19. Austėja Masiokaitė-Liubinienė „Amžinasis miestas neoniniais plaukais“

Vienintele belikusia ranka įsitvėrusi nemažo luito, žmogystė vilko jį šalin. Plūkėsi bent dešimtį minučių, bet nuolauža nė nekrustelėjo.Tada apėjo ją ir įsirėmė nugara, ardama žemę sumaitotomis pėdomis. Sunkiai, labai sunkiai išjudino, žingsnis po žingsnio nustūmė į šoną. Grįžo dar vieno luito.
Smulkutė mergaitė kone apmirusi stebėjo šį makabrišką ritualą. Galiausiai siaubą pergalėjo pareigos jausmas: sužalotam žmogui reikėjo pagalbos.
      – Ar tau skauda? – priėjusi paklausė Unė. – Manau, tau nereikėtų judėti… Prisėsk, pakviesiu pagalbos.
Būtybė sustojo. Grįžtelėjusi link vaiko, įdėmiai nužvelgė vienintele likusia akimi. Unė, tik dabar pastebėjusi, jog užkalbintasis neturi dalies veido, o jo šone žioji didžiulė lyg iškąsta skylė, žingtelėjo atgal.
      – Man viskas bus gerai, – sušnarėjo žmogystė. – Mes laimėjome. Tereikia mane atstatyti.
Ir tęsė darbą, nekreipdama dėmesio nei į tai, kokia beviltiškai didelė buvo karo sumaitotų pastatų jūra, nei į sutrikusią mergaitę.
      – Tave atstatyti? – tarstelėjo ji.
Sužalotas veidas vėl grįžtelėjo link jos.
      – Taip, – pakartojo būtybė. – Ir mano sienos globos jus taip, kaip jūs gynėte jas.
*
Kiek atsikvošėję nuo karo siaubo, Padenos gyventojai iš tiesų kibo į darbą. Jie kuopė griuvėsius ir sveikesnėmis plytomis užtaisė skyles tebestovinčių namų fasaduose. Pridengė juos nuo lietaus naujais stogais. Kryželiais nužymėtame lauke pastatė paminklą Padenos miesto gynėjams atminti.
Unė darbavosi drauge. Vakarais nuvargusi ji dairydavosi po savo miestą, karo nučiulptą iki kaulelių, ir mėgindavo rasti, kas jame pasikeitė. Juk kažkur turėjo pasidėti visas sunkus jų darbas?.. Tokiomis valandomis jai rodydavosi, jog Padenos sužalojimai – per gilūs, o žmonių – per mažai. Galbūt jos miestui nebebuvo lemta atsitiesti.
Bet kartą vėl išvydo būtybę, matytą pirmosiomis taikos dienomis. Ši ėjo kiek šlubuodama, tačiau aukštai iškėlusi galvą. Palei jos šonus, kad ir randuotos, mosavo jau abi rankos.
Būtybė grįžtelėjo Unės link, įsistebeilydama porą akių, melsvų it Padenos horizontą skalavusi jūra. Mergaitei pasirodė, jog rūsčiame veide akimirkai pasirodė nedidelė dėkinga šypsena.
*
Praėjo keletas metų, ir apie laiką, kai Padena vos nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus, bylojo tik kulkos namų fasaduose, kapinės, kurių kryželiai bylojo apie pernelyg daug anksti užgesusių gyvybių, ir atminimo ženklai žuvusiems.
Miesto panoramoje pridygo gamyklų kaminų. Ištisomis paromis jos gaudė staklėmis ir konvejeriais, o iš jų virtinėmis sunkvežimių, garlaiviais ir traukiniais, keliavo gėrybės.
Vieną vasaros naktį Unė, grįždama iš šokių, vėl sutiko aną būtybę.
Jos basas pėdas, švytravusias iš po plačių žvejo kelnių, kaip ir raumeningas gamyklos darbininko rankas, tebevagojo randai. Ant jos kaklo pynėsi karių pakabukai ir kariniai ordinai, senoviniai perlų vėriniai bei madingi spalvoto stiklo karoliukai.
Būtybė, laiba ir aukšta it kaminas, žengė pirmyn apsisupusi kupeta plaukų, pilkų it Padenos kraštovaizdis, o juose švytėjo pavienės sruogos, ryškios it barų ir užkandinių neoninės iškabos. Iš lūpose suspaustos cigaretės ji leido tumulus dūmų, tirštų lyg smogas.
