17. Matas Duonelė „Hoc est corpus meum“ – PIRMA VIETA

Accipite, et comedite : hoc est corpus meum

(Matthaeus 26:26)

.

Muša dvylika. Lygiai vidurdienis. Nors kas čia supaisys, lygiai ar ne. Laikrodžių nebėra. Ne, nu yra vienas kitas, tik visi arba stovi arba rodo pieno riebumą. Tiesa, pieno irgi seniai nebėra. Nei riebaus, nei lieso. Nei karvių, nei ožkų. Nei daugybės kitko, kas tiesiog buvo ir tiek. O dabar nėra. Net saulės ir žvaigždžių, tų niekur neprasidedančio ir niekada nesibaigsiančio laiko liudytojų – nelikę nė jų.

Bandau prisiminti, kaip atrodo žvaigždėtas dangus. Arba saulėtas. Bergždžiai. Virš galvos vien grasus peleninis skliautas, kur ne kur pamargintas drumstom šviesos nuoplaišom. Palšos mūsų dienos, kinkuojančios vienoda žingine. Vieną nuo kitos jas skiria tik Rotušės laikrodis.

O ne, neina ir jis. Čia vis Žvakininkas. Keturiskart per parą, ritmingai kaukšėdamas medine koja į metalines pakopas – kad kiek greičiau, galėtum pamanyti, jog atgijo sekundinė rodyklė –­ senis kopia į varpinę ir didžiuliu kūju muša laikrodžio varpą. Luošo karšinčiaus laikas. Mums kaip tik.

Kaži kodėl jį vadina Žvakininku? Nei žvakes lieja, nei jom prekiauja. O mane Matu Duonele – kodėl? Nei duoną kepu, nei parduodu. Duonos apskritai likęs tik tolimas prisiminimas. Iš ko gi ją kepsi?! Nors, geriau pagalvojus, duona ne duona, ar ne aš alkstančius pasotinu?! Tad tebūnie Duonelė. Gal vardą mano tariant ir mano „duonelė“ gardesnė. Ypač, kai rinktis nėra iš ko. Nors galiu ir parinkti, paderinti, bene man sunku. Mano valdos šio turto gausios. Kai žinai, kur ieškoti.

Ypač vertingas šiaurinis šlaitelis, kuriame iš karto po Tos Dienos kasėm. Ne tuos, iš atvirų vietų. Tuos tai pietiniame, tolimajame kampe. Gerai įsižiūrėjęs naktį gali melsvą pašvaistę pamatyti. Nors gal man tik rodosi. Tie tai niekam tikę. Ir dar po betono plyta – ar dantim byrančiais išgrauši? O buvo nemažai tokių, kas bandė. Tada suirutė, badas, šaltis – ne vienas nuo protelio nučiuožė.

Pradžioj šaudžiau juos, bet vėliau mečiau. – O kam? Daugelis nė betono neprisikasę paskutinį kvapą išleisdavo. Galima buvo tiesiog vietoj pačių sukapstytais grumstais ir užversti. Tik ne – jei lygis ne kritinis, pakasiau kur atokiau. Ne tai, kad iš pareigos ar gailesčio. Be kauburėlių, be kryžių, be žymės. Tik savo knygelėj vietą pasižymėjęs. Kas žino, kada visa tai baigsis, tad gal pravers ir tie.

O jei niekad nesibaigs?

Vis dėlto geriausi – iš šiaurinio šlaitelio. Kasėm ten pirmosiomis dienomis, tvarkingai – po vieną, lygiomis eilėmis. Kas griūvančių pastatų ar paklaikusios minios sutrėkštas, kas be pastogės mirtinai sušalęs. Buvo ir tokių, kurie patys – save ir visus artimuosius, net kūdikius. Tada atrodė siaubinga. Bet gal jie geriau nei mes suprato, kad tai – tik siaubo pradžia, ir kas bus toliau geriau nelaukti.

