Lituanicon XXXII: DraKonas

35. Aira Mačiliūnaitė „Neimkit „Voriukų“

-Klausyk, iki penktosios Saturno stoties , viešuoju transportu nulėksi už penkesdešimt šešis pi. Jei norėtum išsinuomuoti viensėdį su bagažu, tai jau kainuotų septynesdešimt pi. Aš tau siūlau iki ten nulėkt per valandą ir tai tau kainuos tik šešesdešimt pi! – tarpplanetinis vežėjęs negalėjo sulaikyti savo pykčio.

-Bet čia kažkaip nelegaliai atrodo…- atrėžiau jam, nors jau seniai buvau nusprendęs pasinaudoti jo paslaugomis.

-Ei! Vienintelis nelegalus dalykas apie mane tai, kad vakarais mėgstu patraukt „voriukų“- mirktelėjo savo kaire traiškanota akimi ir šyptelėjo per ūsus.

Paskutinį, kart susimąsčiau ar išskristi taip greit – geras sprendimas, bet šią mintį nuvaikiau. Juk manęs laukia naujas gyvenimas.  Juk Saturne tu užmiršti savo klaidas, ten paskęsti nežinomųjų minioje, tampi skaičiumi, esi taip toli nuo gimtosios žemės ir seniai pažįstamų veidų. Tikra pradžia…

-Gerai jau gerai, įkalbėjot.

Sukišau savo kuprinę į tarpplanetinio autobusiuko bagažinę ir įsitaisiau prie lango, mat skrendant pro asteroidų žiedą būtų nuodėmė sėdėti kažkur kitur.

Pats autobusiukas, matėsi, skaičiavo paskutines savo keliones. Kairys sparnas buvo apklijuotas vakumine izoliacija, kaip ir dauguma langų. Kėdės buvo pavogtos iš kitų, prabangesnių autobusiukų, trijų kėdžių apskritai trūko… O gražiausia buvo tai, jog priekyje, vitoj vairuotojo deguonies kaukės, kabėjo žaislinis drakoniukas.

Įlipo dar pora, gyvenimu nusivylusių keleivių. Mergina, kurios džinsai atrodė neskalbti bent pora mėnesių ir vyras, kurį tikriausiai paliko žmona, o jis skrenda į Saturną, kad nusigertų bare ir išsimaudytų nuodingose atmosferos dujose. Nuostabi kompanija. O štai ir pats vairuotojas.. kaip sakoma, kokia transporto priemonė, toks ir vairuotojas. Šis taip pat skaičiavo savo paskutines keliones.

Jis atsistojo autobuso prieky, įsikišo į burną pypkę ir į ją pradėjo berti melsvų kristalų.

-Gerai, saugos instrukcijų nebus, nes keliausime nesaugiai. Pirmas dalykas. Jei kam reik atlikt kažkokius reikaliukus, pavėlavot. Antras dalykas, kairys sparnas visalaik taip daro. Trečias-paskutinis, jei kam reik „voriukų“ ateinat pas mane. Klausimų nėra. Gero skrydžio.- linktelėjo, išputė dūmus ir nupuškavo iki vairuotojo vietos.

Ar man atrodė, kad keliauti šiuo autobusu, bus klaida? Tikrai taip.. tikimybė išgyventi  šioje geldoje, asteroidų žiede – minimali, bet aš ją paėmiau. Juk naują gyvenimą reikia pradėti, kažkaip netradiciškai, su dideliu sprogimu!

Mes pakilom. Dramatiškai, bet pakilom. Visą laiką žiūrėjau į besisukantį drakoniuką virš vairuotojo galvos. Nesusilaikiau ir priėjau.

-O drakonas ką..? –prisėlinęs paklausiau.

-Šitas?-Bakstelėjo pirštu virš galvos

– O yra kitas?

Vairuotojas šyptelėjo, išpūtė mėlinus dūmus ir stipriai kostelėjęs pasiruošė pasakojimui:

-Seniau Londone dirbau antikvariate. Nuostabus darbas, visi atneša tau  kažkokias nesąmones, niekelius, bet karts nuo karto pasitaikydavo kažkas įspūdingo. Pavyzdžiui, užėjo kartą vyriškis ir davė man knygą, kurioje surašyti visi faktai jog drakonai egzistavo. Žinai Tiranozuarą?

-Nu, dinozauras, – visiškai pasimetęs atkirtau.

-Cha cha…- šyptelėjo jis.-Drakonas. Triceratopsas irgi…visi jie drakonai iš tiesų. Tiesiog mokslas to nenori pripažint. Gi mes turim tiek daug įrodymų. O kiek dar įrodymų, kad jie vis dar egzistuoja? Beleiek!

Supratau, jog  jo smegenis tikriausiai pradėjo veikti, ne visiškai legalios medžiagos ir lėtai pradėjau trauktis į savo vietą.

-Manim nieks netiki, – sušnabždėjo sau po nosim. –manim netiki…

Norėjau tartelt, kad ir aš nelabai tikiu, bet pasirinkau ramesnį sprendimą. Tylėk ir tavo naujas gyvenimas, bus nuostabus.

Nusileidus norėjosi kuo skubiau bėgti iš šio autobusiuko ir atsikvėpti, po kokia dirbtine palme. Tačiau padėkojus už  kelione, mano ranką pačiupo vairuotojas.

-Tu manimi tiki,-žiūrėjo į mane, akimis pilnomis  vilties. –Imk.

-Aš nenoriu „voriukų“ !!!– pasipurčiau, bet vairuotojas iš savo kišenės išsitraukė mažutėlį kiaušinį ir įkišo man į kišenę.

– Tu žinai, kas čia.

Linktelėjau, nors neturėjau jokio supratimo. Jis suspaudė man ranką ir žvilgtelėjo į mane, tarsi matytų mano sielą. Pasijaučiau gan nejaukiai, bet įžeisti seneliuko nesinorėjo, juk jis taip pigiai mane čia atvežė.

-Užaugink jį, -tarė vairuotojas ,o aš tik tyliai sumurmėjau „ačiū“ ir dingau.

Iš kišenės išsitraukiau, keistąjį suvenyrą, kas buvo tiesiog vištos kiaušinis… Ak tie „voriukai“ susimąsčiau ir įsikišau savo būsimus pusryčius atgal į kišenę.

Drakonas. Dinozauras.Višta.