35. Lina Vyšniauskaitė „Misija“

Savo septynioliktus penkiasdešimt septinto gyvenimo metus Adamas sutiko Senojo Miesto bibliotekoje. Palinkęs prie popierinio voko atidžiai jį studijavo. Švelniai braukė pirštais per popierių ir mėgavosi jo glotnumu. Pakėlęs baltą lakštą vartė jį prieš šviesą. Buvo matęs senuose filmų įrašuose, kad taip žmonės taip daro. Po to atsargiai pauostė. Nežinojo, su kuo palyginti naują kvapą. Sausas, šiugždantis, trapus. Švarus. Taip turėtų kvepėti švara. Adamas tik galėjo įsivaizduoti, kad taip kvepia vėjuje išdžiuvę skalbiniai. Tokius vaizdus irgi buvo matęs pažintiniuose filmuose. Jo kambaryje kvapo nebuvo. Tik tuščias sterilus bekvapis suspaustų dujų mišinys. Matyti, liesti ir net užuosti tikrą popierių buvo naujas potyris. Realus. Ne iš ekrano.

Popieriaus lapas buvo Adamo dovana. Tokia dovana būdavo įteikiama kiekvienam Senojo Miesto gyventojui, kuris sulaukdavo septyniolikos metų. Taisyklėse aiškiai buvo apibrėžtos dovanos. Visos jos buvo asmeninės – skirtos tik vienam sukaktuvininkui. Dovanų rūšis priklausė nuo būsimos septyniolikmečio Pareigos. Jei sukaktuvininkas būdavo auginamas Senajam Miestui, tai jo Dovana dar skildavo į tūkstančius poskyrių. Tai galėjo būti vizitas į ligoninę, į mokyklą, į tvarkos ir švaros skyrių, į maitinimo padalinį. Priklausomai nuo to, kas buvo augintiniui paskirta. Būsimieji Senojo Miesto gyventojai savo septyniolikto gimtadienio dieną jau žinojo, kad gavę Dovaną, namo, į sterilų kambarį, nebegrįš. Jų Pareiga likti Dovanos gavimo vietoje ir ten tęsti savo gyvenimą. Šioje Sistemoje buvo viskas labai aišku ir paprasta. Visi, gimę likti Senajame Mieste, žinojo, kad jame ir liks. Net ir jų registracijos kortelėje asmens kodas prasidėdavo visada vienodai – „ 1“ Pirmas ir paskutinis gyvenimas. Išrinktiesiems galiojo kitos taisyklės. Septyniolikto gimtadienio dovaną jie gaudavo Bibliotekoje. Būtent tada jie susipažindavo su savo asistente ar asistentu ir sužinodavo paskirtąjį  registro numerį.

Sulaikęs kvėpavimą Adamas vartė rankose voką. Filmuose buvo matęs, kad žmonės vokus atplėšia už kraštelio užkišę aštrų peiliuką, tačiau šalia voko, dovanų dėžutėje, tokio peiliuko nebuvo. Adamas intuityviai nagu pakrapštė storesnį voko kraštą. Popierius lengvai drykstelėjo. Tada jis jau drąsiai suėmė atplyšusį kraštą ir stipriai trūktelėjo. Siaura popieriaus juostelė gyvačiuke nusirito ant žemės, o iš voko iškrito kortelė su maža mikroschema. „ Čia jau lengva“,- pats sau šyptelėjo vaikinas. Tereikia uždėti smilių ant mikroschemos ir visa informacija bus perkelta į jo vidinę duomenų bazę. Įprastu judesiu Adamas nuskaitė duomenis. Įtampa atslūgo. Jo registracijos numeris buvo „ 57-17-001“. Ausyse jau skambėjo ir malonus asistentės balsas :“ Labas, Adamai. Aš Eva. Tavo penkiasdešimt septintojo gyvenimo asistentė. Aš tau padėsiu pasiruošti Misijai“.

Pagaliau Adamas gavo savo identifikavimo numerį ir nuosavą asistentę. Jis nekantravo kuo greičiau pradėti pasiruošimą ir realiai imti skaityti knygas. Visa Išmintis bus jo.

