31. Vytenė Eiskantė Yšautylu „Kryžius ir žarija“

Smuklės darbininkės diena smagiais neprasideda. Bent jau taip pagalvojo Greta. Išlindus iš blusų kupino patalą atstojančio šieno reikia vilktis semti vandens.  Pėdinti klaidžiomis, akmenimis grįstomis gatvėmis.  Vienoje vietoje eiti palei ąžuolinę Favilos miesto tvorą. Mergaitė pažiūrėjo  į storus kamienus, apkaišiotus plonom šermukšnio šakelėm raudonomis uogomis.  Tačiau nepersižegnoja, kaip tą daro kiti. Audrys sako, kad jei už sienų menamos būtybės tikros, žegnojimasis mažai tepadės. Praeina ir kelis ordino karius, bet Vėjo pamokyta, vengia ir jų. Greta žino, kad iki upės yra maždaug trys tūkstančiai penki šimtai trisdešimt žingsnių. Gerą dieną – trys tūkstančiai du šimtai. Šiandien ji jį pasiekė per keturis tūkstančius žingsnių.

Nulipus prie Kiros pasemti vandens Greta stabtelėjo. Į guobą atsirėmęs snaudė žilas vyras. O šalia padėti, neskaitant kelių rūdžių dėmelių, blizgėjo plieninis šalmas. Padėjęs kibirą sužavėtas vaikas priėjo arčiau. Ant nepažįstamojo  plaštakos buvo ištatuiruota saulė, ant smakro lyg pabarstytas sniegas augo balti šeriai ir aptriušę ūsai. O ant kaklo kažkas irgi žibėjo. Greta atsargiai ištiesė ranką ir staigiu judesiu nutraukė. Pasižiūrėjo į ranką. Smulkus, juosvas kryželis. Bet gražus, grakščiai nulietas. Greta trumpam dirstelėjo atgal į vyrą. Audrys išjuoktų, o Vėjas nepritartų. Tačiau jų abiejų čia nebuvo, o šiek tiek daugiau maisto jiems reikia. Bent jau paliks šalmą. Ji pasisuko tipenti kibiro link.

Tačiau nuėjus kelis žingsnius pasigirdo ragas. Keisti, ordino pajėgos labai retai pučia ragus grįždamos, spėjo pagalvoti Greta. Tada visą kūną sutraukė skausmas ir ji sustingo.  Šalti pirštai gniaužė jos riešą.  Mergina atsisuko ir pamatė vyrą. Nemirksėdamas  ledinėmis akimis jis žiūrėjo į mergaite. Ant jo rankos  švietė tatuiruotė. Nuo pirštų iki mergaitės alkūnės buvo iškilusios didžiulės pūslės.  Greta su siaubu suvokė, kad niekaip negali pajudėti.

Vyras išsižioja kalbėt.

Ir prieš ką nors  tardamas senis buvo nublokštas atgal į guobos kamieną. Apdegusi vyro ranka nusviro. Iš niekur išdygusi besišypsanti būtybė atsisuko į Gretą.

      – Žinai, blyškute, jis pats mane panašiai prigavo. Laikiau jį draugu,  kad ir ką kartu darėm. Niekad nebūčiau numatę jo kėslų kelio, – jai tarė žmogaus skeletas, išraižytas grubiais ženklais.  Įspūdingiausiai atrodė, tarp šonkauliu švysčiojanti liepsna. – Badu vos nenumarino, draugo gero…, – susimasčiusi kaukolė pasikrapštė galvą, – badu vos nenumarino, badu… – liūdnai pakartojo.

Atrodo, jog apžiūrinėdama, jį sunervino:

      – Nagi, skuosk sau,  – tarė lavonas ir kilstelėjo riešą be mėsos. Mergaitė  pasilenkė ir šilumos šuoras nusvilino plaukus, – netrukdyk mano darbo.

Kaip nepaklausysi tokio prašymo. Užplūdo adrenalinas ir ji puolė bėgti link gatvės. Pabaisa toliau stovėjo ir vypsojo žiūrėdama į kūną.

