Lituanicon XXXII: DraKonas

27. Šarūnas Ulba „Kuklus drakonas“


Seniai, seniai, kai danguj dar skraidė slibinai,
O žeme lakstė laumės ir nykštukai,
slėpės lobis kalnuose,
Milžinų karaliaus patale,

Burtai skraidė šian ir ten,
Nešdami laimę tam,
Kas apgaudavo velnius,
Ir aprengdavo skurdžius.

Na, bet pasaka – be galo,
Privažiavo vartus dvaro,
Ir atėjo pabaiga,
Nešdama vėl į pradžią!

Vėlyvas vakaras knaipėje,
Su keliautojais, mielais draugais.
Pjautuviškių – miestelyje,
Kuriame visada lauki progos ką nors sudraskyt nagais.

Ant stalo bokalai keturi,
Vienas vyno, seno vyro,
Mažo ūgio, raudona barzda,
Nykštuko geriančio kažką stipresnio, iš po stalo, paslapčia.

– Šarvai, kiek galima, jau trečią vyną tu laki,
– Ką pagalvos kiti?
Vis kartoja prie ugnies užstalėj susėdę pakeleiviai,
– Aš tik vieną mažą ir į “kvestą”! Man reikia sušildyt barzdą!

Šarvas Kūjasvoris.
Kalnuose užaugęs ponas,
Su milijonu slaptų vardų,
Ras visus ne vietoj paliktus daiktus.

– Oi, pažiūrėkit į mane, visą vakarą tik lialialia,
– Aš didvyris iš už miškų, sergėju silpnus,
– Uždegdamas juos ir jų namus!
Juokiasi pašaipiai neklaužada, vagis.

– Ei, jau padauginai matau,
– Kaip mums reiks eiti su tavim toliau?
– Ar išlaikysi arbaletą?
– Ar tau vėl reiks į tualetą?
Išdidžiai, bet pagarbiai pastebi kuklus karys,
Gniauždamas po kaklu pakabintą pakabuką,

Kuris simbolizuoja didvyriškumą,
Vaizduoja rankoje laikomą akylumą.
Pats laikas pakalbėti, kas laiko ją,
Šviesos karys vardu Jurgis,
Obrajenų šeimos narys,
Prisiekęs atkeršyti už savo brolio žūtį.

– Tai, kaip tavo pranašystė pildos? – Taria išmanus nykštukas.
– Ar mes privalom su juo vilktis? – Jurgis kreipia savo mintis į šone sėdinčias akis,
– Taip, nors jis įžūlus, bet labai miklus.
Ramiu balsu kažką skaitydamas pabrėžia Renas.

– Dar vienas!
– Kiškis piškis! Stipriau batus riškis! –
Susikremta jau po paskutinio bokalo vėl pilną vartantis Šarvas.
Tiesa kiškis jis ar ne, jo istorija apgaubta tamsa.

Raganius Renas,
Juodų akių ir didelių ausų,
Šypsosi tik tada, kai kas kas nors nebeturi savo dantų,
Naktimis atlieka daug keistų eksperimentų.

Esu girdėjęs, kad jis yra senos tamsos pasekėjas,
Sudarė sutartį su kažkokiu velniu,
Norėjo jis ar ne,
Dabar jis skolingas savo sielą.

Baltu apsiaustu gaubia savo kailiuką,
Kartais baltą, kartais pilką,
Ant jo peties į mane žiūri,
Nedidelė pelėda, atrodo kažką galvoj turi.

– Na kiek mes čia dar plepėsim?
– Mano kojos sutvertos spirt ir bėgti!
– Dar porą pintų ir aš einu treniruotis ant spintų,
Pasikūkčiodamas rėžia nuo Reno dešinės jau stovėdamas ant kėdės vienuolis.


Pivoslavas vardu berods,
Aukštas kovos menų žinovas,
Visą laiką treniruojasi,
Kartais savo viralo bačkoje darbuojasi.

Jo plaukai auga ne ant galvos,
Geležiniame narve savo barzdos,
Jeigu jis norėtų,
Tikriausiai sienomis bėgiot galėtų.

– Su kuo tu ten šneki?
Praeinantis knaipės pirklys, žiūri man į akis.
– Su savimi ir savo draugais,
Atsakau gerdamas pintą su įvairiais kvapais.

– Na… man jau gana… Kur tas, kuris turi mums “kvestą”
Trenkdamas į stalo galą, savo bokalą šūkteli Šarvas.
Stiklas dūžta, krenta ant žemės bokalas,
Ir knaipėje nugula tyla, visi žiūri į mane.

Nedrąsiai pakartoju Renui į ausį:
– “Drakonai, vilkolakiai ir kiti, taikosi išplėšti tavo širdį,
– Panardinti į skausmo ir baimės purvą,
– Kuriame ramybė pūva.”

– “Krosnyje matosi fortūnos ateitis,
– Bet likimas kalamas kūju vilties.
– Ramybė pasieks bijančius,
– Kai jie mirti už viltį galės.”

Kartojant man šiuos žodžius,
Visiškoje tyloje,
Atrodo visi knaipėje girdėjo juos,
Pranašystės iš ugnies magijos.

