18. Saulė Irrlickaitė „Begalybės mieste“
Atsibundu dar nesuskambėjus žadintuvui. Pramerkusi akis įvertinu ryto šviesumą ir bandau mintyse apskaičiuoti, kiek dabar valandų. Nakties juodumą jau pakeitė šviesi pilkšva spalva, suprantu, kad greitai šešios ir reikia ruoštis į darbą. Telefono ekrane mirga skaičiai 5.40, išlipu iš lovos, maudžia visus kaulus, tarsi būčiau senutė, bet aš gi jauna, su metais žmogiškam pavidale tik blogėja. Iš stalčiaus išsitraukiu vienodas (!) kojines, kelnaites, liemenėlę, įsmunku į džinsus, baltą palaidinę, nueinu į vonią… įprasta rytinė procedūra. Koridoriaus gale pulsuojanti juoda ertmė susitraukė iki kumščio dydžio ir tai mane ramina. Per tris savaites beveik pripratau, kad turiu savo asmeninį portalą, vedantį į bedugnę, iš kurio kartas nuo karto pabyra įvairiausi daiktai. Vienu metu tai buvo laivo nuolaužos, milžiniškas inkaras, išgriovęs dalį virtuvės, gelbėjimosi liemenės ir paskiras žmogaus (lyg ir žmogaus?) pirštas, kitu – dykumos smėlis, datulės, žibantys brangakmeniai. Man neliko pasirinkimo – išbūrusi naują portalą (tiesa, nepaminėjau, netoli mano lovos), mečiau viską lauk iš savo mažo buto. Ajajai, ir kas mane nešė į šį pasaulį, trimačią erdvę su valstybių konstitucijomis, nei laisvai nužudysi, nei lengvai apiplėši, visi lygūs (mitų mitas), vyrų dominacija.. Galiausiai išmaukiu puoduką kavos ir įsispyrusi į sportbačius išbėgu į lauką. Vėsu, pirmieji saulės spinduliai braukia per horizontą, daugiabučių namų stikluose mirguliuoja juosvi nueinančios nakties liežuviai. Skubu kirsdama kvartalą iki stotelės, už kurios pūna senosios kapinės. Įėjusi pro kapinių vartus, skaičiuoju antkapius, kasryt maršrutas privalo pasikeisti, kad manęs nesusektų raganų medžiotojai (jų dar yra?) ir radusi 16 antkapį su 1953-2022 m. data šoku tiesiai ant sukastos žemės. Vos mano pėdos paliečia susmeigtas chrizantemas, įsmunku gilyn, po žeme, į didžiulę metro stotį. Metaliniai karkasai ir stiklo kolonos laiko lubas, o akmenimis grįstu grindiniu bėgioja kostiumuoti žmogeliukai. Pasižiūriu į maršrutų tvarkaraštį – kaip tik spėjau – išvystu savo metro. Įlipusi atsisėdu prie lango ir akies mirksniu esu darbe. Ak, tas mano viešojo sektoriaus darbas, nusimetu kuprinę ant grindų ir įsijungiu kavos aparatą, šiandien reikės nemažai nuveikti.
