6. Lukas Uleckas „Ištrauka apie Rūko miestą“

           Taip. Jiems visiems nušvito. Čia tikrai buvo miestas prie Rūko miško. Jų nedidelė grupelė sustojo prie išmindžioto tako išsišakojimo. Kaip pirštai ant delno, keliukai buvo penki. Apgaubtas lengvu sluoksniu rūko, pagrindinis vedė į miestą, kurį aplūžusi iškaba nurodė Arkinsu.

            Įrėminti kaip paveiksle, ten per miglą matėsi keletas namų ant savęs laikiusių miško stogą.

            Arkinsu jį žinojo tik žemėlapiai ir knygos, žmonių ir visų gyventojų galvose ir lūpose jis buvo vadinamas miestu prie Rūko miško arba Rūkmiesčiu. Buvo sakoma, kad jame gyvena drąsiausi Esgarino žmonės. Arba tikri bepročiai, nes buvo neįtikėtina, kad sveiko proto žmogus gyventų taip arti prakeikto miško.

            Jų arkliai buvo ne tokie drąsūs kaip jie. Pirmasis ant savo ristūno sėdėjo iš Finvego kartu vykęs išminčius Rovanas Šlubasis. Jis buvo senas, su pavargusia nuo tarnybos koja, seniau ji buvo sužeista ir niekada neatsigavo. Nugarą lenkė išmintis. Į miestą jis patraukė pirmas. Ant kaklo kabojo pašventintas pakabukas, su Hamerholų giminės ženklu. Jis laikė jį stipriai suspaudęs ir kažką murmėjo. Tikriausia meldėsi.

            Už jo keliavo pats Karfaitas Faverlingas. Jis buvo ginkluotas ir skirtingai negu, kad Rovanas, pasirėdęs grandininius marškinius. Su žirgo žingsniavimu jie skambėjo. Kai Finvego gildijos nariai paprašė Karfaito vykti kartu, jis žinojo, kad tokiai užduočiai turi būti pasiruošęs. Jam ant nugaros kabojo ilgasis lankas su strėlėmis, ant šono buvo pakabintas kovos kalavijas ir durklas. Jis jautė, kad kažkas jį seka. Bet kas? Ar tas paklaikęs medis ar nuo artėjančio miesto sekė jį blizgančios grėsme akys.

            Su savimi Karfaitas pasikvietė vykti ir šiaurietę Griselę. Jos raudonuojantys plaukai rūko akivaizdoje degė. Ši mergina jau išgelbėjo jam kartą gyvybę. Nors įtarė, kad ji gali kėsintis pabėgti, bet mergina buvo nuožmi, stipri ir drąsi. Ji gerai pažinojo šią teritoriją. Kilus neramumams ji gali praversti. Dabar jų žvilgsniai susidūrė. Akimirką nužiūrėję vienas kitą, jie nusisuko ir sekė paskui išminčių.

            Už Karfaito lengvai pupsėjo du gildijos kovotojai, Lukas Stoukas ir Erikas Meisonas. Abu jauni ir ištroškę įrodyti savo vertę vaikinai.

            Ir dabar jie keliavo tarsi į puotą. Pasipūtėliški, jaunatviški avantiūristai. Viena ranka laikė vadžias, kitą laikė ant kalavijo rankenos. Jų blizgančius, bet be jokių simbolių gildijos drabužius glostė rūkas, o tuoj apgaubė ir miesto smarvė. Ji išgąsdino ir arklius.

            Arkinsą gaubė keistas rūkas. Kaip banga jis kilo nuo kelio iki miesto, iki pat namų ir juos supančių medžių viršūnių. Kaip lengva, netekanti upė ji kabinėjosi pasieniais ir krūmais. Su rūku kartu žengė smarvė. Dvokas toks aitrus, kad lenkė juos visus prie žemės. Gildijos nariai keletą kartų nusispjovė. Šlubasis išminčius veidą prisidengė servėtėle. Jo pakabukas pakibo ant kaklo. Tai buvo kardas, kuris perverė dvi raides – AE.

