26. Amelia Ūkas „Kaeda“

Taip nekantravau, o dūmas lėtai kilo į dangų ir susimaišė su vakariniais saulės spinduliais. Pasimečiau tarp, laukiu jų labai ir geriau būtų, kad išvis nebūtume susitikę. Šitas susitikimas turėjo įvykti žymiai seniau, kai tik susipažinome, arba išvis niekada. Galėtume likti nuostabūs internetiniai draugai, o dabar velnias žino kuom viskas pasisuks, juk realybėje mes visai kitokie nei ten, žaidime. Giliai atsidusus, pažvelgiu pro langą.   Keista, tiek metų čia gyvenu vienas, o matyti vaizdą už lango kaskart nejauku. Neoninės trimatės reklamos, užėmusios visą blokinį namą, godžiai sugeria paskutinius Saulės spindulius. Kam Saulė, kai yra niekam neįdomios piliulės nuo nutukimo. Galbūt tik vakare Kaeda gražesnė, nors abejoju. Čia, viduriniame lygmenyje, vieną reklamą greitai pakeičia kita, o namai primenantys lūšnynus noriai slepia savo trūkumus po ryškiomis spalvomis.

Skambutis į duris. Štai ta akimirka, kai visi tie slapyvardžiai pažvelgs į mane tikromis akimis. Mums taip gerai sekėsi kartu lošti, o šiandien gali viskas pasikeisti. Širdyje ramu, bet rankos dreba. Jei nepatiksiu jiems, liksiu vienas tarp šių bjaurių sienų ir nebegalėsiu leisti naktis virtualiame pasaulyje. Likti vienam ten, turbūt blogiau, nei vienatvė realybėje.

Aš nedrįstu atidaryti durų. Girdžiu Dekardo balsą, kaip jis juokauja, o kiti kikena. Bastianas tyli, žinau, kad jis atėjo, juk jis visada tyli, net žodžio neišpeši. Ir kodėl jis išvis ateina, jei toks užsidaręs savyje? Egonas kažką subamba, kaip visada, ir aš atveriu duris.

      – Labas, – taria švelnus Bastiano balsas. Liesas smulkus vaikinukas maloniai nusišypso.

      – Laba, – atsakau ir nuleidžiu akis.

      – Cha cha, kaip džiaugiuosi tave matydamas! – Dekardas nusijuokė ir patapšnojo mane per petį. Jo skaidrios žydros akys ir plati šypsena. Keista, negalvojau, kad jis toks stambus. Balsas toks žemas, niekaip nepridera prie tokio kūno.

      – Na, taip ir stovėsime? – Egonas lengvai nusišypsojo. – Ar pakviesi mus į vidų?

      – Taip, žinoma, užeikite. – Plačiai atvėriau duris ir sustingau tarpduryje.

Už aukšto ilgaplaukio Egono slėpėsi mergina. Pasijutau kvailai ir piktai vienu metu. Juk tarėmės jokių merginų, tik mes vieno žaidimo komanda. Kas ji ir ką čia daro? Kodėl Egonas ją išvis atsitempė?

      – Na, ko stovi? Šaknis leidi į tarpdurį? – Dekardas jau įsitaisė ant mano pašiurusios sofos ir pasirąžęs apsidairė. – Jaukiai čia gyveni. Tik daiktų nėra.

      – O kam man? – Atkirtau, nenuleisdamas akių nuo panelės. – Man pilnai užtenka virtualaus šalmo ir lovos.

Bastianas švelniai prasistūmęs, įsitaisė šalia Dekardo. Egonas ištiesė ranką, sudvejojau ir jo šviesiose akyse prabėgo įtarūs šešėliai. Kvailai išsišiepęs, praleidau jį vidun. Žvilgsniai susitiko ir ji klastingai išsišiepė. Ta raudonų lūpų šypsena viliojo ir atstūmė vienu metu. Savo violetinėmis akimis, jutau, kaip skenuoja mane nuo galvos iki kojų. Trumpai kirpti mėlyni plaukai, deimantas dantyje, vulgarūs rūbai ir tatuiruotės per visą kūną iki smakro, man priminė tas rėkiančias reklamas už murzino lango.

