Lituanicon XXXII: DraKonas

28. Vytautas Ožeraitis „Pabaigos“

Pabaigos. Paskutinės akimirkos, atsispindinčios antveidyje. Mirgėjimas, kuriame įklimpsti ir negali pajudėti. Pojūčių bangos, neaprėpiamos ir menkai tesuvokiamos. Užsidaręs erdvėlaivio kabinoje bandau išgliaudyti emocijas, dilginančias iki pirštų galiukų. Norėčiau, kad nusloptų, kad galėčiau pamiršti nakties pakraščius nudeginantį žėrėjimą. Pabaigos. Laive apsimetinėti nereikia. Kiekvienas iš mūsų turi savo regėjimą, kuriuo negali dalintis, nes neįstengia nupasakoti žodžiais. Todėl tyli, guli kaip aš – susisukę ant gulto, slampinėja koridoriais, vengia paklydusių žvilgsnių. Gal kad nepavogtų tų akimirkų, kad neišluptų jų su dalele tavo esmės. Imperijos sargus moko, kad esmė – mažiausia ir įnirtingiausia individo gyvybinės energijos dalis. Apčiuopiama ir išmatuojama, tampriomis jungtimis surišusi visus sąmoningus Imperijos organizmus į vieną darnų audinį, kurio gijas savo garbingose rankose laiko imperatorių taryba. O šios mintis raižančios akimirkos, pabaigos, paskutiniai šūksniai, smiltimis ar lapų šnarėjimu virstantys kūnai… Kiekviena misija palieka esmėje savo žymę, kurios bijai, be kurios negalėtum gyventi. Sargų esmėje tų žymių vis daugėja, jos plečiasi, įsigraužia giliai į pačią šerdį, nukerpa rišančiąsias gijas ir galiausiai palieka vienut vieną, įkalintą Orbo slėnyje. Esu sargas, esu ypatingas, esu vienas iš nedaugelio, kuriam atleidžiami esmės pažeidimai, vienas iš saujos tų, kurie sklendžia erdvės tuštybėmis iš vieno Imperijos pakraščio į kitą ir persekioja paskutinius čia užsilikusius dievus. Nuolatinis užduoties ir tikslo kartojimas padeda atitokti. Po kiekvienos ekspedicijos mums leidžiama šiek tiek nusiraminti. Jei nužudę dievą iš karto žengtume į Serpentino kambarį, šerdies pažeidimai turbūt išdegintų jausminių redaktorių membranas ir laivavedžiams neliktų nieko kita, kaip išsiųsti mus į Orbą. Niekas nesitiki, kad sargas baigs gyvenimą ramiai, giliai įmigęs savo namuose, kur jam akis užmerks naujausios kartos mirties palydovės. Jie puikiai supranta, kad mūsų esmė niekada nebus tinkamas ričių užpildas, net naujausios kartos mirties palydovės nesugebėtų jos išvalyti. Todėl privalai nuryti kiekvieną pabaigą, kol ji ne tavo paties, apsiprasti su galvos kamputyje įsitaisančiais mirštančių dievų žvilgsniais ir tavyje nusėdančiomis jų esmės dulkėmis. Galiausiai tampa sunku atskirti, kur baigiesi tu, o kur prasideda jie.

