33. Rasa Kurtinaitytė „BOKŠTAI“
Bartas garsiai pabeldė. Tyla.
Jis apsidairė, bet naktinis miestas buvo tuščias. Galva ėmė kaisti. Jis pabeldė dar, ir dar, galiausiai užsimojo kumščiu.
Bruzdėjimas.
Vaikinas persibraukė drėgną kaktą, rankos drebėjo. Ji namie. O jeigu jis… Ne. Viskas bus gerai. Visi jos bijo.
Durys prasivėrė, ir į gatvės tamsą išsiliejo blausus spindulys. Pro tarpą pažvelgė ledo melsvumo akys. Nurijęs gerklėje stringantį gumulą, Bartas paklausė:
– Vilė?
– Aš. Ko nori?
Nuo palengvėjimo net silpna pasidarė. Nors ne; jam tiesiog darėsi silpna. Jis išspaudė:
– Padėk man.
– Naktimis nepriimu, – ji užtrenkė duris.
– Palauk! Kristijonas čia atsiuntė!
Vėl tyla. Absurdiška. Šitiek pastangų, kol jis pateko į miestą, o veržiasi būti uždarytas.
Nes miestas… bokštai… jo tokio nepriims. Vaikinas įrėmė plyštančią galvą į duris, bet šios atsivėrė, ir Bartas vos negriuvo.
– Gerai, varguoli, eik vidun, – Vilė pasitraukė. – Pasisekė, kad turi rekomendaciją.
Jis įlindo į kambario prieblandą. Dar durų. Du stalai, lentyna. Vilė. Gal dvidešimt kelių, panašiai kaip jis. Neaukšta, apkūni, ilga suknele, šviesiomis garbanomis. Kas sugalvojo, kad ji pavojinga?
– Besparnis? – mergina irgi jį nužvelgė. Bartas linktelėjo. – Ir sakysi, kad norėjai tik paband…
– Man reikia atsistatyti, – pertraukė jis.
– Kokiam taške esi?
– Dugne.
Ji parodė į medinę dėžę. Bartas suprato. Iškraustė ten savo daiktus, tada nusekė paskui ją į antrame aukšte esantį kambarį.
Gyvenamoji dalis užėmė tik pusę patalpos. Ir buvo atskirta grotomis. Žingsnis sulėtėjo. Eik vidun. Jis sustojo. Vos tvardaisi, kvaily. Eik. Vidun. Bet kojos atsisakė judėti.
Vilė atsiduso. Ėmė jį stumti, ir prisilietimas prarijo paskutinius valios likučius.
Energija plūstelėjo į jį kaip gurkšnis oro, kaip gaivus vėjas, kaip audra. Grįžo gyvybė. Svaigulys, skausmas – viskas nyko; jis vėl atsiminė, ką reiškia jaustis gerai.
Vilė atsitraukė, ir energijos srautas nutrūko. Ne. Bartas staigiai atsisuko, bet mergina atsidūrė už jo. Jis apsigręžė vėl, ji išnyko, jo pirštai sugriebė orą; ne! Jis pabandė stverti už savęs, bet Vilė pastvėrė jo paties rankas ir užlaužė. Prisilietimas dingo akimirksniu, liko… virvės? Jis nespėjo sureaguoti; dar pora prisilietimų, šviesių plaukų debesis vis kitoje pusėje, ir riešai buvo suveržti. Jis muistėsi kol vieno vos neišsisuko.
Įrėmusi kažką į nugarą, Vilė nustūmė jį vidun.
– Netrukus grįšiu, – tarė užrakinusi spyną ir išėjo.
Bartas įsmeigė akis į vieną tašką, stengdamasis kvėpuoti lėčiau. Protas prašviesėjo, ir toje šviesoje, kaip visada, laukė gėda.
Gyvulys. Jokios savitvardos. Visada buvo vertinamas už nepriklausomas mintis, o dabar nebepriklauso pats sau. Jis apsidairė. Pora grotuotų langų, pro kuriuos krito mėnulio šviesa, lova, spinta, dar vienos durys – praviros. Už jų matėsi kriauklė ir veidrodis.
Vaizdas veidrodyje buvo baisus. Išblyškęs lyg lavonas, tamsūs plaukai susivėlę, nuo jų kaptelėjo prakaito lašas. Paakiai pajuodę, skruostai įdubę. Vilė teisi. Varguolis.