      – Na gi, mes laukiam šeimininko! – Girdėjosi gale.

      – Labas. – Tariau, nebekreipdamas jokio dėmesio į naujus veidus, senus draugus. Merginos išvaizda tiesiog rėkė kaip nori dėmesio, o prikaustytos akys išdavikiškai leido suprasti, kad ji domina.

      – Labas. – Palenkė galvą kairėn. – Štai ir tu savo urve. Aš noriu matyti visų veidus, kurie gyvena mano mieste, manyje. Kiekvieno gyventojo. Žinojau, kad atidarysi jiems duris, puiki proga susipažinti.

      – Tu kaimynė? – Pasimečiau ties jos žodžiais, o ji mikliai įsmuko vidun. Tas žemas, bet melodingas balsas dar ilgai skambės galvoje.

      – Ne, – ji išpūtė didelį kramtomosios gumos burbulą. – Aš Kaeda.

      – Kas gali vadintis taip kaip šita skylė? – Nusijuokiau ir bedžiau pirštu pro langą, bet Kaeda praignoravo, tingiai nužvelgė niūrią patalpą ir išėjo į balkoną.

Jie gėrė ir tauškėjo, juokavo ir skendo dūmuose. Kvaišalai smagino, o žvilgsnis taip ir liko prikaustytas prie durų. Nusiskundimai gyvenimu, fone grojanti rami muzika, diskusijos apie žaidimus, nešvankūs juokeliai, taip ir nepaliečia mano proto, o gal sielos. Kaeda, kodėl atėjai čia, bet ne sėdi kartu?

      – Gal nori išgerti? – Užėjus į balkoną, stengiausi būti mandagus ir šypsotis, bet Kaeda tingiai stebėjo namų langus atsirėmusi į turėklą. – Ten jau visiems linksma, o jei prisijungtum…

      – Ne, ačiū. – Ji pakėlė kairę ranką su bokalu neatitraukdama akių nuo miesto. Oranžinėje kvartalo šviesoje atsitiktinai pastebėjau tatuiruotę su piliulėm nuo nutukimo ant jos peties.

      – Tai… – Neatitraukiau akių, svarstydamas, kas po galais gali piešti ant savo kūno trečiarūšes reklamas. – Ką nori veikti?

      – Noriu pažiūrėti ir tau parodyti, kaip atrodau naktyje, kaip į mane žiūri dangus… Juk todėl čia ir atėjau. – Ji pasisuko ir nuėjo link durų. Akies kampučiu, prieblandoje, ant jos kūno atpažinau dar keletas reklamų, kurios erzina akis vos ne ant kiekvieno pastato. – Eime, naktis tikrai nuostabi, ten viršuje. Tu privalai tai pamatyti. Tegu bent viena diena būna ne pasislėpus nuo viso pasaulio. Leisk, bent akimirkai sau pabėgti iš šito rutinos rato…

      – Aš, na… – Staigiai atitraukiau akis nuo margo kūno, kvailai išsišiepiau, bet Kaedai nerūpėjo. Matyt įprato būti apžiūrinėjama. Pagavusi mano žvilgsnį, iškalbingesnį už visus tuos žodžius skambėjusius vakare, ji lengvai nusišypsojo viską supratusi. Nesvarbu, ką pamatysiu, seksiu ją vien iš smalsumo, o gal iš baimės, kad daugiau nebepavyks sutikti kitokių žmonių. Turbūt, po šio vakaro, kasdien gyvensiu šia diena.

      – Tau patiks. – Akys suspindėjo, nublankindamos provokuojančią išvaizdą.

      – Ei, mes einam į miestą, greit grįšim. – Bet jie negirdėjo manęs, paskendę kvaišaluose ir pokalbiuose apie nieką.

