Lituanicon XXXIII: Miestas

29. Tomas Grėlis „Valgyti reikia visiems“

               Kraujuojantis dangaus skliautas dengė rausvėjančių sustingusių kopų, besidriekiančių iki pat horizonto, siluetus. Per vieną iš jų bindzeno fenekas – dykumų lapė. Gyvūnėlis skubėjo namo. Medžioklė nebuvo labai sėkminga, todėl teko nuklysti gana toli savo urvo ir lapiūkštis dabar skuodė atgal žinodamas, kad, jei liks lauke, netrukus teks kęsti alinantį burako mėnesio karštį. Liepsnojantis kamuolys jau kybojo virš suspindusios dykumos, kai fenekas pasiekė savo būstą. Su gurgiančiu skrandžiu ir subjurusia nuotaika (vos du gyvatės kiaušiniai ir bėgimas nuo jų savininkės nebuvo tai, kas keltų nuotaiką) buvo belendąs į vidų, kai stačios smailios ausys pagavo neįprastus,  bet viltingus garsus. Jis apsisuko ir pasileido jų link. Kelios kopos aukštyn žemyn ir prieš feneką –  slėnio panorama su garsų šaltiniais: link smėlio spalvos aukštų, dantytų miesto sienų žengė kupranugarių, ant nugarų laikančių maišus, dėžes, krepšius bei jų dvikojus savininkus, eilė. Fenekas net nežvelgė į miesto pusę, ten nosies tikrai nekiš, bet viltingai sekė karavaną ir laukė, kol jis dings  mieste. Tada jau jam atsiras galimybė pašniukštinėti po dar smėlio neužpustytą kupranugarių brydę. O joje dažnai slypi neįsivaizduojamas dvikojų pamestas turtas, kuris retkarčiais užpildo pilvo tuštumas. Fenekas prisiglaudė prie žemės ir sekė prie miesto vartų artėjantį karavaną, iš kurio sklido kupranugarių kriokimas ir dvikojų šūkavimai…

Bokšte budintis sargybinis apsnūdusiu, bet tiesiu žvilgsniu skrodė apačioje ant galvą kinkuojančio kupranugario sėdintį vyrą, palikusį savo būrį šiek tiek tolėliau. Vyras prabilo žemu, gyvenimo patirtį liudijančiu balsu:

      – Esame pirkliai iš Rakmu miesto, gabename prekes į Džidos uostą. Jau trylika dienų ir naktų traukiame per dykumą aplankydami oazes. Bet dabar turbūt paklydome, nes stovime prieš mums nepažįstamą miestą.  Nepaisydami savo paklydimo ir bijodami prasidėjusios dienos kaitros, nuolankiai lenkiamės ir prašome nakvynės, prieglobsčio, kąsnelio maisto ir šlakelio vandens.

Tai patvirtindamas pirklys iš Rakmu pridėjo ranką prie širdies ir nulenkė turbanu pridengtą galvą trumpam paslėpdamas saulės, vėjo ir laiko nugarintą veidą. Visgi, nei pirklio iškalba, nei malonūs gestai sargybiniui, rodos, didelio įspūdžio nepadarė. Šis tik šyptelėjo puse lūpos, nukreipė akis į miesto pusę, įkišo du pirštus į burną ir čaižiai sušvilpė. Ir vartai iš lėto, girgždėdami nusileido. Pirkliai jau ruošėsi joti į vidų nustebę dėl tokios greitos ir nebylios sargybinio reakcijos. Nustebo jie dar labiau, kai  iš už vartų pasirodė neaukštas, putlus vyriškis veidu išpuoštu raukšlėmis, balta barzda ir šypsena. Artėjo jis link nustebusio pirklio ištiesęs rankas į šonus, lyg siekdamas jį apkabinti.

      – Sveiki atvykę į nuostabųjį Falako miestą. – sučiulbo jis aukštu melodingu balsu –   Čia mes atvykėlius pasitinkame, kaip seniai matytus svečius, o išlydime kaip brolius ir sūnus. Mano vardas Džarvalas ir aš jums aprodysiu Falaką, kad jaustumėtės čia kaip namie, pailsėtumėte ir kelionę tęstumėte pailsėję ir sotūs.

