Lituanicon XXXIII: Miestas

24. Liepa Dragūnaitė „Pūkuoti ateiviai“

Jūs, aišku, netikėsite ir aš jūsų tikrai nekaltinsiu, bet Lietuvoje egzistuoja toks miestelis, apie kurį žinome tik mes. Tai yra Viktorija ir aš. Kitaip sakant, tai tik aš, nes mano vardas ir yra Viktorija. Šis miestelis – Fiusaikiai, buvo čionai jau dinozaurų laikais, kai žmonių tikriausiai dar nebuvo. Klausiate iš kur žinau? O gi iš to, kad man tai pasakė vienas miestelio gyventojų.

Jis man tarė: “Žinai, Viktorija, tau reikėtų žinoti, kad ne viskas, ką enciklopedijose rašo, yra tiesa. Aš tai žinau, nes gyvenu ilgiau, nei visi žmonės ir ištyrinėjau daugiau nei jie…”

Ir ne, aš jums nemelavau. Tikrai nemelavau. Apie šią vietą žinau tik aš. Pagalvokite, jeigu jokioje mokslininkų knygoje neparašyta, kad toks organizmas gyvena, tai teoriškai reiškia, kad Fiusaikių miestelio gyventojai kaip ir negyvena, nes niekas jų net negali įsivaizduoti. Plius, jie nepriskirti nei augalams, nei gyvūnams, nei grybams.

 Vieną kartą atsitiko šioks toks nesusipratimas.Tuo metu aš jau buvau atradusi jų miestelį ir prisiekusi jo buvimo vietos niekam neišduoti. Iš Fliusakių teko ištremti vieną gyventoją Tadą už daug vagysčių ir apgaudinėjimų. Jam ištrynė atmintį, išvedė toli nuo miesto ir paleido. Tas niekadarius taip ir ėjo paleistas tiesiog tiesiai, kol priėjo kitą miestelį. Nuo to ėjimo jis visai nupliko, mat nebuvo pratęs būti saulėje. Žmonių miestelio krašte jį pamatė grupėlė poilsiautojų. Pirmiausia jie baisiai sutriko.  Po to -klaikiai išsigando ir taip suspiegė, kad tikriausiai girdėjo ne tik visa Lietuva, bet ir pusė Latvijos.

Tadas šio riksmo taip išsigando, kad apsisuko ir nuskuodė miško link. Atrodė, kad tuoj tuoj ir pakils nuo žemės.

Šiek tiek apsiraminę žmonės paskambino policijai. Jie pranešė, kad pamatė kažkokį keistą žalią gyvūną, panašų į žmogų. O kad jie būtų žinoję, kad jis ir pažaliavo dėl jų klyksmo! Matote, Fiusaikių miestelio gyventojai dažniausiai būna rudi arba balti. Bet kai liūdi, – pageltonuoja.  Kai jiems linksma – pamėlynuoja. O kai baisiai baisiai išsigąsta, – pažaliuoja.

 Bet grįžkime prie paskutinio skambučio. Policija pradėjo ieškoti Padaro. Budėjo dieną – naktį, ieškojo įrodymų, visus apklausė po kokį milijoną kartų ir dar daugiau. Taip prabėgo visa savaitė. Galiausiai tremtinį rado. Ir sugavo.  Tačiau neilgam. Nes Fisauskių gyventojai greitai apie tai sužinojo ir išlaisvino Tadą iš laboratorijos.  Negana to – sunaikino visus įrodymus ir ištrynė atmintį visiems gyventojams apie Tado paieškas bei sugavimą.

Tadą miestiečiai pavertė rudu šuniuku, kurį aš priglaudžiau savo namuose ir pavadinau Tipsiu. Bet Fiuskiai, sunaikindami įrodymus, pamiršo vieną mergaitę, kuri matė jį bėgant miško link. Kai ji užaugo, išleido filmą apie ateivius. Juos pavaizdavo žalius su didelėmis galvomis,  juodomis akimis ir žmogaus kūnu be jokių plaukų. O, kad jūs žinotumėte, Fiusaikių gyventojai ištikrųjų yra pūkuoti ir tikrai ne visada žali. Aš su savo draugais fiusaikiais, dar vis juokiamės, kad jie visiems tapo ateiviais.