Profesoriaus pageidavimu suvedinėju medicinos studentų paskaitų tvarkaraščius ateinantiems mokslo metams, skaitau bioetikos komiteto naujausius reikalavimus biomedicininiams tyrimams ir kantriai išklausau visų kolegų skundus dėl nepakankamo jų kaip specialistų įvertinimų. Gal man reikėtų atostogų, bet aš gi net ne žmogus, kodėl turėčiau ilsėtis? Kita vertus, kodėl turėčiau dirbti? Kai aparatas baigė pilti kavą į puodelį, pakylu nuo savo stalo ir priėjusi prie spintelės šalia kabančiame veidrodyje pastebiu sušmėžuojant tamsų pavidalą. Ir vėl. Jeigu darbe nebūtų taip nuobodu, galbūt išsigąsčiau, tačiau tas smegenis spaudžiantis ligoninės nihilizmas atbukino mano savisaugą. Prieinu prie veidrodžio arčiau ir prikišusi nosį apžiūriu visus kampus, nieko nematyt, ai ne, štai ir vėl, praslysta juodas skvernas. Bandau jį pačiupti pirštu, bet ranka tik atsimuša į saugantį stiklą. Atsidūstu, pasiimu kavą ir grįžtu prie stalo. Studentai, studentai, o jeigu bus karantinas ir vėl mokysis mediciną nuotoliu, pff, koks absurdas, pasirodo profesorius, pasisveikina ir nueina į savo kabinetą. Nuseku jį akimis, jam išėjus, atsidarau facebook, nieko gero, tik karas ir kolegų atostogų nuotraukos. Nesuprasi, ar čia verkti, ar čia pykti, ar dar daugiau pinigų pervesti. Veidrodyje vėl kažkas sušmėžuoja, negaliu, ar aš einu iš proto? Tikriausiai, bet mano namuose net du atsivėrę portalai, todėl galimybė išvysti ligoninės veidrody demoną neatrodo tokia juokinga. Ar abejotina.
– Aš Jums išsiunčiau į paštą tvarkaraštį, kai galėsite, pažiūrėkite, ar Jums tinka? – garsiai šaukiu profesoriui ir įjungusi Meškaičių klinikos svetainę išeinu į koridorių.
.
Koridoriuje pacientai, slaugytojos, pavieniai skubantys gydytojai, bet niekas manęs nedomina, aš išsikviečiu tarnybinį liftą tikėdamasi pabūti viena. Man pasiseka, atsidaro duris – tuščia. Greitai įlipu ir spaudžiu mygtuką į rūsį. Liftui lėtai leidžiantis, žiūriu į veidrodines lubas, pasirodo, tarsi už manęs kažkas stovėtų, aš greitai atsisuku, bet ten nieko nėra, pakeliu akis į veidrodį, jis vis dar stovi ten pat. Ištiesiu atspindyje ranką ir pabandau paliesti veidrodyje besislepiantį vyrą, vos prisilietus išsijungia šviesos ir liftas sustoja. Pradedu tankiai kvėpuoti, išmuša prakaitas, baisu, baisu, baisu.
– Lipam čia? – pasigirsta pažįstamas balsas, bet negaliu įvardinti kieno jis. Mano širdis lipa per gerklę, aš nieko nematau, sušvokščiu „gerai“, nes stipresniam garsui neužtenka jėgų. Ir prieš mano akis išnyra portalas, vėl tie portalai, velniop. Mano jėgos sugrįžta.
– Ne, nenoriu, kas čia per velniava?
– Lipam.
– Ne.
– Lipam.
– Nu ne.
Mane pradeda traukti už rankos, aš priešinuosi, traukia, traukia, bet aš įsispiriu kojomis, tamsoje sugrabalioju turėklą ir nesijudinu iš vietos. Aš ne kažkokia kvėša, kurią gali tampyti kas beužsimano. Galų gale vyriškos rankos mane paleidžia, aš parkrentu ant grindų, įsijungia šviesos ir liftas važiuoja toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Tankiai alsuodama atsistoju, kai atsidaro durys į rūsį. Išlipu ir atsiremiu į baltą sieną. Prakeikta ligoninė, negana tų biurokratinių kliūčių, tai dar kažkokie veidrodžiuose gyvenantys demonai, man tikrai nepakankamai moka, ne, tai faktas, kad man nepakankamai moka, visai savęs nevertinu… Prisimenu, ko čia