15. Leinas „Užuomina“

Savo istoriją tūrėčiau pradėti nuo pradžių, nuo tam tikrų dalykų, kurie prasidėjo kažkada seniai. O gal iš tiesų, seniai ne laiko atžvilgiu, bet įvykių kuriuos man teko patirti it praeiti. Jų buvo daug ir įvairių, bet matyt viskas sujudėjo, man studijuojant, kuomet dažnokai vėluodavau į paskaitas ir jaučiausi lyg negyvenčiau savo gyvenimo, lyg jis būtų netikras. Ir tą vieną lemtingą dieną, po vis pasikartojančio sapno, dėl kurio ir pavėlavau į paskaitą, mes buvome užpulti, mūsų planeta buvo užpulta. Dar tada nežinojau, kiek tiksliai egzistuoja kitų pasaulių, ir kad ‘Forlūn’ ne vienintelė planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Tie sprogimai, tarytum žemės drebėjimas ir buvo vienas iš pirmųjų katalizatorių šioje kelionėje, ieškant savojo tikslo. Iš pradžių maniau, kad šis tikslas gali būti susijęs su mano tėvu, bet realybė pasirodė kur kas sudėtingesnė nei man tuomet atrodė. Taigi taip aš atsidūriau specialiosiose ‘Forlūn’ pajėgose, ir…

– Leinai, gana rašyti savo dienoraštį metas judėti, drauguži.

.

Leinas, 27 metų vyras, stovi su skafandru. Už jo, matosi kitų, skafandruose esančių žmonių siluetai, prieblandoje, apšviesti prožektoriais. Iš Leino veido galima suprasti, kad jis kiek išsigandęs ir giliai kvėpuoja. Leino šalmo stikle matyti raudonas žybčiojimas, kuris vis intensyvėja. Pasigirsta garsas – transportinis laivas nusileido mėnulio paviršiuje. Nusileidus, žybsinti šviesa persijungia į geltoną. nuo intensyvaus kvėpavimo kilnojasi jo pečiai, kol kažkas iš komandos padeda ranką ant peties, Leinas atsisuka ir, vaidindamas ramų, linkteli.

.

Erdvėlaiviui nusileidus ir sukėlus didelį dulkių gūsį, įgula išsilaipina į dar nepažįstamo mėnulio paviršių, skendintį naktyje, trunkančioje 13 parų. Leinas ir kiti skafandrus apsivilkę         
astronautai pasilenkę bėga vorele. Jie bėga klampiu smėliu į statinį kubo pavidalu, ant kurio viršaus yra plati komunikacijos lėkštė. Girdisi tik labai greitas, jau beveik dūstančio Leino kvėpavimas.

Radus įėjimą į vidų, Leinas susilenkęs kvėpuoja, kol kiti astronautai staigiai išsivaikšto po kapsulės vidų – visi eina prie skirtingų sistemų bandydami rasti dar veikiančias ir kažką    daro. Viduje stovi trys prie grindų pritaisytos kėdės, yra didelis kompiuteris. Šis kubas tai kolonistų kapsulė, kurią ištirti ir buvo atsiųsti Leinas su komanda. Džiuli – karinga ir griežta mergina, daugmaž Leino amžiaus, viena iš jo artimų draugų. Kiti nariai tyrinėja sistemas, peržiūri duomenis. Metas, trisdešimties metų, nekaltų veido bruožų, bet neišraiškingas. Jo skafandro dešinės rankos galūnėje įtaisytas bioninis prisijungimo antgalis. Metas ištraukia bioninį antgalį iš vieno serverinio bloko ir prieina prie Džiuli:

– Reikės laukti 11          valandų. Šitos sistemos gan senokos.
 – Ką ?? – sutrinka Džiuli.
 – Tai yra pirmos kartos kapsulė, tokiose neįdėti geri perėjimai.
 – O tu negali padaryti adapterio? 11 valandų šitoje skylėje ?

– Aš ilgai stebėjau homosapiens technicus – pasigirsta elektroninis, dirbtinio intelekto balsas, su minimaliais trukdžiais.
 – 11 valandų su juo? – galva mosteli Džiuli.
 – Perėjimai išnykę, mes tritoniumo nerandam jau trečioje kapsulėje, – atsako Metas.
 –        Aš, kaip ir jūs, seniai įgavau sąmoningumą, – priduria            dirbtinio intelekto balsas.
 – Gerai. Praleisim kitą transporto paėmimo langą. T-11 valandų, plius penkios iki antro transporto lango. Energijos blokų šitoj skylėj paliekam tiek, kiek užtektų Metui. Linkėjimai Silvanui laive. Guldot visas sistemas į lovą. Pereinam į energijos taupymo rėžimą.