Po šių žodžių Džarvalas nusilenkė rankų mostais kviesdamas užeiti. Pirklių įkalbinėti ilgai nereikėjo. Nuovargis po naktinės kelionės ir vis labiau kaitinanti dykumos saulė jau netrukus dvidešimt dviems prekeiviams vartus paliko už nugarų. O už miesto sienų nuostaba nesibaigė. Visų pirma,  juos pasitiko palmių giratė su žaliuojančia pačia tikriausia žole, kuria romiai rupšnojo jau anksčiau atvykę kupranugariai. Prie jų netrukus prisijungė ir dar dvidešimt du. Čia pat čiurleno ir upelis, prie kurio prišokę vyrai tuoj pat prisipildė savo gertuves. Džarvalas juos nuramino, kad skubintis nereikia, jie tikrai atsigers ir savo atsargas papildys mieste, kuriame stebuklų dar daugiau. Ir jis buvo teisus. Netekę žado pirkliai sekė paskui Džarvalą, lyg ožiukai paskui mamą ožką. Giraitę netrukus pakeitė stebuklingas pirklių akims miestas. Lygios tiesios gatvės grįstos baltu marmuru, erdvios aikštės su vėsiais fontanais, tvarka ir švara. Visai tai kontrastavo su jų gimtaisiais miestais,  pilnais žmonių ir gyvūnų, dvokiančiais, su siauromis nepereinamomis gatvelėmis, kur bet kada galėjai ne laimę rasti, o peilį į paširdžius. Namai čia buvo lyg iš kito pasaulio:  nedidukai, smailiais stogais, primenančiais klajoklių palapines, pastatyti iš balto vientiso akmens, stovintys tvarkingomis gretomis, lyg baltų spyglių jūra tarp sienų.  Bet dar įspūdingesni dalykai dėjosi jų viduje. Atrodo visas miestas tarnavo tik atvykstančiųjų reikmėms. Džarvalas pirklius vedžiojo per ištaigingas nakvynės vietas, po užkandines, kuriose stalai lūžo nuo įvairiausių valgių, po sielą gaivinančias pirtis, po vietas, iš jų sklido meilės aimanos. Ir miestas buvo pilnas atvykėlių, tokių pat pirklių ar kitų prašalaičių, besimėgaujančių miesto teikiamais malonumais. Juk viskas, kaip Džarvalas sakė „tekainavo simbolinę kainą“. Daugiausiai vyrų buvo vadinamajame užmaršties name, kuriame sugulė ir akis užvertę vyrai gulėjo traukdami pypkes su saldžiais ir migdančiais dūmais. Panašu, besimėgaujančiais miesto malonumais jau ne pirmą dieną. Patogumai viduryje dykumos viliojo. Viliojo jie ir beveik visus iš dvidešimt dviejų atvykusių. Ir būrys vis tirpo. Vienas likdavo mirkti pirtyje, kitas tiesiogiai patogiai išsimiegoti, trečias jau beveik dvi savaites ant kupranugario prasėdėjęs nulėkė tenkinti vyriškų įgeidžių. Tik vienas, rodėsi, nei per daug žavėjosi nei skubėjo malonumų išbandyti. Laikėsi nuošaliau, pasidabinęs sukryžiuotomis rankomis ir skvarbiu žvilgsniu, stebėjo ir rodėsi bandė suprasti kas čia iš tiesų dedasi. Karts nuo karto pasikasydavo savo juodas it onikso akmuo barzdą ir lėtai žengė ikandin nesustojančio miesto girti Džarvalo.

      – Klausyk, Ramizai, – papurtė juodabarzdžio ranką dar visai jaunas žibančiomis akimis pirklys, – kas tau? Stovi susiraukęs, lyg kupranugario balnas, negi tau čia nepatinka?

