Lituanicon XXXII: DraKonas

26. Deimantas Saladžius „Sprawa“

 Gyvenimas kartu su kitais žmonėmis neabejotinai yra bjaurus reikalas. Draugais iki galo niekada negalima pasitikėti, kadangi visi esame savanaudžiai. Kitų patarimai gali tik išmušti iš pasirinkto mąstymo kelio. O mainyti daiktus iš vis niekada neapsimoka, nes kitas bandys tave apgauti ir paimti daugiau. Pasitikėti kitais reiškia leisti sau būti silpnam ir priklausomam. Blogiausia, kad visada atsiranda įsakymai, nurodinėjimai ir priesakai, kuriems turi paklusti vardan kitų nustatytos tvarkos. O tie kas nepaklūsta? Blogas žodis lygu pataikavimas priešui. Priešui, kuris gali būti lygiai toks pats menamas kaip ir ta teisinga tvarka. Senis Zlivanas Občanas, visų pravardžiuojamas tiesiog Zli, taip mąstė stebėdamas medžiotojų būrį, su kuriais jau šeštą dieną kopė Turgnajaus kalnuose, link Zmey viršūnės.

 Zlivanas visai nenorėjo čia būti, bet gindamas savo garbę neturėjo pasirinkimo. Vyras ypač blogai jautėsi dėl to, kad į medžioklę buvo priverstas pasiimti savo keturiolikmetį sūnų Jureką, kuris šiuo metu šildydamasis prie laužo klausė medžiotojų pasakojimų. Medžiotojai norėjo, kad vaikas keliautų kaip įkaitas. Dėl viso pikto, jeigu Zli sugalvotų bėgti arba dar ką nors padaryti. Kita vertus, pats senis giliai širdyje visų labiausiai norėjo sūnui įrodyti, kad yra teisus. Senasis Občanas vis karts nuo karto užsisvajodavo apie tai, kaip jau po visko su Jureku grįš atgal į savo atokų vienkiemį.

 Vienas iš medžiotojų, rodos, vardu Vladislavas, bet visų šaukiamas kaip Slavka, grįžinėjo prie laužo po to, kai nusimyžo už nuošalesnės atbrailos. Vyras praeidamas pro Zlivaną išsišiepė ir lyg niekur nieko paleido skreplį link sėdinčio vyro. Vėliau medžiotojas, tarsi atsiprašydamas, pakėlė ranką, pasilenkė link Zli ir tyliai tarė: „Atsiprašau, trumpam galvojau, kad tavęs nėra, bet teko įsitikinti, kad esi. Matai, kaip būna kartais?“ – medžiotojas greitai nuėjo tolyn, kol Zli nespėjo nieko atsakyti.

 Senasis galėjo tik griežti dantimis iš pykčio, bet daugiau nieko negalėjo padaryti. Jam buvo patarta geriau nesiartinti prie laužo, atseit geriau reikia atskirti nesutariančias puses. O garsiai kalbėti taip pat buvo uždrausta, kadangi medžiotojai nenorėjo tapti medžiojamaisiais. Visi šie įsakymai kaip reikiant erzino Zli. Jis net netikėjo, kad kažkas atsitiks, jeigu dabar paims ir išrėks Slavkai „Tu suknista išmata, ateini čia ir gausi į savo, kurva, snukį“. Bet vis tiek turėjo laikytis taikiai ir paklusti visiems žygeivių norams. Bet koks kitoks elgesys susilauktų kaltinimo, jog Zli kursto medžiotojus arba elgiasi taip, kad misija nenusisektų.

 Zli atsistojo ir susisuko į savo pilką apsiaustą. Žvilgtelėjo į Jureką, kuris prie laužo įšilo ir klausėsi medžiotojų jau nusimetęs Zli parūpintą kailį. Tėvas pasidžiaugė, kad bent jo vaikas nešąla ir pasuko link palapinių ruošdamasis gulti. Eidamas pasvarstė – o kas jeigu jis nėra teisus. Bet greitai nuvijo šią mintį, kadangi žinojo, jog šis žygis išsklaidys visus neaiškumus ir, galų gale, medžiotojai dar ir padėkos jam.

