6. J. B. Ezar „Žaibagalio vaiduokliai“

Pamečiau metų skaičių. Centrinį kompiuterį teko perrinkti dukart. Anot jo, šiandien yra du tūkstančiai aštuoniasdešimt septintieji. Jei tai būtų tiesa, tai reikštų, kad išbuvau čia tik vienuolika metų. Bet taip negali būti. Dešimties metų sukaktį paminėjome dar su Benu, o vienas gyvenu ilgiau, nei su įgula. Nelaimės, su kuriomis teko tvarkytis vienam, netilptų į dvylika mėnesių: smėlio audra, sugadinusi paskutinius saulės kolektorius, trijų buveinės modulių atjungimas po branduolinio reaktoriaus galios sumažėjimo, avarija vandens perdirbimo sistemoje, nesibaigiantys pasėlių praradimai… Vien nuo tos nelemtos kelionės iki žaibagalio stulpo praėjo visa amžinybė.

Kaskart krūpteliu, kai pagaunu savo atspindį. Veidrodis negali meluoti. Ištinę paakiai, nusvirę skruostai — taip atrodo šešiasdešimtmečiai. Nepaisant buveinės skydų, gaudavome padidintą radiacijos kiekį, bet argi radiacija galėtų taip išretinti plaukus, taip išpūsti nosį, kad atrodyčiau du dešimtmečius vyresnis? Jei per stebuklą grįžčiau namo, niekas manęs nepažintų.

Kartais pats savęs neatpažįstu. Būna, eidamas rytinės patikros, žvilgteliu į šiaurinio koridoriaus galą, kur storas apdulkėjęs stiklas atitveria slėgį praradusias dirbtuves, ir lempos virš mano galvos taip keistai mane apšviečia, kad atrodo, lyg šmėkla stovėtų kitapus durų, spoksodama į mane išsprogusiomis akimis. Keista, bet pirma mintis būna, kad Nojus sugrįžo. Ne Benas, kurio kūno taip ir neradau, o Nojus. O juk tiksliai žinau, kur jis palaidotas. Tik jis ir Sandra turi kapus šioje nesvetingoje vietoje.

Akies krašteliu pagaunu ir kitus vaiduoklius. Įsidėjęs baltymų dozę, uždarau bio kombaino dureles, ir prieš staiga akinančią lempos šviesą pamatau prie stalo sulinkusią Emos nugarą. Vėl kažką lituoja prie pietų stalo, pagalvoju, lyg mažai būtų vietos darbo kambary. Suprantu, kad suklydau dar prieš nugarai pavirstant marškiniais, džiūstančiais ant kėdės atlošo. Emos nebėra. Ema išėjo su Greta.

Išėjo ne taip, kaip išėjo Nojus. Nojus bėgo. Jis paliko buveinę, norėdamas ištrūkti. Jis pasitraukė, išvargęs nuo įtarimų ir jį persekiojusių neatitikimų. Jis bėgo, iškankintas kliedesių ir praradęs viltį rasti jiems racionalų paaiškinimą. Kai aptikome jo kūną, slėnis buvo nusėtas jo pėdom. Jis vaikščiojo ratais. Ėjo be tikslo, slampinėjo, kol baigėsi deguonis. O Greta su Ema išėjo tikslingai. Jų žygis buvo apgalvotas, beveik racionalus sprendimas. Galbūt jos manė galėsiančios pasiekti menamą Kazachstano bazę — jų pėdsakai nusidriekė tiesiai į rytus. Dvi tvarkingos grandinės, ištirpusios akmenuotoje aukštumoje. Galbūt jos tikėjosi sulaukti pagalbos, nes su savimi išsinešė tiek metų tylėjusį palydovinį imtuvą.

