Lituanicon XXXIII: Miestas

23. Milda Jensen „Likimą nusiverpus“ – TREČIA VIETA

Labai myliu savo seserį. Dėl jos galėčiau padaryti viską. Išskyrus numirti. Nes be manęs ji daugiau nieko neturi.

Supratau tai žiūrėdama Giltinei į akis. Nuo jos, stovinčios lovugalyje, sklido ir draikėsi šalčio sūkuriai. Lovoje gulėjo mano sumaitotas kūnas, palaikomas įvairių aparatų, šalimais kėdėje sėdėjo Elžbieta ir kančios perkreiptu veidu žiūrėjo į jį. Paskutinį kartą, kai prieš dvidešimt metų nelaimė pasiglemžė mudviejų tėvus, ji nustojo kalbėti. Ir niekam, net man, nepavyko iš jos ištraukti nei žodžio, nei garso. Ji juokėsi ir verkė tylomis. Gedulas ir liūdesys atėmė jos kalbos dovaną.

Kaip pasiilgstu jos balso. Mudviejų dainų ir sutartinių.

Kas žino, kas nutiks, jei mirsiu ir aš? Ką pasiglemš liūdesys – jos regėjimą, o gal atims norą valgyti? Aš negaliu jos palikti.

Baltas gobtuvas dengė pelėdišką Giltinės galvą. Iš po ilgos baltos suknelės kyšojo paukštiškos kojos. Pravėrusi snapą ji kyštelėjo dvišaką liežuvį, ištiesė seną kaulėtą ranką ir pamojo kviesdama.

– Ne. Aš niekur su tavimi neisiu.

Giltinė pakreipė galvą, tarsi klaustų „o ko tu bijai?“

Papurčiau galvą.

– Ne, aš negaliu dabar numirti.

Giltinė žengė arčiau. Vėl kyštelėjo liežuvį.

– Prašau, dar ne. Jei numirsiu, kas žino, kas nutiks Elžbietai? Aš negaliu jos palikti. Prašau, juk turi būti kažkoks būdas man gyventi?

– Kažkoks būdas yra, – pasigirdo balsas. – Jei įveiksi užduotį, galėsi gyventi.

Apsidairiau ieškodama, kas kalba. Nuo lubų pamažėle nusileido voras kryžiuotis ir ėmė mainytis. Jo aštuonios kojos ištįso į sieksnio ilgumo plaukuotus, kraupiai išsilanksčiusius virbus, kryžiumi papuoštas pilvelis išsipūtė iki gimnastikos kamuolio dydžio, o iš jo išaugo moters galva su keturiomis įvairaus dydžio akių poromis ir cheliceromis, kyšančiomis iš burnos.

Giltinė piktai sušnypštė ir pasitraukė toliau. Kas tai, kad net pati mirtis jos vengia?

– Jei tau pavyks per naktį išvalyti miestą nuo nevietinių parazitų, galėsi gyventi, – tarė vorė.

– Kokių parazitų? – cyptelėjau. – Kaip? Ir kas tu?

– Apie viską nuo pradžių, – išsiviepė vorė. Užpakalinėmis kojomis ji nusiėmė „kryžių“ nuo nugaros – pasirodo, tai buvo įmantriai išdrožinėta verpstė. – Ar prisimeni, kas tau atsitiko?

– Aš… – sumišau. – Nukrito… kažkas sunkaus.

Vorė palingavo galvą.

– Čia – pasaulio medis. Kur su verpstuku besi, ten ir atsidursi. Štai šitaip, – vorė bakstelėjo verpstuku it geluonimi į verpstės vidurį ir atsidūrėme didžiuliame angare.

Kelios sijos ir kolonos buvo perlūžusios, stogas įgriuvęs, jūriniai konteineriai pažirę it kas būtų pakėlęs laivą ir juos iškratęs. Vidury takų stovėjo palikti transporteriai su siuntinių dėžėmis, daug konteinerių stovėjo atidaryti ir pusiau iškraustyti. Pastebėjau po vienu tokiu pamestu konteineriu išdžiūvusio kraujo balą, o šalimais krovikų – mano! – naudojamo egzoskeleto dalis. Tai štai kas man atsitiko.

– Ar aš būsiu sveika? – paklausiau savo gidės.

