Lituanicon XXXIII: Miestas

27. Justinas Mažūnas „Pačebelas“ – ANTRA VIETA

Atrodė, kad Elano krautuvėlė čia stovėjo visada. Dar tada, kai pasaulis buvo kitoks, tada, kai mokslas, sunaikinęs dievus, pasklido tolyn per visatą ir gilyn į žmogaus sąmonę. Išoriškai krautuvėlė blanki ir net, sakytum, atgrasi. Tačiau jos vidus kerintis it kvazarai.

Veronika stovėjo priešais nublukusią krautuvėlės iškabą, šaukiančią: „Miestas ant tavo delno!“ Akimirką jai šmėstelėjo visai kitas pavadinimas – „Pačebelo buveinė“. Bet tai truko tik sekundės dalį. Kažkur toli, už nugaros, akmeniniu grindiniu kaukšėjo arklių kanopos, dardėjo karietos. Aidėjo laimingų moterų juokas. Tarytum ne iš čia. Lyg už stiklinės sienos.

Krautuvėlės viduje Veronikai dingtelėjo, kad girdi saksofono skambesį. Tačiau tai tebuvo šeimininko stumdomų spintelių garsas. Elanas tvarkėsi gaubiamas slėpiningos šviesos.

Palubėje švietė pavargusios lemputės, nors ir be jų nebūtų tamsu. Lentynose žibėjo ir mirgėjo šimtai stiklinių gaubtų. Spalvų įvairovė maloniai glostė akis ir viliojo prieiti arčiau. Neatsakiusi į Elano pasisveikinimą, moteris pasidavė vilionei. Tai buvo miniatiūriniai, ant delno telpantys miestai. Kiekvieną dengė apvalus stiklinis kupolas. Vieni miestai galėjo būti realių miestų atitikmenys su knibždančiais mažyčiais gyventojais, kiti buvo lakios kūrėjo fantazijos vaisius. Vienur buvo galima atpažinti gimtojo Veronikos miesto architektūrą. Kitur plūduriavo kažin kokios nežemiškos formos, trimatės rašalo dėmės, švytinčios gyslos, ratu besisukantys burbulai.

Veronika pastebėjo vienišą kupolą, padėtą ant pakylos. Matyt, kuo nors ypatingas, jeigu laiko jį atskirai nuo kitų miestų. Iš tolo atrodė, kad kupole stūkso lava besispjaudantis ugnikalnis.

– Sveiki, kokio miesto ieškote? – priešais išdygo Elanas. Jo ilgi gelsvi plaukai krito ant pečių, smulkių dantų pilna burna šiepėsi perdėto mandagumo kupinu šypsniu. Ant galvos gulėjo suglebusi skrybėlė. Juodas kostiumas anksčiau veikiausiai priklausė daržus saugančiai baidyklei. Veronikai dingojosi, kad, patapšnojus šeimininkui per petį, į palubes pakiltų dulkių debesis.

– Kodėl šis miestas atskirtas nuo kitų? – paklausė moteris, smalsiai žvelgdama į kupolą.

– Vis dar brandinu šį kūrinį, – Elanas perbraukė pirštais per kupolą. – Kol kas baigta tik viena jo pusė. Jį sudarys du miestai. Tai bus tarsi dvi molekulės, prikibusios viena prie kitos. Patikėkit, jis spindės ryškiausiai.

Elano akyse šoko pergalės ugnelės.

– Norėčiau miesto, kuris gydytų širdgėlą, – Veronika akimis ėmė naršyti patalpą.

„Arba grąžintų mano sūnų Pačebelą“, – mintyse pridūrė ji.

Šeimininkas nužvelgė išblyškusį klientės veidą, pajuodusius paakius ir, tarsi įsitikinęs, kad jos pečius iš tiesų slegia našta, linktelėjo.

– Matote, tokių miestų nebūna. Ieškoti reikia kiek kitaip. Na, įsivaizduokite, kad miestai – tai žmonės. Žmogus nebūna ištisai laimingas, taip ir šie miestai. Eime, – pakvietė vyras. – Aš neturiu laimės miesto, bet galime paieškoti ko nors panašaus.