 Jurekas visą vakarą norėjo prieiti prie savo tėčio, bet niekaip negalėjo palikti medžiotojų ratelio. Laužo šiluma berniukui visai nerūpėjo, nors be abejo buvo malonesnė už tą smirdantį kailį, kuriuo įprastai reikėjo gintis nuo šalčio. Labiausiai vaiką žavėjo negirdėti ir nematyti nuotykiai ir kraštai, pasirodantys medžiotojų istorijose.

 Tiesą sakant, Jurekas dviprasmiškai jautėsi dėl savo tėvo ir nežinojo, kaip turėtų elgtis. Berniukas netikėjo Zlivano tiesa, o mintis gyventi kaime jam atrodė įspūdinga. Iš medžiotojų vaikas suprato, kad kaime gyvena daug kitų vaikų, su kuriais galima būtų susipažinti ir kurie padėtų susidoroti su nuoboduliu, kuris taip dažnai užpuola gimtame vienkiemyje. Bet blogiausia buvo tai, kad tėvas, lyg ir taip jam neužtektų patyčių ir pažeminimų, buvo priverstas savo ausimis išgirsti, kad Jurekas netiki tėvo paranoja. Medžiotojai tą dieną, kai galutinai neapsikentė Zli skleidžiamu melu, įsiveržė į Občanų mažąją trobą ir sukėlė didžiulį erzelį. Medžiotojai nesiruošė palikti namų, kol Zlivanas neatsiims savo žodžių arba kol nepateiks solidžių įrodymų. Tėvas tuo tarpu nenusileido ir sakė, kad būtent vyrai jam turi pateikti įrodymus, kadangi jie teigia, jog yra tai, ko daugelis nėra matę. Medžiotojai norėdami pažeminti senąjį užsispyrėlį išsitempė Jureką ir prie visų paklausė, ar jis tiki savo tėvo žodžiais. Jurekas neturėjo, kur dingti – akivaizdu, kad kaimas buvo puldinėjamas ir daugybė žmonių pasakojo, kad nukentėjo. Senasis Zlivanas tik trumpam nuliūdo išgirdęs sūnaus atsakymą, tačiau susigriebęs pradėjo tvirtinti, kad tai nemandagus svečių elgesys išgąsdino berniuką. Gerai įsižiūrėjęs galėjai pastebėti, kad Občanas po šio netikėto smūgio jau ramiau bendravo su medžiotojais ir jo akyse atsirado abejingumas.

Nepaisant savo tėvo kvailumo, Jurekas jautė didžiulį susierzinimą dėl visos šitos situacijos. Vaikas pyko ant savo tėčio, jautė gėdą, tačiau negalėjo patikėti kaip kiti vyrai su juo elgiasi. Medžiotojai žygio metu nuolat atrasdavo naujų būdų kaip pažeminti Zlivaną – tėvui nebuvo leidžiama eiti pirmam, nes buvo tikima, kad jis nuklaidins visus neteisingu keliu, taip pat jam nebuvo leidžiama eiti paskutiniam, nes jis galėjo pabėgti, tad Zli turėjo nuolat būti kitų lydimas ir prižiūrimas. Tik dabar, kai visi buvo susėdę prie laužo, tėvas galėjo pabūti vienas, tad Jurekas galvojo, kad galbūt teisingai daro nustumdamas artimo ilgesį ir įsitraukdamas į istorijų pasakojimus. Galbūt ši ramybės akimirka visiems padės kitą dieną būti pakantesniems. Karts nuo karto berniukas žvilgteldavo į tėvą, tačiau niekaip nepagaudavo jo žvilgsnio – jis vis kažkur nuklysdavo: tai link dangaus, tai link viršūnės. Jurekas žiūrėdamas į tėvą pagalvojo, kad turbūt viskas tik į gerą – po šio žygio, tėvas galės pripažinti, kad klydo ir tada medžiotojai turėtų nustoti taip elgtis su senuoju.