Ryšį praradome antraisiais stovyklos metais. Vakare dar parsisiuntėme kitos dienos darbotvarkę, o ryte techninė kontrolė jau nebeatsakė. Mūsų pusėje įranga veikė tvarkingai, todėl Ema įtarė, kad sugedo palydovas. Sukonstravau radijo imtuvą. Tai buvo bergždžias bandymas atkurti ryšį: bet koks imtuvas būtų per silpnas, kad tiesiogiai pasiektų namus. Verčiau būčiau jo nekonstravęs. Kai po Sandros netekties Nojus pradėjo keistai elgtis, jis dienų dienas praleido pridėjęs ausį prie mažyčio garsiakalbio. Sykį sukvietė visus, susijaudinęs, nes jam pasirodė, kad įprastame kosmoso triukšme girdėjo balsus. Tuomet nieko neišgirdome ir liepėme Nojui gerai išsimiegoti. Dabar ir pats šnypštime atpažįstu melodiją. Tolimi balsai ir man šnibžda nežinoma, šiurkščia kalba.

Žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks ir man. Iš mūsų šešerių, tik Sandra neprarado sveiko proto. Net pabaigoje, kai smarkiai karščiavo nuo kraujo užkrėtimo, ji išliko racionali. Be ryšio tuomet gyvenome jau metus, o atsargų papildymo galėjome tikėtis tik dar po metų. Kaip medikė, Sandra žinojo savo prognozę, žinojo, kad kiekviena gydymo diena buvo antibiotikų švaistymas. Jos pėda jau buvo pajuodusi, ir nei vienas iš mūsų nesugebėtų jos švariai amputuoti. Benas siūlėsi jai padėti išeiti, juk tai dėl jo neatsargumo įvyko nelaimė, bet Sandra neleido eikvoti medikamentų. Merdėjo tris paras. Ji tapo pirma šios atšiaurios planetos auka.

Ar kas nors namie dar prisimena mūsų ekspediciją? Pirma lietuviška įgula, nuskraidinta į raudonąją planetą pirmąja lietuviška raketa. Kosminė misija, surengta už visos Lietuvos paaukotus pinigus. Tik moderniausia įranga: į skafandrus įmontuotas lauko bandymų rinkinys, kurio rezultatai projektuojami tiesiai ant šalmo stiklo. Pažangus, pilnai automatizuotas nusileidimas, leidęs įgulai visą kelionę praleisti miegant. Per septynis mėnesius praradome nemažai raumenų masės, bet užtat greičiau pripratome prie mažesnės gravitacijos… Paskutinėmis dienomis Nojus buvo apsėstas gravitacijos klausimu. Pamiršęs savo akmenis, jis prisigalvodavo eksperimentų, kad išmatuotų trauką, o kai gaudavo vis tą pačią reikšmę, kaltino prietaisus. Esą visos svarstyklės buvo taip sukalibruotos, kad rodė mažesnį svorį. Nebepasitikėjo nei laikrodžiais, nei barometrais. Mačiau jo užrašus: padriki skaičiavimai, beprasmiškos schemos, vos įskaitomas raštas. Paskutiniai jo sąsiuviniai buvo lapas po lapo nusėti tuo pačiu klausimu — „Kur mes?“ — vis didėjančiomis, rėkiančiomis raidėmis.

Jo psichika pakriko netekus Sandros, bet manau, kad taip tik sutapo. Kelis pirmus metus neturėjome laiko abejoti realybe: reikėjo įsigraužti į šią akmenuotą dykumą, įrengti joje gyvybei tinkamą burbulą. Prieš atsitinkant nelaimei tarpeklyje, kovą už būvį beveik laimėjome. Atsirado saugi rutina, turėjome daugiau laisvo laiko, pradėjome nuobodžiauti. Be techninės kontrolės vis labiau krypome nuo ekspedicijos tikslų. Sandros kritimas nuo uolos tapo skaudžiu priminimu, kokie trapūs esame ir kaip toli nuklydome nuo namų. Privalėjome elgtis atsargiau. Greta sumažino nebūtinų išėjimų kiekį — daugiau laiko teko praleisti uždaroje patalpoje. Nojaus protas buvo pernelyg aktyvus, kad atlaikytų izoliaciją.