Tačiau mums dar toli iki Orbo. Turėjome per mažai misijų, kad nors vienas patirtų stiprius šalutinius reiškinius. Po kurio laiko atsigaunam, išlendam iš savo kabinų, pradedam kalbėtis, šiukštu neužsimenam apie nė apie pabaigas, nė apie bangas, nė apie jokį šnarėjimą. Skrydžiui įsibėgėjus sočiai valgome, geriame, juokaujame ir juokiamės. Ant stalo garuoja trys šilto gėrimo indai. Kalbame apie namie likusias meiles, Alesis didžiuodamasis rodo dukros nuotrauką, o Mikalis svaičioja apie Rozabundą. Kokia ji apvalutė, kokie minkšti žandai, kaip garsiai juokiasi, kaip akys klapsi ir kokie saldūs bučiniai. Jei ne inkaru čia laikantys gėrimo puodeliai, į kuriuos įsikimbam iki pabąla pirštai, turbūt negrįžtamai nudreifuotume į prisiminimus ir svajones. Žiūriu į gyvate besirangantį garą ir bandau prisiminti paskutinę savaitę namuose. Tėvas tvarkė srauto stiprinimo stotelę. Pusę gyvenimo pradirbęs imperatoriškuoju inžinieriumi, jis griežtai atsisakė įsileisti bet kokį jaunesnį meistrą. “Kad savo nemokšiškais pirštais iškraipytų man ritės srautą? Nė vienas tų vaikigalių prie ritės net prisilietęs nebuvo, ką jie gali suprasti”, – bambėdavo jis, sulindęs į ekraną ir redaguodamas sudėtingo kodo eilutes. Tėvas puikiai žinojo, kad ritės srauto iškraipyti neįmanoma, kad jo žaidimai tiek ir tėra – vaikėjančio senio žaidimai. Kažkada savo rankomis prisilietęs prie pagrindinio Imperijos galios ir gyvybės instrumento, tėvas niekaip negalėjo susitaikyti, kad susenęs tapo tik vienu iš to instrumento audžiamos melodijos klausytojų. Melodijos, kuria nupaišyti pasakojimai formuoja didžiosios dalies piliečių gyvenimus ir kurios galingas gausmas atvedė mane į šį erdvėlaivį, šį laiką, prie šito garuojančio gėrimo puodelio. Išlydėdamas į skrydį, tėvas pasakė: “Tegu ritės aidas neleidžia tau pasiklysti tame pasakų ir šešėlių pasaulyje”. Ritės aidą jau seniai užgožė kiti balsai, o pasakų ir šešėlių pasaulis vis labiau slepia tavo, tėve, prisiminimą.

Pasigirsta laivavedžio balsas. Per akimirką prisistatome į postus, apsivelkame kostiumus, susirenkame ginklus. Mūsų laivas sklendžia viršum ryškiai žalio miško, horizonto tolumoje matyti į dangų kopiančios kalvos. Kažkur čia, pasislėpęs tarp milžiniškų medžių, tūno nedidelis kaimelis. Protektorijai gavo patikimų žinių, kad keliasdešimt jo gyventojų garbina kaži kokią seną mitologinę būtybę. Ritės signalas šio atokaus kampo nepasiekia, todėl galimas daiktas, kad būtybės čia iš tiesų esama. Jei tai tiesa, greitai sutiksiu penktąjį savo dievą.

Aplink erdvėlaivį sukas didelis šešėlis. Tyla. Sistemos jo nefiksuoja, tačiau akimi galima įžvelgti keistus sparnuotus kontūrus. Neabejoju, kad jis bent kelis kartus didesnis už laivą. Dairomės, bandome pamatyti šešėlio šeimininką, tačiau dangus tuščias. Dar sykį. Galiu prisiekti, jog mačiau sparnus, ištįsusį kaklą ir ilgą uodegą. Nelyg milžiniškas paukštis, besitaikantis sumedžioti mūsų mažutį erdvėlaivį.

Tyla, nekeičiame kurso, nemažiname greičio, laivo sistemos nereaguoja. Jeigu čia viena iš dievo išraiškų, imperatoriškieji laivavedžiai būtų jį pastebėję dar mums nepasiekus miško pakraščio. Tai negali būti iliuzija, Imperijos sargai atsparūs bet kokiems dieviškiems prisilietimams. Iš Alesio ir Mikalio žvilgsnių suprantu, kad tai nėra mano vaizduotės vaisius. Laivas skrenda toliau. Galime būti tikri, kad protektorijų suteikta informacija nebuvo klaidinga. Šiame pasaulėlyje tikrai esama kažko, kam Imperijoje ne vieta.