– Nežinau, – ji klaptelėjo cheliceromis. – Pirmiausiai pasistenk, kad gyventum.

– Kas čia įvyko? – paklausiau, ir atsakydamas į mano klausimą netoliese nukrito dar vienas konteineris. Angare kurtinančiai suaidėjo, sužvangėjo.

Tuomet pamačiau. Lyg ant tikrovės būtų uždėtas dar vienas, permatomas sluoksnis, o gal atvirkščiai – man pažįstama tikrovė suplonėjusi, tapusi peršviečiama ir atskleidžianti tai, kas po ja slypi. Apatinius konteinerius it amarai graužė gausiai aplipusios storos, baltos lervos, jie kežo ir nebelaikė svorio. Kuo arčiau uosto, tuo lervų daugiau. Aštuoniomis akylomis akimis mane stebinti vorė suprato, ką galvoju. Bakstelėjo verpstę ir atsidūrėme prie prišvartuoto milžiniško laivo. Tokie, prisiminiau, kursuoja per Visatos Vandenyno Vartus – išplauki vienoje planetoje, o kitapus Vartų atsiduri kitoje. Laivas knibždėte knibždėjo lervomis. Pasviręs, pakrypęs, tikriausiai netgi siekantis dugną.

– Nauja planeta, nauji parazitai. Paprastai neverptieji gali vaikščioti tik ta žeme, kuri juos išaugino. Nepageidaujamų Žemyna nenešioja, juos praryja ir tiek jų tebuvę. Bet šitie… rijikai, jiems Žemyna nieko negali padaryti. Tiek likimų suverpiau, o jie vienu ypu visas gijas anksčiau laiko nutraukia.

„Vorai laimę neša,“ prisiminiau tėvų žodžius. „Likimą verpia…“

– Tu… Laima?

– Taip! – kraupiai išsišiepė deivė. – O dabar imkis darbo. Iki aušros turi visus rijikus suverpti.

Trakštelėjo cheliceromis ir dingo.

Apsidairiau. Kiek čia tų rijikų ropoja? Tūkstantis? O gal milijonas? Ir kiek valandų likę iki aušros? Kiek jų per minutę reikia suverpti? Kas liks iš uosto, iš viso miesto, jei to nepadarysiu? Prisiminiau Elžbietą, budinčią prie mano kūno, raudonomis užverktomis akimis.

Dėl jos galiu padaryti viską.

Pakėliau Laimos verpstę ir verpstuką. Apsidairiau. Pro šalį gražia vorele ropojo tuntas rijikų. Ilga, balta, išpampusi dešra su juodomis apvaliomis akytėmis susiaurėjimuose. Tai štai per šiuos šlykštynes beveik numiriau. Piktai paspyriau vieną lervą. Kad ją kur galas, prilipo man prie kojos ir ėmė bjauriai cypti. Jos draugės visos sužiuro į mane, o prilipęs rijikas man įkando. Lyg karštu metalu kiaurai koją būtų pervėrę. Suklykiau, ėmiau spardytis, badytis verpstuku. Vos verpstukui palietus rijikus, jie kaipmat subliuško, tapo burbuliuojančia balzgana putra, ir galiausiai nusėdo ant krantinės lyg gigantiški kirų „blynai“. Atsikvėpiau. Beliko suverpti. Tačiau kaip? Laima gal pamiršo, kad jau seniai niekas rankomis nebeverpia?

Teks išrasti ratelį iš naujo. Verpstė, tiek išgirta ir apdainuota, neatrodė galinti man padėti. Be to, ji skirta teleportuotis iš vietos į vietą, o teleportacijos aparatas tikriausiai nebus skirtas verpimui, kad ir kaip vadintųsi. Verpstukas buvo visai kitas reikalas: su juo jau padūriau rijikus, be to, suverptą siūlą reikės ant kažko suvynioti, o tam jo ilga plona ašis atrodė tinkanti kaip tik.

