28. Anonimas „ŠUNIUKAS ALDUTEI“

Tetos Irenos klubai siūbavo, kaip per upelio užtvankėlę paleistas popierinis laivelis. Mano supratimu, dėl to buvo kaltos jos basutės, baisiai aukšta pakulne, tačiau, kaip sakė teta, einant į žmones moteris turi atrodyti padoriai. Būtent todėl tipendama itin atidžiai žiūrėjau, kad neužminčiau ant betoninių plytelių įtrūkimų bei siūlių – visi žino, kad tai būtų blogas ženklas, be to plyšiuose augančios žolės gali nepataisomai ištepti mano baltas kojinaites ir tuomet jau tikrai nebeatrodyčiau padoriai.

Po pietų su teta visad traukdavome į miestą kavos. Žinoma, aš dar per jauna gerti kavą, nors kai mane prižiūri močiutė Sabina, ji man visada užpliko puodelį ir mes abi gurkšnojame, užsiėmusios kiekviena savais reikalais. Būtų ji man tikra močiutė, tikrai taip nedarytų, tačiau ji yra mūsų miestelio bibliotekininkė, o kadangi biblioteka įsikūrusi tame pačiame name kaip ir tetos Irenos butas, aš ten būnu, kol teta verda uogienes ir visokius konservus. Paprastai ji tai daro iki pietų, o po to mes einame į miestą kavos. Nors teta man jos neperka, už tai gaunu porciją ledų, kuriuos Julė visuomet įdeda į metalinę ledainę ant raudonos plastikinės kojelės. Mūsų mėgstamiausioje kavinėje „Aguonėlė“ viskas raudona. Ir staltiesės, prispaustos stiklu, ir ceratinis baro apmušas, primenantis pūkinę kaldrą, ir aukštosios kėdės prie jo, ant kurių visada užlipu, kol Julė už baro deda ledus ir iš šnypščiančio aparato prileidžia kavos tetai. Į raudoną puodelį, žinoma.

Dažniausiai su teta žingsniuodamos šnekučiuodavomės, bet tądien sutikome mano mokytoją ir ši būtinai norėjo pakalbėti su Irena. Asmeniškai. Todėl man teko atsilikti tiek, kad negirdėčiau, apie ką jos ten šnabždasi. Lyg aš nežinočiau: pas mano tetą visi ateina su prašymais išvirti kokią uogienę ar ypatingai užmarinuoti daržoves. Pas ją nuolat pilnos lentynos šviežiai užvakuotų ir ant dangtelių sustatytų stiklainių. O kartais moterys prašydavo marmelado. Tetos Irenos kaukazietiškų slyvučių marmeladas ypatingas tuo, kad saugo nuo blogų vyrų. O serbentų galaretas pagerina tuos vyrus kurie jau blogi. Už tai man pavakariams ant batono užtepdavo tirštos braškių uogienės, skirtos tik geriems vaikams, kad jie būtų dar geresni ir jau tikrai niekada nevertė valdyti sprangios neklaužadų obuolienės su šermukšniais. Fe.

Labai apsidžiaugiau, kai mokytoja atsisveikino prie universalinės ir pagaliau galėjau pavyti tetą bei pratęsti savo pasakojimą apie mano piešiamą karalaitę, kurios kurpaitės vis atrodydavo kaip ožkos kanopos ir kaip aš šauniai išsprendžiau šį keblų klausimą pripiešusi gražuolės sijonui raukinukus ir po jais paslėpusi tuos nelemtus batelius. Mano puikusis pasakojimas kaip tik baigėsi prie „Aguonėlės“ durų, tad pro jas šokau pirma ir nieko nelaukdama užsirangiau ant aukštosios baro kėdės. Kiek nustebau, kad Julės nebuvo už prekystalio, tačiau kartais ji išeidavo į sandėliuką, tad pasirėmiau smakrą rankomis ir ėmiau laukti.