Jie prisiartino prie neoninėmis šviesomis nutvieksto rutulio. Miestą raizgė rožinės ir žydros gatvelės, o mažyčiai gyventojai buvo prigludę vienas prie kito, sulipę į gniutulus. Jie buvo nuogi. Tie kauburėliai, sudaryti iš žmonių, judėjo, krutėjo, pulsavo. Smulkesnių detalių ji neįžvelgė, o gal per daug ir nesistengė. Elanas du kartus pirštu pabeldė į kupolą, ir jo viršūnė prasivėrė.

– Priglauskite ausį. Paklausykite. Tada pasakysite, ką jaučiate, – pusbalsiu ištarė šeimininkas.

Veronika įsiklausė. Ji išgirdo aimanas, dejones, pasitenkinimo riksmus. Išgirdo praeities mašinų gaudesį. Tolimas sintezatorius grojo monotonišką melodiją. Ji užuodė aistros kvapus ir susijaudino. Jos kūnu lakstė malonūs šiurpuliukai. Kaip seniai ji šitaip jautėsi. Lyg kas švelniai alsuotų į ausį, bučiuotų kaklą ir dar žemiau. Bet skambanti muzika buvo pripildyta baimės ir vienatvės. Moteris pasijuto kalta.

– Ką pajutote? – sušnabždėjo Elanas ir du kartus piršto galiuku palietė kupolą, šis užsivėrė, o ką tik apėmęs pojūtis dingo. – Ar šitoks miestas praskaidrintų jums kasdienybę?

– Kas čia buvo? Jaučiausi maloniai, bet kartu vieniša ir nereikalinga, ir ta melodija tokia beprasmiška.

– Tai tuštybės miestas. Norintiems laikino malonumo. Jūsų problemos nutoltų, bet ritminga melodija vis primintų, kad švaistote savo brangų laiką tuštybei. Miesto kaina – aštuoni deimantiniai.

– Kaip žema, – Veronika drėbė paniekinamą žvilgsnį.

– Man pasirodė, kad jums visai patiko.

– Jūs visas moteris pirmiausia vedatės prie šio miesto? Ir liaukitės čia mirksėjęs akutėmis.

Moters veidą nudažė raudonis. Ji nusisuko. Atrodė, kad Veronika tuoj išeis. Tačiau netrukus ji tarė:

– Parodykite, ką dar turite. Ką nors tyresnio, šviesesnio.

– Supratau. Atleiskite. Eime.

Jie prisiartino prie kitos lentynos, ten jų laukė ryškiausiai šviečiantys kupolai.

Elanas pravėrė vieną jų. Danguje, ant debesų, riogsojo pilys, o angelai grojo arfomis. Toliuose aidėjo tobula, tačiau grėsminga balsų harmonija. Ji užuodė gėlių aromatą, sumišusį su pelėsių kvapu. Galiausiai choras nustelbė arfos garsus. Veronikai norėjosi verkti, bet kartu ir nusilenkti, jai norėjosi parklupti, bet greičiau iš baimės, o ne iš palaimos. Kupolas buvo uždarytas.

– Ne, – pasakė ji, net nespėjus šeimininkui išsižioti.

Ji ieškojo ilgai, bet ko norėjo, nerado. Kiekvienas miestas turėjo dvi puses – šviesiąją ir tamsiąją.

– Klausykit, labai abejoju, ar jūs rasite, ko ieškote. Tačiau, kaip minėjau, kuriu projektą. Svajonių miestą.

– Pilną nešvankybių ir laikino malonumo?

– Nebent jūs apie tai svajojate. Žmonės jame galės išvysti tai, apie ką svajoja. Jeigu jau esate čia, gal norėtumėt pamatyti, kaip jis kuriamas, ir pabuvoti pačiame mieste?

Veronika nieko neatsakė. Ji nukreipė tuščią žvilgsnį kažkur, į lentynas. Moters svajonėse buvo Pačebelas, dingęs prieš šešerius metus. Dingęs iš jos gyvenimo. Po minutėlės ji sunkiai atsiduso:

– Tikiuosi išvysti savo svajonę.

Šeimininkas užrakino parduotuvės duris, kad kokiam paklydėliui nepanižtų nagai. Tuomet jiedu įžengė į dirbtuves.