Oi, ir prisikamavau tada. „Kokio velnio tu su jais vargsti?! Versk visus į bendrą ir betonu…“ – sakė man. Bet aš: „Ne. Šituos reikia kaip dera. Žmonės juk. Geri numirėliai. Nešvyti, netreška.“ Dieną naktį kastuvu ir kirtikliu mojavau. Atlygio nesitikėdamas. Šaltį keiksnodamas. Pasirodo, keikiau be reikalo. Dabar dėkoju – geresnio konservanto nėr ko norėt. Ir nuo vagišių puiki apsauga. Kartu su mano baskerviliais. Tik manieji ir neišpaišyti tamsoje švyti. Vidun neleidžiu. Ir be jų atsiranda kas sušildo. Ne už dyką, ne ne. Už naktelę – prašom sotūs pusrytėliai. O jei moteriškutė ne drovi ir lovoj išradinga, tai galima ir savaitėlei kitai priglausti. Argi aš koks gobšius?! Per tą laiką atsipenės, dar paviržio išleisdamas įdėsiu. Jei vaikutį turi – dar ir jam. Tik kiek jų beliko!.. Jie gi kaip paliegę viščiokai – patys pirmieji. Užtat gal broliui ar motinai gyvenimą pratęsė. Neilgai – kelioms dienoms. Nes kiek gi to nusibadavusio vaikelio tėra. Kas kita suaugęs žmogus – taupant ilgam užteks. Štai ir atsirado mieste paprotys dėl vaikučių pasiaukoti. O papročiai linkę virsti taisyklėm. Vaiko gerovės kodeksas. Tfu. Sakytų tiesiai – prikimšto pilvo. Tėtušis, žinoma, pirmas – tikras šeimos maitintojas, oho. Paskui mamytė. O kam ranka prieš save nepakyla, mane talkon kviečiasi. Pasitiki, žino, kad viską padarysiu kaip reikiant. Ir vaikučių nenuskriausiu. Aš gi ne brangininkas – tik dešimtinę pasiimsiu, o kitkas ­– mažyliams.

Kai kas tai ir juos priglobia. Benamius, betėvius. Lig valiai prisismagina, atšeria, o paskui… Bet aš ne toks, ne. Aš vaikučius myliu. Anksčiau būčiau sakęs „jie – mūsų ateitis“, bet dabar… Apie kokią ateitį čia galima kalbėti?!

Kažko šunys įsiskalijo. Ar tik ne koks vaikiščias pas mylinčią mamytę kviesti? Tie tai nepatyrę – ne, kad patvoriais, pasieniais, už kiekvienos atbrailos glausdamiesi atsėlintų. Drožia tiesiai, viduriu gatvės. Ir stebėkis paskui, kad kas iš pašalio susigundo.

Aha, ar nesakiau?!

Užeik, vyruti, užeik, neleisk šalčio vidun. Dar bus laiko juo pasimėgauti, kai žemelėj, taip sakant. Kuo pats vardu? Matas? Tai bent sutapimas, bendravardis, vadinasi! Turbūt reiks nuolaidėlę pasukti, che che.

Liesutėlis toks. Še tau skūrelę, pačiulpk. Vis stipriau bus. Ir dėstyk reikalą – kam manęs prireikė?

Sakai, nusprendė pagal kodeksą. Aha, teisingai, šventa tėvų pareiga. Žiūrėk, su jų pagalba ir pavasario sulauksi. Nors ką tas pavasaris?! Šilumos – tik kad lauke pimpalo nenušalus nusičiurkšti. O taip – vis tas pats peleninis sniegas, ta pati išdrykus prietema.

Na, gerai, įsipostringavau aš čia. Luktelk, tik skrandukę susigriebsiu. Žiūrėk, nebandyk ko nugvelbti! Ausis nurėšiu. Sau vakarienei. Nejuokauju. Mažas, bet mūsų įstatymą turbūt žinai: už vagystę atlygini savo kūnu. Va taip.

Gerai gerai, nesigūžk. Nenuskriausiu. Matau, šaunus vaikis esi. Tikras drąsuolis – per pusę miesto vienas. Visai man į sūnus tiktum. O juk galėjau prisigaminti jų iki soties. Ar dukterų. Tik kam man tas rūpestis? Nors kas žino, gal klaidžioja kur po griuvėsius koks mano benkartukas. Gal net ne vienas. Juk daugybę moteryčių per šiuos metus priglaudžiau, daugybę pamaitinau, daugybę per naktį šildžiau. Och, kokių buvo… Na, tu dar per mažas apie tai klausyti. Po paraliais, kurgi tie mano kailiniai?!

