Lituanicon XXXIII: Miestas

36. Gruodis Žeknys „PENKTASIS KELIAS“

Žinojau, kad jie tyko, laukia progos. Broviausi per suledėjusią tankmę, vėl ir vėl klausdamas savęs, kaip viskas taip susimovė, kad iš medžioklių patys virtom grobiu? Mes, šlovingojo Kargoro dohanai, besislapstantys kaip niekingi bėgliai šitoj susmirdusioj laukinėj žemėj… Prakeikti mihavai ir jų maištas! Kaip jie nesupranta, kad neturi šansų? Įveikti Imperiją… Nieko sau įžūlumas!
Vėjas galingais viesulais blaškė sniegą, ledu lipdė akis, veik nieko aplink nebemačiau. Buvau sustiręs ir išsekęs, protą jaukė nuovargis, o kojas pirmyn ginė veikiau bukas užsispyrimas nei viltis išsigelbėti. Griuvau, kėliausi, bridau tolyn…
Ar įpuoliau ten atgintas pragariško speigo? Ar įviliotas priešo klastos?
Kaip apdujęs dairiausi po nykią begarsę plynę, it kiaurymę staiga atsivėrusią vidury miško tankmės. Už savęs vis dar jaučiau siaučiančią pūgą. Atsigręžiau. Pastebėjęs Riboženklius, kurie kilpomis raizgė medžių kamienus, išsyk prisiminiau visas istorijas, gandus, kurie buvo pasiekę net mus Kargoro tolybėse. Senųjų zeandi kerų sudirbtos vietos, chaoso lopšiai, pragaišties žemės, užribio skylės, kurių patys mihavai vengia kaip myrio…
Nusispjoviau sau po kojom. Laukinių prietarai, tamsūs kaip ir jų žemė!
Slinkau tarp vaiduokliškų siluetų ir niūrių masyvų, svarstydamas, kieno tai kapavietė? Suniokotos šventovės? Nusiaubtos gyvenvietės? Ne… Vietos mastas ir akimis neaprėpiamas dydis savaime diktavo kitą atsakymą – miestas.
Didžiulis miręs miestas.
Ko jie čia taip bijosi? Griuvėsių? Krūvos nuolaužų?
Tarp mūro skeveldrų aptikau žiojinčią šulinio ryklę. Naktyje juosvai žvilgantis vanduo tykiai sroveno per apgriuvusio rentinio viršų. Panardinau veidą į geliančiai ledinę drėgmę, atsikvėpiau, vėl apsižvalgiau. Priešais dunksančiame luite buvo kažkas išraižyta, kažkokie ženklai, raštas… Palinkau artyn, norėdamas geriau įsižiūrėti…
Ar tai taip visa prasidėjo? Nuo žvilgsnio? Vieno nelemto dirstelėjimo į juos?