Didelėje patalpoje stūksojo garus leidžianti, šnypščianti, kunkuliuojanti mašina. Lėtai sukosi begalė sraigtų sraigtelių, o tarp jų raitėsi vamzdžiai, virpėjo ciferblatų rodyklės. Garais alsuojantis mechanizmas grėsmingai tiesė ranką su šimtu adatėlių viršum metalinės kėdės. Šalia, vamzdžiais sujungtas su mašina, stovėjo stiklinis kubas. Jo viduje virė chaosas. Violetinių ir gelsvų žiežirbų viesulas sukiojosi laidydamas elektros kibirkštis. Atrodė keista, kaip tokia chaotiška galia nepramuša stiklo.

Veronika net nebandė sukti galvos kas, kaip ir kodėl. Ji ilgai spoksojo į viesulą ir galvojo apie Pačebelą.

Pačebelui patikdavo, kai ji grodavo saksofonu. Skambant saksofonui, jis visad atrodydavo toks nevaikiškai rimtas. Susimąstęs. Sūnui dingus, ji daugiau niekada nebepaėmė saksofono į rankas. Vienai minutei, tik vienai minutei ji nusisuko nuo Pačebelo, kad nupirktų cukraus vatos. Tai buvo jo mėgstamiausias skanėstas.

– Kai būsite pasirengusi, malonėkite sėstis į kėdę.

Ji drąsiai atsisėdo.

Elanas tuo metu kuitėsi prie burbuliuojančio mechanizmo ir kalbėjo:

– Prieš didžiąją katastrofą pasaulis atrodė lyg viena didžiulė mechaninė akis. Pasiekę mokslo apogėjų, mokėjome kurti pasaulius vien mintimis. Buvome pažengę tiek, kad bandėme kurti net galaktikas. Kai penki tūkstančiai šimtas antrais metais įvyko incidentas, kai užgeso informacinis tinklas, jungęs kiekvieną iš mūsų, o didžiulis kenksmingų medžiagų debesis palaidojo pasaulį, mes praradome dievų galią. Ilgiems amžiams mus priglaudė požeminis pasaulis. Po tūkstančio metų iš naujo pradėję kurti civilizaciją, suvokėme, kad prireiks daug laiko pasiekti buvusią pažangą. Viskas sugriuvo. Liko krūva šlamšto. Tarp to šlamšto kartais pavykdavo rasti dar veikiančios įrangos bei išlikusių užrašų. Ilgą laiką tos formulės buvo ne mūsų nosiai. Tik praėjus dar keliems šimtmečiams, sumanūs inžinieriai pagaliau sukūrė įstabią minčių materializacijos technologiją. Žinoma, ji veikia tik iš dalies, spindinčių galaktikų kurti mes negalime, trūksta energijos. Tačiau jos užtenka miniatiūriniams miestams kurti. Dabar užsimerkite.

Moteris užsimerkė ir stipriai suspaudė kėdės ranktūrius. Adatėlės susmigo Veronikai į galvą.

Sraigtai ėmė suktis greičiau. Mechanizmas šnypštė vis garsiau. Veronikos kūną perliejo elektros srovė, ir tamsa užliejo sąmonę. Praėjo gal minutė, o gal ir visa valanda, kai moteris prasimerkusi išvydo baltą erdvę. Prieš jos akis išdygo žaislinis namelis iš senos pasakos. Užrašas virš durų skelbė: „Pačebelo buveinė“. Ji jau čia. Svajonių mieste.

Netrukus pasirodė cukraus vatos aparatas. Tas pats nelemtas aparatas. Rausvos vatos gumulai lyg debesys kilo į viršų ir formavo miestą. Susiformavusios vaikiškos kaladėlės tapo namais. Iš jų išniro miesto gyventojai. Burtininkai, kareiviai, gyvūnai – tai buvo žaislai. Tiesa, buvo ir žmonių. Veronika juos išvydo languose įsižiebus šviesoms. Ji matė šeimas. Krykštaujančius vaikus, besibučiuojančius tėvus. O kur Pačebelas?

Ore skraidantys saldainiai jungėsi vienas su kitu į lipnią košę, kuri galiausiai paslėpė baltą erdvę po kojomis ir kristalizavosi į kelius bei gatves. Miesto pakrašty pūškavo dūmais besispjaudantis garvežys. Veronika to nematė, ji tai žinojo. Jautė visą miestą. Ji pati buvo miestas.