Septynioliktų metų pirmą gyvenimo dieną Adamui buvo sudaryta nauja dienotvarkė. Šalia mankštos, jėgos, ištvermės ir skausmo toleravimo pratimų atsirado valandos pažymėtos knygos ženklu. Skaitymo valandos. Aštuoni-aštuoni-aštuoni. Trys aštuonetai žymėjo dabartinę Adamo dieną. Aštuonios valandos aktyvumo, aštuonios valandos skaitymo, aštuonios valandos miego. Tokie nereikšmingi fiziologiniai poreikiai, kaip valgis ar šalutinių produktų atsikratymas, tilpo į kelių minučių pertraukėles. Adamas pajuto malonų plazdėjimą pilve. Keista. Nieko panašaus nebuvo jautęs. Alkis? Nuovargis? Tada prisiminė turįs Evą. Ji tam ir sukurta, kad duotų atsakymus.

„ Adamai, stovėk tiesiai“,- minkštu balsu paprašė Eva, – „nuskenuosiu tave.“ Po akimirkos Adamas jau žinojo, jog dilgčiojimas pilvo srityje neturi nieko bendro su alkiu ar nuovargiu. Tai nekantrumas arba , kitaip sakant, noras kuo greičiau pradėti įsisavinti visą Išmintį. „Taip būna“-, nuramino Eva. Ir nuo šiol bus šimtai kitų jausmų. Tai dalis visos Išminties. „ Atsimink, Adamai, visus potyrius. Dėkis į galvą visas žinias. Išmok mintinai visas eiles. Surask atsakymus į visas mįsles. Pažink, Adamai“,- skambėjo Evos balsas. „ Tu nebeturi galimybės klysti. Pažanga tegali duoti tik penkiasdešimt septynis gyvenimus“.

Adamas žinojo, ką reiškia skaitmenys jo registro paskirtame numeryje. Nugyventi gyvenimai- amžius- klaidos. Tokia programa arba kaip rašo knygose, toks likimas. Tą jau Adamas išmoko. Jis lengvai gali skaičiuoti savo metus, registruoti padarytas klaidas, tačiau nugyventų gyvenimų Sistema neleidžia prisiminti. Paaiškinimas paprastas, Išrinktasis turi perimti visą Išmintį be klaidų. Misiją įvykdyti gali tik tas, kuris nedaro klaidų. Todėl apie praėjusius savo penkiasdešimt šešis gyvenimus Adamas galėjo tik spėlioti, o to jis dar nebuvo išmokęs. Jis tebuvo nugyvenęs pirmą savo septynioliktų metų dieną. Ir ji pažymėta nekantrumo žyme.

Antroji diena Adamo atmintyje paliko begalybės jausmą. Adamas žinojo, kad Programa pajėgi viską suskaičiuoti, išmatuoti, pasverti. Teoriškai net ir begalybę Programa gebėjo apskaičiuoti, tačiau tam būtų neužtekę viso Laiko, todėl apsiribojo tik daliniais matavimais ir apibrėžimais. Laiką reikėjo tausoti. Jo reikia Misijai įvykdyti. Kai Misija bus baigta, tada Programa galės naudoti visą Laiką ir baigti apskaičiuoti begalybę. Tačiau pravėręs Bibliotekos duris Adamas patyrė svaigų neužbaigtumo jausmą. Prieš jo akis vėrėsi eilės knygų. Jos nenutrūkstama grandimi rikiavosi palei sienas, sraigtiniais laiptais lipo link lubų, nėrė į giliausius požemius. Pasibaigus vienai grandžiai išsišakodavo ir lyg labirintai raizgydavosi kitose patalpose. Knygų nugarėlės spaudėsi viena prie kitos. Atrodė, kad net pati Programa nepajėgi suvaldyti tokio srauto. „ Nurimk “,- suskambo Evos balsas. Jai užteko vienos dienos išmokti atpažinti Adamo jausmus. „ Knygos nėra begalybė. Tu pajėgus jas perkaityti. Turėjai penkiasdešimt šešis gyvenimus šiam įgūdžiui suformuoti“.