Staiga Jurekas sudrebėjo ir jį aplankė slogutis. Malonias mintis apie galimai laimingą misijos pabaigą pakeitė dar vienas šiurkštus prisiminimas iš medžiotojų sambrūzdžio troboje. Zli karštai vyrams įrodinėjo, kad tokiu dalyku kaip bendrasis gėris pasitikėti negalima, kadangi tai, kas bendra daugumai, gali netikti keliems iš mažumos. Vyrai tik juokėsi iš tokio Občano argumento. Tada Zlivanas nusprendė imtis kitokios argumentacijos: senasis pradėjo sakyti, kad kažkas turės nuspręsti, kas yra tas bendras gėris. Tad Zli susidomėjo, kas bus tas, kuris atliks šį darbą ir ar tikrai jo ketinimai bus teisingi. Senasis teigė, kad tokį darbą galima patikėti tik tokiam žmogui, kuris jau kartą tai darė ir įrodė, kad sugeba išlaikyti savo ketinimus teisingus. „Aš tik noriu, kad susimąstytumėte apie tai, jog prisidengiant tokiu neapčiuopiamu dalyku galima pridaryti daug žalos“, – baigė dėstyti savo mintis Občanas.

Iš karto po šių žodžių iš medžiotojų tarpo išėjo milžinas Slavka ir pratarė: „Kieno ketinimais abejoti reikia, tai tik tavo, Zli. Čia tu tik vienas linki mums blogo gyvenimo ir nori, kad visi mes mirtume niekinga mirtimi“, – Slavka tai taręs pastūmė senąjį Zlį ir pradėjo lėtu, bet grėsmingu balsu dėstyti šio žygio sąlygas. Kaimo medžiotojai kartu su Zli ir Jureku kaip įkaitu keliaus iki Zmey viršūnės ir įsitikins, ar drakonas Šarkanas egzistuoja, ar ne. Zlivanas turės paklusti visiems jų nurodymams ir negalės sabotuoti šio žygio. Jeigu pasiekus tikslą, paaiškės, kad drakonas yra ir kelia grėsmę kaimo gyventojams, kuo Slavka neabejojo, senasis Občanas turės aikštėje prisipažinti, kad klydo ir atpirkdamas savo kaltę turės visus metus skleisti žinią apie drakono pavojų.

Jurekas ne viską iš šio pokalbio apie ketinimus suprato, tačiau vaikas įsidėmėjo, kad jo tėvas medžiotojų akyse jau yra nusikaltęs žmogus. Užteko vien tik suabejoti kitų sąžiningumu ir nuosprendis dėl Zli moralės buvo įvykdytas be jokių skrupulų.

***

Dvidešimt dviejų metų Jurekas stovėjo miesto aikštėje priešais dvigubai už jį didesnę skulptūrą, kurioje buvo pavaizduotas karys su ietimi nuduriantis besispjaudantį ugnimi drakoną. Tiesą sakant, padaras buvo panašesnis į peraugusią ir ištinusią gyvatę, o ne į tokį drakoną, kuris buvo vaizduojamas ikonografijoje. Bet Jurekas žinojo, kad toks drakono vaizdavimas neatitiko tikrovės – net Šarkanas, visų drakonų motina, nebuvo tokio dydžio. Kita vertus, net pats mažiausias drakonas galėjo paleisti nemažą ugnies pliūpsnį, bei dar verta pridurti, kad kuo mažesnis, tuo vikresnis gyvis būdavo, tad tie padarai nebuvo jau tokie bejėgiai.