Blogiausia visgi, kad verpime be pirštų neapsieisi. Sluoksną vis tiek teks sukti ir leisti tarp pirštų. Giliai įkvėpiau. Aš galiu tai padaryti. Dėl Elžbietos. Dėl vilties ją vėl išgirsti. Užkabinau pirštu balzganą sukritusią košę, užmoviau ant verpstuko ašies, ir ėmiau sukti: košę, man tarp pirštų standėjančią ir plonėjančią, ir verpstuką it vilkelį. Mano didžiam džiaugsmui, kartą įsuktas, verpstukas ir toliau sau smagiai sukosi. Tai labai palengvino darbą – galėjau tik pirštais sukti rijikų košę, negalvodama apie siūlo užvyniojimą – ir po kelių valandų geras laivo gabalas jau buvo švarus.

Bedirbdama net ėmiau niūniuoti. Tarsi verpimo veiksmas trauktų dainą iš pačios sielos gelmės. Kažin, o jei įduočiau Elžbietai verpstuką? Beniūniuodama staiga pastebėjau, kad rytų pusėje jau švinta. Rankos suakmenėjo. Ne, ne, aš dar nebaigiau! Griebiau verpstę – nagi, teleportacijos aparate, gal tu turi kokių triukų? „Pasaulio medis“, sakė Laima. Tarp smulkmeniškai išraižytų paukščiukų, žalčiukų, žirgelių ir žvaigždučių, vertikaliai buvo sudėti trys ratai. Taip pat įspūdingai išraižyti – net atrodė, kad sukasi. Ne, iš tiesų sukosi. Dangaus, žemės ir požemių sferos. Kurią pasukti, kad saulė nepatekėtų – dangaus ar žemės?

Labai, labai atsargiai stumtelėjau viršutinį ratą atbulai. Dangus iš karto sutemo, iš jūros išniro prakąstas mėnulis, o aš pargriuvau ant žemės ir apsiverkiau. Dar ne pabaiga. Man dar gali pavykti.

Baksnojau, verpiau ir sukau dangų atbulai vėl, ir vėl, ir vėl. Suverpiau visus didžiojo laivo rijikus. Išvaliau visą uostą, taip pat ir kitus laivus, kuriuos rijikai jau buvo radę. Visus krovos sandėlius, bėgius, daugybę namų, parkus ir net kanalizacijos vamzdžius. Nežinau, kiek laiko nemačiau dienos šviesos. Tik verpiau ir verpiau kaip pasakų našlaitėlė. Pirštai, ištinę nuo verpimo, tvinksėjo. Kol galiausiai galėjau suskaičiuoti septynis dangaus pasukimus atgal, per kuriuos niekas nesugriuvo. Pagaliau galėjau sulaukti aušros.

Sėdėjau ant aukščiausio dangoraižio stogo ir stebėjau savo uostą, savo miestą. Didžiulis – kiek akys užmato. Vakaruose švelniai bangavo jūra, jachtų stiebai lingavo į taktą, karščiu alsavo kopos, miegojo prievartinio poilsio rijikų invazijos dėka išėjęs uostas. Rytoj galės atgimti ir sudūgzti lyg sutaisytas laikrodis. Kažkur ten, už horizonto – Visatos Vandenyno Vartai, kuriems miestiečiai gali dėkoti už staigų miesto išsiplėtimą, ir už rijikus taip pat. Rytuose – paskubomis sumūrytų darbininkų barakų sugrūstos dėžutės, kai kurios netikėtai sugriuvusios, bet daugiau nebegrius. Šiaurėje – ištaigingi parkai ir gražios vilos daugiausiai sėkmės iš VVV gaunantiems. Gražūs pažiūrėti, o kanalizacija daugiau neturėtų išdykauti vemti verčiančiais kvapais ir fontanais. Niekas neįgrius eidamas per japoniško stiliaus tiltą. Geležinkelio mazgas pietuose nebepatirs traukinių avarijų. Pankai galės toliau skvotinti elektrinėje. Tik paprastiems mirtingiesiems nematomi aitvarai ir toliau skraidys iš vienos miesto dalies į kitą. O aš pasiilgsiu apie kojas besitrinančių juodų kačių.

Švito.

Su pirmaisiais saulės spinduliais atsidūriau ligoninėje, šalia savo kūno.

– Ne viską suverpei, – iš karto smeigė man Laima.

– Kaip tai ne viską? Jau niekas nebegriuvo, tikrai visus išgaudžiau!

