16. Greta Andrijauskaitė „KELIONĖ SU GILTINE“
– Negaliu patikėti, kad tokia prestižinė mokykla kaip Gyvybės ir mirties institutas galėjo įvelti tokią kvailą klaidą, – papurtė galvą Nina. – Neabejoju, man viską jiems paaiškinus visi gardžiai pasijuoksime.
– Ar tau nešovė į galvą, kad galbūt tai ne klaida? – kilstelėjo antakius priešais ją įsitaisęs vaikinas.
Už traukinio lango slinko tanki miško siena, o kitame vagono gale triukšmavo studentų Angelų grupelė. Tik į juos Nina iš paskutiniųjų stengėsi nežvilgčioti, nes kaskart išvydus jų laimingus veidus merginai skaudžiai dilgtelėdavo paširdžius.
– Adai, pažiūrėk į mane. Ar esi matęs mažiau į Giltinę panašų žmogų? – mostelėjusi į save ranka skeptiškai paklausė mergina.
Vaikinas klusniai ją nužvelgė. Nepaisant to, kad Nina turėjo kupetą ugninių plaukų, pirmiausiai dėmesį visada patraukdavo merginos akys. Šios blyškiame veide atrodė milžiniškos ir nenustygstančios lyg du tamsiai rudi riešutai.
– Tu nesupranti. Prisijungti prie Angelų svajojau nuo tada kai man buvo ketveri. Mano lagaminas prigrūstas šviesių rūbų ir motyvacinių knygų, o socialiniai tinklai pilni va ko! – karštai išbėrė mergina, pakišdama Adui po nosimi telefono ekraną.
Jo užsklanda buvo meniška pačios Ninos, apsivilkusios nėriniuota balta suknele nuotrauka. Tik rami ir svajinga užsklandos nuotaika nė kiek nepriminė priešais jį pasipiktinimu liepsnojančios merginos.
– Užsklandai naudoji savo pačios nuotrauką? – prunkštelėjo Adas.
Bet Ninos atsakymą nutraukė staiga atsivėrusios vagono durys. Jų tarpduryje pasirodė jauna moteris su pūpsančiu nėščiosios pilvuku. Išvydus Angelus jos išvargusį veidą akimirksniu nutvieskė šypsena.
Taip… Angelai turėjo tokį poveikį. Pačiai jų grupelės lyderei pribėgus ir paėmus iš moters rankų sunkų krepšį jos šypsena tik dar praplatėjo.
– Leiskite jums padėti, – sučiulbėjo mergina.
Joms artėjant tarpueiliu Nina draugiškai nusišypsojo moteriai, bet šios akims nukrypus į Adą ji mirtinai išbalo ir nevalingai prisidengusi rankomis pilvą klupinėdama suskubo trauktis atatupsta.
Iš pirmo žvilgsnio Adas neatrodė kažkuo išskirtinis. Buvo liekno sudėjimo, pasišiaušusiais rusvais plaukais ir po dideliais akiniais spindinčiomis sodriai mėlynomis akimis. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, kairį vaikino dilbį žyminti tatuiruotė visiems buvo puikiai atpažįstama. Kaži kokia iki šių dienų neišgyvenusia kalba išraižytas vertikalus žodis, reiškiantis Giltines.
Netikėtai susidūrusi su tokia audringa reakcija jaunoji Angelų atstovė akimirką sutriko, bet susigriebusi slapta kreivai šyptelėjo Adui, o tada atsisuko į moterį jau daug švelnesne išraiška.
– Nagi, suraskime jums vietą, – rūpestingai tarė, tempdamasi įsibaiminusią nėščiąją tolyn.
Joms nutolus apstulbusi Nina kelias akimirkas tylėjo.
– Kaip gali taip gyventi? – atgavusi žadą užsipuolė Adą.
– Neįsivaizduoji, kaip tai padeda filtruoti prietaringus kvailius, su kuriais ir šiaip nenorėčiau bendrauti, – gūžtelėjo pečiais vaikinas.
