Lituanicon XXXIII: Miestas

30. Deimantas Saladžius „Šventųjų miestas“

Mes keliavome penkiese. Neseniai praradęs brolį vaikas Fobas, gražuolė, bet ne pati mieliausia Apatė, visada bambantis senis Moras, meistriškas ietininkas Enjo ir vedlys, kurio vardo mes taip ir nesužinojome.

Aš esu Enjo. Graikų kalba mano vardas reiškia „karys“. Tėvai, kadangi norėjo stipraus berniuko, dar man negimus sugalvojo tokį vardą. Visgi buvau smulkus, neaukštas ir turėjau deformuotą galūnę – mano dešinė ranka buvo trumpesnė ir silpnesnė nei kairė. Ietį pagal fizinius duomenis turėjau valdyti prastai, bet vaikystėje nesilioviau treniruotis, kol neišpildžiau savo vardo. Iki šiol visi juokiasi iš manęs (iš tiesų ne kovos metu mano ginklas dažnai kliūna už prekystalių ir kitų žmonių), bet ne kartą įrodžiau, kad nesu juokdarys.

Mūsų penkiukė keliavo kartu, tačiau vienas kito nepažinojome. Buvome svetimi, bet ir nerodėme noro draugauti. Kažkiek nuotrupų apie vienas kitą sužinojome, tačiau tai nekeitė mūsų jausmų. Nežinau, kas kliuvo kitiems, bet galvojau, kad yra pavojinga megzti bičiulystę su bet kuriuo iš jų. Neapleido jausmas, jog mano pakeleiviai nejaučia empatijos kitiems žmonėms. Net vaikas nekėlė pasitikėjimo, kadangi elgėsi lyg mažas žvėriukas ir bet kada galėjo įkąsti. Aišku, įtartiniausia buvo Apatė – šiai moteriai nedaug trūko iki išprotėjimo.

Mes sekėme paskui vedlį, todėl keliavome kartu. Tai buvo vienintelė mūsų susibūrimo priežastis. Ar mes pasitikėjome vedliu? Greičiausiai, kad ne, tačiau turbūt kiekvienas turėjome žaizdų, kurias galima būtų pagydyti. Prisijungiau paskutinis, tad nežinojau aplinkybių, kuriomis buvo pakviesti kiti, tačiau tas vakaras, kai buvau užkalbintas vedlio, man ilgam įsiminė.

.

Tą vakarą nebuvo nei progos, nei liūdesio, dėl kurių būtų galima gerti nestabdant, tačiau atėjęs į užeigą užsisakinėjau bokalus vieną po kito. Gerdamas visą laiką stebėjau kaip smuklės šeimininkas šiurkščiai elgėsi su savo sūnumi. Ilgainiui pastebėjau užslėptas mėlynes ant berniuko rankų ir kojų. Mačiau kaip jis reaguoja į kiekvieną garsesnį tėčio pašaukimą kažko atnešti. Sūnus patyrė nenutrūkstamas kančias dėl artimojo elgesio. Tad gėriau ir laukiau. Tikėjausi, kad smuklininkas peržengs ribą. Būtų užtekę atžagarios rankos per sūnaus veidą, stipresnio stumtelėjimo arba garsaus pažado išperti už sudaužytą bokalą.

Vienu metu jau buvau nusprendęs nelaukti. O kas iš to laukimo? Juk viskas akivaizdu. Truputį pagąsdinsiu ir turėtų užtekti. Galbūt tik išsitrauksiu ietį, o galbūt tik pamojuosiu ietimi šeimininkui prieš nosį. Jau stojausi, bet tada pajaučiau vedlio ranką ant peties. Jis man kažką sušnabždėjo, neišgirdau ką tiksliai, bet pasijutau pavargęs. Prisėdau atgal.

