurį laiką pamiegos, tad pernelyg jo nevargink.

Aleksandras linktelėjo ir Gydytojui išėjus atsisėdo šalia Neuro lovos. Dar niekada jam neteko matyti Neuro taip stipriai sužeisto – juo labiau sėdėti prie jo lovos, nors Neuro dažnai jį lankė: po susirėmimų su demonais; kai drakono kraujas imdavo viršų ir jis rimčiau nukentėdavo.

Tik dabar jis suvokė, kaip sunku paprasčiausiai laukti, negalint nieko padaryti dėl kito žmogaus. Jis turėjo jėgą galinčią nugalėti demonus. Bet ko buvo verti jo sugebėjimai šiuo momentu?

Neuro atmerkė akis, skausmas nuvilnijo jo veidu. Aleksandras pašoko ketindamas pakviesti Gydytoją, bet Neuro nusijuokė jį sustabdydamas.

– Nesijaudink, aš taip lengvai nepasiduosiu.

– Kas tave taip?

Neuro papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad priešas jau nugalėtas. Aleksandro krūtinę užplūdo palengvėjimas. Nuo dienos Drachenloch urve, jis buvo susietas su Neuro gijom, kurių niekas pasaulyje negalėjo nutraukti – stipriausias ginklas kovoje su demonais ir vienintelė grandinė galinti jį sutramdyti