*
Nauja neganda, užklupusi narsų ir išdidų miestą, buvo klastingai nepastebima.
Viskas prasidėjo nuo mąžtančių užsakymų – buvo atleisti pirmieji darbuotojai. Vėliau – dar kelios dešimtys. Įdarbinti jų niekas nebeskubėjo. Dar po kelerių metų kaminai vienas po kito liovėsi rūkti, o griausmingasis Padenos pramonės rajonas tilo ir tuštėjo.
Garlaiviais ir traukiniais dabar keliavo nebe gėrybės, o liūdni žmonės, gniaužiantys rankose lagaminus su savo gyvenimais. Atsisveikindami jiems mojo gamyklų kaminai, stirksantys Padenos panoramoje it negyvėlių pirštai.
*
      – Padena! – Unė skverbėsi gilyn per apmirusį pramoninį rajoną, tylų it kapinės. – Taip, aš žinau, kas tu. Ir žinau, kad esi kažkur čia.
Trumpam nutilusi, ji pastatė ausis, tačiau rodėsi, vienintelis jos klausytojas buvo mėnesiena, smalsiai kyštelėjusi veidą pro plyšį tarp stogų.
      – Mums reikia pasikalbėti. Turiu svarbų reikalą… – tęsė mergina. – Bet žinai, prieš tai norėčiau paklausti… Ar tai vadini globa?
Sustojusi, Unė palaukė atsakymo.
      – Juk mes tave atstatėme, – tęsė jo neišgirdusi. – Mes už tave kovėmės! Mano tėvai tave gindami padėjo galvas…
Ji delnu užspaudė burnoje raudą – lyg bijodama, kad sienos, rėmusios iš visų pusių, puls tą pačią minutę, kai pajus jos silpnumą.
      – Bet žinai, visa tai nesvarbu, – papurčiusi galvą, Unė vėl ėmė kėblinti pirmyn. – Nesvarbu, kodėl mus apleidai – svarbu, kad leistumei kitiems padaryti tai, ko nesugebėjai. Matai, į miestą atvyko verslininkas – jis nori paversti Padeną kurortu. Jis tavęs ieško, miesto siela – nori tavo leidimo. Tu vėl klestėsi, o mes turėsime darbo.
Kiek patylėjusi, tyliai pridūrė:
      – O aš… man sumokėtų, kad tave radau.
Tamsioje kertėje kažkas purkštelėjo.
      – Vadinasi, aplaistę mano sienas savo krauju, atstatę savo rankomis, parduosite už duonos kąsnį?
Išnėręs į mėnulio apšviestą ruožą, miestas pervėrė viešnią rūsčiu žvilgsniu.
      – Kas mirštančiam belieka!
      – Jūs nemirštate, – Padena išsižvejojo iš kupetos plaukų cigaretę ir, prisidegusi, iškvėpė debesį smogo. – Jūs paliekate mirti mane.
      – Tai eime su manimi, pasirodyk ponui Volfui, leisk jam…
      – Ne.
      – Kodėl?!
      – Pati sakei – tavo tėvai žuvo, kad aš likčiau, kuo esu.
      – Jie pasiaukojo, kad tu klestėtum. Kad mano gyvenimas būtų geresnis!
      – Kad sukurtumei mane tokį, kokio nori.
Laibas miestas ir smulkutė mergina kurį laiką spoksojo vienas į kitą.
      – Vienas žmogus – bejėgis…
      – Tu nori atiduoti mane vienam žmogui.
      – Ponas Volfas turi pinigų.
      – Tu turi mane.
Unė purkštelėjo, purtydama galvą.
      – Negaliu patikėti, kad atsisakai tokios progos…
      – Nes dar prisimenu, kuo tai baigiasi, – Padena pasikasė ranką, ant kurios karo scenų tatuiruotės pynėsi su randais. – Jie visi – visi tie, kurie ateina manęs pakeisti – atneša kančias ir vargą.
Rydama pykčio ašaras, Unė apsisuko ir pasileido atgal. Neatsigręždama bėgo mėnesienos nutviekstu taku tarp niūrių gamyklų, tokių pat mirusių ir beviltiškų, kaip ir jos bukas, užsispyręs miestas.