Pasakiau vedliui, kad noriu užmušti smuklininką. Iš tikrųjų tai nenorėjau, bet buvau girtas, todėl pasakiau būtent taip. Vedlys pradėjo mane raminti, šnekėti apie pašalinius dalykus. Staiga jis paklausė manęs, ar dažnai mąstau apie kaltę. Akimirksniu atsakiau, kad niekada. Tada jis man pradėjo pasakoti apie Šventųjų miestą. Įvairius gandus girdėjau iš anksčiau, bet vedlys kalbėjo apie miestą lyg buvęs tenai. Pasakojimą pabaigė sakydamas, kad kiekvienas apvalo savo sielą šventykloje iš milžiniškos, virš galvų siūbuojančios smilkalinės įkvėpęs dūmų. Vedlys dar kartą paklausė, ar dažnai jaučiuosi kaltas. Šį kartą atsakiau, kad kartais. Vedlys pasižiūrėjo į šeimininko pusę ir tyliai pasakė, kad greičiausiai jau laikas eiti miegoti. Negalėdamas apsispręsti toliau stebėjau smuklininką. Išeidamas vedlys pasakė, kad ryt anksti ryte su grupe iškeliauja link Šventųjų miesto.

– Kviečiu prisijungti, bet tik su sąlyga, jeigu manai, kad jau gana, – ištarė vedlys.

Turiu prisipažinti, kad vedliui melavau. Kaltė mane slėgė vis dažniau. Todėl ryte, tuo metu, kai smuklininką praviru pilvu suglebusį prie tvarto rado jo žmona, jau ne pirmą kilometrą kulniavau su šia atgailautojų grupe.

.

Taigi keliavome į Šventųjų miestą. Turbūt mūsų kelionę galima būtų pavadinti piligrimyste, bet niekas iš mūsų nei meldėsi, nei atgailavo, nei užsiėmė meditacijomis. Galbūt kaip patiklūs kvailiai įtikėjome mitu, o galbūt ėjome va banque.

Nors kita vertus, atrodo daugelį iš mūsų kankina vienišumas. Fobas nuolat žliumbė, o naktį dažnai prabusdavo rėkdamas ir apimtas panikos. Iš košmarų metu murmamų žodžių supratome, kad jį persekiojo brolio Deimo mirties vaizdiniai, bet pats Fobas nieko nepasakojo. Vis dėlto vaikas, nepaisant savo baimių, turbūt jautėsi saugesnis su mumis.

Moras, regis, keliavo kartu vedamas panašių motyvų. Senis tik vakarais atsipalaiduodavo, kai susėsdavome visi prie laužo ir kelyje nebesutikdavome kitų žmonių. Jis pasakojo, kad ilgą laiką gyveno kaip atsiskyrėlis. Deja, bet greitai senis nieko nepaaiškinęs atsisveikino su mumis. Žinome tik tai, kad vieną vakarą du seniai, vedlys ir Moras, susipyko prie laužo.

– Esu senas ir piktas, todėl nekenčiu kiekvieno sutikto žmogaus. Bet dar niekam nesu to ištaręs. Prakeikiu tave ir tavo misiją! – ištarė Moras vienos gražios dienos pradžioje žiūrėdamas teisiai į vedlį ir apsisukęs žengė tolyn nuo Šventųjų miesto. Daugiau niekada Moro nematėme.

Labiausiai nesupratau, kodėl link šio šventojo gralio žengia Apatė. Ši moteris buvo ragana. Nepersūdau – Apatė galėjo kerėti. Mergina galėjo priversti patikėti bet kokiu melu ir dažnai smaginosi sukeldama kivirčus tarp sutiktų žmonių. Baisiausia, kad ji galėjo priversti veikti pagal jos melą. Žmogus žmogui gerklę galėdavo perkąsti, jeigu tik Apatė liepdavo. Naudodamasi savo galiomis beveik kiekvieną vakarą ragana susirasdavo naują (dažniausiai vyriškos lyties, bet nebūtinai) auką, kuri paklusniai atguldavo Apatės palapinėje. Galbūt šiek tiek keista, kad raganai reikėjo tam galių, kadangi jos juodų plaukų ir kūno linkių grožis turėdavo traukti savaime. Bet, regis, netgi šios grupės fanatikams Apatė kėlė pasišlykštėjimą. Be kerų šios moters buvo neįmanoma mylėti.

.

Vieną dieną atsitiko tai, ko bijojau – Apatė pabandė užkerėti mane. Vakarojome prie laužo. Aš, vedlys ir Apatė. Vaikas miegojo, o kadangi jis retai ramiai užmigdavo niekas nenorėjome jo žadinti. Pampėmė alų, užkandžiavome vištienos likučiais. Stebėjau žvaigždes ir trupam nuleidau žvilgsnį pažiūrėti, ką veikia kiti du keistuoliai. Netyčia susitikau akimis su Apate.