Pardavėja pasirodė netrukus. Jos strazdanotas veidas buvo keistai pablyškęs ir ji nenustodama čiupinėjo savo anglinį pakabutį. Garsiai su mumis pasisveikinusi ji kažką pasakė tetai vien lūpomis. Keletą kartų yra taip dariusi, kai buvo gavusi šokolado. Tada kaip suokalbininkė mums šyptelėjo ir be garso sudėliojo žodį „tikro“, bet šįkart ji atrodė labai nelaiminga ir bandė pasakyti kažką daug sudėtingesnio. Nieko nesupratusi pasisukau į tetą ir pamačiau, kad ji stebeilija į veidrodį, užimantį visą sieną už Julės. Pasekusi tetos žvilgsnį pamačiau, kad šiandien, ne taip kaip paprastai, mes nebuvome vienintelės popietės lankytojos – kavinės kampe sėdėjo vyras.

Keista buvo vien tai, kad jis čia buvo nes kavinėje vyrus matydavau tikrai retai. O šis dar ir vilkėjo neįprastai: nors oras buvo šiltas ir alsus, jo balti marškiniai buvo susegioti iki paskutinės sagos, tvarkingai surištas lyg žarija raudonas kaklaraištis gražiai gulėjo ir puikiai derėjo prie pelenų spalvos kostiumo su raudonu ruoželiu. Taip gražiai nesirengdavo nė malūno, kuriame tą vasarą dirbo mama, direktorius, o kaip visi sakė, jis buvo patraukliausias mūsų miesto vyras.

– Oho, – ištariau užsižiopsojus ir bematant gavau skaudų niuksą iš tetos.

Atsukau surauktą ir įžeistą veidą, tačiau ji lyg niekur nieko Julei pasakojo, kaip gerai jai pavyko gauti traškių rabarbarų ir sultingų aviečių ypatingajam džemui. Rodos Julei tetos kalba buvo tokia pati nesuprantama kaip ir man, kol teta nepaprašė:

– Julyte, jei duosi popierėlį, užrašysiu savo receptą ir tavo mamai.

Kol teta Irena skrebeno, Julė įjungė garsiai šniokščiantį kavos aparatą.

– Lėk pas mamą. Dabar pat, – virš mūsų pakilus garo debesėliui man į delną kažką įkišo teta ir daug garsiau pasakė, – duok ledų ant pagaliuko mano panelei, galės lauke žaisdama suvalgyti, kol mes pakalbėsime.

Suraukiau nosį mat ne toks buvo mūsų susitarimas, tačiau ledų ant pagaliuko gaudavau rečiau nei tris pažadėtus burbuliukus. Kaži, kas geriau, svarsčiau nesusigaudydama, kodėl teta taip nesuprantamai elgiasi, tačiau Julė apsisuko akimirksniu ir nė nespėjusi susivokti, jau stovėjau už kavinės durų su savo ledais ir popierėliu delne.

Kai pakeliui baigėsi ledai, pradėjo kankinti abejonės dėl raštelio. Ar galėčiau jį paskaityti? O jei paskaityčiau, ar tai būtų blogai? O gal nieko tokio? Juk teta man nesakė, kad negaliu jo skaityti. Negalėčiau sakyti, kad radau teisingą atsakymą, tiesiog kai kitapus gatvės pamačiau kaltinėmis javų varpomis puoštus malūno vartus, sustojau ir atlenkiau lapelį. „Svečias iš kito miesto“ – tebuvo parašyta jame. Tikrai tikėjausi kažko įdomesnio, nors kuo ilgiau žiūrėjau į žodį „kito“, tuo labiau kilo nerimas, mat supratau, jog žmonių iš kitų miestų pas mus užsukdavo retai. Labai retai.

Baltai tinkuotame sargo namelyje kaip visada budėjo Aldutė. Ji gyveno netoli mūsų ir anksčiau turėjo baisiai mielą pūkuotą šuniuką , kurį visada pasiimdavo į darbą, tačiau prieš keletą savaičių jį netyčia partrenkė grūdus atvežęs sunkvežimis. Buvo taip liūdna, kad aš, nors jau ir didelė, bet vis tiek šiek tiek paverkiau sužinojusi.