Šitie, sakai. Ai ne, šitie šiaip, po kiemą vaikštinėti. Aukščiausia tvora aptvertą ir šunų saugomą. Šilti, bet paprasta geležte pradurtum. Patikėk, vyruti, norinčių skylutę mano kailiniuos padaryti – tikrai ne vienas. Veikiau nenorinčių gal vienetai. Ne, kokios jau čia skriaudos?! Pats supranti – laikai tokie. Nei aš persenęs, nei perdžiūvęs – naudoti tikrai būčiau tinkamas. Ir dar visi kažkodėl mano, kad pas mane namie lentynos maistu lūžta. Esą, dar anais, iki bado, laikais, aš savo, taip sakant, klientus paslapčia ištuštindavęs ir iš jų konservus darydavęs. Graban guldydavęs tik gražiai aprengtą apvalkalą.

Negalėčiau pasakyti, kad tai visiškas melas, bet kur gi tu čia matai lentynas su skanėstais. Visiems šiais laikais sunku. Vieniems sunku maisto surasti, kitiems – jį išsaugoti.

A, štai ir kailiniai geriausieji, patys nuostabiausieji. Nesupranti, kuo jie tokie geri. O tu pačiupinėk. Eikš, nebijok. Matai?! Saugo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo negerų žmonių. Nei pradursi, nei prakirsi, nei peršausi. Tikrų tikriausias pluoštinis šarvas. Iš anų laikų. Tikro meistro dar patobulintas. Kad žinotum, kiek už juos atseikėjau! Užmokesčio ant kupros nepanešiau, vežimaičiu teko vežti. Tris! Įmitusias, gerai išsilaikiusias. Taip sutarėm. Moterys jam, sakė, labiau patinkančios. Ką dar su jom daro, aš ir neklausiau. Ne mano reikalas. Ir anais laikai visokių dalykų būdavo, o dabar gi išvis. Kiekvienas gyvena kaip išmano. Ir kaip išgali…

Ė, ir kaip gi į juos įsibraškinsiu?! Metas ir man ant šakelių ir šaknelių dietos sėsti. Savaitėles dvi tris, dėl sveikatos, o ne kad neišgalėčiau.

Atleisk, užsimiršau. Sotus alkano neatjaučia. Netiesa, atjaučiu, dar ir kaip. Gal dar vieną skūrelę?

Pačiupinėk. Patinka? Aha, ir gobtuvas yra. Ir šarvinės pirštinės. Tikrų tikriausias meksanikos šedevras.

Kaip kaip, mekanikos? Oho, koks gudročius! Tik man jokio skirtumo – meksanika, mekanika ar mekanisija. Svarbu, kad mano galvelę patikimai nuo nemalonumų saugo.

Tiesa, įsispraust į juos vis sunkiau. Pagelbėk, vyruti. Au, po perkūnais! Tikrai reiktų kelias dieneles pabadaut. Va, šįvakar šviežiena pasmaguriausiu, o nuo rytojau… Oi, atleisk. Vėl aš. Bet juk pats supranti. Mažu ir pats nekantrauji gūžį artimu savo prisikimšti, a?

Gerai, kilstelk. Aha, va taip. Dabar patempk štai šitą diržą. Oi oi oi. Tu, pasirodo, mažulis, bet stiprulis! O dabar kairę rankovę pasuk į kairę ir stumtelk aukštyn, nuo savęs. Va taip. Nuostabus meistro sumanymas, ar ne? Čia taip padaryta, supranti? Kilsteli, sukteli ir viduj kažkokios svirtys diržus užveržia, drabužis kaip antra oda glotniai kūną apgula. Taip priglunda, kad gali vaikščiot, bėgiot, rankom mojuot – jokio papildomo svorio ar varžymo nejauti. Dirbti nė kiek netrukdo – ar kastuvu, ar kirvuku, ar peiliu. Ir šildo, ir saugo, ir nežinodamas nuo manęs nė replėm nenuplėši.

Ėgi nusivilkt tai juokų darbas. Viens du ir viskas – diržai atsipalaiduoja, gobtuvas susilanksto ir kailinukai patys tik šlumšt. Tačiau kaip tai padaroma, tau, vyruti, žinoti nebūtina. Rodos, nesi plepys, betgi paslaptį lengviausia saugoti, kai jos nežinai, che che.