Kerai iškarto suveikė. Atsistojau ir pradėjau žengti link jos. Nevaldžiau savo kūno, bet supratau, kad bent kol kas galiu kalbėti. Pradėjau rėkti ir keikti Apatę. Ši buvo panirusi į transą, tad negirdėjo šaukimo. Prašiausi pagalbos iš vedlio, bet jis tik tyliai stebėjo įvykius. Jau buvau visai šalia raganos, klaupiausi ant kelių ir negalėjau patikėti, kad neturiu valios prieš savo kūną.

Bet staiga pamačiau tikrąjį Apatės pavidalą. Ragana nebuvo jauna mergina. Tai buvo raukšlėtos, pageltusios odos senė, nuo kurios dvokė kačių myžalais. Šis vaizdinys išsklaidė kerus. Iškarto šokau ant kojų ir išvadinau moterį kekše. Staugiau ir ant vedlio, bet greitai grįžau su dar didesniu pykčiu prie Apatės. Žvilgčiojau į savo palapinę, kur gulėjo mano ietis. Drąsino tai, kad raganos kerai nesuveikė.

– Tu išpista kale, tuoj pasigailėsi, kad gimei! – nežabodamas rėkiau.

– Nejaugi nematai, kad ji tavęs bijo, – tyliai pasakė vedlys. Apatė tuo metu jau buvo grįžusi iš transo ir po truputį traukėsi link savo palapinės.

–  O tu dabar jau įsitrauki! – atrėžiau. – Tuo metu, kai aš bijojau, tai tu nieko nedarei!

–  Nes žinojau, kad jos kerai nesuveiks, ji nevaldo savo galios – atsistojęs sušuko vedlys. – O tu esi daug galingesnis už ją.

– Galingesnis? – nusijuokiau. – Aš tik žmogus. O štai ten – demonas.

– Ne, tu ne žmogus, – pro sukąstus dantis ištarė vedlys.

Pajaučiau kaip ietis atskrisdama švelniai nusileido silpnojoje rankoje. Vedlys dar kažką sakė, bet aš nedelsiau. Užsimojęs sviedžiau ietį. Ginklas perskrodė Apatę kiaurai. Atloštas kūnas buvo prismeigtas prie žemės. Leisgyvė Apatė graibė ietį, bet neturėjo jėgų kažką padaryti. Išsitraukęs peilį pabaigiau merginos kančias. Tada atsisėdau šalia ir laukiau, kada moters kūnas atsimainys į tikrąjį pavidalą.

– Tu, manai, kad esi auka, – tyliai ištarė arčiau priėjęs vedlys. Gūžtelėjau pečiais nesuprasdamas, ką į tai atsakyti. – O auka už nieką negali būti verčiama priimti atsakomybės. Argi ne taip?

– Nežinau, galbūt, – atitariau atsainiai.

– Tu esi auka, tad visos tavo problemos – kito kaltė. Dar geriau, tavo trūkumai – kitų klaidų pasekmės. Tu tuo tiki. Iš dalies tave suprantu. Suprantu, kad tavo siela yra gausiai randuota. Bet joje viskas aišku – kažkas atėjo ir negailėdamas tave prilupo. Tad kai kandi, tu tik parodai koks sužeistas esi. Tad kai kerštauji, tu juk vykdai teisingumą?

– Taip, turbūt taip, – pripažinau. Vis dar stebėjau Apatės kūną, bet jau pradėjau abejoti, ar merginos kūnas atvirs.

– Apatė irgi buvo auka. Jos girtas vyras taip pat atėjo ir ją gerai prilupo. Tik dar priedo ir išprievartavo, – vedlys pasilenkė link Apatės ir švelniai palietė jos ranką. – Abu patyrėte daug skriaudos. Tiek, kiek vienam žmogui nelemta. Esate šio pasaulio kankiniai, tad dievas pasigailėjo jūsų. Lemtingą akimirką jums buvo suteikta galių, kad galėtumėte apsiginti ir ginti kitus. „Pažemintieji ir nuskriaustieji sukilkite prieš savo skriaudėjus“, – pagalvojo tas dievas dovanodamas jums antrąjį gyvenimą. Bet koks naivus tas dievas…

– Kodėl naivus? – suklusau. – Juk Apatė atkeršijo savo skriaudėjui?