Likau paskutinis, nes, kaip pasakytų Ema, esu nuoboda. Taip, nuspėjamumas manęs negąsdina. Man patinka griežta dienotvarkė, ritmingais skambučiais suskirstytas grafikas. Net ir dabar, kai nebegaliu pasikliauti savo nuovoka, mane gelbėja kasdienių darbų pastovumas. Kas rytą apeinu pasiekiamus modulius, patikrinu sistemų sandarumą, pasižymiu vietas, kurios gali reikalauti remonto. Po žaibagalio miražo, nebetikiu savo akimis. Sunku atskirti, ar krebždesys už buveinės sienų yra tikras, ar tik ligotos vaizduotės pokštas — ne kartą girdėjau, kaip kažkas beldžia į duris. Kol dar veikė stebėjimo kameros, vis atsukdavau įrašus, ieškodamas realybės, bet net ir ekrane matydavau įtartinus šešėlius. Dabar tiesiog stengiuosi ignoruoti viską, ko negali būti. Valgau, sportuoju, taisau kas sugedo, ir kol kas vis pavyksta sulaukti kitos dienos.

Ema irgi laikėsi gana ilgai. Kai nutrūko ryšys, jos vaidmuo susitraukė iki vidinių tinklų priežiūros, bet jos optimizmui tai nepakenkė. Susikurdavo projektų, vis kažką meistraudavo, skolindavosi iš manęs įrankius, švaistydavo klijus ir lydmetalį konstruodama savo „prisikėlusį džiaugsmą“. Grožį ji matydavo net šiukšlėse. Gamindavo naudingas smulkmenas iš perdirbimui pasmerkto šlamšto. Vis dar naudoju jos skalbinių segtukus iš spausdintinių plokščių liekanų… Bet labiausiai Ema mėgdavo išsprukti į atvirą erdvę, vaikščioti po raudoną dykumą be palydos, siutindama savo neatsargumu Gretą. Po vieno tokio pabėgimo ji ir grįžo pasikeitusi. Išbalusi, atitrūkusi, ji vangiai reagavo į aplinką.

— Mačiau paukštį, — galiausiai atsakė į mūsų kamantinėjimus. Tyliai taip, lyg tarp kitko. Nuo tos dienos visi jos projektai sustojo.

Tuo metu Greta jau buvo praradusi savo autoritetingą ramumą. Pasikeitė, kai tapo aišku, kad mūsų niekas neatvyks pasiimt, ir namo nebegrįšim. Tapo irzli ir įtari, vis daugiau laiko praleisdavo savo kambaryje. Kaip ir Nojus, nebenaudojo skaitmeninių užrašų, sąsiuviniuose rašydavo koduotai. Išgirdus apie paukštį, visai pakriko: nustojo bendrauti, naktimis užsidarydavo dirbtuvėse, iškratė sandėlius kažko ieškodama. Nebuvo lengva stebėti, kaip įgulos vadė slenka link pamišimo. Jai išėjus mums beveik palengvėjo. Gaila tik, kad išsivedė Emą.

Benas manė, kad pasigavome smegenis paveikiantį virusą. Lyg apsėstas puolė viską dezinfekuoti. Tiek padidino dumblių koloniją etanolio gamybai, kad sugriovė visos oranžerijos ekologinį balansą. Išnaršė Sandros knygas, ieškodamas panašių simptomų. Valandų valandas praleido prie mikroskopo, tyrinėdamas raudonas dulkes, kurios neišvengiamai patekdavo į tambūrą. Gal tikėjosi rasti nežinomo grybo sporas, išvysti parazitą, kuris užvaldo protą ir priverčia auką išeiti numirti į jam palankią terpę? Taip ir nesugebėjęs aptikti nežemiškos kilmės užkrato, puolė į kitą kraštutinumą. Paveiktas Nojaus užrašų, įtikėjo, kad vis dar esame Žemėje. Esą buveinės langų ir skafandrų šalmų stiklai išgaubti taip, kad saulė atrodytų mažesnė, o natūralus raudonas uolienų atspalvis taip išbalansuoja mūsų spalvų suvokimą, kad dangus atrodo rausvas. Taip tvirtai tuo tikėjo, kad buvo pasiryžęs pateikti įrodymų. Juk tam tereikėjo žengti už tambūro durų ir nusiimti šalmą.

