23. Greta Razutė „PO VANDENIU“

 Nejauku sėdėti šalia nepažįstamosios, jausti svetimą odą besiliečiant su savąja. Elo ir merginos alkūnės kartais atsitrenkdavo viena į kitą. Kliudyti niekada neliestą odą – tarsi jaustis nuplikytam.

 Traukinys važiuoja greitai, siūbuodamas į šonus, mašinistui padidinus greitį. Kelionė truks kelias valandas. Viena iš jų praslinko – įsitikino į laikrodį pažiūrėjęs Elas.

 Diena išsekino. Atlikęs vandens tyrimus, nukamuotas nykaus, monotoniško darbo, džiaugėsi nesiryžęs likti viešbutyje – pernelyg ilgėjosi namų. Tolimos šviesos, pro kurias praskriedavo, priminė vaikystę. Likęs vienas tamsoje, žvelgdavo pro langą į žiburius ir žvaigždes. Tas spindėjimas traukė jį nepaaiškinamu geiduliu, lyg į jį žiūrėtų kažką neatpažinto, niekada nesuprasto, bet itin savo. Tomis naktimis matydavo ne vien nutolusius objektus, bet jausdavo kunkuliuojančius energijos virpesius ore. Mama kartojo, kad naktimis paukščiai miega, todėl jis negalėtų girdėti jų sklendimo. Bet Elas gerdavo šaltą nematomą ugnį, jautė energijos tekėjimą, nors už lango tebūdavo girdėti nurimusi gamta. Prieš trisdešimt metų Elas tebuvo vienišas ir keistas vaikas… „Šis vakaras visai toks pat, kaip tada…“ – Pagalvojo ir nusišypsojo po nosimi, apimtas malonių prisiminimų, užsimerkė.

 Traukinys vis greičiau lėkė bėgiais neįžiūrima trajektorija. Už lango tolo miestas. Žmonių traukinyje buvo daug: kai kurie jau snūduriavo. Nuovargio prisipildžiusi kajutės atmosfera liūliavo; artėjo dienos pabaiga.

 Elas lėtai rangėsi. Buvo nepatogu sėdėti, tirpo kojos. Mieliau leistų laiką lovoje, nei ant kietos kėdės. Svarstė, ar nepersėdus priešais, kur buvo likusių laisvų vietų, tačiau nedrįso, nenorėdamas įžeisti šalia sėdinčios keleivės. Ji kartais žvilgtelėdavo į jį. Elas raudo, nes šviesiaplaukė jam patiko. Šmėstelėjo, kad ją galėjo sutikti ir anksčiau. O gal ir ne… Juk visos simpatiškos merginos kažkuo panašios.

 *****

 Stotis, iš kurios išvyko – liūdna ir aplijusi. Ten visada prastas oras. Gerai, kad dabar naktis – bent jau nesimato papilkėjusio dangaus. Šiek tiek lynoja, tačiau lengvas lašnojimas negadina nuotaikos. „Tokiomis nutilusiomis vasaros naktimis norisi ramiai miegoti, o ne važiuoti traukiniu.“ – Pagalvojo šalia Elo sėdinti mergina. Vieta – ne pati patogiausia, bet vyras greta atrodo pakankamai patrauklus. „Tikriausiai, jis galvoja tą patį, antraip, jau seniai būtų persėdęs kitur.“ – Pamąstė sau.

Tolėliau – laisva. Kartais pažiūri į bendrakeleivį. „Būna, kad mylimieji, likimo skirti vienas kitam, tiesiog susitinka traukiniuose ir laimingai nugyvena gyvenimą…“ – Leido sau pasvajoti.

*****

Staiga Elas pajuto, kaip vaizdas susvyravo į šonus, pasigirdo čaižus, ausis kiaurai veriantis metalo cypimas. Merginos akys plačiai atsimerkė. Elas užsidengė veidą delnais. Laikas sustojo, smarkiau plakė širdis. Daiktai ir žmonės pakilo į orą, trenkėsi į lubas, lėtai leidosi ant traukinio kupė grindų ir vėl ritosi sienomis į viršų, tarsi stipraus vėjo vartomi biliardo kamuoliukai… Žvaigždės, matomos pro langą sukosi ratu. Vagonai krito nuo tilto. Traukinyje buvo tylu, dunksėjo tik lagaminai. Išsijungė šviesos.

