37. Lukrecija Jurėnaitė „PASIRINKIMAS“

Buvo karšta rugpjūčio diena, saulės svilinamus kūnus gaivino lengvi vėjo gūsiai.  Stačia uola kopė pora – vidutinio ūgio moteris ir vyras. Jų oda buvo paraudusi nuo įdegio, o tamsių plaukų galvos nukepusios nuo karščio.

  – Nagi, Mira!- aukštėliau palypėjęs šūktelėjo Derekas. Mirandos žvilgsnis nuo įstabaus žydro vandens ir uolų pasisuko į Dereką, ji pakraipė galvą ir tęsė kopimą aukštyn. Pasiekus pačią viršūnę pasimatė nežinomo miesto pakraštys. Balti namukai šiaudiniais arba raudonų čerpių stogais stovėjo abipus gatvės, leidosi šlaitu žemyn. Gatvė buvo plati, tačiau visiškai tuščia, už arti vienas kito pastatytų namukų stovėjo didesni namai, primenantys nedidelius butus su mažais balkonėliais. Kuo toliau gatvė leidosi žemyn, tuo tie namai aukštėjo, vis daugiau langų ir balkonų kilo į viršų, kol virto dangoraižiais, besistiebiančiais į dangaus mėlynę. Dangoraižiai vienas už kitą labiau stebino savo formų ištaigingumu, besisukdami lyg verpetai. Visi pastatai buvo nutinkuoti baltai, jų tamsūs langų stiklai atspindėjo saulės ryškumą. Įdomu buvo tai, kad niekur nesimatė jokių reklaminių stendų, iškabų, parduotuvių pavadinimų, net elektros stulpų su šviestuvais.  Žmonių taip pat nebuvo nė gyvos dvasios. Siauruose kiemuose augo smulkių lapelių krūmai, per tamsius langus nė viename iš pastatų nebuvo įmanoma įžiūrėti, kas slypi viduje. Jie ėjo gatve tolyn, dairydamiesi aplinkui, artėdami link dangoraižių. Galiausiai kitame kelio gale priešais juos  išvydo pirmąjį gyventoją – senyvo amžiaus vyriškį margais marškiniais, važiuojanti ant dviračio. Jo galvą dengė šiaudinė skrybėlė. Keliautojai lengviau atsikvėpė, manydami, jog galės jį išklausinėti. Bet nespėjus net pradėti klausimo, senis, pašnairavęs į juos, nulėkė dviračių tolyn ir dingo pasukęs į dešinę pusę gatvės pabaigoje. Pora visiškai sumišo. Žingsniavo gatve toliau, sekinant svilinančiam karščiui, nejučiomis artėdami prie vieno iš žemesnių dangoraižių. Kas čia per miestas? Kur visi kiti gyventojai? Kur toliau eiti? Jie pravėrė aukšto pastato duris, tikėdamiesi rasti kažką, galinti atsakyti į jų klausimus. Rado. Erdvios salės gale už darbo stalo sėdėjo apkūni moteriškė. Ji nepakėlė akių, tik dėmesingai skaitė žurnalą ir kartais kažką pasižymėdavo rašikliu. Perėjas visą salę, kuri priminė apleistą laukiamąjį, Derekas atsistojo priešais darbo stalą, Miranda atsiliko, apžiūrinėjo baltą interjerą, palei kolonas išdėliotas sofas be atlošų.

  – Sveiki. Kur galėtumėme gauti daugiau informacijos apie šią vietovę ir sužinoti maršrutą, kur mums toliau keliauti?

Moteriškė lėtai pakėlė akis nuo žurnalo, įsispoksojo į Dereką. Į klausimą atsakė po ilgokos tylos.

  – Kas jūs?

  – Mes piligrimai. Keliavome link Šv. Mergelės bažnyčios. Gal žinote, iš kur gauti žinių, kaip ją pasiekti?

  – Ko jūs ieškote?- paklausė moteriškė.

  – Maršruto iki bažnyčios.

 – Ne. Ko jūs ieškote?- dar karta perklausė  moteris, nenuleisdama žvilgsnio. Mirandos ir Dereko veidai susiraukė. Ar ji jų nesuprato? Bet tuoj moteriškės veidą pakeitė šypsena.

  – Supratau. Jūs keliautojai. Eikite keliu tiesiai, kol pasieksite aukštų pastatų žiedą. Jo viduje bus aikštė. Gausite visus atsakymus.

Pora pajudėjo nupasakoto žiedo link. Praėję pro milžiniškos arkos šešėlį, jie pateko į aikštę. Joje nebuvo nė gyvos dvasios, viskas sustingę tarsi paveikslas, tik lengvas vėjelis gražindavo į realybę. Vienoje aikštės pusėje buvo žvyrkelis, vedantis į vandenyną tolumoje.

