25. Vladimir Kosatyj „Kas vienija“

Vitorio Čirelli susiraukęs žiūrėjo į miestą. Nors miestas buvo toks pat, kaip ir vakar. Ant to paties akmens luito, kuris skrieja aplink Altayro žvaigždę Erelio žvaigždyne. Tai buvo senai įkurta ir žmonėms adaptuota kolonija. Kiekvienas miesto rajono kupolas turėjo išmaniąsias saulės šviesos pralaidumo kontrolės technologijas. Visas miestas buvo aprūpintas pažangiausiomis oro filtravimo priemonėmis, nors kupolų išorėje visame įkarštyje vis dar vyko terraformavimo procesai.

Bet Akvilos miesto tyrimų skyriaus geriausias darbuotojas – leitenantas Čirelli susiraukęs žiūrėjo pro nuovados langą į miestą. Jo lupos buvo suspaustos, o šnervės pakeltos – tarsi stiprus dvokas puolė jį iš visų pusių. Vitorio viršininkas kapitonas Engelis atsargiai apsidairęs pauostė savo pažastis ir įsitikino, kad ne jis yra tokios leitenanto veido išraiškos priežastis. Panašu, kad jiems nepasisekė. Skyriaus vadas jau ne kartą įsitikino, kad Čirelli nuojauta galima pasitikėti be jokių išlygų. Nors daug kas bijojo ir įtariai žiūrėjo į vieną iš tų, kuriems pavyko išgyventi Sustingimą, bet kapitonas Engelis netikėjo tais prietarais.

– Bloga diena? – Kapitonas Engelis žinojo, kad mandagumus galima praleisti.

Vitario tik pagūžčiojo pečiais. Bet ir šis judesys neatrodė įprastai. Tarsi leitenantas norėjo kažką nukratyti nuo savęs.

– Gal šį kartą aš klystu.

– Bet…

– Bet kažkas mieste įvyko neteisingo.

Kapitonui Engeliui to visiškai užtenka. Jis jau žino, ką reikia daryti. Saugoti miestą yra jo pareiga. O vienas iš Stulpininkų niekada neklysta, kai kalba apie grėsmę miestui.

– Ar jau peržiūrėjai vakaro pranešimus?

– Ne, norėjau sulaukti Jūsų. – Vitorio apsisuko ir prisijungė prie tarnybinio terminalo.

Jis tikrino naktinių pranešimų apie miesto įvykius sąrašą. Vienas po kito įrašai buvo atmetami. Kapitonas stovėjo jam už nugaros sulaikęs kvėpavimą. Nejaugi tai bus ta diena, kai Čirelli nuojauta suklys?

Leitenantas sustingo. Ilgokai žiūrėjo į projekcinį ekraną. Ir dar prieš Vitorio kažką padarant ar pasakant kapitonas mintyse vėl atsiduso. Kartais tu laimi. Kartais – ne. Bet Stulpininkas neklysta niekada.

– Parodyk, ką radai.

***

Engelis trečią kartą skaitė Vitorio rastos bylos duomenis. Kažkas gi prikaustė jo talentingo pavaldinio dėmesį. Žmogaus kūnas rastas rehidracijos tvenkinyje. Šamė Jorginsonas dirbo Vakarinėje šachtoje, kur buvo atsakingas už randamų metalų cheminį apdirbimą. Jokių įrašų saugos duomenų bazėje iki praeitos nakties. Tai galėjo būti savižudybė. Dėl nerealizuotų svajonių ar sukauptų skolų. Tai galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Dėl alkoholio ir blogo žvaigždžių išsidėstymo. Tačiau tai buvo žmogžudystė. Dėl to buvo galima neabejoti. Kitaip ši byla nebūtų pritraukusi leitenanto dėmesio.

