32. Andrius Guzaitis „Galimybių pasas“

Galimybių pasas
Tangle me up in your vines
Take my spirit, take my mind
Take me over to that other side
  — Avriel Benjamin Kaplan, “Otherside”

.

Trūlikas dūzgė, inkštė tarsi skausmų susuktas seniokas, prieš sankryžas ir sustojimus isteriškai cypė stabdžiais, o atidaromų durų pneumatika vis bandė iššnypšti nuo vasaros kaitros pridžiūvusį snarglį. Tik uždarydamas duris atsikvėpdavo lengviau, bet be jokios vilties – tuojau vėl pasigirsdavo elektrinio variklio zūziantys skundai. Kančia tęsėsi.

Bardas sėdėjo kietai užmerkęs akis ir visaip kraipė galvą bandydamas “atgirdėti” mechaninę aimaną. Visi žmonės kaip žmonės – maigė telefonus, muistė ausines, ir regis net nejautė šutros, spaudžiančios miestą jau kelinta diena iš eilės. Bardas… Bardas tokios galimybės neturėjo.

Sniaukrojantis, nudrožtas įrašas. Stotelė. Po kojomis sučiuženo perkepę plytelės. Du pensininkai stoiškai pačiame įsaulyje tyrinėjo ekranuose reisų tvarkaraštį. Jauna moteris trumpais šortais, pasmukusia bliuzele ir nedailiomis šlaunimis pasuko takeliu link daugiaaukščių, bandydama patogiau ausin įsriegti pigią ausinę.

      – Ė! Snargliau! Žė ką turiu!

Bardas paskubom nusuko akis ir nužingsniavo link perėjos, bet buvo vėlu. Sutrepsėjo besivejančio žingsniai, tvokstelėjo užvakarykščio alaus ir halitozės tvaikas. Prieš akis sušmėžavo murzinos rankos.

      – Žė, tik už pidisą. Dą visai geras…

Bardas susiraukė, sužvairavo. Atsilupęs bomžo bato padas užkliuvo už plytelės krašto, persekiotojas keikdamasis suklupo ir atsiliko. Merkdamas diegiančias akis Bardas nulėkė ko ne pakniopstomis tolyn. Prakeiktas bomžas vakar pripliurpė apie dejuojančius troleibusus, šiandien vėl kažko priskreto…

      – Taškykis taškykis, tuoj ir pats nieko neturėsi! – Ataidėjo nei į tvorą, nei į mietą iš paskos. – Saugokis, priedurni tu!

.

Mintis apie netikėtą – ir nesuprantamą – perspėjimą pamažu išpūtė lengvutis brizas, kuris net karščiausią dieną gyveno parko medžių šešėlyje. Bardas toliau žengė sparčiu žingsniu, bet vis labiau atsitiesdamas. Įkalnėje grįstą taką pakeitė klampokas smėlis, o ūgtelėjusias pušis – keturmečiai berželiai. Miesto triukšmas transformavosi medžių viršūnėse į banguojantį gaudesį, pynėsi su lapų šlamesiu ir spyglių ošimu.

Pačiame viršuje, įsibridusi į geltoną karštą smėlį, iškilusi virš beržų kohortų, laukė Bardo bendraamžė, pinus sylvestris, Pušis Paprastoji. Ištikimiausia draugė, nuostabi klausytoja. Bardas įsirėmė kakta į suaižėjusią kamieno žievę. Prakaito lašai riedėjo per visą kūną, bet kvėpavimas jau rimo. Kalvos viršūnę glostantis vėjelis vėsino, tuo pačiu nešdamas kvapus ir garsus. Nuovargiui ir perkaitimui atslūgstant pojūčių horizontas išsiplėtė, sustiprėjo.

Atsikvėpavęs Bardas paplekšnojo delnu per ploną susisukusį kamieną, sušnibždėjo:

      – Kaip tu? Laikaisi?

Šnabždesys buvo įprotis – Bardas buvo tikras, kad Pušis puikiausiai būtų girdėjus ir neįgarsintas mintis. Lygiai taip pat buvo galima rėkauti visu balsu – į parką niekas neidavo. Išskyrus, žinoma, Bardą. Būtent todėl čia buvo galima pasisemti ramybės. Ir jėgos.