Jis šyptelėjo. Dilgtelėjo kaltė; šypsosi, nors vos jos neužmušė.
Vos? Jis per gerai apie save galvoja. Buvo suvyniotas taip staigiai, lyg dovana nemėgstamam žmogui. Ji neleistų atimti visų jėgų, duoti širdžiai sustoti. Tik ne būdama energijos traukėja. Kaip ir jis.
Bet stipresnė. Jos išnykimai… žaibiškas skrydis mažu atstumu… sudėtinga technika. Jis seniau svajojo ją įvaldyti. Iki kol įkrito į duobę. Į visą prasmirdusią kanalizaciją.
Besparnis. Ne pats taikliausias žodis; visi, kas gali imti energiją, gali išnaudoti ją skraidymui. Besparniai paprasčiausiai vengia – niekas neišsekina greičiau, nei skrydis. O būti išsekusiam tarp žmonių – jei bent kartą bandei jų energijos – pavojinga.
Grįžo Vilė. Pamojo prieiti ir, prakišusi tarp strypų rankas, atrišo virvę.
– Atsiprašau, – sumurmėjo Bartas.
– Nedarei to sąmoningai.
– Yra žmonių, kurie daro.
– Žinau. Bet jie pas mane neateitų, – mergina padavė jam buteliuką. – Migdomieji.
Logiška. Tokios būklės jį geriausia atjungti; Bartas nurijo nemąstęs.
– Pasiruošk ilgai būti vienas, – tarė ji ir, atsiėmusi indą, išėjo.
Vienatvė jam patiko. Tačiau vienatvė narve turėjo kitą atspalvį.
Bartas atsistojo prie lango. Priešpilnis apšvietė stogus. Aštrios jų formos lipo vienos ant kitų, sudarydamos tolstančius, sistemingus sluoksnius. Tarp jų bolavo trys stačiakampiai, išlinkę apie nematomą gaubtą. Miesto centras.
Bartas neabejojo, kad galiausiai išvys bokštus. Bet prieš metus nebūtų patikėjęs, jog žvelgs į juos pro grotas.
***
Ji nemelavo. Kitas dienas jis praleido vienas.
Nors Vilė keisdavo rūbų pamainas iš to, ką rado jo kuprinėje, ir atnešdavo energijos kapsulių bei maisto, beveik su juo nešnekėjo.
Apetito nebuvo. Kai sugebėdavo apčiuopti savo valią, Bartas prisiversdavo valgyti. Kapsules prarydavo lengviau. Tačiau nors logika buvo jo gyvenimo kelrodis, čia ji nepadėjo – smegenys nekreipė dėmesio į faktą, kad tiek maistas, tiek kapsulės, tiek kažkas gyvo iš esmės yra tas pats. Jos reikalavo žmogaus, lyg ta energija kažkuo skirtųsi. Ne… Ne energija. Pojūtis. Pojūtis, kurio… neįmanoma pasiekti kitu būdu. Pojūtis, kuris… yra geras. Toks geras, jog stipresnis už alkį.
Ir Bartas negalėjo jo gauti.
Negaudamas, protas skendo į panikos ir neapykantos debesį, nukreiptą į nieką ir viską – iki kitos energijos kapsulės. Tada gelianti įtampa kūne nuslūgdavo, ir net per atkaklų diskomfortą pasiekdavo palengvėjimas, jog jis negali patekti į gatvę. Nesvarbu, kaip jis laukė dienos, kai eis šiuo miestu, žemėlapyje išnagrinėtais keliais, mintinai išmoktu maršrutu, kai pagaliau žengs į bokštus… Jis džiaugdavosi, kad sėdi čia, atskirtas nuo minios. Nuo žmonių.
Iki kol jėgos išsekdavo, ir panika sugrįždavo vėl.
***
Po savaitės, o gal trijų – jis nežinojo – Bartas pagaliau pabudo ryte, o ne naktį purtomas drebulio. Jo mažas pragaro ratas siaurėjo. Nerimas susitraukė iki kontroliuojamo dydžio. Nuovargis, nors laikėsi prikibęs kaip vienas tų žmonių, kurie nesugeba baigti pokalbio, ėmė atrodyti kasdieniškas. Šiokiai tokiai savo nuostabai, Bartas suprato, kad mielai su kuo nors pabendrautų.