      – Tas yra, kad nepatinka, Hasanai, – suurzgė Ramizas, – keista čia viskas. Tu dar jaunas, karavanuose keliauti tik pradedantis, o aš šitame kely jau daugiau nei dvidešimt metų. Ir šio miesto nesu matęs. O ir Falako pavadinimo kaip gyvas nesu nei apie jį skaitęs.

      – Kad tu skaityti mėgsti, mes visi žinome, ne veltui tave visi Išminčiumi vadina. Bet negali gi ir tu visko žinoti. Pasaulis didelis, dykuma irgi. Nuklydome šįkart ir sėkmingai nuklydome.

      – Gal tu ir teisus, Hasanai, bet ne tik tai mane neramina. Kiek stebėjau be šito Džarvalo ir kelių sargybinių prie vartų nemačiau nei vieno Falako miesto gyventojo, tik svečius. Kaip tu tai paaiškinsi? O ir pats miestas… Netikras jis kažkoks, niekur tokiu nesu matęs, nei graviūrose, nei…

Bet Hasanas Ramizo jau nelabai ir klausėsi. Tik numojo ranka. Mat įžengė jie į dar vieną iš daugelio baltų pastatų, kurio pirmasis aukštas buvo užpildytas susirūpinusių vyrų sėdinčių vienas prieš kitą.  Čia nesigirdėjo kalbų ar juoko. Tylą trikdė tik šokinėjančių kauliukų tarškėsys. Išėjo iš šio pastato tik dviese, Džarvalas ir Ramizas. Hasanas ir dar keli azartiški bendrakeleiviai liko žaisti nardų.

      – Na, mielasis svety, ar viskuo esate patenkintas? – sučiulbo Džarvalas skvarbiai nužvelgęs vis dar susirūpinusį Ramizą, – negi jūsų niekas nevilioja? Negi nenorite kūno ir sielos pailsinti?

      – Siela pas mane rami, kūnui poilsio reikia. Bet, kad klausimų pas jus daugiau nei atsakymų… Štai…

      – Štai mes ir atėjome, – išsišiepė Džarvalas neleisdamas Ramizui baigti minties, – jei turite ką pasakyti, pakalbėsime užėję, o ir atsakymus visus rasime.

Džarvalas čiupo Ramizą už parankės, lengvai stumtelėjo ir jie žengė dar pro vieno balto namo duris. Ir pirmą kartą jau žadą prarado Ramizas. Jis atsidūrė apvalioje tuščioje salėje apstatytoje stalais ir kėdėmis. O nuo lubų iki grindų visą salę supo didžiulės lentynos su šalia sustatytomis kopėčiomis. Lentynos nuo viršaus iki apačios buvo prikimštos papirusų,  manuskriptų, ritinių, molinių ir vaškinių lentelių, surištų puslapių. Ramizui, tik pažvelgus, nekėlė abejonių, kad čia yra tikras literatūros lobynas ir jis jam pradėjo kelti vidinį jaudulį ir fizinį virpulį, bei nenumaldomą norą viską vartyti ir išskaityti.

      – Štai čia ir rasite visus atsakymus, – nuolankiai tarė Džarvalas. Bet pastebėjęs, kad pirklys nebekreipia į jį jokio dėmesio, lėtai atbulomis pradėjo trauktis iš kambario, tylomis dar pridurdamas – kiekvienas turi savų silpnybių.

Džarvalas netrukus iš vis dingo, bet Ramizas jo nei girdėjo nei matė. Lyg išprotėjęs puolė prie lentynų, pradėjo raustis, karstėsi aukštyn žemyn, vartydamas, grožėdamasis iš tolimųjų kraštų atkeliavusiomis graviūromis, kaligrafų menu, ieškodamas pažįstamų tekstų, bandydamas iššifruoti nepažįstamus. Galiausiai su glėbiu ritinių, papiruso lapų ir lentelių nulėkė prie specialiai jų nagrinėjimui stovinčio stalo, sumetė viską ant viršaus ir pradėjo studijuoti. Ramizas – Išminčius, kaip jį vadindavo pažįstami ir nepažįstami, dabar buvo savo aplinkoje. Bet net ir ši savijauta kažkur giliai minčių užkabariuose jam kėlė nerimą. Taip, jis mėgo poeziją, dailę, bet niekada nejautė tokio didelio virpulio, potraukio tam visam, kaip šįkart. Kad ir kokia buvo šio jausmo kilmė, ji buvo kur kas stipresnė už nerimą ir Ramizas nuvijo jį šalin.