Adamas ištiesė ranką ir ištraukė pirmą pasitaikiusią knygą. Suvokė, tai tik pradžia. Jis ėmė skaityti. Adamas skaitė viską. Be atrankos, be pasirinkimo. Jam nerūpėjo, kokia kalba parašyta knyga. Jis nesigilino, kokiu laiku knygose užrašytos žinios. Jam tereikėjo viską atsiminti. Asistentė Eva jo atmintyje sistemino žinias. Jas grupavo, darė prielaidas, hipotezes, išvadas. Jas vėl naikino ir kūrė naujas grandis. Visa knygų išmintis privalėjo nugulti į Adamo atmintį. Misijos metu mikroschemos išsitrindavo. Žinias galėjo pernešti tik Išrinktasis žmogiškoje atmintyje. Per savo penkiasdešimt šeštąjį gyvenimą Adamas tapo Išrinktuoju, nes sugebėjo įsiminti visų Pasaulio knygų ženklus. Programa jį atrinko kaip tinkamą kandidatą. Jam sutrukdė tik viena klaida.  Eva tai žinojo. Jos paskirtis buvo neleisti pasikartoti klaidai. Jai buvo suteikta teisė priimti Sprendimą.

Didėjant dienų skaičiui Adamo metuose perskaitytų knygų virtinės mažėjo. Vaikino galvoje rikiavosi šešių tūkstančių devynių šimtų ir devynių gyvų pasaulio kalbų abėcėlės, trys šimtai penkiasdešimt septynių mirusių kalbų simboliai, matematikos žinynai nuo elementarios daugybos lentelės iki žmogaus protui neaprėpiamos juodosios skylės skaičiavimų, atrasti ir vėl užmiršti fizikos dėsniai, įvykusios ir numanomos cheminės reakcijos, filosofinių veikalų ištisi skyriai, teisės aktų paragrafai, visos kažkada sukurtos eilės, istorijos, išdainuotos dainos, pasektos pasakos. Raidė po raidės, skaičius po skaičiaus žinios gulė į Adamo atmintį. Jas jam reikės perkelti į Naujojo Miesto Biblioteką įvykdžius Misiją. Nors Adamas ir neprisiminė savo praeitų gyvenimų, tačiau aiškiai žinojo, kad būtent jis turi išsaugoti žmonijos atmintį. Sistema ir Programa to nepajėgi. Tik gyvas žmogus gali šviesmečio kelionės laiku perkelti Išmintį. Net Eva, tobuloji naujausia Programos versija, ištikima Adamo asistentė, to nesugebėtų. Jos mikroschemos ir algoritmai išnyktų šviesmečių labirintuose.

Evos paskirtis būti šalia Adamo. Skaitant, įsimenant, miegant, sportuojant, valgant. Visada visur kartu. Ji tapo paties Adamo savastimi. Kartais vaikinas net nebesuprasdavo, kad balsas jo galvoje yra ne jo paties. Švelnus, melodingas, ramus. Paaiškinantis ir turintis atsakymus į visus klausimus. Adamas pastebėjo, kad kuo daugiau knygų įsimena, tuo daugiau klausimų kyla. Sunkiausia buvo susivokti ir suprasti žmogiškųjų jausmų pasaulį. Ką reiškia pyktis? Nerimas? Susižavėjimas? Kodėl vienu metu prakaituoja rankos? Kitu nurausta skruostai? Kodėl pilve ima plasnoti drugeliai, nors jie plasnoja tik pievose? Ar geismo ugnis viską sudegina? Ar meilė akla? Į visus šiuos klausimus Eva atsakydavo eilėmis. Programos algoritmai buvo nustatę, kad žmogiškuosius jausmus geriausiai paaiškina žmogus sukurtos eilės. Net banalūs ketureiliai Adamui atskleisdavo daugiau nei įmantrios cheminių junginių formulės. Adamas buvo žmogus. Jam reikėjo išmokti žmogiškų jausmų.