*
Jie atėjo kitą naktį.
Prožektorių spinduliai blaškėsi pramoniniame komplekse kaip apkvaitę drugiai, vijo vienas kitą aptrupėjusiomis sienomis, o pavymui dundėjo žingsniai. Tai tęsėsi kelias valandas, kol galiausiai jie susitvenkė kertėje palei aukštą tvorą, prirėmę prie jos sulysusią būtybę.
Iš už žilpinančios prožektorių sienos priešais Padeną išniro du siluetai: smulkus ir suvargęs it skruzdė bei aukštas ir stotingas, nekantriai trinantis delnus.
      – Ir ką manote tuo pasiekti? – iš plaukų Padena išsitraukė cigaretę ir, ignoruodama pono Volfo paslaugiai atkištą žiebtuvėlį, prisidegė saviškiu. – Duodu žodį, kad nuo šiol nė dviejų plytų viena ant kitos sudėti jums nepavyks!..
Unė jau žiojosi aiškinti, jog viskas dėl gero tikslo, bet verslininkas prakalbo pirmas:
      – Panelė Unė perdavė man tavo poziciją, Padena. Geriau mirsi nei pasikeisi. Teisingai?
Miestas linktelėjo, karingai kvėptelėdamas į jį smogu.
      – Labai gerai, – vyriškis pakinkavo galva, traukdamas kažką iš vidinės švarko kišenės. – Tai iš tiesų viską palengvina.
Šūvio garsas griausmingai nusirito tarp gamyklų sienų.
Įsivyravo sunki, dusinanti tyla.
*
      – Einam, – paragino ponas Volfas. – Galėsiu sumokėti papildomai.
.Unei nejudant ir spoksant į bežadį gumulą, susmukusį kampe, suėmęs už pečių nusivedė.
      – Genius loci tebuvo nervas sugedusiame dantyje, – kalbėjo ją vesdamasis. – Jį išrovus, Padena vėl klestės.
*
Padenos pramoninis kompleksas netrukus buvo nugriautas: kaminus jos panoramoje pakeitė švytintys atrakcionai.
Kulkų skylės papilkusiuose fasaduose buvo užglaistytos, jie patys – perdažyti pastelinėmis spalvomis. Karo aukų kapinės virto parkais. Monumentai joms atminti buvo uždengti reklaminiais stendais, kad neliūdintų pramogautojų.
Į Padeną plūdo besišypsantys žmonės, kurie pirko ledus, suposi karuselėse ir garsiai juokėsi. Nustebę jie nužvelgdavo papilkusius ir suvargusius šešėlius, kurie kartais šmėkštelėdavo Padenos gatvėse, nesuprasdami, iš kur tokiame linksmame ir spalvingame mieste atsirado šitokių neįdomių ir nykių žmonių.
*
Atėjo ruduo, ir poilsiautojai patraukė namo. Vietos gyventojai, pavargę nuo smerkiančių jų žvilgsnių, savo miestą buvo patyliukais apleidę jau anksčiau. Padena snūduriavo laukdama naujų statybų, kad kitam sezonui taptų dar įdomesnė ir spalvingesnė.
Vieną vakarą į pono Volfo kabinetą įslinko maža, suvargusi žmogystė.
      – Une! – išsišiepė jis kildamas. – Žinojau, kad galiausiai ateisi į protą. Mano pasiūlymas, žinoma, tebegalioja.
Ji santūriai linktelėjo.
      – Prisimenu, kad norėjote pagalbos ieškant kitų miestų sielų. Bet pradžiai atvedžiau jums Padeną.
Link jos žengęs vyriškis sustingo, kilstelėdamas blankius kaip ir jis pats antakius.
      – Padenos?.. Aš juk… na, abu ten buvome, tiesa? – Volfas nusijuokė.
      – Taip, jūs nudobėte senąjį genius loci taip pat šaltakraujiškai, kaip vėliau sunaikinote jo miestą, – linktelėjo Unė. – Tačiau kadangi ne tik griovėte, bet ir statėte, miestas turi naują sielą.
Tai tarusi, ji grįžtelėjo link durų:
      – Pasirodyk savo kūrėjui, Padena.