Tyrimų skyriaus vadas prisimynė, kaip jį bandė atkalbėti priimti į savo būrį žmogų, šturmavusį bevardę planetą žvaigždės KS1478 sistemoje. Niekas žino, kas ten tiksliai įvyko. Į spaudą nutekėjo tik istorijos apie tai, kad karinės operacijos metu 18 258 desanto karių prarado sąmonę ir sustingo. Ir tai truko beveik tris paras. O tada į tos planetos gelmes buvo paleisti automatiniai dronai-bombos. Niekas nežino, kokį taikinį jie rado, bet nugriaudėję sprogimai grąžino nežinomo išpuolio aukas į šį pasaulį. Beveik visus grąžino. Dviem trečdaliams plyšo širdys. Tiesiogine šių žodžių prasme. Bet ir tie, kam pasisekė ištverti atsipeikėjimo išbandymus, grįžo į namus visiškai pasikeitę. Nebendraujantys, šalti, atsiskyrę, dažnai spoksantys į tuštumą. Toks jų elgesys padovanojo jiems Stulpininkų vardą. Žmonės jų vengė. Bijojo bendrauti ar kartu su jais dirbti.

Bet Akvilos miesto tyrimų skyriaus viršininkas nusprendė surizikuoti. Ir niekada dėl to nesigailėjo. Net ir šiandien.

Į aukos butą Engelį ir Vitorio įleido pastato savininkė. Penkiasdešimties metų moteriškė palydėjo detektyvus iki Šamė nuomoto buto durų. Visą kelią nelaukti svečiai girdėjo tik per nosį įtraukiamo oro garsą. Kapitonas pradėjo svarstyti, ar negalėjo šeimininkė artimiau bendrauti su auka. Vargu, ar Jorginsonas buvo toks dosnus nuomininkas, kad jo netektis sukeltų tokias stiprias emocijas. Dar reikės su ja pakalbėti apie tai. Vėliau. O dabar prieš juos atsivėrė durys į aukos butą.

– Ką Jūs žinote apie nukentėjusįjį? – formalus klausimas, bet kažkaip reikėjo nukreipti moters dėmesį, kol leitenantas Čirelli stovėjo aukos kambario viduryje ir iš tolo žiūrėjo į Jorginsono daiktus.

– Nu, jis dirbo kasykloje, – moters balsas skambėjo labai tyliai, o pasakiusi vos porą žodžių ji stengėsi įkvėpti oro. – Atrodo, kasykloje. Jis buvo tylus žmogus. Jokių problemų. Laiku mokėjo. Kaimynai nesiskundė. Jis buvo geras žmogus.

Paskutiniai žodžiai nuskambėjo garsiau. Net Vitorio pažiūrėjo į ją. Kapitonas neprisiminė, kad kas nors kada nors būtų nusipelnęs tokios keistojo detektyvo reakcijos. Stulpininkas visada vengė akių kontakto. Nejaugi nuoširdi šios moters tragedija paveikė jį?

– Jūs galvojate, kad nepastebėsiu, jog bandote nutylėti visą tiesą. – Vis dėlto – ne tragedija. –Auka visko, ką aš matau, nebūtų galėjusi nusipirkti iš kasykloje mokamos algos. Jis gamino narkotikus. Arba nelegalius vaistus. Tikriausiai, vaistus. Man nesvarbu, ką Jūs pirkote iš jo. Mane domina atsakymas į vieną paprastą klausimą. Kur buvo jo laboratorija?

– Jis buvo geras žmogus. Tik norėjo padėti miesto žmonėms. –Moteris nebebandė suvaldyti savo ašarų ir drebančių rankų.

***

Kelionė iki Jorgensono laboratorijos užtruko porą valandų. Šamės buto savininkė papasakojo viską, ką žinojo. Sekdami jos nurodymais, netoli tos vietos, kur buvo rastas kūnas, jie pamatė tarp akmenų paslėptą kosminio laivo gelbėjimosi kapsulę.

– Khm, tai ką mes dabar darysim?

– Reikia patekti į vidų. – Gal kapitonui pasirodė, bet Vitorio balsas nuskambėjo kažkaip kitaip. – Matau, kad Šamė „patobulino“ savo laboratoriją ir įrengė duryse skaitmeninį užraktą.

– Jo. Problemytė. Reikia kviesti krovininį transportą. Sandėlyje išpjaus duris. Per porą trejetą dienų susitvarkys.

– Nežinau, ar mes turim tiek laiko. Jaučiu, kad greitu metu turės kažkas įvykti.