Silvanas iš             laivo:
 – Pasimatysim po šešiolikos valandų, pupuliai.
 Leinas perbraukia įvairius paviršius, ant kurių yra pusės centimetro storio dulkių sluoksnis. Džiuli atsisėda ant kėdės – sėdi ant atlošo viršaus, kojas padėjusi ant sėdynės, ir stebi, kaip įsijungia ir išsijungia sistemos. Metas įkiša bioninį antgalį į pagrindinį        pirmojo serverio portą, atsisėda šalia ant žemės ir atrodo, kad užmiega. Atjunginėjami energijos blokai, kapsulės vidus po truputį dar labiau aptemsta, lieka tik pačių skafandrų apšvietimas.
 
Leinas prisėda ant kėdės, Džiuli atsisuka į jį ir parodo suglaustus    
delnus prie ausies. Leinas po truputį užmiega.
 
Sapnas. Tas pats sapnas. Girdisi vientisas lašelių knapsėjimas, švelniai ošia bangos ir šlama medžiai nuo ramaus vėjo. Leinas šypsosi, žvilgsnį nukreipęs truputį į viršų. Leinas viduje ištaria žodžius „Kaip aš tavęs pasiilgau“. Tuomet viskas pasikeičia,     atpalaiduojančią ramybę pakeičia vaizdai iš miesto, gimtojoje   ‘Forlūn’ planetoje, ten kur Leinas studijavo, ir per užpuolimą buvo                 pakviestas į slaptą bendriją, slaptąsias gynybos pajėgas…

.

Buzeris, stambokas, daugmaž 28 metų vyras, kampuoto, stambaus veido, krato Leiną už peties, ranka parodo į išmėtytus juodus energijos blokelius. Tuomet beda pirštu į duris. Leinas atsistoja ir nueina iki blokelių, paima tris į glėbį ir eina link kapsulės durų. Pabando jas atidaryti, bet jos neatsidaro, nes jų sistema – išjungta.

.

Visi blokeliai stovi sukrauti šone prie durų. Kitame šone sukrautos ryškios indigo spalvos, fraktalinės detalės, kurios primena neuroninį tinklą. Metas sėdi įkišęs antgalį jau į trečią serverį. Kiti yra išjungti, išlaužti ir išdarkyti. Leinas nuneša iki durų vieną neuroninio tinklo dalį iš serverio ir atsargiai padeda jį į krūvą.

Leinas apsižvalgo, Džiuli miega tokioje pozoje, kokioje sėdėjo. Metas – atrodo irgi užmigęs prie serverio. Buzeris agresyvokai spardo tuščią serverinę, kurioje nebeliko neuroninio tinklo. Leinas bando pamojuoti Džiuli, bet ji miega, todėl nemato.
 
– Jie sakė, kad tau tai svarbi misija. Ar tau kas nors aiškino, iš tikrųjų, dėl ko? – Leino užklausia dirbtinis intelektas, – o gal jau ir patys jau išsiaiškinote, kad visa tai susiję su tavo tikrąją gimtine, planeta iš kurios atvykote, kur gyveno jūsų tikrieji protėviai, kurią vadindavo „Žeme“, ‘Gaia’.
 
Tuomet Leinui švysteli prisiminimas apie įgulos kapitoną, Džeirojų, maždaug 45 metų, kariško stoto vyrą:
 – Mes čia darom viską kitaip, nei likusieji. Mes matome tai, ant ko stovi visas šitas karnavalas, – Bet mes žinom ir tai, kaip viskas gali atrodyti be civilizacijos. Tad ta baimė, kuri matosi ir kiekvienos korporacijos darbuotojų akyse, ji ten yra ne be priežasties.
 
– Jie man sakė, kad parodys, kas yra tikra, – intelektui atsako Leinas.

.

Buzeris, išsitraukęs storą kabelių ryšulį, laiko jį sau tarp kojų, ryšulio galu imituodamas lytinį aktą su serveriu.
 
– Na iki šiol jūs puikiai tvarkydavotės su užduotimis, tačiau mano skaičiavimais, dabar jūsų išgyvenimo tikimybė prilygsta vienam iš dvidešimties, – praneša dirbtinis kubo intelektas.

.

Leinas atsisuka į Metą, kuris atrodo jau sustingęs. Mažytė elektrinė žiežirba pereina jo šalmo vidumi, veido gerai nesimato. Leinas pašoka ant kojų ir eina link Meto. Visa patalpa atrodo apmirusi: prieblanda. Džiuli nejuda, Buzeris kumščiais tranko tai, kas liko iš serverinės. Leinas mato, kad Meto šalmo stikle žybsi pavojaus signalai.

– Negaliu jam leisti mirti! – Leinas.
– Nusiramink, pasižiūrėk dar kartą, – kompiuterinis balsas.
Metas atsimerkia, pasisuka į Leiną ir mirkteli.
– Gyvybė keičia gyvybę.
Meto lūpos pamėgdžioja kitą dirbtinio intelekto balso sakinį:
– Vienas tampa kitu.
 