atėjau. Nueinu prie ertmės sienoje ir įlendu į ją, pasiekiau požeminius Meškaičių tunelius, kurie iš tikrųjų buvo sukurti patogumo dėlei, kad nereikėtų pacientų ar jų lavonų vežioti per lietų ar sniegą, o viskas vyktų po žeme, bet iki dabar jie buvo apleisti ir nenaudojami administracijomis žiniomis. Iš tikrųjų čia vykdavo kas savaitiniai raganų susibūrimai. Nieko ypatingo, apsikeitimas informacija, žiniomis, prakeiksmais, burtais, kartais vyrų galvomis ar krauju. Atvažiavau pasižiūrėti, ar viskas saugu, šiaip nereikėjo to daryti, dabar supratau, juk mane galėjo sekti tas gyvis. Tai greitai sugrįžtu į rūsio fojė ir apsižvalgau. Kodėl jis turėtų sekti mane? Juk niekas nieko apie mane nežino. Kad aš iš kitos dimensijos, kad bendrauju su raganomis, kad atveriu portalus, kad matau demonus, kad kartais žudau žmones. Ir žmonės žudo žmones, čia nieko ypatingo ir ne, aš ligoninėje nieko nesu nužudžiusi, tik universitete, ir autobuse, ir bibliotekoje… Ir nenužudžiusi, tiesiog sustoja žmogaus širdis pajutus savyje beprotišką kosminį siaubą. Na, aš leidžiu jį pajusti tiems blogiems amoraliems, meluojantiems padarams. Ar aš žaidžiu Dievą? Aš netikiu į Dievą, tiesiog visiems visažiniams bandau parodyti tą VISKĄ, ką jie teigia žiną. Kartais nuo to jiems sustoja širdis. Ką jau padarysi.. Ar dėl to mane persekiotų tas demonas? Ne, negali būti. Demonams nerūpi žmonės. Atgal į viršų užlipu laiptais, ties savo kabineto durimis susidūriu su profesoriumi, jis patikina, jog su tvarkaraščiu viskas gerai, galiu išsiųsti jį kitiems dėstytojams. Džiaugiuosi, nes tuoj baigsis mano darbo diena. Pabūsiu normali ir iš darbo grįšiu autobusu, nepaisant siaučiančios pandemijos.
Tik tak, tik tak.. skaičiuoju sekundes, tos paskutinės (trys) valandos darbe yra pačios sunkiausios. Kaip nuobodu. Jei nebūtų vadovo, pažiūrėčiau kokį serialą, užsikaičiu dar kavos, suvalgyt saldainį? Tik išstorėsiu nuo nesibaigiančio valgymo. Ar kosminės būtybės storėja? Turi kūną, tai ir storėji. Paprasta. Tiesą sakant, man labai vieniša, labai vieniša, atsiradau Meškaičiuose savo tėvų prašymu ir nors jų nebėra, aš vis dar privalau saugoti šiame mieste paslėptą šeimos relikviją. Jeigu ne ta relikvija, negalėčiau ir portalų atidaryti. BAM, netikėta ar ne? Aaa, dabar supratau, ko tas demonas iš manęs nori, bet jis juk atidarė portalą lifte… Ne, Saule, tu klysti, gal jis nenori relikvijos, gal jis nori tavęs? Gal jūs esate tokie patys?
– Tu dar neišėjai namo? – įėjęs profesorius nustebusiai paklausė.
– Tai man darbas nesibaigė, – aš dar labiau nustebusiai atsakiau.
– Gali eiti, jau viską padarei, – jis nusišypso ir užkaičia virdulį.
– A, gerai, puiku, tai aš einu, – ir pradedu ruoštis. Greitai susikrovusi savo mantą, įšoku į batus, užsimetu švarkelį ir pamojavusi ranka išeinu į koridorių. Mane nulydi akimis slaugytoja, pyk, pyk, aš neprašiau šių privilegijų ir pasuku į laiptinę.
.
Išėjusi į lauką nusiplėšiu veido kaukę, kad galėčiau padoriai įkvėpti užteršto miesto oro, pasitepu lūpas raudonais dažais ir pasuku stotelės link; man reikia kirsti gatvę. Rrugpjūčio pati pabaiga, keletas medžių jau pradėjo gelsti. Vėjas perbėga lapų krašteliais ir mano plaukais, aš nusišypsau. Žydras dangus pripildo mano akis. Jeigu galėčiau, visą savo vidinę bedugnę užliečiau dangaus mėlyne.