– Nu, sienos iš specialaus sustiprinto plieno, kad atlaikytų kritimą bet kokioje atmosferoje. Užrakto kodo mes neturime. Mes patys nieko negalime padaryti.

– Pasinaudokite savo raktu.

Engelis įtraukė orą tarp dantų. Taip, kaip pareigūnas, atsakingas už miesto saugumą, jis turėjo universalų raktą. Visame mieste buvo vos trys tokie raktai. Ir niekas iš to trejeto savininkų praktiškai nesinaudojo turima privilegija ignoruoti bet kokias duris. Kapitonas paskutinį kartą juo buvo kažką atrakinęs daugiau nei prieš dešimt metų. Ir ne todėl, kad to reikalavo tyrimo skuba. Kažkas padegė skaičiavimų centrą. Ir jis turėjo išleisti į spąstus patekusius technikus.

– Tai tikrai būtina?

Retorinis klausimas. Jei Stulpininkas pasakė, reiškia, jo nuojauta sako taip. Prakeikta nuojauta. Engelis įkvėpė oro, tarsi ruošdamasis nerti į nepažįstamus vandenis, ir priėjo prie durų. Spyna melodingai pasisveikino su jo pridėtu raktu ir pareikalavo įvesti patvirtinimo kodą. O po to džiaugsmingai užsidegė žaliu užrašu „Atrakinta“.

Vadas tikriausiai galėtų valandų valandas stovėti, bandydamas suvokti šį savo veiksmą. Bet Čirelli nebuvo nusiteikęs tokiai ilgai refleksijai. Jis pastūmė savo viršininką į šoną ir nieko nelaukdamas peržengė savadarbės laboratorijos slenkstį. Trindamas savo petį ir galvodamas apie tai, kad reikėtų bent pabandyti pakalbėti su leitenantu apie geras manieras, į kapsulę įžengė ir kapitonas.

Viduje Vitorio pastatė kažkokį Engelio nematytą įrenginį ant stalo ir tyrinėjo visur po laboratoriją išmėtytus Šamės popierius. Senasis detektyvas nusprendė kol kas nesikišti į šias paieškas. Jis tik stovėjo atsirėmęs į sieną ir žiūrėjo į besidarbuojantį leitenantą. O sutrenktas petys skaudėjo vis labiau ir labiau. Jau tas nerangus Stulpininkas. Reikia paimti iš transporto vaistų nuo skausmo.

Kapitonas pabandė žengti žingsnį, bet kojos jo neklausė. Atsirėmus tirpstančiomis rankomis į sieną jam pavyko nenugriūti.

– Kas … vyksta? – Žodžiai vos ištruko iš jo krūtinės.

– Tai, kas turi, kapitone. Pakentėkite. Greitai jau viskas užsibaigs.

Ir tarsi pritardamas šiems žodžiams keistas įrenginys nušvito žalia spalva.

Nepaisant Engelio pastangų išlaikyti sąmonę jo akys užsimerkė ir jis pajuto, kaip krenta.

***

Keista, tačiau kapitonui galva neskaudėjo. Panašu, kad jo pavaldinys tikrai jį gerbė ir panaudojo kokybišką…, hm, neaišku ką. Geros naujienos tuo ir pasibaigė.

– Kaip matau, Jūs jau atsigaunate.

Po šių žodžių prie Engelio kaklo prisilietė švirkšto adata.

– Ką … darai? – kiekvienas žodis jautėsi kaip titano plyta. Liežuvis vos judėjo.

– Kvaila viską pasakoti, kai darbas dar neužbaigtas. – Vitorio pritūpė priešais savo viršininką. – Bet Jūs visada buvote man geras. Tikėjote manimi, nors kiti manyje matė tik išgamą

– Pa…leisk…

– Negaliu. Jūs per daug svarbus.

Tokio Čirelli dar niekam Akviloje neteko matyti. Jis pradėjo kalbėti, o jo kalba skambėjo tarsi žmogaus, nevisiškai suprantančio verbalinio komunikavimo principus. Tarsi ilgesnė kalba buvo jam svetima, nenormali bendravimo forma. Jo mintys šokinėjo, ir Engeliui reikėjo susikaupti, kad galėtų bent nuspėti, kas buvo praleidžiama jo pavaldinio pasakojime.