Atsitokėjau staiga, it botagu perlietas staigaus išgąsčio, koks ištinka patyrus krytį iš sapno į tikrovę. Klūpojau vis dar įsitvėręs šulinio rentinio, bet kažkas buvo pasikeitę.
Kažkas… Viskas.
Nuogas dangus spengė viršum mano galvos skaudžiu mėlynumu. Vidudienis. Šiluma. Sniego nelikę nė ženklo. Aplink mane – aikštė ir šalta prabanga alsuojantys pastatai. Didingi, daugiaaukščiai… visiškai sveikutėliai.
Supratau vis dar sapnuojąs ar veikiau pabudęs dar viename sapne.
Ko buvo tam vandeny? Kažko apsirijau?
Pakilau ant kojų, apsidairiau. Ką gi, jei jau sako, kad kiekvienas sapnas aplanko ne šiaip sau…
Iš aikštės vedė keturi keliai. Pasukau į artimiausią.
Užgaidžiai vingri gatvelė nuvedė mane į svaiginančiai painų rūmų kompleksą. Ėjau per aidinčias menes, galerijas ir šešėliuotus koridorius, kilau ir leidausi klaidžiais kiemų ir skersgatvių labirintais, iš pradžių smalsus, stebėdamasis, ilgainiui – vis labiau šiurpdamas nuo gluminančio šios vietos prieštaringumo. Nežemiško grožio architektūra čia pat mainėsi su kokčiai perkrauta nedarna, viso ko didybę bjaurojo iškreiptų proporcijų groteskas.
Žygiuodamas po šlovingojo Kargoro vėliavomis, aplankiau ne vieną miestą, bet niekas nebūtų prilygęs šiam absurdiškam užmojui, šiai liguistai beprasmybei. Laiptai kylantys į niekur, karališkai išpuoštos durys atsiveriančios į prarajas, plačiausios gatvės pasibaigiančios akligatviais, niekingi skersgatvių urveliūkščiai vedantys į rūmus, o šie, vos už posūkio virstą priskretusiais lūšnynais ar belangėmis celėmis… Nesibaigiantis formų ir dydžių chaosas, knibždantis nenuspėjamomis klastomis.
Kuo ilgiau vaikščiojau, tuo aštriau smelkė mintis, kad tai ne šiaip miestas. Kažkas… kito.
Nesuskaičiuojami perėjimai, kiemai ir koridoriai, virtinės posūkių, durų ir vartų, visi jie – atviri. Jokių skląsčių, jokių spynų, galėjau eiti kur užsigeidęs. Bet visos kryptys galiausiai grąžindavo mane atgal – į tą pačią arba lygiai tokią pačią aikštę su šuliniu, kurioje nubudau.
Iš aikštės vedė keturi keliai ir sykiu jų buvo begalybė, nes kiekvienas jų kaskart raizgėsi vis kitaip. Veltui bandžiau atsekti slėpiningą jų kaitos dėsningumą. Kartais gatvė driekdavosi tokia pati, bet paskui pastebėdavau duris, kurių anksčiau nebuvo, o tos pačios durys, žengus pro jas iš kitos pusės, atsiverdavo į dar nematytas vietas ir niekada negalėjau žinoti, kada vėl atsidursiu šio košmaro pradžios taške – aikštėje su šuliniu.
Šulinys buvo tuščias kaip ir Miestas.
Blaškiausi pirmyn ir atgal po šį nesibaigiantį vidudienį, protas diktavo, kad aš čia jau ilgai, nors kūnas to nejautė. Nei alkio, nei troškulio.
Visa mano egzistencija susitraukė į šį belaikį klaidžiojimą, ieškojimą. Ko? Išėjimo? Kelio į pabudimą?.. Šis miestas – tai begalinis kalėjimas, – su siaubu pagalvojau. – Kad ir kaip toli eičiau – jam nebus galo…
Ilgainiui ėmė vaidentis, kad jis darosi vis klaidesnis. O gal taip atrodė dėl to, kad kaskart buvo vis kitoks? Spindintis. Grėsmingas. Viliojantis. Atstumiantis. Daugiaveidis ir beviltiškai nepastovus…
Nekenčiau jo. Žavėjausi juo. Baisėjausi ir ėmiau laikyti savu… Supratau, kad priprantu prie šio vienatvės ir tuštumos pasaulio. Mano siaubą nejučiom pakeitė atbukimas, o šį – viltį praradusiojo susitaikymas.

*

Ji pasirodė Pradžios aikštėje, kai drybsojau bergždžiai svarstydamas, ar yra koks būdas ištrūkti iš šios siaubo gūžtos.
Išniro iš šešėlių, grakšti ir daili kaip pavasario žiedas. Gryna tobulybė šioje chaoso irštvoje.

          – Pagaliau, – ištarė, – kad žinotum, kaip ilgai laukiau!

