Lituanicon XXXIII: Miestas

34. Robertas Tubis „Uperis-2“

Siuntėjas: eugenija_rigolo@gmail.com
Gavėjas: skuodiskiouzeiga@gmail.com
Tema: Dėl Vilnių sukrėtusio, matote, įvykio

Šiandien sudalyvavau debiutiniame antrojo Vilniaus Uperio plaukime. Pagaliau iš Žirmūnų galima persikelti į Antakalnio rajoną nevažiuojant apylankos pro duokdie dar stovėsiantį Šilo tiltą. Uperio-2 trasa driekiasi nuo Žirmūnų paplūdimio iki skubos tvarka supilto krantelio, kur išnyrama prie tenykštės miesto klinikinės ligoninės, kur jau pirmą Uperio kelionės dieną budėjo du taksistai.

Besikeliant, vienas pakeleivis pirštu parodė į griuvusio Valakampių tilto pusę ir užklausė, ar įžvelgiame tą obeliską menantį iškyšulį. Paporino, jog tai iš griuvusio tilto gelžbetonio suformuotas paminklas tam melagiui, nusprendusiam pabūti susisiekimo anti-ministru. Sakė, kad ten įrašyti vardas, pavardė, datos ir epitafija „Įgriuvėlis, susisiekimo bei pasitikėjimo tiltų sugriovėlis“. Ne koks būdas išeiti. Likusios plaukimo dalies ir lipimo į Antakalnį metu kiek gaivinausi, kad melavimas ir važiavimas per tiltą mūsuose nėra laikomas tokiu žiauriu nusikaltimu. Pagalvojus, kad kitur už sugriautą tiltą persekiojami šeimos nariai ir kiti artimieji… Kiek žinote, širdį maudžia grandinėmis nuo minties, kad už vieną tokį išsišokėlį teisės į darnų gyvenimą netenka galimai niekuo dėti asmenys. Bet žinau, žinau, kad ne visur vienodas kontekstas.. Vilniuje tiltų pakanka net ir sugriuvus vienam, nors ir padaugėja kamščių. Smalsu išgirsti, kaip Skuodas tvarkytųsi su per Bartuvą pervažiavusiu melagiu. Jugi tas tiltas – vienintelė miesto dalių jungtis, tačiau upė, laimei, ne tokia plati.

Tęsiu laišką jau kitą dieną. Kaip manote, ar sugrįš ir ar reikėtų grąžinti ant tiltų stovėti sergėtojus? Tas įgriuvėlis, rodosi, užkurs nerimstantį bėdų turgų. Juk jeigu tiltai griūva tik melagiui ant tilto esant vienam, pastatytas sergėtojas anuliuotų bet kokią atsakomybę už melavimą. Galbūt visuomenę tokia linkme ir reikėtų kreipti, jog ji turėtų liautis teikti tiek reikšmės melui ir leisti žmonėms meluoti nesijaudinant, kad bet kurią netikėtą akimirką jie gali nugrimzti kartu su visu tiltu ir sklandžiu susisiekimu? Ar išgirs mane kas nors? Kas išvis sumąstė, kad tiltas su melagiu privalo griūti?

Linkėjimai,
Eugenija

__

Siuntėjas: skuodiskiouzeiga@gmail.com
Gavėjas: eugenija_rigolo@gmail.com
Tema: Re:Dėl Vilnių sukrėtusio, matote, įvykio

Laba diena, Eugenija.

Norėčiau pradžiai atliepti apie savąjį miestą Skuodą, kad mes turėjome sugriautą tiltą 1997 metais, tačiau, gerai pastebite, tiltas buvo skubos tvarka atstatytas, o tuo laikotarpiu miestiečiai važiuodavo ilgesne apylanka Kretingos gatve. Lengviau tai buvo automobilistams, išties, bet tie kur piestė buvo mažai kam terūpėjo. Manau, kad šiai dienai susitvarkytumėte lygiava taip pat.

Nors po 1997 griūties buvo sargelis pastatytas, kol iš nuobodulio, girdėjau, ėmė upėn šokinėti ir gavo sudrausminimą. Bet metai-kiti ėjo ir mieste įsikerojo skandalas. Žinoma, jei jau skandalo šerdyje melas, tai bus apsimelavusio neištikimo vyro kelias. Pagrindiniai veikėjai – tarybos narys ir jo žmona, kuriai sukilo įtarimai ir ji drąsiai stojo akistaton su tiesiu klausimu. Vyrukas, spėju, pamelavo, nes ateinančiomis dienomis žmona prisistatė prie į būdelę pasodinto sargo ir už simbolinį mokestį ir skilandį susitarė, kad atvažiuojant žalsvam pasatui jis nueis nuo tilto, nusileis slėnin, o žmona stebės, kaip įtariamasis pravažiuoja per tiltą arba ne.

Viskas susiklostė kaip ir planuota. Pasato vairuotojo žvilgsniui nesusitelkus į permatomą būdelę buvo bandyta skrosti per tiltą, tačiau visos konstrukcijos smigo žemyn. Vairuotojas berods buvo užsidainavęs, krytis neaukštas, tad žmogaus nesumaitojo. Miestelėnai neslėpė nuostabos, kad tik ką atstatytam tiltui vėl reikės šelpti lėšas, visgi kolektyvinė atsakomybė. Tačiau mažiau stebino, kad tai tarybos narys, nes gi visi tie politikai tokie.