Po akimirkos, Elas vos galėjo laikyti galvą ant pečių. Traukinys krito priekiu žemyn. Mergina atrodė rami, lyg nusiteikusi priimti mirtį. Ištiesė jam delną, suspaudė jo ranką. Mėnulis apšvietė juodą ežero vandenį. Elas kvėptelėjo. Vagonas bildėdamas trenkėsi į vandenį, lyg į mūro sieną. Skendo iš lėto. Atsimerkęs pažvelgė pro langą dužusiu stiklu – kūnas sustingo: didelė, sidabru tviskanti akis sumiksėjusi paniro po vandeniu, nebyliai nusitempdama traukinį kartu su savimi į gėlą vėsumą.

*****

Elas suvokė traukinį nuvažiavus nuo bėgių. Tačiau tai nebuvo baisiausia. Ten, už stiklo, keistoje gigantiškoje būtybėje jis matė save. Žmogiškasis pradas traukėsi iš sąmonės ir nyko turimi prisiminimai. Jis nebevaldė minčių. Suprato esąs padaras, matantis save krentančiame į ežerą traukiny. Akimirką tapo sunku konstatuoti, kuris, mato kurį – ar pabaisa, išnirusi iš vandens – Elą, ar pats Elas – padarą. Aišku jam buvo tik viena: šalia sėdėjusi mergina – tai jo žmona – princesė Orcha. Bet kodėl gi ji atrodo tokia svetima? Ar dėl šios metamorfozės?.. Matant juos mirštančius, laikantis už rankų, Elą persmelkė siaubas, viso pabaigos ir mirties baimė.

*****

— Plaukim. – Ramiai tarė balsas. – Plauk su manimi…

Elas norėjo paklausti, kur, bet burna – pilna vandens. Šaltas vanduo budino kūną. Sekė iš paskos merginą. „Kažkas čia ne taip… Kur aš? Kas aš?“ – Vis klausė savęs apsiblaususioje galvoje. Abu plaukė pro tamsą. Merginos akys švietė lyg žibintai, rodydami kelią. Buvo girdėti tik rankų mostai, vandens raibuliai, atsimušantys į atbukusią klausą. „Ar aš miręs, jei kvėpuoju po vandeniu?“ – Išsigando Elas.

*****

Jie įplaukė į didžiulę menę sename vandens augalais ir drumzlinomis žolėmis apaugusiame pastate. Mergina pažvelgė jam į veidą. Pasodino į didžiulį krėslą. Aplink būriais nardė žuvys. Elas tylėjo. Sukosi galva. Grįžo prisiminimai apie vaikystę, danguje švietusias žvaigždes, kurios viliojo šaltu taurumu… Tik tai nebuvo žvaigždės! Tai buvo ryškūs šaukimo grįžti atgal blyksniai pasaulio, kuriame jis išties gyveno. Pasijuto lyg namuose…o viduje – neapsakomą šilumą. Mergina priplaukė arčiau. Ji suspigo iš džiaugsmo:

— Drakone! Kaip nuostabu, kad tu vėl čia! – Lyg netikėdama purtė galvą princesė Orcha.

*****

Elas pabudo sutrikęs. Trumpam prarado sąmonę. Jautė kaip sudėtinga susivokti aplinką. Apžiūrėjo žalsvas kojas ir rankas. Sunkiai merkstėsi akys, kaklas tarsi suragėjo, kūnas – įsitempė, tapo nerangus. Susikaupęs pakilo. Sukosi vandeny greičiau ir vikriau, kol pasiekė beprotišką plaukimo greitį. Sparnai ant nugaros kėlė Elą į viršų, uodega – laviravo judesiais. Jo akys apšvietė gelmę. Šovė į viršų ir išniro ežero paviršiuje. Iškilęs stengėsi prabilti balsu, bet iš burnos skleidėsi vien tirštas garas. Nebejautė nuovargio, jautėsi kupinas jėgų.

Šaižus garsas aukštai viršuje virš vos įžiūrimo tilto patraukė dėmesį. Pakėlęs sunkią galvą netruko pastebėti, kad ant jo netrukus kris traukinys. Pasisukęs šonu, iš akies sklindančia šviesa, nutvieskė akimi traukinio vidų. Išgąstis, atpažinus savo atspindį ir greta sėdinčią merginą, pribloškė. Stengėsi pamažu atsitraukti, bet užkliuvo vagoną ir nugarmėjo kartu su juo į ežero dugną.

*****

Tikriausiai, kiekvienas yra pajutęs, kad bundant iš sapno, toji akimirka nebeturi pavidalo. Realybė tampa guminė ir neįtikima.