Pagaliau pasiekus gatvelę Greta stabtelėjo.  Aplinkui žmonės žmones gainiojo ugnies stulpai, liepsnojo pastatai. Smuklininkas bandė gesinti savo smukle, bet ugnis vis grįždavo. Ragai ankščiau skambėję unisonu, dabar nedarniai plyšavo.  Ugnies rutuliai kas akimirka keitėsi, tai tapdavo figūrom, gyvūnais, tai vėl prarasdavo forma: ugninę rupūžę prarijo tokia pati siena, veidas be bruožų, dangų nudažo kibirkščių paukščiai ir kerta žemėn.

Moteris, bandanti iššokti iš pastato, prieš akis tapo pelenų krūvele. Tačiau tiems, kuriems pavyko ištrūkti iš spąstais tapusių namų laukė ne geresnis likimas. Kai kurie užsiliepsnodavo iš niekur.  Reikia bėgti namo, rasti brolius.  Iš suprakaitavusių rankų išslydo iš vyriškio pavogtas kryželis ir dunkstelėjo ant grindinio. Netikėtas garsas supurtė ją.

Staiga nustebusi pabaisa pakėlė akis nuo lavono. Pasižiūrėjo į mažą metalo gabaliuką. Ir caktelėjo liežuviu:

      – Nereikėjo tau jo paimti, blyškute, nereikėjo,– Ir bekalbėdamas leidosi link jos, – ne tau jis priklauso, vogti visiškai nederėjo, – dar žingsnis į priekį ir liepsnos namuose šoktelėjo, – bet kaip visad, vienas, deja, taip padaryti turėjo. – Ir puolė.

.

Greta prisijungė prie klykiančio choro. Dar spėjo pamatyti iš smuklės išeinantį Audrį ir tolumoje lekianti Vėją. Bet laiko laukti nebuvo ir ji spruko.

Trumpos kojos slidinėjo ant juodų akmenų, į burną pateko sauja suodžių. Atsigręžusi per petį vaikas galėjo matyti padarą einanti, ir tai atrodo greičiau už ją. Ji lėkė ir lėkė, jau pasiekė įėjimą į miestą. Vartai, kaip ir visą kitai liepsnojo, ir buvo išlūžę.

Žmonės gatvėse traukėsi būtybei iš kelio, kai, kurie kartais patys užsiliepsnodami. Staiga pabaisos laikysenoje kažkas pakito, veidas surūgo, dingo keista, kreiva šypsenėlė (jei ir įmanoma šypsotis be lupų) ir ji pasileido šuoliais link merginos. Greta nenusileido ir pati pagreitėjo.          

Mergaičiukė iššovė pro vartus, pro kariuomenę. Nustebę kareiviai tik tam trumpam momentui nustojo pūsti ragus. Nors visi mieste jau žinojo, kad kilęs pavojus vėliavnešiai iki šiol nesustojo nė akimirkai. Mergaitė beveik pasiekė mišką, toli palikusi Audrį su Vėju ir miestą.

 Tačiau pabaisa neatsiliko. Adrenalino mažėjo ir mažas kūnelis sustojo. Negalėjo daugiau bėgti, nebeliko jėgų. Atrodo, kad bus prastai. Paviršutiniškai kvėpuodama ji atsisuko atgal.

Tačiau atrodo, kad buvo sunku, ne tik  vaikui. Lavonas, ankščiau buvęs su maža liepsnele vietoje širdies, dabar visas buvo apimtas liepsnos. Kaukolė slinko nuo kaklo. Rimų jau nebebuvo. Nebebuvo ir sąmojų. Skeletas spėjo mestelėti paskutinį, pykčio kupiną, žvilgsnį ir suiro.

Greta bandė nusiraminti. Smalsumas nugalėjo ir ji nuslinko pasižiūrėti į liekanas. Gyvybė, ar, kad ir kas tai buvo, paliko juos. Nuo prie vartų esančios kariuomenės atsiskyrė būrelis ir leidosi link jos. Galvoje suskambėjo Vėjo žodžiai vengti ordino. Kai raiteliai pasiekė girios pakrašty, be rusenančios kaulų krūvelės, nieko nerado.