Ji pajuto Pačebelo rūmus, didingai stūksančius tolumoje. Veronikai tereikėjo pagalvoti ir akimoju atsidūrė ten, prie pilies bokštų, tarp šurmuliuojančių miesto gyventojų. Žmonės ir žaislai, skanduodami Veronikos vardą, apsupo ją ratu, šoko ir lankstėsi jai, tarsi dievybei. Moteris suprato, kad jie visi yra Pačebelas. Štai penkiolikos metu Pačebelas, netoliese Pačebelas-moteris, o va, ten Pačebelas – žaislas. Rūmų vartai prasivėrė. Pasirodė jos Pačebelas. Toks, kokį jį ir prisiminė.

Netikėtai dangų užtemdė nesuvokiamo dydžio Elano veidas. Jis prakalbo griausmingu balsu:

– Ak, Pačebelas. Prieš šešerius metus dar visai mažytis dingo ir iki šiol nerastas. Taip, aš viską žinau apie tave, Veronika. Stebėjau tave. Palikdavau tau brošiūras, kviečiančias į krautuvėlę, ir pagaliau tu čia.

Veronikos sūnus bėgo link jos. Ji brovėsi pro minią pas jį. Vaiko nebesimatė. Jis pasimetė. Dingo. Staiga minia pradėjo klykti veriančiais balsais. Šimtai balsų jungėsi į vieną siaubo pripildytą Pačebelo klyksmą. Visų pačebelų veidus iškreipė skausmas, jie ištįso, žandikauliai nukaro. Miestas prarado spalvas. Rūmai subliuško, o jų vietoje susiformavo ugnikalnis, tik iš jo tryško ne lava, o kraujas. Kraujas plūdo iš milžiniškos žaizdos ir tvindė miestą.

– Mūsų protėviai manė esantys visagaliai, bet toli gražu. Jie taip ir neišmoko kurti svajonių miestų. Jie negalėjo sukurti rojaus, o tik pasaulius, neatsiejamus nuo jų asmeninių poelgių, jausmų ir išgyvenimų. Miestai – tai jų gyvenimai. Miestai – tai jie patys. Ir tu dabar, Veronika, tampi miestu.

Veronika susmuko. Ji klykė, bet pro jos lūpas veržėsi ne riksmas, o muzika. Kaskart jai bandant šaukti, Pačebelo miestą suvirpindavo saksofono garsai.

– Nesu bejausmis. Aš rūpinuosi miestais. Blizginu juos, kalbuosi ir šoku su jais. Myliu savo kūrinius. Miestai – tai viskas, ką turiu. Tavo miestas bus ryškiausia šviesa visatoje. Tavo miestas – tai Pačebelo miestas, nes tu gyveni Pačebelu.

Šeimininko veidas sujudėjo. Jis atsitraukė. Bet neilgam. Netrukus Veronika išvydo, kaip klaikiai išsiviepęs Elanas deda milžinišką kupolą ant jos miesto. Elano balsas nutolo, prislopo.

– Jo lūpose taip pat skamba saksofono muzika. Jis tavęs labai pasiilgo, Veronika.

Pačebelo ugnikalnis išsiveržė neįtikėtina jėga, raudonai nutaškydamas miestą dengiantį kupolą.

Kažkur tyliai raudojo saksofonas.

***

Elanas atsargiai padėjo savo naują kūrinį ant pakylos, šalia kito miesto, šalia Pačebelo. Šis miestas trūkstamos dalies laukė šešerius metus. Ir sulaukė. Motina ir sūnus vėl buvo kartu.

Šeimininkas atrakino krautuvėlės duris. Prisidegė pypkę, atsisėdo į krėslą ir pradėjo galvoti apie meilę ir iš jos gimusį kūrinį. Tokio unikalaus reiškinio jo kolekcijoje dar nebuvo. Pirmąkart dviejuose kupoluose buvo galima išvysti vieną ir tą patį Pačebelo miestą. Ir visa tai iš meilės. Iš Meilės, spindinčios taip ryškiai, kaip spindi tik kvazarai.