Tai buvo paminklas pastatytas praeitą vasarą pasibaigusiam karui. Prieš 8 metus žmonės sukilo prieš drakonus ir laimėjo. Jurekas pats dalyvavo daugelyje mūšių su drakonais ir buvo vienas iš daugiausiai būtybių nukovusių karių. Kai kurie miestelėnai šį paminklą jau praminė „Jurekas ir drakonas“, nors toks pavadinimas jį erzino. Labiausiai tas nepatiko senajam Vladislavui, kuris buvo tapęs miestelio sargybos kapitonu (žmonės sako, kad kyšių dėka taip pat tapo padoriai turtingas), bet ir pats Slavka manė, kad miestui reikia didvyrių, tad nesistengė sugniuždyti legendos. Jurekas taip pat suprato, kad tai tik į gerą miestui. Tokiu būdu žmonės atsimins kovą, kuri nors ir nebuvo labai pavojinga (drakonai niekada nepuolė pačio miesto po to, kai žmonės pasistatė mūrines sienas ir apsirūpino pakankamu kiekiu balistų), tačiau pareikalavo aukų ir daugybės metų sunkaus darbo naikinant šią šlykščių gyvių padermę.

Visgi Jurekas giliai širdyje juto neteisybės jausmą, kurio niekaip negalėjo paleisti po to, kai prieš kelias dienas buvo atidengtas šis paminklas. Vyras suprato, kad niekas nebeprisimena jo tėvo Zlivano, nors jeigu ne senasis užsispyrėlis medžiotojai turbūt niekada nebūtų išsiruošę į tą žygį ieškoti drakono pėdsakų. Jurekas atsiminė, kad kai jie buvo visai arti ir girdėjo drakonų stūgavimus, ūbavimus ir tarpusavio grumtynių garsus, vienintelis Zli išdrįso, (nors išties reikėtų sakyti, kad senasis negalėjo pasikliauti vien tik garsais ir jam reikėjo pamatyti) nusileisti į olą ir įsitikinti, kaip tie drakonai atrodo. Občanas pradžiai apsidžiaugė – atsinešė vieną drakoniuką sučiupęs už žabtų ir mojuodamas juo išlindo iš olos. Kvailas dar spėjo sušukti, kad jie visai nebaisūs ir kad čia ne drakonai, o kažkokios peraugusios gyvates. Tačiau greitai pajuto, jog klysta. Drakoniuką supykdė Zli maskatavimas, tad padaras paleido nedidelį liepsnos užtaisą. Zli gavo drakoniško parako tiesiai į veidą ir jo žili plaukai akimirksniu užsidegė. Senasis dar bandė gelbėtis ir krito ant žemės norėdamas užgesinti ugnį. Deja, bet ridentis kalno viršūnėje nebuvo pats geriausias sumanymas – Zli kūnas su pagreičiu nulėkė žemyn. Mažasis Jurekas tuo metu puolė į isteriją, medžiotojai bandė jį raminti, bet kartu negalėjo sulaikyti šypsnių ir jau tą patį vakarą jis girdėjo kaip medžiotojai vienas kitam pasakojo Zlivano mirties istoriją lyg anekdotą.

Nepaisant Zli karčios mirties, būtent jo drąsa (ar kvailumas?) paskatino kitą dieną grįžti medžiotojus link drakonų olos. Vyrai nusprendė, kad jeigu drakonai yra tokie maži, galės išskersti visus gyvius ir bus baigtas reikalas visiems laikams. Jurekas tą dieną prisijungė prie vyrų ir, nors neturėjo jokio ginklo, vaikui užteko pasiimti pagalį ir daužyti dar neišsiritusių drakonų kiaušinius. Greitai medžiotojai ir Jurekas suprato, kad viskas nebus taip paprasta – išgirdęs daužomų vaikų klyksmą atskrido Šarkanas ir kiti suaugę drakonai. Niekas per daug neišsigando net ir Šarkano, jis buvo vos didesnis už Jureką, bet suaugusių drakonų buvo tiesiog per daug, tad medžiotojai nusprendė atsitraukti. Taip prasidėjo žmonių ir drakonų karas, kuris užtruko net keletą metų tik todėl, kad drakonai gyveno sunkiai pasiekiamuose viršūnėse ir pasirodo buvo ne vienas toks šių padarų lizdas.

Jurekas įsivaizdavo kitokį paminklą – vietoje šios didingos kovos scenos vyras matė Zlivaną Občaną su mažuoju drakonu rankose. „Paminklas drakonų neigėjui“, – pagalvojo Jurekas ir nusijuokė iš savo fantazijos.