Leinas nedrąsiai nueina prie Buzerio, paima neuroninio tinklo dalį, kuri atrodo truputį kitos spalvos, pažiūri į Buzerį, ramiai griebiantį kitą neuroninį tinklą. Leinas nuneša savąją dalį, patapšnoja Buzeriui per petį ir beda pirštu į Metą, kuomet prabunda Džiuli. Ji apsižvalgo, kad liko paskutinis serveris, pasižiūri į laikrodį: T-1.

.

– Aš supratau… – pozityvesniu, kiek isterišku tonu, kalba Metas, – taip! Tai ši dirbtinio intelekto sistema… kodai turi būti šiame paskutiniame serveryje… atrodo per daug banaliai ir tiesmukai, bet toks ir yra procesas…

.

– Žmogus ilgai žaidė su savo protu, o po to žaidimą perleido mums, dirbtiniam intelektui. Tad tu neklysti, daug kas sudėliota, taip kaip sudėliotas protas, tik išsekus visoms galimybėms, žmogus pradeda matyti ir ieškoti daugiau.

Metas prisijungia bioniniu jungikliu į paskutinį likusį nepaliestą serverį, ir sistema suveikia, persijungimo duomenys tampa prieinami ir pusvalandžio bėgyje, tritoniumo kapsulė turi tapti prieinama.

– Kaip keista, gerąja prasme, kad dirbtinis intelektas tapo žmonių dvasiniu vedliu, tokiomis tamsiausiomis akimirkomis, – taip pat geresnės nuotaikos, pasako Džiuli.

.

– Žingsnelis… po žingsnelio… – d. intelektas.

– Gerai pupuliai, rinkit žaisliukus ir judam link sutartos vienos, Silvanas jau tūrėtų mūsų laukti, per ilgai mes čia laikėme signalą apčiuopiamą, – imasi iniciatyvos, daiktais apsikarstęs Buzeris.

(Bet gal taip ir turi būti) – kažkur giliai pasigirsta vidinis Leino balsas. Įgula pradeda judėti iš tamsoje paskendusio kubo, kur šviesos šaltiniai buvo tik keli monitoriai, keletas dirbtinio intelekto sistemų ir komandos prožektoriai, vis nušviečiantys gan groteskiškai atrodančius, apleistus aparatus ir reljefus. Viskas atrodė tarytum vandenyno dugne, kur sunku kažką įmatyti, o atviro kosmoso atmosfera visa tai paverčia visiškai kito išmatavimo patirtimi. Mėnulio ‘LOR-07’ išorėje tamsu, tvyro 163 laipsnių minusinė temperatūra pagal Celsijų. Įgula pasiekia savo erdvėlaivį „Feniksas“.

Visiems sėkmingai sulipus vidun, Leinas atsisėda ir įsijungia tiesioginio virtualaus dienoraščio funkciją, kuomet jo šalmas iš paviršiaus aptemsta, o jis pats pereina į virtualios realybės rėžimą.

Tai yra 2154 metai, ir tai yra ‘Forlūn’ planeta, žmonės čia apsigyveno prieš penkiasdešimt metų. Tai galaktinio mastelio stebuklas, nes Forlūniečiai priėmė žmones labai svetingai. Bet tai nebuvo šiaip sprendimas, nes to neįmanoma kažkaip ir kažkam “nuspręsti”, tai labiau susiję su ‘Forlūn’ gyventojų Dvasiniu išsilavinimu. Buvo ir skirtingų nuomonių, tačiau tai nebuvo toks susipriešinimas koks būdavo dažnai matomas žemėje tarp skirtingų ideologijų žmonių. ‘Forlūn’ planetoje karo pramonė taip pat yra pasiekusi labai aukštą išsivystymo lygį, ir kalbant ‘gėrio bei blogio’ sampratomis, ‘Forlūn’ planetą galime vadinti dorąja, ir todėl žmonėms pasisekė, kad jų dorumo lygmuo pasiekė tinkamą lygį sudaryti aljansą su ‘Forlūn’ gyventojais. Čia išsivystymas yra pasiekęs ‘dalinę tiesioginę materijos manipuliaciją’, kuomet gyvenama dar materialioje dimensijoje, bet tam tikrų praktikų ir technologijų dėka, vyksta visiškai kitoks materialių reiškinių kūrimas, vienas iš to pavyzdžių miestai danguje, harmonijoje su atmosfera ir visa kūrinija. Šią planetą būtų turbūt galima apibūdinti kaip ‘teisingumo planeta’. Pasiekta harmonija su gamta yra kaip vedlys kitoms sferoms, kaip kad technologinis išsivystymas.