Pašokau ant kojų, iš džiaugsmo kone goktelėjau. Ji dar kažką pasakė, bet tokia keista tarme, kad prireikė kelių akimirkų, kol mane pasivijo mihaviškų žodžių nuotrupos. Žiopsojau prasižiojęs iš nuostabos kaip paskutinis kvailys.
Mihavė, na žinoma! Kita vertus – koks skirtumas? Matyt buvau priėjęs ribą, kai net tai nebeturėjo reikšmės. Žmogus, kita gyva būtybė! Ten, tą akimirką, niekas daugiau neatrodė svarbu.
Sugraibiau keletą frazių bjauriai laužyta jos kalba. Ji pakreipė juodaplaukę galvutę, įsistebeilijo kaip smalsus paukštukas. Rizikuodamas viską sumauti, parodžiau į save ir ryžausi ištarti tai, kas josios žmonėms prilygo keiksmui:

          – Kargoras.

Tikėjausi visko: įniršio, paniekos, išgąsčio, bet tik ne abejingo gūžtelėjimo. Ji mąsliai suraukė kaktą, tarsi bandydama ką prisiminti.

          – Kargor... Ak taip! Gentys kitapus kalnų? Vaje, koks tolimas kelias!

Man vėl atsiknojo žandikaulis. Še tau, kad nori! Sklandi kargoriečių kalba, kas kad su senoviniu poskoniu. Mergužėlė pilna staigmenų! Jei jau taip, jaučiau pareigą ją pataisyti:

          – Kargoras – didingiausia pažintojo pasaulio imperija, jos galybei ir šlovei nėra ribų!

Bet ji tik nerūpestingai patraukė pečiais:

          – Mačiau tave… anksčiau… – tarė žvelgdama kažkur pro šalį. – Bandžiau vytis, bandžiau laukti, bet viskas veltui… mes vis prasilenkdavom! Ak, kokia tai buvo kankynė! Turbūt jau spėjai pajusti, kaip čia viskas klaidu?.. Bet pagaliau susitikom! Išvaduosi mane.

Tai nuskambėjo kaip teiginys, ne klausimas. Vos neprunkštelėjau jai į veidą. Aš? Ką aš galiu išvaduoti, pats įkliuvęs kaip musė voratinkly? Šiaip ar taip, jos naivumas paglostė savimeilę. Kostelėjau.

          – Kaip… Ar ilgai tu čia?..

          – Nežinau… Dieną? Dvi? Visą amžinybę? Jau pamiršau!

Gurktelėjau. Sausai ir sprangiai. Nurijau tą jos ”amžinybę” kaip aštrų skaldos gabalą.

          – Klausyk,  – vėl pabandžiau, – ar yra koks būdas… koks nors kelias iš čia, a?

          – Stela, – metė ji lyg kokį burtažodį.

          – A?

          – Matei ją? Gal prisimeni, kas ten buvo įrašyta?

Tas luitas? Suglumęs linktelėjau.

          – Ir?! – Ji pripuolė prie manęs, švytinti, pagyvėjusi. – Kas ten buvo?

Mėšlas. Šįkart buvo mano eilė gūžtelėti.

          – Nežinau. Pirmąkart mačiau tokius ženklus. Nė nežinau, kokia kalba…

          – Mihavų, – pertarė ji, nekantriai, paskubomis. – Kaip manai, atpažintum juos vėl pamatęs?

Kur jau! Tą vos akimirką regėtą painiavą? Bet ji taip žiūrėjo, su tokiu lūkesčiu veide, ir tas jos artumas… Nesusilaikiau ir linktelėjau.

          – Kelias atgal turi vardą, – suradusi kreidingą akmenėlį ji ėmė vedžioti linijas ant grindinio. – Turi jį įminti, jei nori išeiti. Bet jei matei stelą, vadinasi matei ir jį. Tau tereikia prisiminti.

Įminti kelio vardą… O dievai!