– Filtruoti? – silpnu balsu pakartojo Nina. – Dievaži, turi gyventi kaip krabas atsiskyrėlis! Ne ne ne, tai klaida. Aš negaliu būti Giltine, – panikos apimta šūktelėjo mergina. – Man patinka būti visuomenės dalimi. Aš seniūnė, komitetų pirmininkė, socialinių tinklų nuomonės formuotoja… Žmonėms išgirdus kad aš Giltinė išsyk visko neteksiu! Tai klaida. Viską jiems paaiškinsiu. Jie privalo suprasti.
Kurį laiką Adas stebeilijosi į merginą neperprantama išraiška.
– Man įdomu, – galiausiai pratarė, – ar tau kada nors gyvenime teko susidurti su atsakymu „ne“?
Sutrikusi Nina kelissyk sumirksėjo.
– Žinoma. Juk pats girdėjai kaip padavėja kavinėje man sakė, kad karamelinio sirupo kavai neturi.
– O varge… – tyliai sukikeno Adas.
– Kas? Na pripažįstu, žmonės nedažnai man kažką atsako. Bet taip yra todėl, kad esu labai švelni ir jautri. Kodėl jie turėtų sakyti man ne? Visiems kitiems akivaizdu, kad aš tikras angelas.
Dabar jau Adas neteko žado. Prieš išsižiodamas jis dar nepatikliai ją nužvelgė, tarytum bandydamas įsitikinti, jog mergina nejuokauja.
– Nina, – galiausiai lėtai prabilo. – Aš pažįstu tave lygiai keturias valandas, bet švelni ir jautri tikrai nėra tie žodžiai, kuriais tave apibūdinčiau.
– Na, kaip pats minėjai, visai manęs nepažįsti, – gindamasi atšovė mergina.
Bet tolesnę jų diskusiją staiga nutraukė vagoną perskrodęs riksmas.
Pašokusi ant kojų Nina išvydo nėščiąją moterį sukniubusią ant grindų. Visas jos kūnas nevalingai trūkčiojo tarytum už virvelių pašėlusiai tampoma marionetė. Nieko nelaukusi mergina pribėgo artyn ir suklupusi ant vagono grindų pavertė moterį ant šono.
– Ar jie nieko nedarys?! – apimta panikos šūktelėjo iš paskos atsekusiam Adui, mostelėdama į atokiau besispiečiančius Angelus.
– Tai ne jų sritis, – tyliai atsakė vaikinas, lėtai priklaupdamas šalia trūkčiojančios moters.
Negalėdama patikėti Nina pasibaisėjusi nužvelgė tarpusavyje besikuždančius Angelus. Staiga šie jos akyse prarado visą didingumą ir virto tiesiog įsibaiminusių studentų grupele. Vėl atsigręžusi į moterį Nina išvydo, jog susikaupęs Adas laiko ją už rankos.
– Reikia rasti traukinyje gydytoją, – purtydama galvą nutarė Nina. – Nagi, ko čia stovit kaip avių banda? Bėkit paklausinėti keleivių! – suirzusi šūktelėjo Angelams.
Bet šie tik stebeilijosi į Adą.
– Nėra laiko, – atsiduso vaikinas, žvilgsniu įvertinęs sparčiai mėlstantį moters veidą.
Nespėjus Ninai išsižioti, laisva ranka Adas pagriebė jos plaštaką ir juos apgaubė tamsa.
.
Niną ištiko panika. Atrodė, kad Adas kažkokiu būdu sugebėjo ją apakinti ir apkurtinti. Aplink buvo tamsu ir tylu, mergina negirdėjo net į šonkaulius pašėlusiai besidaužančios savo širdies. Nejau ji numirė? Ar Giltinės gali nužudyti vienu prisilietimu?
Bet po akimirkos akyse pradėjo po truputį šviesėti. Susigriebusi ranka už krūtinės, virpėdama Nina apsidairė. Traukinio vagono neliko. Neliko nieko. Tik akmeninė žemė po kojomis ir prieblandoje skendinti bespalvė dykynė.
– Eime, – paragino Ado balsas jai už nugaros.