– Viską šiame mieste, bet ne kituose. Keletas rijikų spėjo užlipti ant traukinio ir patraukė gilyn į šalį. Keletas užsikabarojo ant praplaukiančių laivų ir viską griauna kituose žemynuose. Darbas nebaigtas.

Neturėjau, ką atsakyti. Tik vaizdas ėmė lietis, o žemė suktis.

– Tai su kuria iš mūsų eisi?

Palatoje stovėjo ir Giltinė. Atokiai nuo Laimos, kiek tai buvo įmanoma – nenuostabu, vargu, ar kas galėtų pralenkti Laimą baisumu.

– Aš galiu pasirinkti?

Deivės linktelėjo. Giltinė savo nebylumu keistai priminė Elžbietą. Bet būtent dėl sesers aš apsiėmiau neįmanomos užduoties. Negaliu leisti jai patirti dar vieno širdį plėšančio sukrėtimo.

– Aš negaliu palikti Elžbietos.

Giltinė atsidūsėjo ir papurtė galvą, lyg sakydama, „dar pasigailėsi“.

– Jei tu negali palikti sesers, tai ji negali palikti tavęs! – grėsmingai nuskambėjo Laimos balsas. Ji savo voriška koja pargriovė mane ant lovos, išsitraukė adatą ir pervėrė mano suverptą siūlą. – Kaip niekad anksčiau neverpusiai, tai gal visai ir neblogai, – įvertino mano darbą. – Dabar aš tave susiūsiu, vėl sielą prie kūno prisiūsiu.

Ir bedė. Skaudėjo, po galais, skaudėjo lyg rijikų įkandimai. Kažkur kitoje plotmėje ligoninės aparatai ėmė pypsėti agresyviau. Elžbieta krūptelėjo ir pramerkė akis.

– Gyvenk! Bet man tarnauti turėsi, ir mirti niekada negalėsi. O kad sesers palikti negalėjai, tai ji amžiams su tavimi surišta telieka.

Manasis tikrovės sluoksnis tirštėjo, vaizdas tamsėjo. Spėjau pamatyti tik kaip Laima beda adatą kiauriai Elžbietos širdį, ašaras jos akyse ir nebylų riksmą, ir pajusti dar vieną karštos geležies dūrį savojoje širdyje.

*

Palatos lubos baltos. Ant jų, kampe, įsikūręs voras. Kryžiuotis.

Aparatai bjauriai pypsėjo, viską skaudėjo. Jaučiausi nemiegojusi mėnesį. Norėjau užsimerkti ir pasislėpti nuo šios tikrovės sapne, bet prisiminiau. Elžbieta niekada negalės manęs palikti ir privalės tarnauti Laimai? Kad tai būtų tik vaistų sukelta ryški haliucinacija…

Pabandžiau pajudėti. Tačiau tik rankų pirštus sugebėjau pakrutinti. Užčiuopiau kažką. Kažką ilgo ir smailo, o šalimais – kažką plokščio ir rantyto.

Ne sapnas.

Pažvelgiau į Elžbietą. Jos akys užverktos, paakiai juodi. Ant kelių – verpstė ir verpstukas.

Ką aš padariau… kodėl nenorėjau jos paleisti, juk būtų likusi laisva. Kaip Laimos adata per širdį dūrė suvokimas, kad melavau sau ir melavau deivėms. Bet Laima mane permatė kiaurai. Verpiausi likimą vedama kvailos vilties dar kada nors išgirsti Elžbietos balsą. Tik nepagalvojau apie tokio noro kainą.

– Atsiprašau, – pravirkau. – Atsiprašau, atsiprašau, aš neturėjau to daryti, turėjau tiesiog numirti, o dabar per mane tu esi pavergta kartu su manimi…

Elžbieta priklaupė šalia, nušluostė mano šlapius skruostus. Tai dabar taip ir bus? Neišskiriamas neįgaliųjų tandemas, nebylė su paralyžuotąja, keliaujančios per laiką ir erdvę ir vykdančios Laimos užduotis?

„Ačiū, kad manęs nepalikai,“ gestais pasakė Elžbieta. „Tavo vietoje būčiau dariusi tą patį.“

Ar jau sakiau, kad labai myliu savo seserį?

Voras kampe įlindo į plyšį. Bet žinojau, kad matysiu jį dar ne vieną kartą.