Kaimą pasiekiame per kelias minutes. Nusileidžiame jo pakraštyje esančioje pievoje. Netrunka prisistatyti būrelis vaikų. Smalsūs jų žvilgsniai, atrodo, suvalgys patį erdvėlaivį ir iš jo išlipusius karius. Prisiartina keli suaugę. Jie šypsos ir apsimeta, kad nežino, kodėl mes čia. Pribėgusios moterys čiumpa mums už rankų, glosto delnus, žemai lankstosi, marma kažką sunkiai suprantama kalba ir moja eiti su jomis.

Į miestelį žengiame drąsiai. Šiame užkampyje Imperijos sargui pavojaus būti negali. Net jei vietiniai sugalvotų jėga ginti savo dievą, menkos žalos tegalėtų mums padaryti. Primityvūs jų ginklai nepajėgūs prakirsti specialių mūsų kostiumų, mūsų ginklai suteikia nepalyginamą pranašumą artimoje kovoje, o kaimo pakrašty it uola iškilęs laivas skenuoja viską aplink. Mus akimirksniu įspėtų tiek apie artėjančias gausesnes pajėgas, tiek apie dieviškos būtybės pasirodymą. Tik tas šešėlis neduoda ramybės…

Miestelis panašus į daugybę panašaus pobūdžio gyvenviečių. Tipiniai būstai, kiek pavargę žvilgsniai, keli ištaigingesni pastatai. Dairomės garbinimo vietos. Ją radę, galėtume susieti čiabuvių esmę su dieviška būtybe ir taip aptikti jos buveinę. Mus pasitikusios moterys vis moja eiti paskui, vaikai, nusičiupę medinius pagalius it ginklus, laksto aplink ir “šaudo” į visas puses. Praeiviai tik vangiai nužvelgia šią keistą procesiją ir patraukia savais keliais.

Visur aplink pastebime kulto ženklus, tačiau laivavedžiai tyli, negauname jokios komandos. Visų namų durys papuoštos raitytų gyvačių piešiniais. Mus lydinčių moterų pirštus puošia gyvates primenantys žiedai, o vaikai nešioja sparnuotų roplių pakabukus. Atrodo, tarsi viską tyčia mums demonstruotų, tarsi iššaukiančiai klaustų: “O ką jūs mums padarysit?” Nieko, kol nerasime ryšių su dievu, visiškai nieko.

Laivavedžiai tyli ir tada, kai pasiekiame jų garbinimo vietą. Miestelio aikštės viduryje iš didžiulių šakų sukrautas milžiniškas lizdas. Jo vidaus nesimato, tačiau iš centro sklinda sunkiai pakeliamas dvokas. Šalia lizdo stovi trys baltai apsirengę seniai. Akivaizdžiai šio dievo šventikai. Laivavedžiai tyli, vadinasi, jiems vis dar nepavyko rasti ryšio tarp garbintojų ir dievo. Mūsų ginklai lieka paruošti.

Vienas iš senių – aukštas, stotingas, ilga juoda barzda ir žvitriomis mėlynomis akimis – prieina prie mūsų, meta abejingą žvilgsnį ir nusispjauna į smėlį mums po kojomis. “Demonai ir jų kohortos nori užpulti mūsų kaimą, o mes pasitinkame juos ir palydime vidun. Nes neturime baimės ir laukėme jūsų. Kaip išpranašauta, ateina didis mūšis tarp drakono ir velnio išperų. Už mūsų aukas, už mūsų atiduotas dienas, už mūsų paaukotas moteris ir vaikus, už išpjautus liežuvius ir išluptas akis. Mes paaukojome ropliui savo kūnus, kad jis apsaugotų sielas. Štai dabar, jūs, demonai, stovite švenčiausioje vietoje ir čia jus ištiks dievo rūstybė. Iš dangaus kaip strėlė, kaip žaibas, kaip mirtis nusileis mūsų dievas. Jo riaumojimas – griaustinis, jo šnopavimas – uraganas, jo nasrai – ugnis. Ir neliks iš jūsų nė prisiminimo jūsų motinų galvose.”