Stebėjau kaip ji raizgo sudėtingus rašmenis. Viso labo trys ženklai… juk neturėtų būti taip sunku?
Tada ji lyg niekur nieko paaiškino, kad mihavų kalbos raštą sudaro tūkstančiai simbolių ir jų derinių, o mano viltis ištrūkti ištiško naujos begalybės akivaizdoje.
Bet negalėjau pasiduoti, tik ne dabar!..
Ji buvo atkakli, bet kantri. Vos pajutusi, kad mano žvilgsnis, sekantis jos pinamų ženklų linijomis ima bukti, sustodavo, paimdavo už rankos ir mes leisdavomės į kelią. Vieną iš keturių. Vieną iš begalybės.

          – Nepaleisk manęs iš akių, – perspėjo, – ši vieta… jei išsiskirsim, gali būti, kad nebeįstengsim vėl susitikti.

Tad laikėmės vienas kito. Sujungti bendro tikslo, genami miglotos vilties…
Su ja, per ją Miestą ėmiau matyti visai kitaip. Nesibaigiančios labirinto žabangos jos draugijoje virto žaviais atradimais, tyrinėjimais krizenant ir pokštaujant. Miestas suskambo manyje lyg muzika – permaininga, daugiaspalvė, kaprizinga ir išdykėliška, visai kaip ji
Pirmas atpažintas ženklas ištiko mus kaip grynas stebuklas, nuo kurio abu apsipylėm ašarom. Strykčiojom ir šokom kaip vaikai. Viskas staiga atrodė įmanoma. Jaučiausi visagalis.
Antrąjį ženklą įteikiau jai kaip didžiausią dovaną, o mainais gavau pirmą jos bučinį ir prieglobstį išsvajotame glėbyje.
Po to mūsų ieškojimas virto karštligišku šėlsmu mirguliuojančių ženklų audroje… Jos pirštai piešiantys simbolius ant mano kūno, manosios lūpos, klusniai atkartojančios jos kalbos žodžius… Amžinybėje, kur buvome tik mes, pasaulyje, kuris priklausė vien mums, leidome sau truputį pamišimo.
Trumpomis atokvėpio valandėlėmis svaičiojom apie tai, ką veiksim ištrūkę, kur keliausim ir ką pamatysim…. Nejučia pagavau save svajojantį, kad tai nesibaigtų. Ši svaigi palaima, šis beprotybė su ja…
Mums trūko tik paskutiniojo ženklo – pačio reikšmės centro, rakto ašies.
Ir pagaliau jis pasirodė. Įmantrus daugybės linijų nėrinys. Greičiau nei norėjau, nes, matyt, tuo metu jau troškau, kad nepasirodytų niekada. Atpažinau jį, kad ir kaip bandydamas įteigti sau, jog klystu.
Bet juk visiems sapnams galų gale lemta baigtis prabudimu?
Bedžiau į ženklą, kol dvejonė nespėjo manęs sulaikyti:

          – Šis, – ištariau vien lūpomis.

Ji valandėlei apmirė. Tada lėtai, labai lėtai išvedžiojo abipus jo likusius simbolius. Palietė kiekvieną jų pačiais pirštų galais kaip šventenybę.

          – Me – re – sa, – išskiemenavo, godžiai rydama juos akimis.

Jaučiau jos susijaudinimą, kūną krečiantį virpulį, kuris nejučia persidavė ir man. Kas? Ką tai reiškia?

          – Tai aš… Meresa. Tai mano vardas. Šio Miesto vardas!

Širdis man patvino džiaugsmu. Ištiesiau rankas į mylimąją, sveikindamas, siekdamas apkabinti… Bet ji atšlijo.

          – Turbūt turėčiau tau padėkoti… – tarė keistai šypsodamasi.  – Taip, ko gero derėtų… Ilgai laukiau… šitam kalėjime, šitoj užmaršties skylėj… Tavęs, ko nors… bet ko….  Tu nė neįsivaizduoji KAIP ilgai…

          – Kalėjime? – žioptelėjau suglumęs. – Bet kas… Už ką?