Danguje pasirodė pirmosios žvaigždės, bet įsijungę margi gatvių žibintai mikliai užgožė paskutinę dalelę gamtos. Dar bandžiau įžiūrėti mėnulius, bet viršutinis pastatų lygis pasisavino dangų. Kelias ratu, kilo į viršų, o namai, pasislėpę po reklamomis driekėsi palei kelią. Kairėje, praraja, bet nuo krašto matėsi, kaip namai slenka apačion skęsdami rūke. Prieš akis Kaeda, tvirtai žinanti kur eiti. Akimis slystu jos džinsiniu švarkeliu, aprašytu keistais ir beprasmiais užrašais, net pralenkiantis elektrinis dviratis, neprivertė manęs atitraukti akių. O juk galėjau nukristi nuo krašto ir niekada nebepakilti. Žemuosiuose lygiuose neteko būti, bet įtariu ten niūriau, nei pasakoja kiti. Kaeda tvirtais žingsniais kilo viršun, nesidairydama į šonus ir vulgaria išvaizda neatkreipdama jokio dėmesio. Akimirkai, praslinko mintis, kad ją matau tik aš, bet greitai išmečiau iš galvos tokias kvailystes. Žvilgtelėjus apačion, kur rėkiančios ir akis draskančios ryškumu reklamos užpildė visą juodą skylę, sudarydamos iliuziją, kad dugno nėra. Įdomu, kokie būtų namai, jei atjungtų šviesą bent porai minučių? Ir generatorius irgi. Ar mes paskęstume tamsoje, ar žvaigždžių šviesoje?

Kaeda sustojo ir vos neatsitrenkiau į ją. Pakėlusi galvą, ji bandė kažką įžiūrėti viršuje, bet nepratarė nei žodžio. Norėjau užkalbinti, bet ji tik pasileido bėgti viršun.

      – Kaeda! – Užkliuvau už kažkokios šiukšlės ir vos nenugriuvau. – Palauk!

      – Nagi, judinkis! – Ji atsisuko ir akyse šmėstelėjo nerimastingi šešėliai. – Jaučiu, kaip debesys slenka žeme, jei ir toliau ten žiopsosi jie užgoš dangų!

Apsisukusi, mikliai kilo viršun, stumdydama kitus. Žmonės abejingais veidais, kažką bambėjo, bet nerodė jokio dėmesio. Gerklėje atsirado šleikštus skonis, juk jie galėjo nukristi, o bjauriausia, kad man tai rūpi labiau nei jiems patiems. Atsistojęs, atsargiai pasileidau kilti viršun, buvo nebetoli. Į mane dairėsi piktais žvilgsniais, liktais aš juos vos nepastūmiau prarajon. Pro akis prabėgantys šiukšlynai, benamiai šunys, elgetos ir skelbimai, kurie konkuruoja, kuris ryškesnis, rodė Kaedą visu gražumu. O dar sako, kad viršuje kiti gyvena geriau. Apsidairęs, galiu tik paneigti. Visur tas pats, tik viršuje mažiau reklamų.

Uždusau, pavargau ir kaltinau save, kad sekiau tą keistą mergiotę iki pat viršaus. Praslinko debesis ir pasirodė vienas iš mėnulių, mesdamas blankią baltą šviesą ant mėlynų Kaedos plaukų. Keista, bet šaltas neutralus spindėjimas, buvo šimtąkart jaukesnis ir malonesnis, nei visa ta neoninė betvarkė apačioje. Prieš akis aikštelė, o toliau juodi žemės plotai ir dangus žvelgiantis per milijoną savo akių tiesiai į mane. Pasijutau toks mažas ir nereikšmingas žmogelis su juokingomis problemomis prieš neapriečiamą visatos galybę.

      – Žinojau, kad tau čia patiks… – Kaeda pasisuko į mane, naktinės šviesos žaidė plaukuose.

Keista, kad palikau draugus namie. Juk mano didžiausias noras ir baimė buvo susitikti su jais. Bet kai tai įvyko, palikau juos šone dėl merginos, kurios niekas nekvietė ir niekas nepažįsta. Turbūt, todėl vienatvė geriausia mano draugė. O dabar, pustuštėje aikštelėje, stovėjo Kaeda. Ryškios šviesos kilo iš apačios, bet čia jos buvo bejėgės, prieš begalinį žvaigždžių ir blyškią mėnulių šviesą. Tų atsitiktinių žmogelių veidai aikštelėje, blankūs ir tylūs, puikiai pildė aplinką. Kaeda apsisuko ir nuėjo prie pat aptvaros krašto ir pažvelgė apačion į miestą. Jau norėjau tarti, kad metas grįžti, pabuvom ir gana, bet Kaeda nutraukė padrikas mintis:

      – Kaip ir galvojau, – ji sunkiai atsiduso. – Negi nei kiek nepasikeičiau?