Tačiau nei ryte, nei per pietus Vilė susidomėjimo nerodė. Vakare, atnešusi užkąsti, iškart pasuko atgal.
– Nemėgsti šnekėti? – paklausė jis. Mergina stabtelėjo.
– Nemėgstu demonstruoti draugiškumo iš kitos grotų pusės. Verčia jaustis veidmainiškai.
– Aš pats čia…
– Fakto nekeičia. Pakalbėsime prie bendro stalo.
– Kada?
Vilė nusišypsojo.
– Dar pakentėk, – ji uždarė duris.
***
Jis kentėjo. Gerokai mažiau, nei pirmomis dienomis, bet miestas vis dar buvo nepasiekiamas. Bokštai bolavo tolumoje kaip miražas, ir jis turėdavo sau priminti, kad jie realūs. Kad laukia.
Po kelių dienų Vilė pradėjo jį testuoti.
Tikrino pro grotas ištiesdama ranką. Iš pradžių jis nedrįso prisiliesti. Paskui nedrįso liestis ilgiau nei porą sekundžių. Kitą dieną tai virto minute, dar kitą – dviem. Galiausiai jie prasėdėjo susikibę, kol ji perskaitė visą skyrių iš negailestingai sudėvėtos knygos. Užvertusi puslapius, mergina atsistojo ir atrakino duris.
Vis dar kėpsodamas palei sieną, Bartas lėtai suvokė situaciją. Žiūrėjo į praviras grotas, lyg jos egzistuotų kitoje realybėje.
– Viskas? – paklausė tyliai.
– Žadėjau stalą. Einam.
***
Jis gaudavo arbatą ir už grotų. Bet skonis dabar atrodė kitoks.
– Kaip jautiesi? – paklausė Vilė.
Geriau. Taip pat. Pakenčiamai.
– Noras vis dar čia, – sumurmėjo Bartas.
– Visada bus.
Nugara perbėgo šaltis. Visada. Jis žinojo, bet žodžiui pakibus virš stalo, tiesa pakibo virš jo – ir nusileido lyg labai sunki antklodė. Vis dėlto Vilės intonacija ramino. Jokios baimės, jokio liūdesio. Tik gyvenimas. Tikriausiai daug jo matė.
– Kaip ėmeisi tokios veiklos?
– Studijavau mediciną, – ji šyptelėjo. – Baigusi gavau vietą ligoninėje. Norėjau padėti žmonėms, ypač kenčiantiems nuo šio poreikio. Šeimoje buvo… atvejų, ir tai… žinai.
– Kodėl nelikai ten dirbti?
– Tu buvęs šitame mieste?
Bartas papurtė galvą.
– Bet centre turiu reikalų, – pridūrė. – Ir jei noriu į bokštus, privalau save sutvarkyti.
– O nesusimąstei, kodėl Kristijonas nesiūlė ligoninės? – paklausė ji. Bartas vėl papurtė galvą. Gėda. Jam nebūdinga nesusimąstyti. – Nes ligoninėse nuo šito negydo.
– Tai kaip besparniai…
– Dauguma miršta. Ne savaime.
– Juos…
– Žudo. Nes jie žudo patys, jei nesugeba savęs kontroliuoti. Kiti slapstosi, bando išsikapstyti. Kas neišbrenda, tampa neapykantos aukomis.
– Yra už ką nekęsti.
– Jums galima padėti, – ledinės akys žybtelėjo. – Galite gyventi pilnavertiškai, taikiai, jei tik sulauksite pagalbos. Bet šitas miestas…
Vilė patraukė didelį, piktą gurkšnį.
– Jums padėti nepatogu, todėl niekam nerūpi, – sumurmėjo ji. – Mečiau ligoninę, dabar darau, ką galiu. Pats matai, kokios čia sąlygos. Toli nuo profesionalumo, bet…
– Tu gelbsti žmones.
– Stengiuosi.
Mergina užsivertė puodelį ir išmaukė iki dugno. Atsikvėpė.
– Traukėjai nesugalvoja pabandyti žmogaus energijos šiaip sau, – tarė.
– Kai kurie sugalvoja.
– Man tik smalsu, kaip tapai besparniu, – pridūrė ji. Bartas žvilgtelėjo į savo arbatą.
– Tai istorija prie ko nors stipresnio.