– Jau girdėjome apie tai, pranašystės ir pranašai,
– Atrodo labai “kietai”, kai apie ką jos šneka nežinai,
– Bet ką tai reiškia?
– Nikeli?

Taip tai mano vardas,
Vidutinio ūgio, burtažodžiai yra mano kardas,
Viens, du ar trys,
Jau rankose kaupiasi ugnies kamuolys.

Šiek tiek apdegusiu veidu,
lėtai atsistoju,
Ir einant prie židinio liepsnos,
Bandau išaiškint esmę pasakos.

– Kerštas liesis pro pirštus,
– Skandindamas visus,
– Kraujo kvapas bus toks gardus,
– Pripildys jis pilnai plaučius.

– Drieksis skausmas pūlinių,
– Skambės maršai sergančių,
– Net stipriausias vaistas mūsų – žmonių,
– Neteks sveikatos ir virs baisiu randu.

– O jei manai, kad viską jau išgyvenai,
– Ir jautiesi tu gerai,
– Ką darysi,
– Kai ryti liks tik sugriuvę pamatai?

– Ar kovosi iki galo, prieš padermę savo?
– Ar nuodysi visus seses ir brolius?
– Ar godžiai kaupsi sau turtus,
– Kai Mirtis pakvies į savo namus?


Atkakliai, jau aidinčiai šaukiu,
Kai tuo metu,
Pasigirsta dar garsesnis trenksmas,
Už knaipės durų.

BAM BAM BAM!
Spiria duris laukan! Na labiau į vidų.
– Kuris stipriausias iš visų?!
– Kuris medžiotojas drakonų?!


Tamsioje duru staktoje nugriaudėja balsas,
Įeina į knaipę lietuje pramirkęs milžinas!
Prasideda kova, lekia jis tiesiai į mūsų stalą!
Remdamasis į lubas rideną didžiulį daugiaubriaunį kaulą!

Užkliūna už antros durų staktos ir krenta ant grindų,
Tuo tarpu šoka vienuolis nuo kėdės ir tuoj kažkam labai skaudės,
Devyniolika smūgių!
Gulinčiam milžinui nebėra vilties.

Sviedžia milžinas kovotoją nuo savo peties,
Stojasi, bet jau už jo nugaros kardą galanda,
Šviesos karys Jurgis,
– Melskis, atėjai savo mirties!

Keturis kartus pro šalį visa dangiška galia,
Nepataiko šventikas į savo priešą,
Kol sustingusi minia,
Stebi, kas čia darosi.

Virš stalo pakyla kiškis,
Naudojasi sukelta proga,
Atrodo visą laiką laukė,
Ir sviedžia keturiolika tamsos žaibų.

Milžiną sviedžia vėl prie durų,
– Matau, kad stiprūs, bet ar tiesa, kad drakonų turit?
Iš paskutinių jėgų žiūri jis į mane,
Ir kvatoja pilna gerkle,

Aš stovėdamas prie židinio, kiek toliau,
Stengiuosi tvardytis, nesukelti dar vieno gaisro,
Kai jaučiu, kad po mano kišene kapstos,
Nykštukas Šarvas.

– Na duok man du auksinius,
– Nikeli, grąžinsiu tau!
– Man trūksta pinigų!
– Ant naujų durtuvų!

Pasitraukiu aš nuo jo, kišdamas rankas į ugnį,
Nepajuntu pats, kaip mano kūnas liepsnose skendi,
Taikausi atsargiai, dėliojasi burtažodžių kratinys,
Jau link milžino skrenda mano ugnies kamuolys.

Užsidega dvylika kėdžių,
Liepsnoja mano dvasia,
Liepsnoja ir milžino koja,
Kažką pajuntu šaukiant iš liepsnų.

– Tavo likimui nėra ribų.
– Tu būsi raudonu drakonu.

Tarsi iš sapno išmestas,
Grįžtu į kovą, tačiau mano koja ir ranka žvynuota!
Pučiasi pilvas ir galva,
Išsiraito ilga uodega,
Platūs raudoni sparnai,
Niekas netelpa knaipėje, lūžta kolonos!

– Nikeli! Tu Raudonasis Drakonas kurio mes ieškojome!
– Ko nieko nesakei?!
Iš tolumos girdžiu balsus,
Kas juos šaukia? Ar tai žmogus?

Persigandes palieku savo draugus,
Per lietų ir audrą skrendu slėptis,
Matau urvus,
Gal ten manęs niekas neužgrius?

Talžo griaustinis ir žaibai,
Pakylu virš dangaus, gal ten niekas nepagaus,
Pasirodo šviesus menulis,
Bet jegos senka, sparnai svyra ir kūnas krenta.

Žemė jau šalia,
Kažkaip reikia ištiesinti skrydi, nes jau bus pabaiga.
Kliūvu už medžių, lūžta viršūnės,
Prasiplėšiu pilvą ir krentu į urvo purvą.

Tamsa apgaubia mane,
Visiška nežinia.
Tolumoje girdžiu pažįstamą balsą,
– Nikeli ar tu oloje?!


Laikas baigėsi,
Jau pabaiga,
Tikiuosi patiko,
Ši istorija 🙂