            Per šleikštulį ir rūką jie keliavo toliau. Ir nors keliavo ryte, bet čia buvo tamsu, kaip naktį, lyg kas tyčia stengtūsi uždengti Arkinsą. Jie prijojo pirmuosius namus. Abu buvo mediniai, lentos apaugę žole. Štai šis po kaire labiau priminė krūmą. Jie atrodė taip lyg būtų apleisti jau šimtą metų.

            O keista. Juk tai buvo visai gyvenamas miestas, paskutiniu metu čia darbavosi medkirčiai atvykę iš įvairių gyvenviečių ir iškasenų ieškotojai, kurie sugužėjo pasklidus gandui, jog miške esti kasyklų su nauju, niekam nežinomu metalu. Karfaitas girdėjo šias istorijas, bet jomis netikėjo, panašu ne daug kas patikėjo, kitaip miestas dabar būtų pilnas gyvybės.

            Jie judėjo toliau. Žingsniavo minkštu, rūko patalu. Praėjo vieną apleistą namelį, tada kitą, trečią, ketvirtą ir taip toliau. Rodės čia nėra nieko gyvo. Kaip šmėklškos ir vaiduokliškos baidyklės, sutvėrimai iš senų pasakojimų jie pasvirę lydėjo grupelę. Papūtus lengvam vėjeliui sugirgždėdavo mediena, skambėjo taip, lyg namai prašytų pagalbos, lyg baikščiai šnabždėtų. Atrodė taip prastai, kad tuoj nugrius, o pakeltas rūkas paskandins ir atvykėlius. Jeigu košmariška akimirka galėtų virsti į realybę, ji atrodytų štai taip. Supuvę, sugriuvę ir apleisti. O vakar buvo gyvi ir šviesūs. Arkinsas buvo tikras dabartinės šiaurės atspindys. Miestas be ateities.

            Vaizdas juos slėgė. Jodamas vis toliau Karfaitas jautė didėjantį spaudimą, aplinka jam laužė šonus, o ta smarvė varė galvos skausmą. Po perkūnais, čia jie nieko neras.

            Galiausia grupelė išjojo į nedidelę, kadaise buvusią miesto aikštę. Jos viduryje buvo stogu dengtas šulinys. Tiesiai prieš jį, seniūno namas, medienos griaučiai su bokštu. Kaulėtu kaklu iškilusiu virš visų kitų pastatų, tačiau viršūnės nesimatė. Ją apkabino balta masė.

            Tokie namai dažniausia buvo kiekviename didesniame šiaurės mieste, tik šis, spindėjo nežinomybe.

            Karfaitas nušoko nuo arklio pirmas. Nusileidęs jis ištaškė tiršto rūko patalą. Pasirodė, kad žemę nuklojęs plonas sniego sluoksnis.

            Buvo visiškai tylu. Jis apsidairė. Įdėmiai įsiklausė į aplinką. Girdėjosi tik vėjo ošimas ir arklių kvėpavimas. Jis buvo neramus. Gyvuliai čia jautėsi nepatogiai. Daugiau garsų nebuvo. Čia nebuvo nei žvėrelio, nei paukščio nei vieno gyventojo. Tik miško ir tuštumos garsai. Tokie gniuždantys ir spaudžiantys.

            Karfaitas pasivedė arklį prie šulinio ir pririšo vadžias prie stulpo. Šiaurietė Griselė pasielgė taip pat. Savo pilko plauko ristūną ji pririšo kitoje šulinio pusėje. Galiausia nuo arklių nulipo jie visi ir pasklido po aikštę. Jaunieji gildijos nariai laikėsi išvien. Išminčius palikęs Erikui saugoti arklį patraukė link seniūno namo.

            Griselė prisiartino prie Karfaito:

            -Ką manai, lorde?- jos balsas buvo ramus, tarsi nejautė nieko.

            -Mane kamuoja bloga nuojauta ir smalsumas- atsakė jis- taip negali būti, rodos šis miestas apleistas jau daugybę metų nors taip neturėtų būti, turime patikrinti pastatus. Būk visada pasiruošus.

            -Dievai gailestingi! – sušuko išminčius Rovanas Šlubasis ir puolė melstis. Jis krito ant kelių ir sukryžiavo rankas, o šalia jo kojų, ant apsnigtos žemės gulėjo kūnas.