Savivaldybėje įgriuvėliui nūnai toliau nesisekė, įtarumas tarp kitų tarybos narių neslūgo. Visgi nebuvo žinoma, kokiame kontekste šis ponas apsimelavo, o nepadėjo ir tai, kad ponas buvo atsakingas naujai steigiamo Skuodo autobusų parko organizaciniuose reikaluose. Stiprus žmogus jis nebuvo, ne tai, kad ramiai miegoti negalėjo, bet nuo minties išeiti į žmones oru pakvėpuoti paniškai svaigo. Viską metęs išdūmė atgal į Šates į tėvų sodybą, kur turbūt ir iki šių dienų mirksta. O tiltai ten galbūt nei vaidenasi, nei apsireiškia.

Tačiau melo politikos klausimas nenunyko. Žinoma, kaip jūs sakote, galimas variantas vystyti visuomenę bandant susigyventi su melu, tačiau Skuodas – mažas miestukas. Tiltai dažnai teprižiūri tylą ir pamelavęs nebeišsuksi. Nebent visą parą budėtų sargas, tačiau mano tik ką aprašytas pavyzdys parodo, kad ir numetant moralinį svorį nuo melo žmonės neišsilygina. Visų pirma, reikia pasitikėti statytiniais sargais, kurie tiesiog gali parsiduoti arba tikrinti melagius savo nuožiūra. Būtų privalu užtikrinti jų nešališkumą. Tokiu atveju sargas turėtų būti kone iš kito krašto ir gauti apgyvendinimą bei atlyginimą. Tačiau ir tai nešalina rizikos, kad vietiniai bandytų susidraugauti ir patys nuolatos turėdami imunitetą, galėtų patampyti sargus už virvelių ir tas pačias virveles pakišti įtariamiems pažįstamiems po kojomis. Ir argi vien dėl tokių intrigų nesinorėtų tiesiog puoselėti tiesos kalbėjimo? Visgi nemažai bendruomenių išsiugdė taip, jog upių nesausina, miestų neiškelia, o be to, patys žmonės iš esmės sutinka gyventi aplinkoje ir išsikėlimas į „sausumingą“ kraštą pasitinkamas rūškanotu antakiu.

Su pagarba,
Rūta

__

Siuntėjas: eugenija_rigolo@gmail.com
Gavėjas: skuodiskiouzeiga@gmail.com
Tema: Re:Re:Dėl Vilnių sukrėtusio, matote, įvykio

Ačiū už jūsų atsakymą, Rūta.

Žinoma, sutinku, kad melavimas nėra geras elgesys ir asmeniškai nepasisakyčiau už kad ir retą, bet ir vadinamą baltą melą. Niekada pats nenorėčiau nežinoti, pavyzdžiui, po mėnesio mane staiga pasiglemšiančios ligos. Teisę į tiesą turi kiekvienas. Tačiau melo idėja vis dar atsimuša į kaukolės skliautą. Neturiu omeny sausumingų kraštų, bet galiu susieti su ligomis ir asmenine patirtimi. Kiek anksčiau mano senelė buvo pasodinta į neįgaliosios vežimėlį ir vargu ar kas įsivaizdavo, kaip ji galėtų vienui viena atsidurti ant tilto, o išbandymui ar sutiktumėte rizikuoti ridenti vieną močiutę naktį per tiltą vežimėlyje? Tikriausiai, kad ne, todėl belieka nurašyti tokį asmenį kaip tą, kuriam atverti melo vartai. Ir žinokit, neprivalu priklausyti nuo vežimėlio, užtenka iš esmės pasenti ir apmažinti judumo per miestą apsukas. Vos tu nesi tas, kuriam ar kuriai kada nors nusimato važiavimas vienam per tiltą, tampi toks pat įtarus kaip ir jūsų aprašytasis Skuodo tarybos narys. Tik senoliai jau puolami visai kitokiais klausimais, kaip kad palikimo, tačiau kaip atžalos gali pasitikėti tuo, ką sako jų nešėjai pasaulin? Dėl to vis negaliu negalvoti ir nepykti ant tokios tvarkos, nes juk jei ir vienais atvejais moneta atsiverčia prakilnybės herbais, kitais tai būna nelaimingų aukų skaičius. Tai tik atveria kelia į visokių žmonių rateliuose rusenančias mintis apie privalomą testavimą, pamažu įgaunantį formą per dirbtinį gyvenamųjų rajonų apkasimą vandens grioviu, arba kiek subtilesnį modelį – per didėjančias investicijas į autonominių automobilių vystymą, kad kuo daugiau žmonių judėtų ne viešuoju transportu, o savo automobiliais po vieną. Panašu, kad tokią tvarką palaikyti bandantis pasaulis neužtikrins tvarumo poreikių bei į mane toliau žiūrės kreivai už polinkį judėti viešuoju transportu. Tačiau neslėpsiu, kad mane džiugina padėtis vairuotojų, kurie nulinius reisus į parką neretai atlieka vieni.

Linkėjimai jūsų miestui,
Eugenija