Atsitraukęs per žingsnį, bet pačiais pirštų galais ritmingai tapšnodamas kamieną, Bardas žengė aplinkui. Apėjęs visą ratą atsimerkė mėgaudamasis gaiva akyse, atverdamas visą vidinę esybę Pušiai, Pušį gaubiančiam Parkui, ir aplink Parką gyvenančiam Miestui.

Ant rytinės apatinės šakos trūko dviejų kankorėžių. Bardas sustojo kaip įbestas, lėtai iškvėpė, bandydamas sutramdyti staiga įsibėgėjusią širdį, ir ėmė dairytis krituolių ant žemės. Kankorėžių niekur nebuvo. Buvo tik pėdsakai, sudarkę spyglių ornamentą. Svetimi pėdsakai.

—

      – Šūdas! Šūdas! Šūdas! – Bardo kumštis beldė į sieną patį pikčiausią ritmą.

Eliza ištiesė ranką ir meiliai patapšnojo brolio petį.

      – Bardi, nesitrankyk! Gal ten tik šiaip kas nors praėjo.

Sesuo tupėjo lovos kojugalyje, susirietusi trilinka, įbedusi nosį į planšo ekraną. Bardas niurzgė, bet jau ramiau.

      – Nieks ten šiaip sau nevaikšto! O aš nesitrankau! Čia ritmas iš pačio kiečiausio Fū…

Bardą pertraukė girgžtelėję durys.

      – Barduli? Laikas kompresui!

      – Mam! – Pasipiktino Bardas, nė pats nežinodamas, ar labiau įsižeidė dėl vaikiško kreipinio, ar dėl pertrauktos muzikologinės tirados.

      – Jokių ginčų! Atsigulk! – Lengvas irzulys mamos balse nugalėjo didį paauglišką pyktį. Bardas išsitiesė ant lovos ir leido skubančioms, bet rūpestingoms rankoms uždengti akis vaistažolių nuovire sumirkyta marle. Pasiutimas tačiau neapleido, ir jis toliau neaiškiai bambėjo, iki mama paklausė:

      – Ko gi tu burbi?

      – Kada vėl gausiu telefoną!? – Vis dar norėdamas pasikandžioti, šovė visai į kitą šoną Bardas. – Eliza jaunesnė, ir jau du metai kaip turi! O man tuoj bus šešiolika!!

      – Šešiolika, septyniolika, jokio skirtumo. Kai pagis akys, tada ir gausi. Į Elizą nesidairyk ir nepavydėk. – Mama kiek skubotai pakštelėjo į kaktą. – Labanakt, brangusis. Eliza, nepamiršk išsivalyti dantų!

Užsidariusios durys tarsi atkirto iš didžiojo kambario aidinčius televizoriaus garsus. Reklaminė pertraukėlė baigėsi.

.

Bardas nustojo bambėti, bet tik tam, kad pilnai pasinertų į niūrias mintis ir naujo ritmo barbenimą. Po gerų dešimties minučių piktai prunkštelėjo.

      – Ką jau sumąstei? – sureagavo Eliza.

      – Radau sprendimą.

      – Kaip atsikratyti įsibrovėlio?

      – Ne-a. Kaip gauti telefoną. – Bardas nudrėbė ant žemės marlę, ir pasirėmęs alkūnėmis pažvelgė į sesę. – Primesk – už gero mėnesio aš pats turėsiu pasą. Ir tai reiškia, tai reiškia, kad galėsiui pats pasirašyti sutartį ir pasiimti telefoną!

Išdrožęs pergalingą apmąstymų rezultatą, paauglys leido sau vėl nudribti ant lovos, ir tik tada pikdžiugiškai pridūrė:

      – O vagies irgi šis tas laukia!

—

Šiandien Bardas negirdėjo trūliko aimanų, nematė pakeleivių. Perėjoje per plauką išvengęs automobilio, pakniopstomis dūmė per parką, nejausdamas kur pavėsis, o kur saulėkaita. Kaip ten prie Pušies? Spąstai suveikė? Bardas buvo beveik tikras, kad suveikė – iki šiol nieko panašaus nebuvo bandęs, tad kliovėsi daugiau nuojauta, nei žinojimu. Vienaip ar kitaip – kažkas tikrai turėjo įvykti.