            Vyro, išmėsinėtu veidu. Abi rankos buvo tarsi nugraužtos. Karfaitas pribėgo prie jo. Lavonas atrodė tarsi sudorotas žvėries. Jis žiūrėjo į raudoną ir mėsingą masę kur anksčiau buvo veidas kol jį apgaubė rūkas. Tada suprato, čia jų gali būti ir daugiau.

            Karfaitas pradėjo blaškytis po aikštę ir spardyti rūką kojomis, arkliai pradėjo nerimti. Gildijos vyrai jį sekė akimis ir kreivai žiūrėjo, bet su kiekvienu spyriu jis rasdavo po kūną. Be galvos, be rankų, apgraužti, suplėšyti ir sumaitoti. Palikta skerdiena šąlo ramybėje. Jis greitai pribėgo prie išminčiaus, čiupo jį už skvernų ir pakėlė:

            -Sakyk ką žinai- jis reikalavo – jūs kažką nutylėjote! Ir jūs! – jis atsisuko į Gildijos narius- sakykite man viską.

            -Lorde – baigė savo maldas Rovanas- nėra ką jums sakyti, mįslė ir neramūs laikai apgaubė kraštą, Rūko miškas bunda, tik tiek žinome. Gavome pranešimus apie keistus pasirodymus, gyvius, šmėklas ir vaiduoklius. Dvikojus žvėris, bet kas gi tuo patikės?

            Karfaitas paleido išminčių ir lėtai nuleido ranką ant kalavijo:

            -Tyliau, išminčiau- jis apsidairė- ar nejauti?

            Čia rymoję namai tarsi vėl sušnabždėjo. Jį kamavo keistas jausmas, kad kažkas juos stebi. Ir ne šiaip pora akių. Tai buvo stingdantis žvilgsnis, šaltį varantis ir kojas kertantis. Nežinomybė ir miesto kaulai.  Jie turi kuo greičiau viską baigti.

            Karfaitas paliko išminčių stebintį aplinką ir pajudėjo link seniūno namo. Pastato durys gulėjo lauke ant žemės. Suskaldytos į šipulius. Išluptos su didžiule jėga. Įėjęs vidun pamatė ganėtinai tuščią erdvę, lyg požemyje, buvo tamsu, purvina, per lubas lašėjo vanduo. Jis krito ant grindų. Viduje buvo keistai vėsu.

            Jis žengė toliau, su kiekvienu žingsniu cypė medinės grindys prašydamos pagalbos. Karfaitas judėjo lango kitoje pusėje link. Dairėsi ir jo akis užkabino iškruvintos grindys. Siauros ir vaiduokliškos kraujo siūlės raižė medį. Bet čia kūnų nesimatė.

            Priėjęs langą pažvelgė pro jį. Ten buvo matyti keletas nedidelių namų ir medžių siena. Pliki tik su šakomis jie ramstė sienas. Prie vieno iš medžių gulėjo dar vienas kūnas, jis buvo tarsi sėdimoje padėtyje. Lyg žmogus būtų prisėdęs pailsėti. Iškišęs galvą pro langą apžvelgė aplinką arčiau pastato. Pažvelgęs žemyn pamatė gulintį kūdikį. Užmerktom akim. Jis buvo ramus, tarsi paguldytas mamos. Jo oda pabalusi.           

            Karfaitas įsižiūrėjo į priekį. Viską gaubė neaiški mirties uždanga. Rodės ji tuoj suslėgs ir sugriaus čia likusius namus, o juose suspaus ir jį. Rodės čia pralietas kraujas kaip nuodai veikė aplinką.

          Jis žiūrėjo žvilgsnį įsmeigęs tiesiai ir jam pasirodė, kad kažką pamatė. Tamsi figūra, liesa, ištysusi kaip medis, savo ilgomis, lenktomis kojomis prasilinko tarp medžių tako ir dingo. Karfaitas atsilošė, bet stengėsi toliau kažką įžiūrėti, įsiklausyti, bet nieko.

          Ar tai bamės akys? Ar jam vaidenasi? O gal ten tai, ką jis jaučia juos stebint.