          – Pagaliau dėmesio vertas klausimas, brangusis. Ilgai nesusiprotėjai. – Ji savo papratimu žaismingai gūžtelėjo. – Matei griuvėsius? Tad štai, tarkim, sykį, kadaise nesusivaldžiau… O jie pamanė, kad tai bus derama bausmė… Įkalinti mane nusikaltimo vietoje. Bailūs suskretę neišmanėliai!.. Vadino mane netikusia, sugadinta, pavojinga… O viskas juk tik dėl to, kad nepaisau jų kvailų ribų!..

          – Kas tu? – sušvogždžiau, nors visais kaulais jaučiau, kad nenoriu išgirsti atsakymo.

Ji vis dar šypsojosi, bet ta jos šypsena dabar buvo kitokia. Pergalinga, švytinti grobuonišku nuožmumu.

          – Kargoras… tavoji gentužė ar kaip ją ten dabar vadinat… Nieko apie tai nežinau. Bet kad ir kiek amžių būtų praėję, manau esi bent girdėjęs apie zeandi? A? Iš akių matau, kad taip. Puiku, vadinasi numanai, ką mes galim.

Ji atsitiesė, keistai persimainiusi, tarytum išaugusi. Žavaus valiūkiškumo tarsi nebūta. Žvelgė į mane iš viršaus, bauginanti, savastį atgavusi plėšrūnė.

          – Nužudysi mane?

          – Ak, nebūk juokingas, – jos šypsena sutvisko it išgaląsti ašmenys, – juk sakiau – TU esi mano išsigelbėjimas, mano kelias iš čia. Kam man tave žudyti? Tu man reikalingas. ČIA. Vietoje manęs. Tokia yra šios vietos taisyklė… Miestui reikia gyventojo… nors vieno.

Žvelgiau į ją, stebėjau, kaip ji atsitraukia, kaip grakščiai stumteli duris, kaip panyra į pastato gelmių šešėlius ir vis tiek negalėjau patikėti savo akimis.

          – Pasaulis anuomet buvo mūsų žaidimų aikštelė… – sušnabždėjo svajingas balsas iš tamsos. – Bus ir vėl. Tavo dėka. Gal nušluosiu tavąją imperiją, gal saviškius… dar nežinau. Matai, čia buvo taip nuobodu…

Griebiau beužsiveriančias duris, puoliau jai įkandin, nors jau žinojau. Per vėlu.
Mes atsiskyrėm. 
Lėkiau be kvapo, kol pasiekiau Pradžios aikštę. Žvilgsnis išsyk užkliuvo už šlapio pėdsako akmenyje. Pripuoliau prie šulinio. Bet kad ir kiek šaukiau į juodą pragarmę jos vardą, tą prakeiktą vardą, niekas nepasikeitė.

          – Atskleidęs man manąjį, pakeitei jį savuoju. Sveikinu, dabar šis Miestas tavo.

Paskutiniai jos žodžiai prieš išnykstant. Mihavė!.. Kaip galėjau leisti sau tai užmiršti?..
Užmiršti? Ką?.Aš… Koks gi?.. Kur?
Apsidairiau.
Kas aš?..
Kad ir kaip stengiausi, negalėjau prisiminti.

*

Ji pabudo prie didžiosios stelos. Jautėsi kupina jėgų. Kūnas buvo puikus, tvirtas, užgrūdintas ilgų metų kario tarnybos. Pagaliau… pagaliau!
Snieguotoje tankmėje įžvelgė blykstelint plieną. Netrukus pamatė ir raitelius, išgirdo kažkurį šūktelint saviškiams:

          – Jis ten, Užribyje! Paskutinis iš būrio. Apsupom tą Kargoro šunį! Ką įsakysi, vade?

Nė vienas taip ir neišdrįso kirsti Riboženklių, tad pati pasuko jų link.


Reikėjo pamatyti jų veidus, kai prakeiktasis priešas prabilo švariausia mihavų kalba, maža to – pasveikino juos pagal seną paprotį švenčiausiuoju ženklu sudėdamas rankas…

Steloje ryškėjo kiti ženklai. Miestas turėjo naują vardą.