Tylą pripildė dejavimas ir traškesys. Tuomet tarpduryje pasirodė skausmo perkreipta, perstatymų išakėta būtybė.
Paskubomis į veidą įsodintos Padenos akys buvo skirtingame aukštyje, o jos nosis vos laikėsi. Kai ji judėjo, traškėjo lūžtantys plastikiniai kaulai ir drykstantys audiniai – tokie pat butaforiniai, kaip miestą apnikę vienam sezonui pastatyti nameliai. Jos kūne žiojėjo nebaigtų darbų skylės.
Ponas Volfas žengė atatupstas.
      – Tu man nieko negali padaryti, – suvapėjo gal sau, o gal Padenai. – Ir miestui nieko negali… Jis esi tu! Kol tu esi…
      – Visiškai teisingai, – tarė Padena. – Nebent manęs neliktų drauge su miestu.
Tik dabar ponas Volfas pastebėjo, jog paskui save Padena sunkiai velka benzino kanistrą.
Laisvojoje rankoje šmėkštelėjo žiebtuvėlis.
*
Sausi plaukai ir pigios medžiagos lengvai pagavo ugnį, tuojau užtvindydami kabinetą juodais, kokčiais dūmais.
      – Atsisveikinkite su Padena, pone Volfai! – sumaurojo genius.
Nubloškęs į šoną su gesintuvu jo link skubantį vyrą, jis liuoktelėjo pro atvirą langą ir nupleveno žemyn it liepsnojanti popieriaus skiautė.
Išbėgęs į balkoną verslininkas begėjiškai stebėjo, kaip ugnies fakelas slenka per jo popierinį miestą, spausdamas jį savo karštame glėbyje.
*
Padena degė tris dienas.
Kai gaisras galų gale numalšo, iš miesto buvo likusi saujelė senų pastatų, apsuptų vangiai tebesmilkstančių degėsių.
Po juos kažko ieškodama vaikštinėjo vieniša mergina.
Aptikusi nuodėgulių jūroje stirksančią plaštaką, prišokusi suspaudė ją delnuose.
      – Atleisk man, – sukuždėjo.
Nuodėguliai sušnarėjo ir tarp jų pasirodė melsva it jūra akis.
      – Mes laimėjome, – tarė apdegęs miestas.
      – Tik nebėra, kam tave atstatyti.
Padena nieko neatsakė – tik užsimerkė.
      – Aš nenoriu, kad tu išnyktumei, – Unė sukando virpančią lūpą.
      – Aš jau išnykau, – sušnarėjo miestas.
      – Neišnykai. Jeigu aš tave atsimenu, vadinasi, tu vis dar esi, – Unė spustelėjo apdegusius pirštus saujoje.
Melsvos it jūra akys vėl atsivėrė, įdėmiai į ją įsmigdamos.
      – Tuomet atstatyk mane, – tarė miestas.
*
Nerūpestingi vasarotojai, manantys, jog vyksta į spalvingą kurortą, labai nustebdavo radę jūros skalaujamą plynę. Jos viduryje glaudėsi keletas namelių: iš jų fasadų į atvykėlius iš po nubyrėjusio pastelinio tinko spoksojo kulkų skylės.
Tarp šių namelių šmirinėjo smulki it skruzdė moterėlė jaunu veidu ir pilkais it pelenai plaukais.
Nusivylę poilsiautojai traukdavo ieškoti įdomesnių ir gražesnių miestų. Unė nulydėdavo juos žvilgsniu atlaidžiai šypsodamasi. Tuomet grįždavo prie savo darbų.
Jai paskui nusekdavo dar viena būtybė: aukšta ir laiba, bet tvirta it karžygys. Aukštai iškėlusi karūnuotą galvą, ji šiugždėjo didiko apdarais, ant kurių žvangėjo karo apdovanojimai, karių pakabukai ir kryželiai žuvusiems.
Jos akys degė nepalaužiamu ryžtu, plaukai švytėjo užkandinų iškabų neonu, o randai pasakojo apie šimtus metų kovų ir pergalių, ligų ir klestėjimo.
Unė neįsivaizdavo, kur pasaulyje kas nors būtų galėjęs rasti spalvingesnį ir įdomesnį miestą nei Padena.