Na na, tik nevaidink įsižeidusio. Tavo labui nesakau. Iš tiesų tai anokia čia paslaptis. Gerai pasukęs galvą ir pats susiprotėtum. Bet gana apie visa tai. Traukiam pas tavo gimdytojus. Badas – dalykas rimtas. Jo visu rimtumu ir imsimės.

Vesk. Dar tik kibiruką pasiimu. Kad nė lašelio pro šalį! Tokia brangenybė! O tu še, paneši mano peilį. Tik neįsipjauk – baisiai aštrus. Bet tu sugebėsi – guvus vaikis. Tikrai galėtum mano sūnus būti. Matas Jaunesnysis! Tokios pačios vaiskiai žalios akys, atsikišęs smakras. Na, gal nuo alkio, gal nuo alkio.

Oi, jau buvau ir primiršęs, kokios mizgios tos senamiesčio gatvelės. Nors niekada dorai šios miesto dalies nepažinojau. Nuo Tos Dienos, rodos, tik kartą čia užsukęs buvau. Daugiausia dirbu priemiesčiuose, kur arčiau manęs, arčiau kapinių. Ten daugiau sveikų namų išlikę, yra žmogeliam kur prisiglausti.

Žiūrėk tu man, ir čia griuvėsiai tik kur ne kur. Štai ką reiškia senoji statyba! – Šimtmečius išstovėjo, karus atlaikė, net Tai Dienai atsispyrė. Mokėjo statyti mūsų protėviai, mokėjo.

Tik kuo jūs, vargšai, čia pasišildot – aplink per kilometrus nė medelio, nė tvoros lentgalio. A, spėju, jūs, žebenkštukai, po tuščius namus nardot, rūsiuos, palėpėse šniukštinėjat ir visa, kas dega, namo velkat? Taaaip – rakandai, baldai, laiptai, gal net stogų ir sienų dalys – daug kas čia iš medžio. Ne taip kaip naujoviškuose priemiesčiuose – akmuo ir betonas. Miško, kad ir mirusio, yra, bet vis tiek toloka tįsti. O čia viskas po ranka. Ot, gudročiai! Nemaniau, nemaniau…

Pala pala, ir kur gi tu mane atvedei?! Šitas raudonų plytų namas skliautiniais langais ir kaustytom durim. O už jų, bene, ilgas koridorius ir įviji laiptai rūsin? Negali būti. Betgi tikrai! Tai gal ir mano saldžioji mergytė dar čia? O ji gaji rūpužiokė. Kai tada į vartus pabeldė kąsnio maldaudama, atrodė it tikra giltinė – vieni kaulai ir skūra. Gerą mėnesį ją tada pralaikiau. Šildžiau, girdžiau, maitinau. Pas mane atgavo savo žavias moteriškas formas, net skruostukai raustelėjo. Gardus kąsnelis. Spurgele vadinau. Ooo, atsidėkoti tai puikiai mokėjo! Tos pašėlusios naktys! Prisipažinsiu, net mintis buvo kilus su visam ją pasilikti. Tik gal patogesniu pavidalu, che che. Bet ne, jau tas mano kilnumas – namõ su visu uždarbiu parlydėjau. Ir čia, šito paties namo rūsy, ją dar kartą, taip sakant, atsisveikinimui, savo būdu. Klykė tada, kandžiojosi gyvatė. Jokio dėkingumo.

O tai tau, Spurgelė? Nejau tikrai tu?! Mano mergytė. Tiek metų! Et, nepagailėjo tavęs laikas… O tai šitas pipiras – tavo sūnelis, vadinas. Badaujat… Kodeksas? Tai bene tam manęs ir prireikė?

Ėė, mažiau, tavo motinai peilio nereikia, duokš man. Ir atsikabink nuo mano rankovės.

Ką? Mano sūnus? Negali būti! Nors… tos žalios akys, atsikišęs smakras. Taip, ir metų… Vardą mano davei.

Ei, ką čia prasimanei? Netempk, sakau tau, nesuk. Mano kailiniai!

Spurgele, o ką tu čia?.. Ach…

… kodeksas… tėvas pirm… šventa parei…

skanaus… sūnau…