– Saule! – išgirstu šaukiant mano vardą, atsisuku, tai jaunas kolega, skyriaus chirurgas Augustas. Aš pamojuoju ranka, bet stoviu prie pat šviesoforo.
Užsidega žalia šviesa, pradėja pypsėti priminimas eiti ir aš nepalaukusi Augusto žengiu į gatvę. Mašinos sustoja, girdžiu kaip pro ausis lėtai zvimbia laiko sekundės – laiko kulkos, sušaudančios žmogų. Augustas nebėga iš paskos, galvojau, suspėsim pereiti kartu, bet nespėjom, tai pastebiu tik pasiekusi kitą gatvės kraštą. Atsisuku atgal, jis stovi priešais mane, kitoje pusėje. Aš žiūriu į jį, jis žiūri į mane, mus skiria pilka asfalto sustingusi upė. Augustai, ką man su tavim daryti? Tu lyg ir patinki man, bet juk tu kolega, vyras, žmogus, ką aš su tavim veikčiau, ką tu su manim veiktum? Iš tikrųjų, ką žmogus galėtų su manim veikti, sustabdyti savo širdį sekso metu? Atleisk man. Jis vis dar žiūri į mane ir šypsosi, aš vis dar žiūriu į jį, bet nesišypsau, mūsų žvilgsnius dengia didelė oro masė, kaip filtras perkošianti akimis siunčiamas mintis, lūkesčius. Tu manęs niekada nesuprasi, pagalvoju. O tu manęs niekada nepažinsi, išgirstu Augusto minties, praslydusios pro nematomas užtvaras, aidą. Jis nebesišypso, bet vis dar žvelgia tiesiai į mane, tiesiai į mano sustingusią širdį, į mano širdies butaforiją. Aš trumpam užsimerkiu, atsimerkiu, jis vis dar stebi mane, užsidega žalia šviesa ir jis artėja. Jam žengiant dideliais žingsniais, tirpsta mus skiriantis nuotolis, išgirstu vėjo kedenamas bangas, dūžtančio į uolas laivo garsą, laivo, kurio nuolaužas išplukdė į mano koridorių. Augustas artėja, artėja taip greitai ir į mano plaukus krenta dykumos smėlis, pajuntu liežuviu datulių skonį. Jis visai šalia ir aš už jo mėlynos rainelės pamatau augančią juodą ertmę, lyg bedugnę, kurioje skęsta ištisi pasauliai, mano juodoji skylė, sutalpinanti šviesą ir laiką. Teliko užduoti paskutinį klausimą ir įsitikinti, kad tikrai nesuklydau.
– Ar tu gyveni veidrodžiuose?
– Taip, – tyliai atsako, nusišypso ir praėjęs pro mane nueina tiesiai į stotelę, aš seku jį iš paskos. Pfff, demonas, kuris pjausto žmones. Administratorė, kuri žudo žmones. Atitiko kirvis kotą, kaip sakant.
Stotelėje daugybė žmonių, todėl žingsniuojam pėsti tolyn. Žiūriu į išpuoselėtus parkelius prie gydymo stacionarų, į mašinų eiles prie poliklinikų, besibūriuojančius vyriškius prie gėlių kiosko. Gyvenimas verda kaip visuomet, niekas nepasikeitė, tik dvi bedugnės surado viena kitą. Ar bedugnė – tai būtų matematinė begalybė? Tuomet dvi begalybės surado vienas kitą. Augustas pažiūri į mane, aš pažiūriu į jį, tyloje žinome, kad apie mus kalbės. Aišku, visuomet kalbančius galima nužudyti, ką aš kalbu, visą miestą galima pradanginti. Mes pasukame į nuošalų skverą, mano chirurgas ranka išsuka portalą, aš pasvarstau, pasvarstau ir davusi jam ranką įžengiu į nepažintą tamsumą.