Staigiai atsigręžusi Nina aiktelėjo. Negana to, kad dabar vaikinas vilkėjo ilgą juodą Giltinės apsiaustą, o ant nugaros buvo prisitvirtinęs didžiulį švytintį dalgį, jo plaukai švelniai bangavo tarytum jis būtų paniręs po vandeniu. Ir tos spalvos… Ištiesusi priešais save rankas Nina įsitikino, kad ir jos oda atrodo pilkšva tarytum pamėklės.
– Ar mes… Mirusiųjų pasaulyje? – silpnu balsu paklausė mergina.
– Ne visai, – atsiliepė Adas.
Ištiesęs vieną vaiduoklišką ranką vaikinas perbraukė orą… Ir šis subangavo tarytum permatoma užuolaida. O tada už jos pradėjo ryškėti tamsūs kontūrai. Jų vis daugėjo, kol Ninai prieš akis nusidriekė…
– Miestas, – apstulbusi iškvėpė mergina.
Priešais ją, už keistos užuolaidos plytėjo bespalvio miesto panorama. Linkstančiomis kojomis Nina priėjo arčiau. Tolumoje nusidriekęs miestas buvo didžiulis, bet merginos akys po truputį pradėjo skirti melsvoje šviesoje skendinčių namų ir gatvių kontūrus.
– Mirusiųjų miestas ten, – tyliai tarė Adas. – Todėl turime pasirūpinti, kad moteris jo nepasiektų.
Šie žodžiai sugrąžino Niną į realybę. Atplėšusi akis nuo neįtikėtino vaizdo ji ryžtingai atsisuko į Adą.
– Tu man skolingas kokį šimtą atsakymų, – pabrėžė mergina, – bet pirmiau padarykime tai, dėl ko mane čia atsitempei.
– Reikia rasti vartus. Juos praėjus kelio atgal nebėra, – dairydamasis paaiškino Adas.
– Bet kaip?..
Netikėtai užsimojęs Adas iš visų jėgų kumščiu trenkė per permatomą užuolaidą. Dykynę sudrebino žemas gaudesys, o užuolaida nusirito smūgio sukurta banga.
– Greičiau, – paragino vaikinas ir griebęs Niną už riešo pasileido bėgti paskui bangą.
Išsigaubimas greitai ritosi lygia užuolaida, kol staiga ši užlinko tarytum pasiekus laisvą kraštą.
– Ten! – sušuko Adas ir užsikabinęs už užuolaidos krašto sugrūdo Niną į atsivėrusį tarpą, o tada įvirto vidun pats.
Užuolaidos kraštai už jų akimirksniu sulipo ir išsilygino.
– Man atrodo kažką susilaužiau… – sudejavo Nina.
– Tai neįmanoma, tavo kūno čia nėra, – painiodamasis iš merginos galūnių atsakė Adas.
– Žiūrėk, tavo apsiaustas plyšta, – iškėlė sidabriškai švytintį siūlą mergina.
– Ne apsiaustas, o tu, – atsidusęs paaiškino Adas.
Suglumusi Nina surinko siūlą ir netruko įsitikinti, jog šis tiesiasi nuo jos krūtinės iki užuolaidos.
– Tai Gyvybės siūlas, jungiantis tave su gyvųjų pasauliu. Atėjus metui keliauti į Mirusiųjų miestą Giltinės jį nukerta.
Išpūtusi akis Nina stipriai prispaudė siūlų rezginį sau prie krūtinės, tarytum bandytų susigrūsti jį vidun. Vieną akimirką ji atrodė sumišusi ir išsigandusi, bet tada staiga išsišiepė.
– Tau reikia dalgio kad nukirptum siūlą? – pašaipiai paklausė Ado.
– Raskime tą moterį kol kuri nors iš giltinių nenukirto jos siūlo. Arba tavo, – pavartęs akis atsakė vaikinas.
Atsistojusi nuo šaltos žemės Nina apsidairė. Priešais ją žemyn leidosi stati nuokalnė, apačioje besiremianti į senovinę prieplauką, o toliau, kiek akys užmato, plytėjo tamsus ežeras. Jo centre, vos įžiūrima pro tirštą rūką, stūksojo didžiulė akmeninė arka.