Kurį laiką man pavykdavo jį atkalbėti, kol kartą taip susiginčijom, kad tiesiog pasidaviau. Užsidariau kambaryje; nebūčiau galėjęs žiūrėti, kaip mano paskutinis kolega dūsta beorėje dykynėje, kaip jo kraujas užverda, o veidas sustingsta po šerkšnu. Klausiausi, kaip koridoriaus gale Benas ryžtingai vilkosi skafandrą, girdėjau, kaip šnypštė oras tambūre, laukiau tylos ir griežiau dantimis iš bejėgiškumo. Ši prakeikta vieta pasiglemš mus visus! Kai ryte pasiryžau išeiti parsinešti kūno, jo ten neradau. Iš dalies esu dėkingas, kad Benas pasirinko atlikti savo bandymą atokiau nuo stovyklos, bet nepamatęs kūno, neatsikratau neužbaigtumo jausmo. Įkyri mintis neduoda ramybės: o kas, jeigu jis buvo teisus?

O kas, jeigu vaiduokliai prie žaibagalio stulpo buvo visai ne pirmieji ligos simptomai?

Tą vienišą akmens koloną su smailiu, laiptuotu galu „žaibagalio stulpu“ pavadino Ema dar pirmaisiais stovyklos metais. Nuo jo papėdės atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į gretimą slėnį. Eidavau ten, kai, sugedus treniruokliams, norėjau didesnio fizinio krūvio. Stovėjau ten kartą, ir man pasirodė, kad tolumoje matau einančius žmones. Keturios figūros be skafandrų žygiuoja vorele per Marso peizažą lyg paprasti turistai. Priartinau vaizdą: tokia tipinė šeima su paaugliais vaikais, visi su kuprinėm ir baltom kepuraitėm. Ilgai stebėjau juos judant, kol jie nepasislėpė už kalvos. Viskas atrodė taip tikroviška. Įdomu, ar Emos paukštis buvo toks pat įtikinamas, kaip mano žygeiviai.

Tokią sceną pamačius, kelio atgal nebėra. Aptinku vis daugiau ir daugiau neįmanomų detalių. Štai lėktuvo baltas randas perkerta dangų prie horizonto. Štai riebaluoti antspaudai lango išorėje, lyg kažkas būtų bandęs pažvelgt į vidų, prisidengęs plikais delnais. Štai žymės smėlyje, lyg smulkaus graužiko perbėgta. Ir kaskart ta pati nepakeliama pamišimo pelėsio mintis: o kas, jeigu visa tai tikra? Kas, jeigu mūsų ekspedicija buvo tik įmantri klastotė? Kas, jeigu niekur nenuskridome, o buvom nugabenti į atokiausią Jordanijos dykumos kampelį? Juk matavimo prietaisus paprasta išderint. Net mėnulį įmanoma uždengti šalmo projekcijomis — kas pastebėtų apgaulę, jei niekas nedrįstų jo nusiimti? Kas, jeigu visą tą laiką namai buvo visai šalia? Gal Sandra ir Nojus mirė veltui? Galbūt Benas bei Ema su Greta jau saugiai sugrįžę, o aš vis dar senstu čia vienas, pametęs metų skaičių.

Juk taip lengva patikrint. Tik vienas žingsnis. Tik vienas įkvėpis, vienas oro gurkšnis — tebūnie ir paskutinis — ir žinosiu.