Artėdamas prie viršūnės žingsnį sulėtino, ėmė dairytis. Išorinė, pati rečiausia kankorėžių linija buvo dalinai nubyrėjusi bent keliose vietose, tačiau tai dar nieko nereiškė. Bardas ją dėliojo jau patamsyje, pavargęs ir nelabai matydamas, ką daro, ir… Aha! Pačiame tako pakraštyje, smėlyje aiškiai matėsi pėdsakas.

Tarsi pėdsekys iš seniai seniai skaitytos knygos, Bardas metėsi į priekį. Antras pėdsakas, trečias! 

Antras ratas irgi pažeistas, o iš karto už trečiojo…

      – Ei, kas nors! Padėkite!

Gailus, prašantis balsas. Bardui sutrūkčiojo pilvo raumenys. Po Pušimi, atsirėmusi nugara į kamieną ir abejomis rankomis suėmusi kairiąją kulkšnį, sėdėjo mergina. Bardui per akimirką išdulkėjo visos mintys apie įsibrovimus, teritorijas ir nuosavybes. Dvi šviesiai pilkos akys su vos matomu žalsvu atspalviu prašančiai žvelgė į… Beveik į Bardą. Taip maždaug per sprindį į šoną ir du sprindžius virš peties.

Šįkart Bardas sudrebėjo visas. Mergina buvo akla. Visai, visai akla.

—

Darsė buvo jos vardas, ir mėgo ji tiek muziką, tiek pasivaikščiojimus. Bendri pasivaikščiojimai prasidėjo kaip nebylus Bardo bandymas atsiprašyti, užmaskuotas noru pagelbėti laikinai neįgaliam asmeniui. Po poros savaičių Darsės kulkšnis buvo sveikesnė už sveiką, bet pasivaikščiojimai tęsėsi. Dar už dviejų savaičių atėjo Ta Diena.

Bardas atlėkė į pasim… į susitikimą pasidabinęs savo mėgstamiausiais marškinėliais su Hokinsu ir Groulu geromis penkiolika minučių per anksti, tad turėjo trypčioti po stotelės stogeliu drauge su paniurusiais mikrorajono gyventojais.

Kuomet Darsė išlipo iš troleibuso, Bardas buvo paruošęs visą kalbą, bet paskutinę akimirką nusprendė atidėti ir tik išlemeno:

      – Labas, Darse, – ir jau visai kaip paskutinis žioplys pridūrė, – aš atsinešiau lietsargį…

      – Kaip apdairu iš tavo pusės, – sumurkė Darsė, įprastu judesiu įsikibdama Bardui į parankę. – Kur eisime šiandien?

      – Į kalno viršunę?… – pusiau paklausė, pusiau atsakė Bardas, ruošdamas argumentus, jei Darsė prieštaraus.

      – O, puiku, seniai laikas!

.

Kelionės viršun Bardas neįsiminė ir atsipeikėjo tik tuomet, kai visai šalia Pušies Darsė trūktelėjo ranką ir pasakė:

      – Prisėdam kur nors pailsėti. Tu vistiek negirdėjai nei žodžio iš to, ką pasakojau.

      – Oi, atsiprašau, aš…

Darsė tik nusijuokė savo šiltu, krūtininių juoku, nuo kurio kažkodėl Bardui visuomet dilgsėjo užausiuose. Visai maloniai dilgsėjo.

      – Baik jau. Sėdam kur nors, juk atėjome.

Darsės gebėjimas nieko nematant orientuotis, tame tarpe vietoje, kurioje buvo antrą kartą gyvenime, žavėjo ir stulbino, bet šį kartą Bardas neleido pašalinėms mintims įsibėgėti ir sukaupė dėmesį į Darsės nuvairavimą ant iš anksto po Pušimi padėto rąstelio.

Kuomet Darsė įsitaisė, Bardas patrypčiojo, kelis kartus giliai įkvėpė, bandydamas nuspręsti kaip čia pradėti.

      – Sėskis gi! – Darsė paplekšnojo dešine ranka šalia savęs.

Taip normaliai ir neiškvėpęs, Bardas klestelėjo ant ganėtinai mažo rąstelio. Dešinė ranka laikė lietsargį, o kairė ganėtinai nepatogiai spaudėsi prie Darsės. Pagautas akimirkos inspiracijos ir išnaudodamas paskutinę prakalbai sukauptą drąsą, Bardas atsargiai užkėlė ranką merginai ant juosmens, pasiruošęs bet kurią akimirką atitraukti kaip nuo verdančio puodo.