Traukinys stojo. Elo akys prasimerkė. Kelionė traukiniu baigėsi. Lietus pylė į kajutės stiklą. Mergina kėlėsi išėjimo link. Staiga jis griebė lagaminą ir nusekė paskui ją. „Tai – ji! Tai – ji!“ – Džiaugėsi mintyse. – „Mano žmona!“

Išlipus, lauke vis dar tvyrojo gaivus nakties oras, šiek tiek purškė lietus, geso žvaigždės, pamažu švito. Elas pasivijo merginą. Ji nuoširdžiai nusišypsojo:

— Labas. Aš – Orcha. Kuo jūs vardu? – Maloniai paklausė. – Kuo galėčiau padėti?

— Labas…. Mane vadina Drakonu, gyvenančiu po vandeniu. – Nusijuokė jis, purtydamas šaltus lašus nuo švarko. – Turėsite man daug ką paaiškinti, kodėl taip yra! – Nusikvatojo.

— Niekada nebuvau jūsų sutikusi, Drakone. – Jau balsu juokėsi Orcha. – Bet esu girdėjusi žmones pasakojant mitinę istoriją apie princesę, gyvenančią pilyje po vandeniu, netoli šios vietos. Ji buvo labai nelaiminga… Vyras – paskendęs žmogus, gyvenęs žemėje, tačiau atgimęs povandeniniame pasaulyje, po įvykusios traukinio katastrofos. Taip jau atsitiko, kad gelmių dievai pavertė jį drakonu. Iš pradžių, viskas klostėsi neblogai, bet vėliau jis ėmė jaustis tarsi nesavas. Dažnai prarasdavo atmintį, todėl atėjus nakčiai, plūduriuodavo ežero paviršiuje, laukdamas ženklo, padėsiančio suprasti, kodėl negali rasti ramybės. Princesė naktimis šaukdavo vyro vardą, meldė jį grįžti, o praradusi viltį, pati plaukdavo ieškoti. Grąžinusi jį į sostą išpuoštoje menėje, guosdavo jį, bandydavo prikelti, tačiau Drakonas tik grimzdavo vis giliau ir giliau į save…

— Įdomi istorija. Tik kaip ji pasibaigė? – Susidomėjo Elas.

— Kažkurią iš tamsių vasaros naktų, traukiniui važiuojant tiltu, įvyko avarija. Daug žmonių žuvo. Tąnakt budėdamas Drakonas pamatė save žmogaus pavidalu krentančiame į vandenį traukinyje. Sakoma, kad daugiau jo niekas neregėjo… Kenčianti princesė paprašė gelmių dievybių ją paversti žmogumi, kad surastų žmogiškąjį princo Drakono atitikmenį žemėje, įsimylėtų jį ir sugrąžintų duoklę ežerui, o šis – Drakoną – atgal. Jos širdis plyšo perpus, vyrui dingus…

— Nuostabus pasakojimas!.. – Tarė Elas, nors visai taip negalvojo. – Pasišnekučiuokime čia, kol atidarys kavinę ir tuomet galėsime išgerti šiltos arbatos. Ką manote? Papasakosiu savo žinomą versiją apie jūsų papasakotą mitą. – Viltingai pažvelgė į merginą ir nusišypsojo lūpų kampučiu Elas.

— Būtų malonu su jumis pabendrauti ir išgirsti istoriją. Galite pradėti. – Džiaugėsi mergina.

— Elas – toks veikėjo pagrindinis vardas. – Pradėjo, – gyveno paprasto žmogaus gyvenimą… Bet vienąnakt atsitiko kai kas neįprasto…Traukinyje jis išvydo merginą, kuri jį itin sužavėjo. Galvojo apie dalykus, kurie jam kėlė šypseną: vaikystę, mamą, nakties orą sode… Tačiau jautėsi pernelyg pavargęs svajoti. Galvoje plakėsi mintys apie nuobodų darbą, prarastus dalykus… Užsimerkė ir pajuto, kad traukinys krenta nuo bėgių…

Orcha susikaupusi klausėsi. Pasakotojo balsą girdėjo kaip melodiją, ramią muziką, tylią ramybę, lyg nertų po vandeniu, jaustų vėstančią odą ir imtų suprasti visų vandenų paslaptį, artėdama prie dumblinos, tamsios gelmės, kurioje viskas pasibaigė ir prasidėjo iš naujo.