– Vartai į Mirusiųjų miestą, – patvirtino nebylų Ninos spėjimą Adas.
Prieplauka buvo pilna žmonių, juos Giltinės sodino į nedideles valteles ir paleisdavo irtis lygiu tarytum juodas veidrodis ežero paviršiumi. Vartų link.
– Siūlau neatsilikti, – perspėjo Adas, užsitraukdamas ant galvos gilų apsiausto gobtuvą.
Nusikabinęs nuo nugaros silpnai švytintį dalgį jis ėmė leistis žemyn. Kiek pamindžikavusi vietoje galiausiai Nina nukurnėjo jam iš paskos.
Dairytis nėščiosios moters žmonių minioje ir tuo pat metu stengtis neužlipti Adui ant apsiausto pasirodė rimtas iššūkis, bet galiausiai jų pastangas vainikavo sėkmė. Persigandusią moterį jie išvydo stoviniuojant prieplaukos pakrašty.
Nina su palengvėjimu pasileido jos link, kai prieš akis atsivėręs vaizdas akimirkai privertė jos širdį sustoti. Prie moters pasirodžiusi Giltinė pakėlė jos Gyvybės siūlą ir užsimojo švytinčiu dalgiu.
– Ne! – Suklykė Nina ir bėgte įveikusi paskutinius metrus bloškėsi į apstulbusią moterį.
Smūgis ištraukė siūlą Giltinei iš rankų, bet dabar pačios Ninos sidabrinė gija pasklido ant akmeninės žemės. Įtūžusi Giltinė vėl pakėlė dalgį ir visu kūnu užgulusi nėščiąją Nina stipriai užsimerkė. Bet tada… DZINGT!
Greitai atsimerkusi Nina išvydo Adą. Pakėlęs dalgį jis laikė atrėmęs Giltinės smūgį.
– Atgal! Greičiau! – suriko išsižiojusiai iš nuostabos merginai.
Atgavusi žadą Nina pašoko ant kojų ir padėjusi apdujusiai moteriai atsistoti nusitempė ją šlaito link. Nespėjus joms pasiekti viršūnės iš nugaros atsklido uždusęs Ado balsas:
– Paskubėkit!
Trumpam atsigręžusi Nina išvydo beveik jas pavijusį vaikiną ir už jo grėsmingai artėjančią Giltinę skeleto veidu. Ji nė iš tolo nepriminė tarp gyvųjų vaikštinėjančių Giltinių. Ši atrodė nužengusi tiesiai iš siaubo filmo.
Pasiekus viršų Adas praskyrė užuolaidą ir visi trys sugriuvo pro atsivėrusį tarpą. Atsigręžusi Nina dar spėjo išvysti baltą Giltinės veidą, bet po sekundės užuolaidos kraštai susiglaudė.
– Ar ji nepraskirs užuolaidos kaip tu? – drebančiu balsu paklausė Nina.
– Ne. Mirusiųjų miesto Giltinės į tarpinį ar gyvųjų pasaulį patekti negali, – tyliai atsakė Adas.
Užsimerkusi iš palengvėjimo Nina mintyse prisiekė daugiau nekelsianti čia kojos.
.
Po šiurpaus tarpinio pasaulio dundantis traukinio vagonas atrodė kaip jaukiausia vieta pasaulyje. Atsigavusi moteris širdingai dėkojo Adui išgelbėjus jos gyvybę ir stebėdama tą sceną Nina susimąstė, jog apie Giltines ji žino labai nedaug.
– Jei paskubėsime, audrą institute spėsi sukelti dar prieš vakarienę, – traukiniui tolygiai lėtėjant išsišiepęs tarė Adas.
– Kol neišspręs mano problemos, apie desertą jie gali net nesvajoti, – nerūpestingai atitarė Nina.
Bet viduje mergina toli gražu nebesijautė tokia tikra. O jeigu?.. Bet jos mintį nutraukė per garsiakalbį pasigirdęs stotelės pranešimas.
Paskutinį kartą trūktelėjęs traukinys sustojo.