Kitą vertus, kad ir koks jausmas būtų stiprus, jis ne visada gali kovoti su fizine savijauta. O ji dabar nebuvo pati stipriausia. Po ilgos kelionės, nakties beveik be miego, patirtų įspūdžių nuovargis ėmė imti viršų. O kartu su juo atėjo ir miegas, kuris paguldė Išminčiaus galvą ant minkštų ir patogių raštų krūvos. Ramizas taip ir nebaigė skaityti legendinio ir taip mylimo poeto Tarafo poemos, jis nematė Džarvalo, kartu su penkiais sargybiniais besikinkančio kupranugario ir išjojančio už miesto vartų, kaip ir nematė link horizonto vis artėjančios saulės. Negirdėjo, kaip tie vartai girgžda uždaromi ir juo labiau negirdėjo Džarvalo tyliai kuždamos maldos, kurioje buvo vis kartojamas žodis „falak“.

Ramizas sapnavo. Sapnavo savo vaikystę. Sodą su žydinčiomis gėlėmis ir čirškiančiomis papūgomis. Sapnavo savo senelį Bakirą al Hadidą. Senelis sekė pasakas ir pasakojo legendas. Jo balsas aidėjo per visą sodą: „Po didžiulį vandenyną plaukioja milžiniška žuvis vardu Bahamutas“, virš sodo pradėjo telktis debeys, „ji laiko ant savo nugaros bulių Kujatą“, sode pradėjo kilti vėjas, „bulius angelą, kuris laiko žemę su septyniais pragarais ir dangumi“, sodas užtemo ir pradėjo griaudėti, „po septynis pragarus nardo milžiniška gyvatė, kurią saugo dangaus dievai“, sode pradėjo lyti, „bet kai dievai nemato, gyvatė išlenda į žemės paviršių ir sulaukusi nakties ėda žmones ir gyvulius“, sode sugriaudėjo dar kartą, „tos gyvatės vardas…“, į sodą trenkė gyvatės formos žaibas.

Ramizas pabudo išpiltas šalto prakaito. Gyvatės vardą jis jau žinojo. Ramizas suprato viską. Bet buvo per vėlu. Dar spėjo pamatyti paskutinį saulės spindulį paglosčiusį dykumą horizonte ir pranykstantį. Tada pradėjo drebėti žemė. Ramizas pamatė kylančias miesto sienas, juto, kaip pats slenka grindimis. Spintos pradėjo virsti, o išminčių raštai krito ant jo. Netrukus Ramizas paskendo po papirusų ir manuskriptų šūsnimis ir jau nebegalėjo pajudėti. Tik girdėjo pokšinčias molines lenteles, traškantį baldų medį ir paklaikusius žmonių ir gyvūnų balsus lauke. Bet žinojimas jau niekuo negalėjo padėti. Ramizas užsimerkė ir atsidavė likimui…

Džarvalas su penkiais palydovais nuo smėlio kopos stebėjo kaip miestas prasiskiria, sienos pradeda augti ir artėti viena prie kitos. Tik balti namai – dantys dar boluoja į tamsą krentančioje dykumos panoramoje. Iš beužsidarančio miesto girdėjosi vientisas kauksmas, kuris netrukus nutilo. „Mes dar susitiksime, Falakai. Kada nors ir kažkur. Aš lauksiu tavęs ir vėl tave pamaitinsiu“ pagalvojo Džarvalas.

„Bent kažkas liko pavalgęs“ galvojo fenekas gulėdamas ant gretimos kopos ir stebėdamas pradingstančią žemės gelmėse žvėries galvą. Netrukus buvusio miesto vietoje liko tik supustytas smėlis. Fenekas pašoko ir nubindzeno į tamsą. Juk valgyti reikia visiems.