– Mes visiems melavome. Ten buvo kita mums nežinoma gyvybė. Didžiulė vieninga sąmonė, kurios dalimi mes tapome. Tu tarsi buvai didelio, tobulai veikiančio mechanizmo dalimi. Tarsi gyventum idealiam mieste, Saulės mieste Arkadijoje. Deja, bombos tai nutraukė. Ir mes vėl pradėjome galvoti atskirai…

– Aš radau kiaušinį, kuriame buvo Jos, sujungusios mus, paliktas embrionas. Aš paslėpiau tai, iš ko galėjo gimti nauja Ji. O Ji pradėjo rodyti man, kaip pažadinti Ją vėl, pradėti Jos sustojusią transformaciją. Tai buvo vienintelė mano laimė. Tas bendravimas. Be to aš jaučiausi toks vienišas. Visur…

– Aš persikėliau į Akvilą ir pradėjau veikti. Atsargiai. Man buvo reikalingi specifiniai feromonai, kurių Ji prašė. Radau Šamę. Bet kai jis padarė paskutinį feromono elementą, jis suprato, kad aš užsakau ne kažkokius narkotikus. Jis pažiūrėjo į viską plačiau, sujungė viską. Rado tolimą atitikmenį bičių biochemijoje. Išsigando, kaip tai paveiks miesto gyventojus…

– Keista, juk jis atrodė svetimas šiame mieste. Kaip ir aš. Bet jis nusprendė pasiaukoti ir taip atkreipti Jūsų, kapitone, dėmesį. Jis mirė galvodamas, kad apgavo mane. Bet man tik reikėjo patekti į jo laboratoriją…

– Jis sunaikino užrašus ir sukurtus junginius, bet tas likęs feromono elementas buvo labai lakus. O jo laboratorija – savadarbė ir nehermetiška. Paskutinė atgimimui reikalinga dalis pasklido ore. Man tereikėjo patekti į kapsulės vidų. O tam reikėjo Jūsų universalaus rakto…

– Dabar visi elementai susijungia Jūsų viduje. Ir mes pažadinsim Ją vėl. Tik šį kartą reikės elgtis atsargiai. Lėtai keisti miestą. Atkurti čia tą vienybę. Aš jau paaiškinau Jai tai. Mes turime vengti dėmesio. Daugiau nereikia bombų. Ir miestas atskleis visą savo potencialą…  

Padryką Čirelli pasakojimą nutraukė laikmačio pypsėjimas.

– Laikas atėjo. Feromonas susiformavo Jūsų gyslose. Beliko tik pristatyti jį.

Vitorio pasilenkė virš Engelio. Už šio nugaros pasigirdo surūdijusių fiksatorių spragtelėjimai. Miesto pagrindinis sergėtojas negalėjo pasiduoti be kovos. Jis negalėjo leisti šiam bepročiui pradėti savo eksperimento su Akvila. Kapitonas vis dar negalėjo visiškai valdyti savo kūno, bet jo riešai jau atsigavo. Ir jis iš visų jėgų įsikibo į Čirelli ranką. Ir jis jos nepaleis. Kovos su tuo šunsnukiu iki galo.

Vitorio pažiūrėjo į savo viršininką. Bet tame žvilgsnyje nebuvo nuostabos ar išgąsčio. Pirmą kartą kapitonas Engelis pamatė, kaip Vitorio Čirelli šypsosi.

– Kitko iš Jūsų ir nesitikėjau.

Trakštelėjo paskutinis užraktas. Nevaldomas kūnas atsilošė atgal. Dabar kapitonas galėjo matyti smirdančio skysčio tvenkinį apačioje. Jame kažkas pulsavo. Bet Engelis toliau laikėsi įsikibęs į Stulpininko ranką.

– Mano … miestas …

– Nebijokit. Ji gerai pasirūpins juo. Padės visiems.

Vitorio iš visų jėgų atsispyrė nuo žemės. Ir štai, apsikabinę jie jau skriejo. Skriejo prie naujos Akvilos miesto ateities.