– Taip, atkeršijo. Jos vyras gavo tai, ko nusipelnė. Ir pradžioje viskas ėjosi visai gerai. Apatė gynė kitas mergaites nuo žagintojų, ištvirkėlių ir girtų vyrų. Kol nepradėjo kiekviename žmoguje atpažinti šiokio tokio gašlumo, o tada jau kentėjo ne vien nusikaltėliai. Galiausiai, kerai tapo nebevaldomi ir mergaitė nebežinojo, kas yra tikra meilė, – vedlys atsisuko į mane. – Užjaučiu jūs kaip aukas, bet kankinys turi mirti kaip kankinys. Prisikėlęs kankinys yra tik žmogus, kuris nori atsilyginti tuo pačiu.

– Galbūt kai kurie iš mūsų kartais suklysta, – išdrįsau atsakyti. Apatės kūnas liko toks pats, tad dabar sutelkiau dėmesį į vedlį. – Bet aš nesu budelis. Aš nuteisiu tik kaltuosius.

– Taip, žinau… – nusijuokė vedlys. – Tu tiki, kad tavo patirtos kančios veda į šventumą. Bet nepastebi pagiežos, su kuria žvelgi į pasaulį. Tu vertini žmonės iš aukštai, lyg pats būtum dievas. Tu esi auka, tad niekada negali būti tas, kuris skriaudžia. Tavo mąstymas iškreiptas, todėl visi jūs išsigimėliai privalote būti uždaryti.

Ištraukiau ietį iš mergaitės kūno. Laikydamas ginklą deformuotoje savo galūnėje pats stebėjausi savo ligšioliniu aklumu. Vedlys stovėjo šalia, visai be baimės žvelgė į mane.

– Šventųjų miestas… – suvokdamas tiesą lėtai ištariau, – tai kalėjimas?

– Tai – atpildas jums, – su šypsena ištarė vedlys.

Ietis vedlio pilvą pasiekė akimirksniu. Jeigu būtų bandęs priešintis, greičiausiai spėtų tik šiek tiek prilėtinti mano smūgį. Bet vedlys buvo pasiryžęs sulaukti mano kirčio.

– Moro prakeiksmas vis dėlto suveikė, – nusijuokė vedlys kosėdamas krauju.

Jo gyvybė užgeso greitai. Su koja nustūmiau kūną nuo ieties smaigalio. Pažvelgiau link Šventųjų miesto krypties. Svarsčiau, kiek daug nusikaltusių ten turėtų būti. Galbūt vedlys vis dėlto buvo teisus? O jeigu jis teisus, tai galbūt reikėtų pasirūpinti tikruoju atpildu?

Staiga išgirdau šakos trakštelėjimą. Atsisukau į tą pusę. Pamačiau Fobą, lipantį iš palapinės. Vaikas buvo išsigandęs, greičiausiai seniai viską stebėjo iš šono. Nusišypsojau berniukui. Ketinau jį paguosti. Juk likome tik dviese. Žengiau link Fobo norėdamas pasakyti švelnius žodžius, bet vaikas sušuko, kad nesiartinčiau. Staiga atėjo mintis, jog Fobas yra taip pat traumuotas brolio žūties.

– Žudikas! – sušuko vaikas ir ištiesė savo ranką link manęs.

Mane apėmė panika. Pradėjau giliau kvėpuoti, bet man vis tiek trūko oro. Priklaupiau ant žemės. Šalia pat pamačiau vedlio kraujuojantį kūną. Pažvelgiau į šoną – Apatės lavonas jau buvo išbalęs. Galva užsisuko dar smarkiau. Pradėjau vemti. Visur mačiau vien tik lavonus. Daug lavonų su išdribusias viduriais, perpjautom gerklėm ir suknežintom galvom. Pradėjau staugti ir krūtinę plėšyti savo paties rankomis, kai supratau, kad mano keršto misija seniai įvykdyta.