 Jie sėdėjo ant balto akmens suolo, kada pašvietė besileidžiančios saulės spindulys.  Pro arkas ėmė plūsti minia žmones primenančių būtybių. Jų oda buvo balkšvai melsva, blizgėjo kaip perlamutras, plaukai atsispindėjo sidabru. Būtybės būriavosi, šnekėjo nesuprantama kalba, žvalgėsi į Miranda su Dereku. Kiek pastoviniavę, minios srautas patraukė link vienos iš arkų. Pora gūžčiojo pečiais, nesuprasdami, kas čia per reiškinys, tačiau nenorėjo vieni pasilikti aikštėje, beliko pasikliauti ir keliauti su srautu.

 Už arkos buvo nulipimas ola. Žmogystos eile leidosi žemyn, kol pasiekė paplūdimį. Mirandos kojas palietė žydras vanduo, jie brido per seklumą artėdami prie kitapus esančios aukštesnės olos. Dereką pasivijo vienas iš žmogystų, kažką šnekėdamas. Kalba atrodė lyg ir labiau pažįstamesnė, bet vis tiek buvo sunku suprasti pavienius žodžius.

  – Kas čia vyksta? – pasigirdo Dereko klausimas.

  – Kas penkeri metai,- prakalbo būtybė, jo veide pasirodė šypsena.- mes atiduoti.

Eisena sustojo ties viduriu seklumos, vanduo siekė kojas iki kelių. Saulės jau nesimatė, dangus sparčiai temo. Ilga laika stojo tyla, girdėjosi tik vandens telkšojimas. Staiga iš dangaus pasipylė žvaigždžių lietus. Jos skriejo per visą dangaus skliautą, bet nesudegė, krisdamos dideliu kiekiu apsuko lanką ir vėl leidosi žemyn, taip sudarydamos žiedą. Vandenyne spindėjo jų atšvaitai, tarsi tiesdami kelią iki susirinkusios minios. Būtybės atsitraukė prasiskirdamos į dvi dalis, Miranda su Dereku liko stovėti viduryje.

   – Jums atiteks pasirinkimas,- pasigirdo žemas balsas abipus minios, žmogystų žvilgsniai pakrypo į keliautojus. Mira paėjo kelis žingsnius į priekį. Tamsiame melsvame vandenyje pasimatė akmuo, ant kurio buvo pastatytos dvi sidabrinės taurės. Jos buvo sklidinos tirštu skysčiu, taurėje iš dešinės jis buvo baltas, kitoje – juodas. Besisukančio žiedo viršus atsispindėjo skysčių paviršiuje. Ant akmens šalia abiejų taurių buvo išraižyta po ženklą – prie tos, kuri buvo pilna baltu gėrimu, raižinys turėjo apskritimą su užbraukiančiu iksu, o su juoduoju – liepsną primenantį raižinį.

  – Privalote pasirinkti vieną iš taurių. Kas penkerius metus mes sulaukiame atklydėlių iš svetur, kurie šio ypatingo ritualo metu nusprendžia savo likimą šiame krašte. Jei čia atklydote su tinkamu tikslu, galėsite padėti sau ir mūsų miestui. Pasirinkus apskritimo ženklą turėtumėte galią padėti plėstis šiam šventam miestui, o pasirinkus ugnies ženklą galėsite pamatyti, kas jūsų laukia.

  – Ar mes sužinosime, kaip nuo čia nukeliauti iki bažnyčios?

  – Tik jei jūsų abiejų kelionės tikslas sutampa. Kitu atveju rizikuojate prarasti savo atmintį.

Miranda tiesė ranką link taurės su juodu gėrimu. Pažvelgė į Dereką, šis nieko nesakė, tik stebėjo ją. Pakėlusi taurę, išgėrė ją iki pusės ir padavė jam. Jis svarstė, kol galiausiai pabaigė likusią dalį. Tuomet pasisuko į Mirą ir ilgai žiūrėjo, kol staiga pravėrė burną, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Bet jau buvo per vėlu.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       ..     Praėjus penkeriems metams, tarp žydrų vandenyno purslų pasirodė laivas. Įgulos nariai stovėjo denyje prisispaudę prie jo šono. Kaitinami saulės, stebėjo priešais juos stūksančia aukštą uolą, po savimi metančia ilgą šešėlį. Viršuje buvo miestas, pilnas baltų pastatų, nuo pačių žemiausių iki aukščiausių, nuo paprastų, apvalių namukų iki įvairiomis formomis besisukančių dangoraižių. Laivo kapitonas šnekėjosi su įgula, tarėsi, ką toliau būtų geriausia daryti, juk jie nežinojo kas čia per vietovė. Vienas iš jūreivių šūktelėjo ir parodė į tolėliau esančia uolos viršūnę. Ant jos stovėjo dvi poros žmonių – senyvo amžiaus išvaizdos moteris ir vyras su skrybėle, šalia jų – daug jaunesnė pora, tamsiaplaukiai. Visi kartu jie mojo laivui, tarsi kviesdami atvykti.