Į malūną, žinoma, manęs neleido. Aldutė tik parodė kietų atlenkiamų kėdžių eilę ir nukėlusi juodo telefono ragelį ėmė sukti diską. Tada kažką trumpai pasakė, o aš tabalavau kojomis ir svarsčiau, kaip atrodo tie kiti miestai, jei žmonės iš jų tokie gražūs. Juk tokio įspūdingo kostiumo neturėjo nė pats malūno direktorius, o tas svečias turėjo ne tik kostiumą, bet ir blizgantį žiedą ant mažojo piršto. Ir akmuo buvo ne juoda anglis, kaip mamos ar močiutės Sabinos žiede, bet kažkoks žaižaruojantis ir raudonas.

Pamačiusi mamą labai apsidžiaugiau ir nors jos veidas, perskaičius raštelį, tapo rimtas, aš, strikinėdama paskui ją buvau labai laiminga:

– Kur einame?

– Namo.

– Namo, taip anksti? Tai tu šiandien nebedirbsi? O kodėl?

– Turim paruošti vaišes.

– Vaišes? Kokias vaišes? – visada maniau, kad suaugusieji specialiai erzinasi: juk jei atsakytų į klausimus ne dviem žodžiais, nereiktų tiek daug klausinėti kaip kokiai neišmanėlei.

– Svečiui, – ir vėl nuvylė mamos atsakymas.

– Kokiam svečiui, ar tam iš kito miesto?

Mama pažiūrėjo į mane prisimerkus ir vien iš veido supratau, kad manęs dar laukia paskaita apie svetimų laiškų skaitymą, bet aiškiai ne dabar, todėl pasinaudojau proga išsiaiškinti daugiau:

– O ko jam reikia mūsų mieste?

– Nežinau, dukrele, – mama iškvėpė ir perėmė sunkų pirkinių krepšį į kitą ranką, – gal turi reikalų malūne, o gal koks stambaus ūkio viršininkas, kuris nori pakalbėti su teta Irena dėl derliaus konservavimo.

– Mhm, – numykiau užvertusi akis, nes šioje ilgoje kalboje nebuvo nieko tikro. Ne kartą mačiau, kokie svečiai į malūną atvažiuoja juodais automobiliais, ir jau tikrai žinojau, kaip atrodo ūkininkai.

Nors aš taip ir nesupratau, kodėl tas nepažįstamasis turi užsukti būtent pas mus, tačiau priartėjus prie mūsų namuko, stovinčio atokiausiai centro, greta įvažiavimo miestelin, laiko klausimams neliko.

Kol svetainėje surankiojau išbarstytus pieštukus ir popieriaus lapus, mama supjaustė didžiulį balto pieno sūrį, prikrėtė tetos Irenos uogienių ir džemų į gražias krištolines vazeles, juostelėmis pripjaustė tetos marinuotų daržovių, duonos, kelis griežinėlius kumpio ir pripylė grafinus ryškiaspalvių suaugusiųjų gėrimų.

Kai prie vartelių pasigirdo skardus tetos balsas, mama jau buvo persirengusi ir gražiai susidėjusi plaukus. Prieš sutikdama svečius dar pamojo man prieiti ir ištiesusi riekę baltos duonos su kaukazietiškų slyvučių džemu tyliai paklausė:

– Pameni, kaip tarėmės? Ką darysi, jei duosiu ženklą?

Norėjau mamai priminti, kad aš jau tikrai didelė ir nereikia man tokių paprastų dalykų aiškinti, bet tik rimtai linktelėjau galvą, o ji keletą akimirkų į mane reikšmingai pažiūrėjusi spustelėjo petį ir pasiuntusi žaisti išėjo pasitikti svečių.

Kieme jie ėmė sveikintis ir šurmuliuoti, vadindami vieni kitus draugais, nors draugės buvo mama ir teta Irena, o tas vyras tik nežinia ko atvykęs svečias iš kito miesto. Pabaigę sveikinimus ir saldžias liaupses šeimininkės namams bei suruoštoms vaišėms, visi perėjo prie tos kalbos, kuria mama kalbėdavo su viršininku arba su teta kai nenorėdavo, kad aš suprasčiau.