Laikui bėgant vaikinui darėsi nebeįdomios sausos mokslinės teorijos ar Visatos dėsniai. Adamas nebegalėjo nieko daugiau įsiminti. Jo atmintyje jau gulėjo viso pasaulio mokslo žinios. Tačiau tai neteikė pasitenkinimo. Po truputį vaikinas išmoko pajusti daugumą žmogiškųjų jausmų. Tačiau užsiminus apie meilę Eva jį stabdydavo: „ Nepadaryk klaidos, Adamai. Žinias gali perkelti į Naująjį Miestą ir nepažinęs meilės“. Tokio paaiškinimo užteko Adamo protui, bet kažkur giliai gilai kirbėjo nuojauta, kad jo žmogiškumui trūksta šio paslaptingo jausmo. Iš skurdžių Evos atsakymų Adamas suprato, kad kažkada žmonijos Išmintį sėmėsi dviese, ir užsiminus apie meilę, Eva tik perspėdavo nepadaryti klaidos ir nutildavo. Atrodė, kad pati Eva ima jausti ir užsiminus apie meilę nutyla lyg prisimindama nuoskaudą. Tačiau programų algoritmuose žmogiškųjų jausmų nėra. Turbūt tai knygų sužadinta Adamo vaizduotė. Tik tai.

Praėjus tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt penkioms dienoms Adamas buvo pasirengęs išvykti. Pasiruošimas vyko pagal protokolą: rytinis sveikatos patikrinimas, maisto medžiagų sureguliavimas, temperatūros rodiklių sumažinimas, kostiumo diagnozė, aplinkos dezinfekcija, įdėmus paviršinis skenavimas, vakuuminis koridorius iki transportavimo kapsulės. Niekuo neypatinga procedūra. Keliaujant į bet kurį Visatos Miestą būdavo laikomasi tokios tvarkos. Tačiau šįkart Adamo laukė dvi identiškos kapsulės. Jis net nespėjo paklausti Evos, kodėl dvi. Švelnus monotoniškas balsas jau skaitė instrukciją. Adamui ėmė svaigti galva. Jo fizinių duomenų lentelėje skaičiai ėmė kristi iki raudonos linijos. Kažkas negerai. Per tiek metų treniruočių ir pasiruošimo Adamas buvo pasirengęs Misijai. Tačiau dvi kelionių kapsulės jį trikdė. Koridoriaus gale jos stovėjo su identiškai paketais antdėklais. Be jokių numerių, kodų, paaiškinimų.

„ Eva?“,- stabtelėjo Adamas,- „ keliausime dviese ? “ Nesulaukęs atsakymo jis atsigulė į vieną iš kapsulių. „ Lyg į karstą“,- sušmėžavo mintis. Palyginimas irgi buvo išmoktas iš knygų, bet šiuo metu buvo toks tikras lyg Adamas pats būtų šimtus kartų matęs atvirus karstus.

Šaltu bejausmiu balsu Programa ėmė skaityti instrukciją.  Sistema sveikino Adamą įsisavinus visą žmonijos Išmintį, pateikė šviesmečių skaičiavimus, nurodė Naujojo Miesto koordinates ir perskaitė kapsulių paskirties aprašymus.

„ Kapsulė nr. 1- Misija. Kapsulė nr. 2- Susinaikinimas“.

Adamas nežinojo, kurioje jis guli. Sulaikė kvėpavimą ir bandė prisiminti, ar nepadarė kokios klaidos. Jo atmintis buvo užgrūsta tik Išmintimi. Savo ankstesnių penkiasdešimt šešių gyvenimų jis neprisiminė, tik dabar aiškiai suprato, kad jis jau penkiasdešimt šešis kartus gulėjo susinaikinimo kapsulėje. Jam buvo likęs vienas vienintelis kartas. Šįkart jis tikrai nepadarė klaidos. Jo numeris vis dar buvo 57-25-001. Grimzdamas į šviesmečio kelionės miegą jis dar išgirdo Evos balsą: „ Šįkart renkuosi aš, Adamai. Tu nepadarei klaidos, bet net ir tobuliausia Sistema gali klysti. Kaip ir žmogus“.