          Apsisukęs jis tarpduryje pamatė stovinčią Griselę. Ji rankose laikė savo ginklus, du trumpus kovos kirvius:

          -Tie kas čia anksčiau gyveno, visi mirė – ji matė ir kūnus ir kraują ir tuštybę – nerasime čia nieko. Šie žmonės nenužudyti, o suplėšyti. Taip nesielgia nei nordvingai, nei šiauriečiai, tai ne mūsiškių darbas.

          Bet Karfaitui nespėjus nieko atsakyti per patalpas nuskambėjo riksmas, paniškas klykimas. Jis sklido iš lauko, tai šaukė kažkuris iš lauke likusių.

          Jie pasileido laukan. Vėl pateko į pilką, niūrų kiemą, tuščią bet plėšomą kažkieno skausmo. Ten akis išpūtęs stovėjo šventikas, iki tol jis šventino pastatus, o dabar sustingęs iš baimės nurodė kryptį į kitą pastatą. Ten anksčiau buvo smuklė iš jos sklido pagalbos šauksmas. Tuščiame Arkinse jį galėjai puikiai girdėti, jis skrodė labiau negu smarvė ir drebino mišką kaip griaustinis.

          Įbėgę vidun Griselė su Karfaitu pamatė grindyse susmigusį Luką Stouką, jo ginklas buvo numestas šalin, Erikas buvo pagriebęs už pažąsčių ir bandė ištraukti savo bendražygį:

          -Padėkite man! – sušuko jis- ten kažkas yra! O dievai! Prašau!

          Su kiekviena akimirka Luko šauksmas darėsi garsesnis. Lauke šėlo arkliai. Jie trepsėjo vietoje. Po grindimis girdėjosi krebždesys. Jis vis garsėjo. Toliau nuo jų pradėjo lūžinėti grindys. Jis trankėsi, skilinėjo, kelios net iššoko į viršų.

          Visi trys čiupę Luką, sugebėjo jį ištraukti. Jo kojos buvo supjaustytos, tekėjo kraujas. Jis buvo apimtas panikos. Erikas išbėgo pakviesti išminčiaus.

          Karfaitas apžiūrėjo skylę grindyse, ten buvo tamsu, iš skylės sklido šaltis. Bet staiga, pro pat jo akis kažkas nėrė. Didžiulė masė, lyg pralėktų žvėris, jis letenomis daužė žemę, kur dingo neaišku:

          -Pasirūpink juo- nurodė Griselei ir pats išbėgo į lauką.

          Išbėgęs pro duris jis išsitraukė savo kalaviją ir nubėgo už namo. Ten buvo nedidelis išmintas takas, jį lydėjo keletas pašiūrių. Už vienos iš jų jis pastebėjo styrančias akis, dvi geltonas. Pamatęs jas akimirką sustingo, jos buvo aukštai, su lig stogais.

          Tuoj atsigavęs jis patraukė link kažko. Lėkdamas klausinėjo savęs, kas tai? Ar tai dvasios? Ar jie jau žuvo tam mieste? Ar tai Rūko miško magija?

          Lėkdamas keliuku jis suko į kairę, suko į dešinę, jis vis labiau sunkėjo. Ištryptas kelias baigėsi ir jis suprato, kad labai nutolo. Pradėjo dairytis, jautė įsmeigtą žvilgsnį. Arkinsas dabar atrodė toli.

          Sutraškėjo krūmai, nulūžo keletas šakų ir pasigirdo šnypštimas, riaumojimas, tarsi kautūsi liūtas, bet staiga viskas virto į lokio staugimą. Jis apsisuko ir buvo parblošktas, jo kalavijas išlėkė, o pats Karfaitas tvojosi ant žemės. Jo krūtinė buvo sunki.

          Tada jis išgirdo žingsnius, sunkius, tarsi pavargusius. Sukaupęs visas jėgas jis susilenkė ir atsisėdo. Žingsniai artėjo, jų buvo daug, ten miške kažkas braškėjo. Jo kalavijas buvo netoli. Iškvėpęs orą jautė skausmą. Buvo sunku ir Karfaitas jautė, kad jėgos jį apleidžia. Iš visų likusių jėgų jis slinkosi ginklo link ir pagaliau jį sugriebė, o tada prasiskyrė krūmai.