Po svetainės stalu su dviem lėlėm ir mažuoju Kūlverstuku surengėme savo atskiras vaišes. Atsinešiau geltono plastiko puodelių komplektą ir virduliuką, turėjom ir lėkšteles bei žvilgančius kaštonus, kurie buvo išdalinti mano svečiams kaip kakavinio kekso gabalėliai. Be to iš savo vietos galėjau stebėti, kaip tetos Irenos aukštakulnėmis basutėmis apautos kojos vis artėja prie svečio lakuotų, bet bjauria ir dvokiančia smala išteptų batų, o mamos batelis nenuilsdamas supasi ant pirštų galiukų. Kad ir kaip linksmai skambėjo jos balsas man virš galvos, nervingas kojos sūpavimas neleido prarasti budrumo.

Ir kaip tik tuomet, kai teta Irena ėmė kvatoti, savo juoku užkrėsdama ir svečią, ant stalo sutarškėjo indai ir per baltos staltiesės kraštelį nuvinguriavo ir išplito ryškiai raudona serbentais kvepianti dėmė. Per visą tą indų žvangesį būčiau ir neišgirdusi, kaip prie mamos kėdės nukrito jos žiedas angline akimi, bet jis atsirito iki pat Kūlverstuko puodelio ir atsitrenkęs į jį vos „neišliejo“ mano draugo kavutės.

Suspaudžiau žiedą delne – buvo nejauku, nes dar niekada to nedariau viena pati, bet puikiai viską prisiminiau, tad pakėliau žiedą ir jo akele ant stalo apačios išbraižiau simbolį, panašų į vorą su karūna. Savo darbu buvau daug labiau patenkinta, nei piešiant karalaitės batelius. Pasigrožėjusi rezultatu priropojau prie mamos ir žiedą įmečiau į vėl besisupantį jos batelį. Tuomet beliko paliesti voro pilvą ir ištarti tuos beprasmius žodžius.

Juodos linijos suspindo, stalo lentomis nuvinguriavo plonytis įtrukimų voratinklis, koks pasklinda užšalusios balutės paviršiuje, užmynus leduką bato kulneliu.

Kai atsimerkiau aplink buvo tuščia ir tamsu, bet aš puikiai žinojau, kad biblioteka vakarais būna uždaryta, todėl visai nepasimečiau. Išropojau iš po didžiojo skaityklos stalo, pasitiesinau sijono klosteles ir nuėjau prie telefono paskambinti močiutei Sabinai. Ji netrukus atrakino biblioteką ir nusivedė mane į savo butą, kur mes išsivirėme kavos ir gurkšnojome ją užsikąsdamos sumuštiniais bei žiūrėdamos vakaro programą. Filmukų močiutė Sabina man žiūrėti neleido, todėl aš greitai užmigau.

Ryte mane prikėlė teta Irena. Atrodė labai pavargusi ir susitaršiusi – visai ne tokia kaip įprastai. Bet man pramerkus akis ji šyptelėjo ir liepė bėgti namo, kur manęs laukianti mama.

Buvo labai smalsu, ar namuose rasiu svečią iš kito miesto, tačiau prie vartelių sutikau tik Aldutę, kuri ant rankų nešėsi mielą pilką šuniuką raudonu antkakliu. Kai paklausiau, iš kur gavo, malūno sargė kiek sutriko, bet pasirodžiusi mama paaiškino, kad šuniukas vakar vakare priklydęs pas mus, tad ji nutarusi atiduoti jį Aldutei, kuriai saugant malūno vartus labai trūko draugo.

Kaip šaunu, kad mama taip mano, pagalvojau. Juk, kaip sako teta Irena, Aldutė saugo malūną, o mes – visą miestą. O man taip patiktų turėti kokį mielą šuniuką! Aš tikrai mamai priminsiu šiuos jos žodžius, kai pas mus vėl užsuks svečių iš kito miesto.