Darsė vos girdimai atsiduso, vos matomai pasisuko, vos juntamai palinko ir staiga Bardas laikė savo glėbyje nuostabiai šiltą, patogiai minkštą ir visokeriopai gražią merginą. Įsirausęs nosimi į vešlius plaukus, Bardas paniro visa savo esybe į švelnų šampūno ir dar kažko, tokio aiškaus bet neapibrėžiamo, aromatą.

Po geras penkias minutes trukusios amžinybės, Darsė sumurmėjo:

      – Tu norėjai kažką man papasakoti.

Nebardiškomis pastangomis išniręs iš euforijos pelkės, jaunuolis iškrankė visai ne tą, ką buvo pasiruošęs:

      – Prieš savaitę buvo mano gimtadienis…

      – Oi, sveikinu! – Darsė pasukusi galvą švelniai pakštelėjo vaikinui į skruostą. – Kodėl nepasakei anksčiau!?

      – Ai, smulkmena, – jausdamas kaip kaista iki pat plaukų pašaknų sumurmėjo, Bardas, – bus dar tų gimtadienių… Svarbiau yra, kad šiandien gavau pasą!

Nebežinodamas, kaip suvaldyti plūstančius jausmus, vaikinas pašoko ir ėmė trepinėti priešais merginą.

      – Supranti, dabar aš galėsiu pats pasirinkti, kaip, ką ir kada darau! Galiu kad ir rytoj pasirašyti sutartį ir pagaliau turėti savo telefą. Primesk – jau klausiau, galėsiu rinktis iš penkių modelių su didžiausias ekranais…

Entuziazmas išblėso. Darsė klausėsi susikaupusi, žiūrėdama beveik tiksliai jaunuoliui į veidą savo šviesiai pilkomis, tokiomis pasitikinčiomis, ir niek, nieko  nematančiomis akimis. Bardas pasijuto kaip kvailiausias visų žioplių žioplyno idiotas iš prietrankų salos.

      – Pala… – sumurmėjo, – pala…

Kaip vis tik neteisinga, kad Darsė negali matyti! Kodėl gi neišeina dalintis džiaugsmu pilnai?! Negi nėra… O gal? Gal galima?…

      – Darse, aš žinau! Aš žinau, ką daryti! Ką, ką pabandyti…

Suklupęs priešais merginą, Bardas švelniai suėmė jos veidą ir įsižiūrėjo į tas nuostabias, tas… mylinčias?… akis. Vaikinas susikaupė, pasiruošė skausmui ir iš visų jėgų sužvairavo. Virš galvos lietuje siūbavo Pušis, Parkas supo savo žaluma, o dar toliau vos vos girdėjosi visad esantis Miestas. Viskas, ko reikėjo buvo būtent čia, šioje vietoje. Reikėjo tik dar truputį siektelėti, dar kruopelę pasistengti… Skausmo išlydis kalė per galvą taip stipriai, kad Bardas paleido Darsės veidą ir suspaudė savo smilkinius, užmerkdamas ne mažiau sopančias akis.

      – O! O! Och! – prasimušė per skausmo rūką.

      – Darse? Darse, kaip tu? – šiaip ne taip išlemeno, bandydamas atsimerkti ir pažiūrėti

      – Aš matau! Ak, aš matau! – Darsės balsas buvo gilus, netgi kiek kimus.

Bardas nepajėgė nieko atsakyti, nesugebėjo pasidžiaugti didžiausia pergale, ir tik rankomis čiuopė savo atmerktas, klaikiai diegiančias ir matančias vien juodumą akis. Smėlyje sugurgždėjo žingsniai. Vaikinas ištiesė ranką, bet nieko neprilietė.

      – Darse? – paniškai inkštelėjo.

Šiltos rankos švelniai apglėbė, kvapnios lūpos ne mažiau švelniai pabučiavo. Ir paleido.

      – Ak, ačiū tau, mano berniuk, – kažkur iš už nugaros pasigirdo neabejotinai Darsės balsas, tik gerokai brandesnis, visai ne mergaitiškas, tarsi pagyvenusios moters, – tu net neįsivaizduoji, kiek man vėl atsiveria galimybių!