Ir prasideda. Aptemsta dangus, debesys susispiečia taip žemai, kad atrodo, jog visas pasaulio įniršis būtų juos užgulęs. Automatiškai jungiu apsauginius kostiumo mechanizmus ir paruošiu ginklą kovai. Mano nuostabai, kostiumas pavirto šviesiais medžiaginiais rūbais, o vietoje ginklo rankose atsidūrė medinis pagalys. Klasikinės dievo iliuzijos. Stiprios, turiu tai pripažinti, tačiau nepasiekiančios esmės, todėl pasiruošiu kovai. Nesvarbu, kaip atrodo sargo ginklas, atstatytas į dievo krūtinę jis visada suveiks ir paliks iš būtybės tik žėrinčias smiltis ar lapų šnarėjimą.

O tada iš debesų išnyra sparnuotas roplys. Stačia galva neria į mūsų būrį, jo nasruose žėri liepsna, o akyse… Galiu prisiekti… Matau tėvo veidą. Sustingstu. Negi kostiumas neveikia. Jis turėtų užblokuoti dievui bet kokius prisiminimus, bet kokį gailestį, neapykantą ar ilgesį. Jei matau tėvą, vadinasi… Atstatau medinį savo ginklą ir akimirką prisitaikęs aktyvuoju. Kažkur toli, tarsi iš praeities ausis pasiekia sprogimo aidas, tačiau į sąmonę neprasiveržia. Vietoj to matau ant kelių suklupusį Mikalį. Jis svaičioja kažką apie Rozabundą. Kokia ji apvalutė, kokie minkšti žandai, kaip garsiai juokiasi, kaip akys klapsi ir kokie saldūs bučiniai. Nevalingai metuosi artyn, kol jo neprarijo roplio nasrai. Petį ir dešinę ranką sugriebia aštrūs nagai. Galingai sušniokščia sparnai.

– Gana ilgai turėjau ramybę, – aižus keisto, susirietusio senio balsas pripildo olą, kurioje nubundu. Jis spitrija į didžiulį ekraną, kuriame matau savo būrį, sustingusį, nejudantį, apsuptą kaimo žmonių. Matau kaimo pakraštį ir rūkstančiu metalo laužu virtusį mūsų erdvėlaivį. Šalia manęs stovi miniatiūrinė ritė.

– Nors prisipažinsiu, pasirodėte visai laiku. Dar kiek ir ritei būtų pritrūkę esmės. Nepūsk akių. Ką pats sukūriau, mokėsiu atgaminti net ir neturėdamas imperijos išteklių. Sostinių netikšos pučiasi ištobulinę mirties palydoves, tačiau vėjais paleidžia sargų esmę. Dievų medžiotojai. Naikinate ištisų civilizacijų ir istorijų vaizduotės manifestacijas, kad pakeistumėte jas tobulai apskaičiuotomis istorijomis. Ne tam kūriau ritę, ne tam išmokiau tuos vaikigalius jungti esmes. Ir vis dėlto jų galia pranoko manąją, pirštai pasiekia vis toliau ir sunku nuo jų pasprukti. Nesijaudink, drakonas ras kitą kaimą, susuks kitą lizdą, sulauks dar daugiau maldų ir mėgausis aukomis. Turėčiau padėkoti jums, kad dar kurį laiką nereikės sukti galvos dėl ritės ir jos kuriamų istorijų. O kiek jų dar prirašysim, kiek sapnų paversim tikėjimu! Nesistebėk, ritė galingesnė už bet kurį dievą, tėvas turėjo tat papasakoti. Jūsų ginklai liko tylūs, laivavedžiai akli, kostiumai – tik įprasti skarmalai. Nagi, pasidžiauk truputį. Tau niekada neteks keliauti į Orbą. O dabar giliai įkvėpk, aš pasiimu tavo esmę.

Krūtinėje pajuntu it ranką, it šaltus pirštus, kurie sugniaužia į kampą įsispraudusią esmę. Jaučiu, kaip trūksta visos gijos, kaip pamirštu vardus ir veidus. Žinau tik, kad žėrėjimo nebelieka, kad kyla paskutinė banga, kad čia mano istorijos pabaiga.