Jie trumpam nutilo.
– Tau gerai sekasi, – patikino Vilė. – Tikrai išlipsi.
– Išlipsiu? – skrandyje susisuko kažkas kieto. – Dar neišlipau?
Ji papurtė galvą ir atsistojo. Pamojo eiti iš paskos. Bartas nusekė iš virtuvės į gretimą kambarį, o iš ten…
Atsivėrė vidinis kiemas. Iš vienos pusės jį supo keturaukštis, didžiąja dalimi negyvenamas jų namas, iš kitos – aklina betono siena. Kampe – vaistažolių sodas, vidury – keletas kaštonų, o viršuje per visą plotą nuo dangaus skyrė grotos. Žinoma.
– Jei trūks energijos, medžiai tavo. Gali laisvai vaikščioti po namus. Išskyrus ten, kur užrakinta, bet ir taip neįeisi.
– Ir neišeisiu, – Bartas į ją dėbtelėjo.
– Pailsėjęs puikiai tvardaisi, – Vilė nekreipė dėmesio į jo žvilgsnį. – Bet turi tvardytis ir pavargęs, kitaip į miestą ne…
Jis šovė aukštyn.
Vėjas, laisvė… grotos; Bartas pakibo ore. Žvelgdamas pro geležinius dryžius, akimis naršė dangų, kol rado – tris stačiakampių viršūnes.
Jis turėtų būti ten. Reikia greičiau viską baigti.
Jis ėmė skrieti ratais. Jėgos netrukus išseko. Jis nesustojo. Spaudė save – net kai viską pradėjo gelti. Net kai pastangos ore išlaikyti kūną ėmė nevaldomai purtyti raumenis. Tik akyse pradėjus temti, jis pagaliau sulėtino.
Nusileido. Kojos vos laikė. Galėtų atsijungti tiesiog stovėdamas.
Priėjo Vilė. Poreikis pervėrė akimirksniu, ir Bartas nevalingai kilstelėjo delnus. Tada sustingo.
Prakeikimas.
Jis nuleido rankas. Kažkur po krūtine ėmė graužti. Silpnavalis.
– Žymiai geriau, nei pirmą naktį, – tarė Vilė. Ji šypsojosi. – Pailsėk.
Geriau? Bartas nuslinko prie kaštono ir sudribo palei kamieną, leisdamas medžio energijai tekėti vidun. Gal ir geriau.
Čia ne pralaimėjimas. Palyginus su tuo, ką jis perėjo, čia tik mažas paslydimas. Daug mažesnis.
Ne pralaimėjimas. Jis dar nebuvo taip toli nuo dugno. Jis jau laikosi už duobės krašto.
O dabar užlipk.
***
Jis treniravosi.
Kasdien save alino ir, įsirėmęs į medį, drausdavo sau energiją. Buvo beveik skausminga – lyg ilgai badavus atsidurti prie pietų stalo. Bet jis kentėjo kryptingai, varomas sauso, nepajudinamo atkaklumo. Kol tai tapo įprasta.
Prasilenkdamas su Vile net nekrusteldavo. Nebevengė žmonių, ateinančių pas ją kapsulių ar vaistų. Ramiai išbūdavo su jais viename kambary – net pavargęs. Vilė stebėjosi jo progresu. Bartas – ne. Žinojo, kiek pastangų įdeda. Ir jos atsipirko.
Po trijų savaičių Vilė jį paleido.
***
Viskas atrodė netikra. Jis lyg rūke dėjosi daiktus, rūke jai dėkojo. Rankos, beriančios kapsules kišenėn, lengvai drebėjo – iš nekantrumo. Bartas atsipeikėjo tik atsidūręs prie durų.
– Aš atsilyginsiu.
– Visi taip sako, – sumurmėjo Vilė, rausdamasi raktų ryšulyje. – Tiesiog nebepaslysk.
– Gali manimi kliautis. Dėl abiejų.
Po bokštų jis turės kaip atsidėkoti. Už tai, jog gali eiti neklupdamas – kad ir koks svoris slėgtų. Nes slėgs. Tai jo dalis. Nepatogi, varginanti. Nesibaigianti. Ji visada čia.
Tačiau tai nebėra kliūtis tarp jo ir jo tikslų.
Klaktelėjo atrakinama spyna. Vilė atidarė duris.
Už jų buvo miestas.