      – Nežinau, – nusijuokiau. – Nebūnu mieste. Man ir namie gerai.

      – Aha, todėl ir pasiėmiau tave kartu. – Kaeda atsistojo šalia. – Tu niekada neišeini ir nestebi manęs kaip kiti. O kas jei vieną dieną manęs neliks? Noriu, prieš išnykstant, pažvelgti į akis visiems, kurie čia gyvena.

      – Planuoji palikti Kaedą? – Pakėlęs antakį, pažvelgiau tiesiai į akis. Jaukus žvilgsnis kažką maloniai pakuteno viduje.   

      – Savęs palikti neįmanoma… – Akyse šmėstelėjo nerimas, nuleidusi galvą, ji atsirėmė į petį.

Keistas jausmas, kai palieki viską dėl nieko. Net nežinau, kas ši keista mergiotė, bet ji traukia. Tyla pasirodė raminanti, o naktis apgaubianti jaukumu. Kam kalbėti, jei neturi ko pasakyti? Galvoje skrieja mintys ir prisiminimai. Įdomu, ar jie mūsų pasigedo? Ar laukia? Greičiausiai geria ir linksminasi negalvodami, kad žvaigždės spindi taip ryškiai ir šaltai. Jau matau, kaip kambaryje mirksi neoninis reklamos šešėlis, bukindamas draugų akis ir mintis. Jau įsivaizduoju, kaip užsimerkus skamba ta įkyri muzikėlė verčianti nutilti, kaip tos šviesos atima džiaugsmą ir palieka tik pilkumą. Taip, grįžęs tikrai padarysiu vieną dalyką, o gal keletą, nežinau. Užsidarysiu langus, kad nematyti to šlamšto, o naktį ateisiu čia ir stebėsiu dangų, nepaliestą žmogaus rankų. Giliai įkvėpiau, Kaedos plaukai maloniai kvepia. O gal taip kvepia naktis? Pasijutęs gyvesnis ir radęs dalelę nakties grožio, pajutau, kad metas namo. Reikės atsivesti čia draugus, gražiais dalykais norisi dalintis. Gamta nuostabi, Kaeda, teisi. Ačiū, kad atvėrei man akis.

      – Kaeda, metas namo. – Kimiu balsu nutraukiau jaukų naktinį tylėjimą.

      – Aš namie, – pasisukusi švelniai nusišypsojo. – Tu irgi.

Kokia, vis dėl to, ji graži. Tokia neįprasta ir jauki, atrodė, visas tas chaosas ant kūno, darniai dera tarpusavyje. 

      – Aš jau eisiu… – Svajingai nužvelgusi dangų palietė mano delną, priversdama krūptelėti. – Mano tikslas pasiektas, kartu pažvelgėme į mane.

Nusijuokiau, stipriau paėmęs ją už rankos. Kokia gi tu keista, Kaeda. Lengvai pasimuisčiusi, liko stovėti kartu. Mintys nublanko, kaip mėnulių šviesa. Neberūpėjo, kas bus po to, kaip draugai, kas bus kai ji išeis. Akimirka skandino gražių jausmų jūroje, o miesto spalvos taip ir nepatraukė dėmesio, likdamos pralaimėjusios.

      – Reikia eiti. – Ji atitraukė ranką ir apsisukusi, lėtu žingsniu ėmė leistis apačion.

      – Iki, Kaeda. – Buvo gaila ir gera vienu metu, bet norėjau čia pasilikti.

Mėlyni plaukai subangavo šviesoje, ji staigiai apsisuko ir mūsų žvilgsniai dar kartą susitikę, išsiskyrė amžiams. Užsirūkiau. Dūmas, lėtai pakilęs į dangų, ištirpo mėnulių šviesoje.